Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Get Fresh Cosmetics Limited apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Get Fresh Cosmetics Limited skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. U. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Byloje nagrinėjamas ginčas tarp pareiškėjo Get Fresh Cosmetics Limited (toliau – ir pareiškėjas) ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) dėl 2018 m. rugpjūčio 29 d. Tarnybos priimtų sprendimų Nr.: 1IŠ-54, 1IŠ-55, 1IŠ-56, 1IŠ-57, 1IŠ-58 (toliau – ir Sprendimai) dėl pareiškėjo gaminių: „101 Hydrations“ (110 g), „Coco Beach“ (110 g), „Distant Shores“ (110 g), „Pink Polka“ (110 g), „Skin Candy“ (110 g) (toliau – ir Gaminiai). Ginčijamais Sprendimais Gaminiai uždrausti tiekti į rinką, o platintojas (Lietuvoje pareiškėjo kosmetikos gaminius pastaraisiais metais platino inter alia trečiasis suinteresuotas asmuo V. U.; toliau – ir platintojas) įpareigotas pašalinti juos iš rinkos, įspėti vartotojus apie su pavojingais Gaminiais susijusią riziką, informuoti vartotojus apie galimybę šiuos Gaminius grąžinti pardavėjui bei teikti informaciją dėl tolimesnės veiksmų eigos.

Reikšmingos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

20. Byloje kyla klausimai dėl 1987 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvos 87/357/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų produktams, kurie, atrodydami kitokie nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai, suderinimo, 1 straipsnio 2 dalies aiškinimo. Todėl yra reikalinga kreiptis Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis).

21. Pagrindinėje byloje, atsižvelgdama į tai, kad patikrinti kosmetikos Gaminiai savo išorine išvaizda imituoja maisto produktus (konditerinius gaminius), Tarnyba nustatė, kad jie neatitinka Reglamento 1223/2009 3 straipsnio a punkto ir 20 straipsnio 1 dalies nuostatų ir, atrodydami kitokie nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų, ypač vaikų ir pagyvenusių žmonių, sveikatai ar saugai, todėl uždraudė tiekti Gaminius į rinką ir įpareigojo Platintoją juos pašalinti iš rinkos, įspėti vartotojus apie susijusią su pavojingais Gaminiais riziką, informuoti apie galimybę grąžinti pavojingą kosmetikos gaminį pardavėjui bei teikti informaciją dėl tolimesnės veiksmų eigos.

22. Reglamento 1223/2009 3 straipsnio a punktas nustato, kad „rinkai tiekiami kosmetikos gaminiai turi būti saugūs žmonių sveikatai, jei naudojami laikantis įprastų ar numanomų naudojimo reikalavimų, ypač atsižvelgiant į: a) pateikimą, įskaitant atitiktį Direktyvai 87/357/EEB“. Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnyje įtvirtinta, kad ji taikoma to straipsnio 2 dalyje apibrėžtiems produktams, kurie, atrodydami kitokie nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai. Pirmoje dalyje paminėti tokie produktai, kurie, nebūdami maisto produktais, turi tokią formą, kvapą, spalvą, išvaizdą, pakuotę, etiketę, tūrį ar dydį, kad vartotojai, o ypač vaikai, painioja juos su maisto produktais ir dėl to įsideda juos į burną, čiulpia ar praryja, o tai gali būti pavojinga, nes dėl to galima, pavyzdžiui, uždusti, apsinuodyti arba gali būti virškinimo trakto perforacija ar obstrukcija.

23. Pareiškėjo manymu, iš lingvistinės Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio analizės darytina išvada, kad ji gali būti taikoma tik tiems ne maisto produktams, kurie (išpildant visas ir kiekvieną iš toliau nurodytų sąlygų): turi maisto produkto formą, kvapą, spalvą, išvaizdą, pakuotę, etiketę, tūrį ar dydį, yra tokie, kad vartotojai juos painioja su maisto produktais, ir dėl šios priežasties gaminys dedamas į burną, čiulpiamas arba praryjamas, ir toks dėjimas į burną, čiulpimas ar prarijimas gali būti pavojingas, nes dėl to galima, pavyzdžiui, uždusti, apsinuodyti arba gali būti virškinimo trakto perforacija ar obstrukcija. Taigi, vertindama Gaminių atitiktį Direktyvai 87/357/EEB, pareiškėjo įsitikinimu, Tarnyba privalėjo ne tik nustatyti, kad (i) Gaminiai yra panašūs į maisto produktus ir gali būti supainioti su maisto produktais, bet ir tai, ar (ii) dėl tokio supainiojimo Gaminius įsidėjus į burną, pačiulpus ar prarijus, jie gali būti pavojingi vartotojams. Sprendžiant dėl produktų, tikėtina, keliamo pavojaus, pareiškėjo teigimu, turi būti atliekami įvairūs laboratoriniai tyrimai ir bandymai, pvz., tikrinama, ar gaminio galima lengvai atsikąsti ar atsilaužti, ar gaminiu arba nuo jo atskirta dalimi galima užspringti ar uždusti, susižeisti ar pan. Vertinant galimą apsinuodijimo Gaminiais pavojų ar Gaminių įtaką virškinamojo trakto obstrukcijai ar perforacijai, turėtų būti įvertinta Gaminių sudedamųjų dalių cheminė sudėtis – t. y. ar sudedamosios dalys gali kelti apsinuodijimo pavojų vartotojams jas įsidėjus į burną, prarijus ar pačiulpus, taip pat turėjo būti vertinami kiti Gaminių saugos aspektai. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ginčijami Sprendimai buvo priimti įvertinus vien Platintojo interneto svetainėje skelbiamas Gaminių nuotraukas, fiziškai Gaminių pavyzdžių nevertinus ir netyrus, todėl pareiškėjas ginčija, kad iš Gaminių nuotraukų Tarnyba niekaip negalėjo įvertinti, ar Gaminiai gali kelti, pavyzdžiui, springimo arba uždusimo pavojų, ar juo galima susižeisti arba apsinuodyti.

24. Remdamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Taryba laikosi nuomonės, kad nustačius, jog produktas yra panašus į maisto produktą bei jis gali būti painiojamas su maisto produktais ir dėl to gali būti įsidedamas į burną, galioja prezumpcija, kad toks produktas gali kelti pavojų vartotojų sveikatai, kadangi kosmetikos gaminių vartoti maistui negalima. Esant minimai prezumpcijai, nėra teisinio pagrindo vertinti tokių produktų (taigi, ir ginčo Gaminių) sudėties ir šiuo pagrindu įrodinėti keliamą pavojų vartotojų sveikatai.

25. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti nagrinėjamoje byloje aktualias ES teisės normas ir tokiu reglamentavimu siekiamą tikslą, pirmiausia atkreipia dėmesį į 1986 m. rugsėjo 29 d. Europos Komisijos pasiūlymo dėl direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, skirtų produktams, kurie, atrodydami kitokie nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai, suderinimo aiškinamąjį memorandumą (COM(86) 499 final). Šiame dokumente Komisija pabrėžė, jog parduodama vis daugiau produktų, kurie yra panašūs į kitus produktus, todėl būna panaudojami netinkamai, pakenkiant vartotojų sveikatai ir saugai. Aptariami produktai imituoja maisto produktus (pavyzdžiui, saldumynus imituojantys trintukai, alaus, šampano ar gaiviųjų gėrimų butelius imituojančioje taroje parduodami kosmetikos gaminiai, kaip saldumynai atrodantys muilai), arba yra kitokios imituojančios prekės (pavyzdžiui, į dantų šepetėlius ar lūpų dažų tūbeles panašūs trintukai, elektros lemputes imituojančioje taroje parduodami alkoholiniai gėrimai ir kt.). Atkreiptas dėmesys, kad, siekdamos uždrausti ar reguliuoti kai kurias tokias imitacijas, kelios valstybės narės jau yra priėmę nacionalines priemones, tačiau šių priemonių taikymo sritis skiriasi, o kitos valstybės narės jokių priemonių nesiima, kol atitinkamas reglamentavimas nebus nustatytas Bendrijos lygiu. Dėl tokios padėties, Komisijos teigimu, atsiranda prekybos kliūčių ir kyla rimta rizika vartotojų saugai. Pasisakydama dėl šio direktyvos projekto 1 straipsnio Komisija nurodė, kad siūloma taikymo sritis yra pakankamai plati, siekiant atsižvelgti į nuolat kintančią ir įvairią pavojingų imitacijų rinką bei apimti visus esamus ar naujus produktus, kurie gali kelti pavojų vartotojų sveikatai ar saugumui. Nors, kaip matyti iš Komisijos siūlyto direktyvos 1 straipsnio turinio, buvo siekta į direktyvos taikymo sritį įtraukti ne tik maistą imituojančius pavojų keliančius produktus, priimant šią direktyvą vis tik buvo apsiribota būtent šios kategorijos produktais, tiesa, paliekant galimybę Komisijai ateityje priimti sprendimą dėl šios direktyvos nuostatų galimo patikslinimo. Vis dėlto analizuojant ir aiškinant Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio taikymo apimtį, teisėjų kolegijos manymu, svarbu atsižvelgti į nagrinėtame aiškinamajame memorandume Komisijos identifikuotą siekį nustatyti pakankamai plačią direktyvos taikymo sritį, kad inter alia būtų apimti visi esami ar nauji produktai, galintys kelti pavojų vartotojų sveikatai ar saugumui.

26. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Direktyvos 87/357/EEB preambulėje nurodytą būtinybę „uždrausti prekiauti, importuoti ir gaminti bei eksportuoti produktus, kurie kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai, kadangi jie gali būti supainioti su maisto produktais“. Akivaizdu, kad minėtoje nuostatoje vartotojų sveikatai ar saugai kylantis pavojus tiesiogiai susietas su ne maisto produktų [dėl tam tikrų jų požymių] supainiojimu su maisto gaminiais arba, kitaip tariant, pavojus sveikatai ipso facto (savaime) kildinamas iš produktų supainiojimo rizikos. Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiant, kad „ši direktyva taikoma 2 dalyje apibrėžtiems produktams, kurie, atrodydami kitokie nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai“ taip pat implikuojamas produkto imitavimo savaiminės grėsmės (pavojaus) egzistavimas.

27. Atkreiptinas dėmesys ir į Reglamento 1223/2009 preambulės 9 ir 10 konstatuojamąsias dalis, kuriose nurodyta, kad laikantis įprastų ar pagrįstai numanomų naudojimo sąlygų, kosmetikos gaminiai turėtų būti saugūs ir akcentuota, kad ypač pavojaus žmonių sveikatai negalima pateisinti potencialios rizikos ir naudos vertinimu. Taip pat aiškiai įtvirtinta, kad pagal Direktyvą 87/357/EEB kosmetikos gaminio pateikimas, visų pirma jo forma, kvapas, spalva, išvaizda, pakuotė, ženklinimas, tūris ar dydis, neturėtų kelti pavojaus vartotojų sveikatai ar saugai dėl panašumo į maisto produktus. Taigi, aptartas Reglamento 1223/2009, Direktyvos 87/357/EEB ir jos travaux preparatoires nuostatas vertinant sisteminiu, loginiu ir teleologiniu metodais, darytina išvada, kad kosmetikos gaminių panašumas į maisto produktus ipso vertintinas kaip (bent jau potencialią) riziką vartotojų, o ypač vaikų, sveikatai ar saugai keliantis veiksnys.

28. Kita vertus, Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 2 dalyje, patikslinant 1 dalyje nustatytą šio teisės akto taikymo sritį, apibrėžiama, kad „1 dalyje paminėti tokie produktai, kurie, nebūdami maisto produktais, turi tokią formą, kvapą, spalvą, išvaizdą, pakuotę, etiketę, tūrį ar dydį, kad vartotojai, o ypač vaikai, painioja juos su maisto produktais ir dėl to įsideda juos į burną, čiulpia ar praryja, o tai gali būti pavojinga, nes dėl to galima, pavyzdžiui, uždusti, apsinuodyti arba gali būti virškinimo trakto perforacija ar obstrukcija“. Taigi, iš šios nuostatos turinio yra aišku, kad į Direktyvos 87/357/EEB taikymo sritį patenka ne maisto produktai, kurie dėl savo požymių (charakteristikų) vartotojų, ypač vaikų, supainioti su maisto produktais (ir todėl pavartoti kaip maisto produktai) gali sukelti tam tikrą pavojų. Normoje pateikiami keli tokio pavojaus pavyzdžiai (uždusimas, apsinuodijimas, virškinimo trakto perforacija ar obstrukcija), tačiau teisėjų kolegijos manymu, lingvistinė šios nuostatos analizė atskleidžia, kad tai nelaikytina išsamiu ir baigtiniu galimų pavojų sąrašu¹. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į nuostatoje vartojamą terminą „gali būti pavojinga“ (angl. „might be dangerous“; pranc. „peut comporter des risques“), kuris nuostatos apimtį, manytina, išplečia taip, jog būtų apimtas ir potencialus tokių produktų keliamas pavojus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 1987 m. balandžio 14 d. pateiktos savo nuomonės dėl šios direktyvos projekto (OL 87/ C150/01) 1.2.1. punkte taip pat nurodė, kad vienas iš kriterijų, pagal kuriuos produktai priskirtini siūlomos direktyvos reguliavimo sričiai, yra faktinis ir potencialus tokių produktų keliamas pavojus.

30. Kita vertus, jei Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 2 dalį reikėtų aiškinti taip, kad pagal ją būtina nustatyti ne tiktai, kad tikrinami produktai yra panašūs į maisto produktus ir todėl gali būti supainioti su maisto produktais, bet ir tai, kad dėl tokio supainiojimo produktus įsidėjus į burną, pačiulpus ar prarijus, egzistuoja objektyviais ir pagrįstais duomenimis įrodytas pavojus sveikatai ar saugai, teisėjų kolegija norėtų išsiaiškinti, kam tokiu atveju yra priskirtina atitinkama įrodinėjimo našta.

31. Pareiškėjas teigia, kad teisės aktai nustato aiškų įrodinėjimo naštos paskirstymo mechanizmą – ne pareiškėjas turi „paneigti, kad Gaminiai yra pavojingi“, o būtent Tarnyba turi įrodyti, kad Gaminiai yra pavojingi (t. y. atitinka visas Direktyvoje 87/357/EEB nustatytas kumuliatyvias sąlygas, įskaitant galimą realų pavojų pavartojus Gaminius). Tarnyba neatliko tyrimo dėl Gaminių saugos, be to, neinformavo pareiškėjo apie planuojamas taikyti rinkos ribojimo priemones, todėl pareiškėjas net neturėjo galimybių Gaminių saugos įrodymų Tarnybai pateikti prieš priimant ginčijamus Sprendimus. Atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba nesiėmė iniciatyvos paprašyti, kad pareiškėjas pateiktų jai savo turimus įrodymus, o Gaminių saugą vertino tik iš nuotraukų internete, pareiškėjo manymu, priimti Sprendimai nepagrįsti, neteisėti ir klaidingi.

32. Remdamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Tarnyba laikosi pozicijos, kad pareigos pranešti pareiškėjui apie patikrinimo rezultatus pažeidimas, kai apie pažeidimą pareiškėjas platintojo yra informuotas, savaime nereiškia priimtų Sprendimų neteisėtumo. Šalių ginčas yra pasiekęs teismą ir kilus ginčui dėl teisės, teismas turi įvertinti šalių argumentus bei dėl jų pasisakyti. Taigi, teismui nėra kliūčių įvertinti, ar tokie kaltinimai dėl Sprendimų neteisėtumo yra pagrįsti.

33. Teisėjų kolegija, apžvelgdama pareiškėjui kaip atsakingam asmeniui Reglamento 1223/2009 prasme, pagal šį teisės aktą tenkančias pareigas, pažymi, kad pagal Reglamento 1223/2009 4 straipsnio 2 dalį „atsakingas fizinis arba juridinis asmuo (toliau – „atsakingas asmuo“) užtikrina, kad kiekvienas kosmetikos gaminys rinkai būtų pateiktas laikantis tam tikrų šiame reglamente išvardytų prievolių“. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad „už Bendrijoje pagamintą gaminį, kuris po to nebuvo eksportuotas ir vėl importuotas į Bendriją, atsako Bendrijoje įsisteigęs gamintojas“. Reglamento 1223/2009 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog „atsakingas asmuo užtikrina, kad laikomasi 3, <...>, 10 <...> straipsnio, <...> nuostatų“. Kaip jau minėta, Reglamento 1223/2009 3 straipsnio a punkte reikalaujama, kad rinkai tiekiami kosmetikos gaminiai turi būti saugūs žmonių sveikatai, jei naudojami laikantis įprastų ar numanomų naudojimo reikalavimų, ypač atsižvelgiant į pateikimą, įskaitant atitiktį Direktyvai 87/357/EEB. O Reglamento 1223/2009 10 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad „siekdamas įrodyti, kad kosmetikos gaminys atitinka 3 straipsnio reikalavimus, atsakingas asmuo, prieš pateikdamas kosmetikos gaminį rinkai, užtikrina, kad, remiantis susijusia informacija, būtų atliktas kosmetikos gaminio saugos įvertinimas ir kad vadovaujantis I priedu būtų parengta kosmetikos gaminio saugos ataskaita“. Kitaip tariant, loginis ir sisteminis aptartų reglamento nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad kosmetikos gaminių atitiktį Direktyvos 87/357/EEB reikalavimams atsakingas asmuo privalo užtikrinti dar prieš pateikdamas tuos gaminius į rinką ir, be kita ko, turi disponuoti tokią atitiktį (gaminio saugos įvertinimą) pagrindžiančiais duomenimis. Be to, tokių duomenų patikimumo aspektu, teisėjų kolegijos nuomone, yra svarbu pažymėti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, jog siekiant užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą, kosmetikos gaminio saugos vertinimas turi būti atliekamas tokių asmenų, kurie gali pagrįsti, jog turi tam reikiamų įgūdžių (2018 m. balandžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Fédération des entreprises de la beauté, C-13/17, EU:C:2018:246, p. 48).

34. Rinkai pateikiamų gaminių kontrolės aspektu aktualus Reglamento 1223/2009 22 straipsnis. Pirmoji šio straipsnio pastraipa įpareigoja valstybes nares prižiūrėti, ar laikomasi šio Reglamento nuostatų, atliekant rinkai pateikiamų kosmetikos gaminių kontrolę. Jos turi tikrinti gaminius ir ekonominės veiklos vykdytojus tam tikru mastu naudodamosi kosmetikos gaminio informacijos bylomis ir, prireikus, fiziškai laboratorijose tikrinant atitinkamų gaminių mėginius.

35. Taigi, jei Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 2 dalį reikėtų aiškinti taip, kad pagal ją būtina nustatyti ne tik tai, kad tikrinami produktai yra panašūs į maisto produktus ir todėl gali būti supainioti su maisto produktais, bet ir tai, kad dėl tokio supainiojimo produktus įsidėjus į burną, pačiulpus ar prarijus, egzistuoja objektyviais ir pagrįstais duomenimis įrodytas pavojus sveikatai ar saugai, teisėjų kolegijai kyla klausimas, ar pareiga įrodyti minėtas kumuliatyvas sąlygas tenka kompetentingai kontroliuojančiai institucijai.

III.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 str.), todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, jis privalo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (SESV 267 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ str.).

37. Šiomis aplinkybėmis, siekiant išsklaidyti kilusias abejones dėl ginčo teisiniams santykiams aktualių Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo bei taikymo, yra tikslinga kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti aptartas Sąjungos taisykles. Atsakymas į šios Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytus klausimus turėtų esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes sudarytų prielaidas, be kita ko, užtikrinant Sąjungos teisės viršenybę, nedviprasmiškai ir aiškiai nuspręsti dėl valstybės narės kompetentingos kontroliuojančios institucijos diskrecijos konstatuoti į maistą panašių kosmetikos gaminių keliamą pavojų Direktyvos 87/357/EEB 1 straipsnio 2 dalies prasme, taip pat dėl šiuo atžvilgiu jai tenkančios įrodinėjimo naštos, be to, sudarytų prielaidas vienodai nacionalinių teismų praktikai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 137 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais byloje reikšmingais klausimais:

1. Ar 1987 m. birželio 25 d. Tarybos direktyvos 87/357/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų produktams, kurie, atrodydami kitokie, nei yra iš tikrųjų, kelia pavojų vartotojų sveikatai ar saugai, suderinimo 1 straipsnio 2 dalį reikėtų aiškinti kaip apibrėžiančią, kad to straipsnio 1 dalyje paminėti tokie produktai, kurie, nebūdami maisto produktais, turi tokią formą, kvapą, spalvą, išvaizdą, pakuotę, etiketę, tūrį ar dydį, kad vartotojai, o ypač vaikai, painioja juos su maisto produktais ir dėl to įsideda juos į burną, čiulpia ar praryja, o tai gali būti pavojinga, nes objektyviais ir pagrįstais duomenimis įrodyta, jog dėl to galima, pavyzdžiui, uždusti, apsinuodyti arba gali būti virškinimo trakto perforacija ar obstrukcija?

2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tokia įrodinėjimo našta tenka valstybės narės kompetentingai kontroliuojančiai institucijai?

Nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

Nutartis neskundžiama.