Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15098-2013-8 Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.7.3.; 3.2.4.9.6.4.; 3.3.2.4.

2015 m. gruodžio 29 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. B. transporto paslaugų įmonei ir A. B. dėl skolos, palūkanų, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 431,09 Lt pradelstų įmokų, 39.879,32 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 4.375,95 Lt papildomų išlaidų, 4.122,34 Lt palūkanų įmokų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Teismas 2015 m. birželio 2 d. nutartimi paskyrė ekspertizę transporto priemonių (duomenys neskelbtini), gamybos metai – 1993 m., (duomenys neskelbtini), gamybos metai – 1988 m. ir savivarčio (duomenys neskelbtini), gamybos metai – 1990 m., vidutinei rinkos ir likvidacinei vertėms nustatyti transporto priemonių pardavimo metu (laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 26 d.) ir įpareigojo atsakovą A. B. į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 695,09 €.

Ekspertizės aktas teismui buvo pateiktas 2015 m. rugpjūčio 25 d., todėl teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir paskyrė parengiamąjį teismo posėdį, kurio metu šalys pareiškė, jog ekspertas atsakė ne į visus jų suformuluotus klausimus, todėl 2015 m. spalio 15 d. nutartimi teismas civilinėje byloje paskyrė papildomą teismo ekspertizę transporto priemonių likvidacinei vertei nustatyti jų pardavimo metu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos Nr. 11998-845/2015 nagrinėjimą, paskyrė parengiamąjį teismo posėdį 2015 m. gruodžio 3 d. 9.00 val. Vilniaus miesto apylinkės teisme, kviečiant dalyvaujančius byloje asmenis. Įpareigojo ieškovą UAB „Swedbank lizingas” iki 2015 m. lapkričio 27 d. sumokėti 600 € už atliktą transporto priemonės vertės ekspertizės papildymą bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisme yra gautas ekspertizės akto papildymas, konstatavo, kad yra pašalintos aplinkybės, dėl kurių byla buvo sustabdyta, todėl yra pagrindas bylos nagrinėjimą atnaujinti.

Teismas nustatė, kad ekspertas pateikė 2015 m. lapkričio 2 d. sąskaitą-faktūrą dėl 600 € sumokėjimo. Kadangi atsakovas teismo buvo įpareigotas apmokėti 695,09 € sumą už pirminę ekspertizę, o papildomos ekspertizės skyrimo inciatorius buvo ieškovas, kuris prašė ekspertą atsakyti į klausimus, susijusius su transporto priemonių likvidacine verte, kurie nebuvo atsakyti pirminės ekspertizės metu, todėl atsižvelgdamas į šalių lygybės principą (CK 1.2 straipsnis) bei siekdamas išsaugoti šalių interesų pusiausvyrą, teismas įpareigojo ieškovą apmokėti ekspertui už atliktą transporto priemonės vertės ekspertizės papildymą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atskirajame skunde ieškovas nurodo, jog tiek pirminės, tiek papildomos ekspertizės iniciatoriais byloje buvo išimtinai atsakovai. Atsakovai siekia byloje įrodyti, kad turtą ieškovas pardavė ne rinkos kaina. Ieškovas visus reikiamus įrodymus byloje yra pateikęs. Ieškovas tik pasinaudojo CPK 213 straipsnio suteikta teise pasiūlyti teismui klausimus ekspertui. Tačiau tai nereiškia, kad dėl šių klausimų ekspertizė atlikta ieškovo iniciatyva. Ieškovas parengiamojo teismo posėdžio metu nurodė, jog ekspertizė atlikta neišsamiai ir teismas neturėtų ja vadovautis, kadangi analogiškose bylose, nustatant lizingo bendrovės patirtų nuostolių dydį, teismai vadovaujasi turto likvidacine, o ne turto rinkos verte. Atsakovai prašė teismo skirti papildomą ekspertizę, kad būtų atsakyta į visus teismo nutartyje skirti ekspertizę nurodytus klausimus, tai yra nustatyta ir turto likvidacinė vertė turto pardavimo dieną. Ieškovas, siūlydamas ekspertui klausimus, aiškiai nurodė, kad ekspertizės išlaidas turėtų apmokėti atsakovai lygiomis dalimis, o ieškovas nesutinka apmokėti ekspertizės išlaidų. Pagal CPK 90 straipsnį šalis, kuri pateikė prašymą atlikti ekspertizę iš anksto sumoka teismo nustatyto dydžio avansą bylinėjimosi išlaidoms padengti. Todėl ieškovas nesutinka apmokėti ekspertizės išlaidas. Jas turi sumokėti prašiusi skirti ekspertizę šalis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovas buvo įpareigotas sumokėti ekspertui už papildomą ekspertizę, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, susijusias su apmokėjimu ekspertui už ekspertizės atlikimą, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartimi teismo ekspertizė buvo paskirta pagal atsakovo A. B. prašymą. Tuo tarpu ieškovas, pagal CPK 213 straipsnį pateikdamas klausimus ekspertui, 2015 m. gegužės 26 d. nurodė, jog ekspertizės išlaidas turėtų apmokėti atsakovai lygiomis dalimis, o ieškovas nesutinka apmokėti ekspertizės išlaidų (t. II, b.l. 54-55). Ieškovas taip pat prašė teismo pateikti ekspertui klausimus, kokia buvo naudotų transporto priemonių likvidacinė vertė jų pardavimo dieną (t. II, b.l. 54-55). Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartimi ekspertui buvo pavesta atsakyti į klausimus, kokia buvo naudotų automobilių likvidacinė ir vidutinė rinkos vertė jų pardavimo dieną. Tačiau ekspertas 2015 m. rugpjūčio 20 d. ekspertizės akte nepateikė atsakymo į klausimus apie transporto priemonių likvidacinę vertę (t. II, b.l. 95).

Parengiamojo teismo posėdžio, vykusio 2015 m. spalio 13 d., metu ieškovo atstovė nurodė, jog ekspertas atsakė ne į visus klausimus, o atsakovo atstovas prašė teismo dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo spręsti savo nuožiūra (t. II, b.l. 133). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartimi konstatavo, kad ekspertas ekspertizės akte neatsakė į klausimus, susijusius su automobilių likvidacine verte, todėl paskyrė papildomą ekspertizę transporto priemonių likvidacinei vertei nustatyti. Minėta nutartimi teismas nenustatė nei vienai bylos šaliai pareigos sumokėti už papildomą ekspertizę. Ekspertas 2015 m. spalio 30 d. pateikė ekspertizės akto papildymą ir prašymą dėl 600 € už papildomą ekspertinį tyrimą apmokėjimo (t. II, b.l. 146). Pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi įpareigojo ieškovą sumokėti nurodytą sumą.

Pagal CPK 90 straipsnio 1 dalį šalis, kuri pateikė prašymą atlikti ekspertizę, iš anksto sumoka teismo nustatyto dydžio avansą bylinėjimosi išlaidoms padengti. Kai CPK nustatytais atvejais teismas savo iniciatyva paskiria ekspertizę, šių veiksmų atlikimo išlaidos sumokamos iš valstybės biudžeto. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu šalis nesumoka avanso, teismas atsisako atlikti šalies prašomus procesinius veiksmus ir bylą nagrinėja jų neatlikęs. Nagrinėjamoje byloje atsakovas, prieš skiriant ekspertizę, buvo sumokėjęs pagal teismo įpareigojimą 695,09 € dydžio avansą bylinėjimosi išlaidoms padengti. Ekspertui pateikus ekspertizės aktą ir prašymą už ją sumokėti bei sąskaitą, minėta suma buvo visa pervesta ekspertui. Tuo tarpu 2015 m. spalio 15 d. nutartimi skirdamas papildomą ekspertizę, pirmos instancijos teismas neįpareigojo nei ieškovą, nei atsakovą sumokėti avanso už atlygį ekspertui. Tačiau pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą teismas privalėjo pirma įpareigoti proceso šalis (ieškovą arba atsakovą) sumokėti avansą, o joms šios pareigos neįvykdžius, atsisakyti skirti papildomą ekspertizę. Todėl pripažintina, kad teismas, neišsiaiškinęs šalių valios dėl papildomos ekspertizės skyrimo, bet šią ekspertizę paskyręs, tai darė savo iniciatyva. Taigi, pirmos instancijos teismas turėtų spręsti apie galimybę sumokėti už ekspertizės atlikimą iš valstybės biudžeto.

Pagal CPK 213 straipsnį kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę pateikti teismui klausimus, kuriais pageidauja gauti eksperto išvadą. Klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, galutinai nustato teismas nutartimi. Atsakovo atstovui pareiškus prašymą dėl ekspertizės skyrimo, teismas 2015 m. gegužės 5 d. parengiamojo posėdžio metu įpareigojo abi proceso šalis kitame teismo posėdyje pateikti klausimus ekspertams ir pasiūlyti ekspertų kandidatūras. Todėl ieškovas 2015 m. gegužės 26 d. suformulavo savo klausimus ekspertui dėl transporto priemonių likvidacinės vertės, o taip pat aiškiai išreiškė savo valią nemokėti už atliktą ekspertizę. Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartimi paskiriant papildomą ekspertizę, ekspertui buvo užduoti tie patys ieškovo pateikti klausimai dėl transporto priemonių likvidacinės vertės. Todėl negalima daryti išvados, kad papildoma ekspertizė buvo skirta ieškovo iniciatyva, kadangi tai buvo tie patys klausimai, kuriuos ieškovas nurodė pagal teismo 2015 m. gegužės 5 d. įpareigojimą. Taip pat teismui turėjo būti žinoma, jog ieškovas nesutinka mokėti už ekspertizę, tai yra faktiškai jis nereikalauja skirti ekspertizės dėl transporto priemonių likvidacinės vertės. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą sumokėti už atliktą papildomą ekspertizę.

Ekspertizė buvo skirta atsakovo iniciatyva, todėl jam tenka pareiga sumokėti už ją avansą. Kadangi visa atsakovo sumokėto avanso suma buvo skirta atliktai ekspertizei sumokėti, pripažintina, kad papildomai ekspertizei jo neužteko. Todėl pirmos instancijos teismas turėjo išsiaiškinti, ar atsakovas sutinka sumokėti papildomą avansą ekspertizės patikslinimui. Tačiau teismas šios pareigos nevykdė. Pagal CPK 91 straipsnio 5 dalį sumos, išmokėtos ekspertams, kai avansas nebuvo mokamas ar jo neužteko, išieškomas į valstybės biudžetą CPK 96 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal CPK 96 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš tos šalies, kuri nėra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Nagrinėjamoje byloje nei viena iš proceso šalių nėra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Taigi, papildomos ekspertizės išlaidų atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas galutinio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo metu, o 600 € suma išieškoma į valstybės biudžetą iš tos šalies, kurios reikalavimai bus atmesti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties dalis dėl ieškovo įpareigojimo sumokėti 600 € už atliktą ekspertizę naikintina.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties dalį, kuria ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ buvo įpareigotas iki 2015 m. lapkričio 27 d. sumokėti 600 € už atliktą transporto priemonės vertės ekspertizės papildymą bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.