Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas nesutiko su minėtu sprendimu ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2014-10-20 skundą. Inspekcija atmetė pareiškėjo skundą ir 2014-12-15 sprendimu Nr. 68-230 patvirtino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-09- 26 sprendimo Nr. FR0682-573 nurodymus.

Nagrinėjant Inspekcijos sprendimo motyvus akivaizdu, jog ginčijamas Inspekcijos sprendimas priimtas a priori nusprendus, kad Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Faktiškai pareiškėjo skundo argumentai iš esmės nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu Inspekcija tik perrašė kai kuriuos Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo motyvus ir jį patvirtino.

Inspekcija atlikusi patikrinimą padarė išvadą, kad pareiškėjas, pažeisdamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, nedeklaravo 2008 ir 2009 metais gautų individualios veiklos pagal pažymą pajamų ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 5625 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM). Taip pat, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pareiškėjui apskaičiuota 120 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų papildomai pensijos daliai už 2008 m ir už 2009 m. - 1950 Lt.

Šiuo konkrečiu atveju Inspekcija remiasi ta faktine aplinkybe, jog pareiškėjo įsigyti verslo liudijimai (pagal EVRK kodą „58“ - nauja statinių statyba su žymą (XX)) laikotarpiu 2008-2009 m. nesuteikė teisės teikti paslaugų juridiniams asmenims. Todėl pareiškėjo 37 500 Lt gautas pajamas iš veiklos priskyrė individualios veiklos pagal pažymą gautoms pajamoms.

Pareiškėjo manymu, jo atžvilgiu buvo neteisingai pritaikytos materialinės mokesčių teisės aktų normos bei surinkta nepakankamai įrodymų, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Pareiškėjo nuomone, atskiri šio mokestinio ginčo klausimai buvo išspręsti formaliai, o ne iš esmės įvertinus visas reikšmingas mokesčių įstatymo tikslo prasme aplinkybes.

Paaiškina, kad vadovaujantis GPMĮ 22 str. 2 d. 1 p. ir 3 d. nuostatomis, iš Lietuvos vieneto gautos atitinkamos pajamos priskiriamos A klasės pajamoms, B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Pagal šio įstatymo 23 str. 1 d. nuostatas Lietuvos vienetas, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, išmokėdamas išmokas, pagal GPM mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPMĮ nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal GPMĮ nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

Pareiškėjo nuomone GPM nuo 37500 Lt išmokėtų lėšų išskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti turėjo juridiniai asmenys. Nei Klaipėdos apskrities VMI patikrinimo akte, nei sprendimuose nėra informacijos, ar įmonės, išmokėjusios pinigus už pirktas paslaugas, apmokestino GPM, kaip A klasės išmokas, ar ne.

Pareiškėjas teigia, kad Inspekcija pažeidė MAĮ 94 straipsnyje įtvirtintą normą. Pareiškėjo žiniomis prievolės klausimą Inspekcija nori perkelti jam nes juridiniai asmenys su kuriais buvo sudarytos sutartys yra bankrutuojančios įmonės. Faktiškai Inspekcija pareiškėjui nustatė pareigą įvykdyti kitų bankrutuojančių įmonių mokestines prievoles. Nei Įmonių bankroto įstatymas, nei jo pagrindu priimti teisės aktai, nei MAĮ nenustato tokios bankrutuojančio asmens prievolių vykdymo tvarkos (būdo). Taip pat pareiškėjas paaiškina, kad teisiniu reguliavimu yra siekiama įtvirtinti teisinių santykių konkrečioje visuomenės gyvenimo srityje stabilumą. Tai leidžia užtikrinti efektyvesnę asmenų teisių bei interesų apsaugą, taip pat ir įgyvendinti teisinio tikrumo principą, kurio esmė ta, kad asmeniui turi būti sudarytos sąlygos būti tikram dėl savo padėties, turimų teisių, pareigų ir jų tinkamo vykdymo.

Tuo tarpu teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga užtikrinti, kad privatūs asmenys galėtų veiksmingai ir tinkamai pasinaudoti jiems Konstitucijos, kitų nacionalinės teisės aktų bei tarptautinių dokumentų suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą.

Pasisakant dėl išdėstytų argumentų pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas tenka Inspekcijai. LVAT 2011-02-04 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011, analizuodamas MAĮ 67 str. nuostatas konstatavo, kad mokesčių administratorius privalo pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Tačiau šių nuostatų Inspekcija nesilaikė. Taip pat pareiškėjas paaiškina, jog faktiškai Inspekcija, įvesdama subjektyvius vertinamuosius kriterijus ir taip suteikdama praktiškai neribotą diskretiško sprendimo teisę, sudaro sąlygas, kurios mokesčių mokėtojui niekuomet neduoda garantijų, kad jis teisingai apskaičiavo ir sumokėjo mokesčius. Pareiškėjo nuomone, tokios nuostatos yra itin pavojingos mokesčių mokėtojams, nes atima bet kokią galimybę mokėti mokesčius vadovaujantis įstatymais.

Tuo tarpu Inspekcija turi konkrečiais, aiškiais ir neginčijamais įrodymais paremti savo sprendimus ir neturi būti jokių abejonių dėl sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Kaip jau buvo minėta, LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog mokesčių administratorius, pagrįsdamas mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, turi pateikti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo nustatytas aplinkybes. Taigi, visų pirma mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir pagrįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais ir nulemti besąlyginiam naikinimui (LVAT 2010-11-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1527/2010). Pareiškėjo nuomone, Inspekcija savo sprendimo išvadų dėl mokestinės nepriemokos nepagrindė, nustatyta tvarka surinktais įrodymais.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, teismo šaukimas pareiškėjui įteiktas (b. l. 55), teismas nutarė bylą nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).

Inspekcija 2012-11-08 atliko operatyvų patikrinimą ir surašė operatyvaus aptikrinimo pažymą Nr. AC14-156, kurioje nusprendė inicijuoti mokestinį patikrinimą. Operatyvus patikrinimas buvo atliktas vykdant atsakovo priemonių plano riziką, siekiant nustatyti gyventojus vengiančius deklaruoti visas gaunamas pajamas (Priemonių plano rizikos 2.1.3 punktas). Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas turėjo įsigijęs ne vieną žemės sklypą, kelias transporto priemones (įregistruotas 2011 metais), teikė fiziniams asmenims paskolas (120 000 Lt ir 31 569 EUR). Apie atliekamus mokestinio tyrimo veiksmus pareiškėjas žinojo, nes 2012-10-31 buvo pasirašytinai supažindintas su operatyvaus patikrinimo pavedimu.

Taigi siekiant įvertinti pareiškėjo vykdytą veiklą, Inspekcija atliko GPM ir VSD įmokų už 2007-2012 metus apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2014-04-09 surašė patikrinimo aktą Nr.FR0680-276, kuriame apskaičiavo 5 625 Lt GPM, 2 070 Lt VSD įmokų.

Pareiškėjas nesutikdamas su Inspekcijos 2014-04-09 patikrinimo aktu Nr. FR0680-276, 2014-09-08 pateikė pastabas. Inspekcija išnagrinėjusi pareiškėjo pastabas, 2014-09-26 sprendimu Nr. FR0682-573 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė sumokėti 5 625 Lt GPM, 2 799,13 Lt GPM delspinigių, 562 Lt GPM baudą, 2 070 Lt VSD įmokų ir 1 035 Lt VSD įmokų baudą.

Pareiškėjas nesutikdamas su Inspekcijos 2014-09-26 sprendimu Nr.FR0682-573, atsakovui pateikė 2014-10-20 skundą (skundas gautas 2014-10-28). Skunde nurodytų aplinkybių pagrindu pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos 2014-09-26 sprendimą Nr.FR0682-573.

Taip pat pareiškėjas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243, toliau – MAĮ) 71 straipsniu, 2014-11-03 pateikė pasiūlymą pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. Atsakovas 2014-11-20 sprendimu Nr. 68-216 sustabdė pareiškėjo skundo nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas pareiškėjo pasiūlymas pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. Kadangi tarp pareiškėjo ir Atsakovo susitarimas nebuvo pasirašytas, skundo nagrinėjimas buvo atnaujintas bei 2014-12-15 priimtas sprendimo Nr. 68-230.

Pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo 2014-11-20 sprendimu Nr. 69-230, pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Komisija 2015-09-18 sprendimu Nr. S-173(7-112/2015) patvirtino ginčijamą atsakovo sprendimą Nr. 69-230.

Pareiškėjas nesutikdamas su priimtais sprendimais, pateikė 2015-10-05 skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pasak pareiškėjo, Komisija, atsakovas ir Inspekcija neišsamiai ir netinkamai vertino pateiktus motyvus, todėl skunde nurodytų aplinkybių pagrindu, prašo panaikinti ginčijamus sprendimus dėl nurodymo sumokėti 5 625 Lt GPM, 2 799,13 Lt GPM delspinigių, 562 Lt GPM baudą, 2 070 Lt VSD įmokų ir 1 035 Lt VSD įmokų baudą.

Su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nesutinka.

Paaiškina, kad gyventojai gali gauti pajamų užsiimdami individualia veikla. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme ( Žin., 2002, Nr.73-3085, toliau – GPM įstatymas) individuali veikla apibrėžiama, kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį.

Verslo liudijimas – šio GPM įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla, įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą veiklos rūšių sąrašą (GPM įstatymo 2 straipsnio 22 p.; 2002-07-02 Nr. IX-1007 redakcija). Tačiau ne kiekvienos rūšies individualia veikla galima verstis įsigijus verslo liudijimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos (Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir veiklų, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo)“ (Žin., 2002, Nr. 112-4992; toliau – Verslo liudijimų išdavimo taisyklės) buvo patvirtintas individualios veiklos pagal verslo liudijimą rūšių sąrašas, kuriame buvo išskirtos veiklos rūšys, kuriomis galima verstis įsigijus verslo liudijimą. Šiame sąraše veiklos rūšys yra įvardinamos, nurodant jų pavadinimą ir Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (EVRK) klasės numerį, nurodomą skliaustuose. Jeigu skliaustuose buvo /yra nurodyta tik EVRK klasė, gyventojas gali verstis visų toje EVRK klasėje nurodytų rūšių veikla, o jeigu skliaustuose nurodyta, kad veiklos rūšis įeina į tam tikrą EVRK klasę, gyventojas gali verstis tik verslo liudijime nurodytos rūšies veikla.

Tiksliau apibrėžiant kai kurių veiklos rūšių apimtis, veiklos teritoriją ar jų pobūdį, šalia veiklos rūšių pavadinimų prie tam tikrų rūšių veiklų buvo/yra pateikta atitinkama žymė. Ji padeda veiklą apibūdinti pagal tai, kokias teises tos veiklos verslo liudijimas suteikia. Verslo liudijimų išdavimo taisyklių skyriuje „Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšys“ (Verslo liudijimų išdavimo taisyklių originali nuostata) nurodoma, jog: verslo liudijimas suteikia teisę prekiauti jame nurodytomis savo gamybos prekėmis neįsigijus prekybos liudijimo; miestai: Vilnius, Alytus, Kaunas, Klaipėda, Marijampolė, Neringa, Palanga, Panevėžys, Šiauliai; verslo liudijimas nesuteikia teisės teikti apgyvendinimo paslaugų (kaimo turizmo paslaugos arba nakvynės ir pusryčių paslaugos, EVRK klasė 55.23.20); verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių; verslo liudijimas suteikia teisę parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas tik gyventojams.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu buvo įsigijęs verslo liudijimus pagal EVRK kodą „58“ – nauja statinių statyba su žyma (xx), suteikiančia teisę teikti paslaugas tik gyventojams, t.y. laikotarpiu nuo 2007-06-18 iki 2007-12-17 buvo įsigijęs verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), (išduotą 2007-06-15), nuo 2008-06-18 iki 2008-12-17 buvo įsigijęs verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), (išduotą 2008-05-30), nuo 2009-07-02 iki 2009-12-31 buvo įsigijęs verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotą 2009-07-01), nuo 2011-06-07 iki 2011-12-09 buvo įsigijęs verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotą 2011-06-07), nuo 2012-06-07 iki 2012-11-30 buvo įsigijęs verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotą 2012-06-05).

Pareiškėjo pateiktame gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale nurodyta, kad mokesčių mokėtojas laikotarpiu nuo 2007-06-16 iki 2012-11-30 gavo 449 540 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, iš jų: 2007 m. – 98 000 Lt, 2008 m. – 95 000 Lt, 2009 m.– 97 500 Lt, 2011 m. – 79 000Lt, 2012 m. – 80 040 Lt. Nustatyta, jog pareiškėjas 2008 m. fiziniams asmenims suteikė paslaugų už 30 000 Lt, o 2009 m. – už 78 000 Lt. Tačiau mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-12-31, pareiškėjas atliko statybos ir remonto paslaugas ir juridiniams asmenims, su kuriais sudarė šias rangos sutartis:

1) pagal 2008-07-30 sudarytą rangos sutartį su UAB „Limeta“, pareiškėjas su kitu rangovu M. P. įsipareigojo iki 2008-09-30 atlikti patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), remonto darbus. Prie rangos sutarties pridėta Lokalinė sąmata, kurioje aprašytas kiekvienas numatomas atlikti darbas bei išskirtos išlaidos statybos medžiagoms įsigyti bei darbo užmokestis.

Sutartyje nurodyta, kad UAB „Limeta“ pareiškėjui per tris dienas nuo sutarties pasirašymo įsipareigoja sumokėti avansą. Pagal 2008-08-05 išrašytą Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 7447659 nustatyta, kad UAB „Limeta“ pareiškėjui už sutartyje numatytus darbus sumokėjo prieš mėnesį iki faktinės darbų pradžios. Bendrovei 2008-08-05 buvo išrašytas prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitas Nr. 7447659, kuriame nurodyta, kad UAB „Limeta“ už atliktus darbus pareiškėjui sumokėjo 18 000 Lt.

2) pagal 2009-07-08 sudarytą rangos sutartį Nr. 20090708/001 su UAB „Vakarų autocentras“, pareiškėjas su kitais rangovais I. P., J. P., S. P., M. P. ir S. P. iki 2009-10-31 įsipareigojo atlikti patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), remonto darbus. Remiantis rangos sutartimi Nr. 20090708/001, 2009-10-31 buvo sudarytas darbų perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo rangovas užsakovui perdavė savo atliktus darbus. Bendrovei buvo išrašytas prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitas Nr. 7447662, pagal kurį UAB „Vakarų autocentras“ pareiškėjui už atliktus remonto darbus sumokėjo 19 500 Lt.

Taigi pareiškėjas įsigydamas verslo liudijimą ir teikdamas statybos ir remonto paslaugas, privalėjo žinoti, kad kokio pobūdžio darbus ir paslaugas jis gali teikti tik fiziniams asmenims, tuo tarpu norint paslaugas teikti juridiniams asmenims, jis privalėjo veiklą vykdyti pagal pažymą. GPM įstatymo 26 straipsnyje numatyta, kad prieš išduodant verslo liudijimą į biudžetą sumokamas fiksuoto dydžio pajamų mokestis, o to paties įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčių administratorių centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2008-2009 metais teikė paslaugas juridiniams asmenims, kai jo turimas verslo liudijimas tokios teisės nesuteikė. Vadovaujantis GPM įstatymo nuostatomis, pradėdamas teikti statybos remonto darbų paslaugas juridiniams asmenims, pareiškėjas privalėjo informuoti mokesčių administratorių ir deklaruoti iš šios veiklos gaunamas pajamas, nes pasikeitė jo, kaip mokesčių mokėtojo, statusas.

Atsakovas 2014-12-15 sprendime Nr. 68-230 bei Inspekcija 2014-09-26 sprendime Nr.FR0682-573 padarė išvadą, kad vadovaujantis patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma (paslaugų suteikimo pobūdis; paslaugų suteikimo tikslas bei kt.) bei atsižvelgiant į pareiškėjo veiklos sistemiškumą, pakanka pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo aktyvūs veiksmai su statybos paslaugų teikimu, leidžia teigti, jog pareiškėjo veikla atitinka GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius. Taigi dėl minėtų priežasčių ir išdėstytų argumentų, pareiškėjo 2008-2009 m. gauta pajamų dalis (37 500 Lt) pagrįstai priskirta pajamoms iš individualios veiklos. Pareiškėjo atstovas Komisijos posėdžio metu nurodė, jog ginčo dėl pareiškėjo vykdytos veiklos pripažinimo individualia veikla nėra.

Remiasi GPM įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad individualios veiklos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms, GPM įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 27 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymu (Žin., 2002, Nr. 123-5512) 4 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 16 straipsnio 2 dalimi ir paaiškina, kad pareiškėjui už 2008-2009 metus pagrįstai apskaičiavo mokestį, įmokas ir su jais susijusias sumas.

Nurodo, kad analogiškai pažymėta Komisijos sprendime Nr. S-173(7-112/2015), t.y. nurodyta, jog pagal GPM įstatymo 22 straipsnio 2 dalį (2003-11-25 įstatymo Nr. IX-1848 redakcija; 2008-12-23 įstatymo Nr. XI-111 redakcija) A klasės pajamoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto <...> gautos pajamos, išskyrus <...> šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas <...>. Iš Lietuvos vieneto <...> gautos <...> individualios ir ne individualios veiklos pajamos, gautos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą, taip pat priskiriamos A klasės pajamoms. GPM įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje (originali įstatymo redakcija) nurodyta, kad B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Komisijos vertinimu, iš pacituotų įstatyminių nuostatų akivaizdu, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo iš Lietuvos vieneto gautos individualios veiklos pajamos, jei jos gautos ne už nenukirstą mišką, apvaliąją medieną ar netauriųjų metalų laužą, nepriskiriamos A klasės pajamoms, todėl yra priskiriamos B klasės pajamoms. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2008 metais gavo 18 000 Lt dydžio pajamas iš UAB „Limeta“ ir 2009 metais – 19 500 Lt dydžio pajamas iš UAB „Vakarų autocentras“ už šioms įmonėms suteiktas paslaugas, t. y. atliktus remonto darbus. Mokesčių administratorius pareiškėjo patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjo ginčo 2008–2009 m. laikotarpiu vykdyta veikla atitiko GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius. Pareiškėjo atstovas Komisijos posėdžio metu nurodė, jog ginčo dėl pareiškėjo vykdytos veiklos pripažinimo individualia veikla nėra. Taigi nustačius neginčijamas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas iš Lietuvos vienetų gavo pajamų, priskirtinų individualios veiklos pajamoms, kurios nėra priskiriamos GPM įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytoms pajamoms, priskiriamoms A klasės pajamoms, Komisija konstatavo, jog pareiškėjo iš juridinių asmenų gautos pajamos už suteiktas paslaugas ir atliktus darbus priskiriamos B klasės pajamoms. Pagal GPMĮ 25 straipsnio 1 ir 2 dalies (originali įstatymo redakcija) nuostatas pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, GPM įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas, vadovaudamasis šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka.

Nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl pareiškėjo apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu nuo pajamų priskirtų B klasei. Pareiškėjas nesutinka, kad jo pajamos gautos iš juridinių asmenų galėjo būti priskirtos B klasei, teigia, kad vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies nuostatomis, pareiškėjo gautos pajamos turėjo būti priskirtos A klasės pajamos, o todėl šias pajamas apskaičiuoti, išskaičiuoti mokestį ir sumokėti jį į biudžetą privalėjo jas išmokantis asmuo, šiuo atveju, juridiniai asmenys, kurie nurodomi patikrinimo akte ir skundžiamuose sprendimuose.

Pareiškėjas skunde neginčija jokių mokesčių administratorių nustatytų faktinių aplinkybių, taip pat neginčija to, kad mokesčių administratorius konstatavo, jog nurodyta pareiškėjo veikla priskirta individualiai veiklai pagal tai, kad joje nustatyti visi individualiai veiklai būdingi požymiai.

Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo išduoti Patikrinimo akte nurodyti verslo liudijimai (jie išvardinti ir atsakovo atsiliepime, ir visuose skundžiamuose sprendimuose), neginčija nustatytų faktų, kokia veikla buvo galima pagal išduotus verslo liudijimus, neginčija, kad jo pildytame pajamų-išlaidų apskaitos žurnale gautos pajamos nurodytos tinkamai ir apskritai, kad apmokestinamų pajamų dydžiai nustatyti teisingai. Pareiškėjas ginčija tik jam priskirtą pareigą nuo šių pajamų apskaičiuoti ir mokėti mokesčius, kurie nurodomi skundžiamuose aktuose. Taip pat pareiškėjas skunde teismui neginčija Patikrinimo akte konstatuotų faktų apie rangos sutartį su UAB „Limeta“ ir rangos sutartį, sudarytą su UAB „Vakarų autocentras“, neginčija ir kitų akte nurodytų sutarčių su fiziniais asmenimis, t.y. duomenų pateiktų patikrinimo akto 1-je lentelėje bei gautų pajamų sumų. Patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 7695 Lt, iš jų 5625 Lt GPM, 120 Lt valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų papildomai pensijos daliai už 2008 m. ir 1950 Lt VSD įmokų už 2009 m. GPM papildomai apskaičiuotas įvertinus pareiškėjo juridiniams asmenims suteiktas paslaugas, kaip individualią veiklą, tai, kad verslo liudijimai laikotarpiu nuo 2008 iki 2009 m. nesuteikė teisės teikti paslaugų juridiniams asmenims, pritaikius GPMĮ 2 straipsnio 22 dalį, kitus Patikrinimo akte nurodytus teisės aktus, GPMĮ 27 straipsnio 1 dalį, 35 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį (galiojusią 2008-01-01-2008-12-31), 18 straipsnį. VSD įmokos papildomai apskaičiuotos remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi ir kitais, Patikrinimo akte nurodytais teisės aktais.

Pareiškėjas nesutiko su Klaipėdos AVMI sprendimu ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2014-10-20 skundą (MGK byla, l. 41-44). Inspekcija atmetė pareiškėjo skundą ir 2014-12-15 sprendimu Nr. 68-230 (MGK byla, l. 13-15) patvirtino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-09- 26 sprendimo Nr. FR0682-573 nurodymus. VMI konstatavo, kad ginčas vyksta dėl to, ar pagrįstai patikrinimo metu konstatuota, jog pareiškėjas vykdė individualią statybos veiklą bei šias paslaugas teikė juridiniams asmenims. Taip pat pasisakė dėl patikrinimo laikotarpio. Pareiškėjas nepagrįstai skunde teismui rašo, kad VMI tik perrašė vietos mokesčių administratoriaus sprendimą. Taip nėra, nes VMI savo išvadas dėl senaties grindžia ir administracinių teismų praktika, taip pat plačiau išdėsto faktines aplinkybes (dėl patikrinimo inicijavimo, dėl atliekamų veiksmų išrašius pavedimą tikrinti ir iki to). Taip pat plačiai pasisakoma dėl gautų pajamų priskyrimo. Šioje dalyje detaliai analizuoti pareiškėjui išduoti verslo liudijimai, teisės aktai, reglamentuojantys šią veiklos sritį, taip pat detaliai analizuota pareiškėjo vykdyta ūkinė veikla, sudarytos sutartys, gautos pajamos, ir daroma išvada, kad pareiškėjas, įsigydamas verslo liudijimą ir teikdamas statybos ir remonto paslaugas, privalėjo žinoti, kad tokio pobūdžio darbus ir paslaugas jis gali teikti tik fiziniams asmenims, tuo tarpu norint paslaugas teikti juridiniams asmenims, pareiškėjas privalėjo veiklą vykdyti pagal pažymą. Remiasi GPMĮ 26 straipsniu, 35 straipsnio 2 dalimi. Nurodo, kad pradėdamas individualią veiklą pareiškėjas privalėjo informuoti mokesčių administratorių ir deklaruoti iš šios veiklos gaunamas pajamas, nes pasikeitė jo kaip mokesčio mokėtojo statusas. Dėl individualios veiklos mokesčių administratorius remiasi GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punktu ir LVAT formuojama teismų praktika. Daroma išvada, kad pareiškėjo veikla atitinka visus individualios veiklos požymius, kurie yra išvardinami sprendime nurodytose LVAT nutartyse, todėl gautos pajamos pagrįstai priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos ir pagrįstai atitinkamai apmokestintos. Toliau sprendime analizuojami visi būtini individualios veiklos požymiai ir nustatoma, jog jie yra ir pareiškėjo vykdytoje veikloje. Todėl pareiškėjo argumentai, kad VMI savo sprendime iš esmės nieko naujo nepasakė, yra nepagrįsti. Suprantama, kad nesikeičia nustatytos faktinės aplinkybės (kurių pareiškėjas ir neginčija) ir teisinis reglamentavimas. O išvada, kad tokios pajamos priskirtinos B klasės pajamoms daroma tik įvertinus, kad pagal visus nustatytus požymius pareiškėjas vykdė individualią veiklą. Suprantama, kad daroma išvada dėl papildomai apskaičiuojamų sumų atitinka Klaipėdos AVMI sprendimui.

Taip pat nepagrįstai pareiškėjas remiasi MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintu mokesčių mokėtojų lygybės principu, nes vėl teigia, kad jam perėjo kito mokesčių mokėtojo pareiga. Taip nėra, nes pareiškėjui mokesčiai papildomai apskaičiuoti tiesiogiai dėl jo vykdytos individualios veiklos, o ne perkelti. Tas pats pasakytina apie pareiškėjo nurodymą dėl MAĮ 94 straipsnio taikymo. Šis mokestinis ginčas nesusijęs su bankrutuojančių įmonių prievolėmis, apie jas skundžiamuose sprendimuose nėra užsimenama, tuo tarpu pareiškėjas daro prielaidą, kad šių įmonių prievolės yra perkeltos jam. Minėta, kad taip nėra, tos įmonės neturi nieko bendra su tuo, kad pareiškėjas pats vykdė individualią veiklą – jis statybos ir remonto paslaugas galėjo teikti bet kokiam kitam juridiniam asmeniui ir tai nekeistų jo veiklos teisinio vertinimo. Nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai, kad jam turėtų būti daromos kažkokios išimtys dėl to, kad jis santykyje su institucija yra silpnesnioji pusė. Pareiškėjas nenurodo atvejų, kai jam mokesčių administratorius sutrukdė teikti įrodymus, paaiškinimus ar atėmė galimybę naudotis kokiomis kitomis mokesčių mokėtojų teisėmis, ar jį suklaidino, todėl šie pareiškėjo teiginiai vertinami kaip visiškai nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, deklaratyvūs.