Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant nukentėjusiajai privačiai kaltintojai D. K., jos atstovei advokatei Vitalijai Smolenskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios privačios kaltintojos D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų Kolegija nustatė:

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. liepos 6 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), kumščiu trenkė D. K. į dešinės kojos kirkšnį, smogė vieną smūgį kumščiu į pilvą dešinėje pusėje. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nukentėjusiosios D. K. parodymai, kiti bylos duomenys yra prieštaringi, todėl nenustatyta, jog A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo privati kaltintoja D. K. (toliau – ir nukentėjusioji) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendį ir priimti A. M. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat prašo priteisti iš A. M. skundo autorės patirtas proceso išlaidas.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neteisingai įvertinti įrodymai, kitos aplinkybės išdėstytos neteisingai ir nepagrįstai.Nesutinkant su apylinkės teismo motyvu, kad A. M. posėdžio metu nepripažino kaltės dėl smurto prieš apeliantę, skunde pažymima, kad tai nesudaro pagrindo išteisinti A. M.. Be to, anot skundo autorės, A. M. parodymai, jog tą vakarą jis matė apeliantę, tik nieko nedarė, vertintini kaip gynybiniai.Skunde pakartojami apeliantės parodymai, duoti nagrinėjant bylą teisme, ir pažymima, jog jie atitinka liudytojų R. K., V. B., J. S., G. R. nurodytas aplinkybes. Skundo autorės tvirtinimu šių liudytojų parodymai patvirtina, kad prieš ją buvo pavartotas smurtas, dėl ko buvo iškvieti pareigūnai, bei paneigia A. M. teiginius, jog nebuvo jokios policijos.Skunde kritikuojama nuosprendžio išvada, kad apeliantės parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, kadangi skunde ji nurodė, jog A. M. jai kumščiu trenkė į dešinės kojos kirkšnį ir smogė vieną smūgį į pilvą dešinėje pusėje, o išrašuose iš medicinos dokumentų nurodyta, kad skundo autorė skundėsi skausmu kairėje apatinėje pilvo dalyje, taip pat pareiškime nurodė, kad A. M. jai sudavė du kartus kumščiu į pilvą. Nurodoma, kad apeliantė teismo posėdžio metu paaiškino, jog skunde teismui ji suklydo nurodydama sumuštą kirkšnies ir pilvo pusę ir patikslino, kad jai buvo suduota į kairės pusės kirkšnį ir į pilvą kairėje pusėje. Teismas šią aplinkybę pasižymėjo, tačiau priimdamas išteisinamąjį nuosprendį jos nepagrįstai nevertino, nors medicininiuose dokumentuose kitą dieną po sumušimo buvo nurodytos tikslios sužalojimo ir skausmo sukėlimo aplinkybės.Nesutinkant su pirmosios teismo išvada, kad nesutampa įvykio laikas, kada prieš apeliantę A. M. pavartojo fizinį smurtą ir sukėlė fizinį skausmą, skunde atkreipiamas dėmesys, kad skundo autorė tiek pareigūnams, tiek teismui nurodė, jog A. M. prieš ją smurtą panaudojo 23.30 val. O policijos pareigūnai savo pildytuose dokumentuose nurodė 23.50 val. laiką, tai yra tą laiką, kada jie atvyko iškviesti. Pažymima, kad teisme apeliantė taip pat nurodė, jog policijos pareigūnai atvyko po 20-30 minučių. Todėl skundo autorės nurodytas laikas, kada prieš ją A. M. pavartojo fizinį smurtą, ir policijos pareigūnų nurodytas atvykimo laikas, negali būti vertinama kaip nesutapimas.Nesutinkant su skundžiamo nuosprendžio motyvu, kad apeliantė nesikreipė į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyrių, todėl nėra galimybės nustatyti ar jai buvo padarytas kūno sužalojimas, ar jai buvo sukeltas fizinis skausmas, skunde tvirtinama, kad smurtui nustatyti nėra būtina teismo medicinos specialisto išvada. Akcentuojama, kad BK 140 straipsnio dispozicijoje nurodyta, kad gali būti sukeltas tik fizinis skausmas. Atkreipiamas dėmesys, kad dėl suduotų A. M. smūgių skundo autorei buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kas nustatytą Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus išvadoje pagal pateiktus medicininius dokumentus.Skunde pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas A. M. anketinius duomenis nurodė, jog pastarasis neteistas, tačiau, apeliantės žiniomis, A. M. 2015 m. Kauno miesto apylinkės teismo buvo nuteistas už smurto panaudojimą ir grasinimą ją nužudyti. Ši aplinkybė, anot skundo autorės, taip pat patvirtina, kad byla išnagrinėta neobjektyviai.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skunde teigiama, kad apylinkės teismas nevisapusiškai ištyrė surinktus įrodymus, nepilnai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjo įvykio situaciją bei jo aplinkybes dėl ko padarė neteisingas išvadas, kas lėmė, kad netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neišsamiai ir netinkamai išnagrinėjo baudžiamąją bylą. Pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kauno apylinkės teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių nebuvo laikomasi. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje iš esmės apsiribota parodymų turinio išdėstymu, o ne analize. Be to, teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi tik kaltinamojo A. M. parodymais, o kitų įrodymų tinkamai neišanalizavo ir neįvertino. Pagal surinktus visus faktinius duomenis, įrodymai, įvertinti neobjektyviai, vienašališkai, padarytos nepagrįstos išvados, dėl ko priimtas išteisinamasis nuosprendis, o A. M., žinodamas, kad už tai nebaudžiamas, ir toliau taip elgsis. Skundo autorės manymu, byloje yra pakankamai įrodymų, kad A. M., atliko jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl jis turi būti nubaustas.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji privati kaltintoja ir jos atstovė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė nukentėjusiosios privačios kaltintojos skundą atmesti.Nukentėjusiosios privačios kaltintojos D. K. apeliacinis skundas tenkinamas.Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nukentėjusioji privati kaltintoja teigia, kad A. M. atliko veiksmus, atitinkančius BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį, todėl prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, nukentėjusiosios privačios kaltintojos apeliacinio skundo argumentus, atlikusi byloje įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis dėl A. M. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, tai yra, teismas išvadą, jog bylos duomenys, kad A. M. 2016 m. liepos 6 d. apie 23.30 val. kumščiu trenkė D. K. į kojos kirkšnį ir į pilvą, prieštaringi, padarė selektyviai vertindamas įrodymus, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, kas įtakojo neteisėto nuosprendžio priėmimą. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, didesnį dėmesį skyrė išteisintojo veiksmams, o nukentėjusiosios paaiškinimus ir parodymus sumenkino, vertino atskirai nuo kitų įrodymų, kas lėmė neteisėto nuosprendžio priėmimą, teismas nevertino, kad nukentėjusioji patikslino privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes, neanalizavo priežasčių, dėl kurių D. K. pakeitė skunde nurodytas aplinkybes, padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą. Tokiu būdu ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl A. M. kaltės klausimo.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad D. K. po konflikto su išteisintuoju nesikreipė į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyrių, todėl nėra galimybės nustatyti, ar jai buvo padarytas kūno sužalojimas, ar jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Tokią išvadą teismas padarė, neatsižvelgęs į teismų praktiką, kad bylose dėl fizinio skausmo sukėlimo specialisto išvada nėra būtina, be to, byloje buvo pateikti medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji kitą dieną po įvykio kreipėsi į medikus, skundėsi pilvo ir kairio klubo, šlaunies skausmu, jai nustatyta hematoma kairėje kirkšnyje, šlaunies viršutiniame trečdalyje, tačiau sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo atliktas tyrimas ir pateikta išvada. Apylinkės teismas, vertindamas byloje esančiuose dokumentuose užfiksuotus D. K. paaiškinimus ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus apie smūgių sudavimo aplinkybes, klaidingai padarė išvadą, kad šie nukentėjusiosios paaiškinimai ir parodymai prieštaringi vieni kitiems esmingose detalėse, yra nenuoseklūs. Nukentėjusiosios paaiškinimai pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, parodymai, kuriuose patikslinti šiame pareiškime pateikti paaiškinimai, privataus kaltinimo skunde nurodytos aplinkybės ir parodymai, duoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės analogiški ir nesikertantys tarpusavyje. Juose detaliai ir nuosekliai apibūdindamos nusikalstamos veikos aplinkybės, įvykio vieta, įvardintas smūgius sudavęs asmuo, smūgių sudavimo būdas, kiekis (b. l. 2, 60-61, Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. M-1-01-53908-16, b. l. 1,10-11).Nukentėjusiosios parodymų patikimumą patvirtina aplinkybė, kad iš karto po konflikto su išteisintuoju buvo pranešta policijai dėl smurto (Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. M-1-01-53908-16, b. l. 4). Taip pat kitą dieną po įvykio D. K. kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur, kaip minėta, užfiksuota, jog nukentėjusioji skundėsi pilvo ir kairio klubo, šlaunies skausmu, jai nustatyta hematoma kairėje kirkšnyje, šlaunies viršutiniame trečdalyje.Nukentėjusiosios paaiškinimai ir parodymai, kuriuose ji atpasakojo įvykio dienos aplinkybes iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos, sutampa su liudytojų R. K., V. B., J. S., G. R. ir iš dalies paties išteisintojo A. M. parodymais. Pateikti tik kaip išdava tarp D. K. ir A. M. susiklosčiusių konfliktinių šeiminių santykių jie galimai būtų nelogiški, nenuoseklūs ir nesutaptų su kitų asmenų parodymais. Spręsti, kad paaiškinimų ir parodymų dalis, sutampanti su liudytojų ir išteisintojo parodymais teisme, buvo teisingi, o dalis, susijusi su smūgių sudavimo aplinkybėmis, buvo išgalvoti esant konfliktiniams santykiams, prieštarauja logikai. Privataus kaltinimo skunde ir 2016 m. gruodžio 5 d. teisiamojo posėdžio metu D. K. nurodė, kad A. M. jai trenkė vieną smūgį kumščiu į dešinės kojos kirkšnį ir dar vieną smūgį kumščiu į pilvą dešinėje pusėje, nors anksčiau, t. y., tikslinant pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo aplinkybes, teigė, jog smūgiai buvo suduoti į nurodytų kūno dalių kairę pusę, kas atitinka ir medicininiuose dokumentuose užfiksuotus nukentėjusiosios paaiškinimus bei nustatyto sužalojimo lokalizaciją, todėl teismas turėjo išsiaiškinti tokio aplinkybių pakeitimo priežastis ar motyvus. Priimdamas nuosprendį, teismas patikrina ir įvertina visus byloje esančius prieštaravimus, sprendžia, kurie parodymai yra teisingi, o kurie atmetami ir kodėl. Teismas nepagrįstai nesivadovavo vėlesniais, 2017 m. sausio 12 d teisiamajame posėdyje, duotais D. K. parodymais, kad ji suklydo nurodydama smūgių sudavimo vietą – dešinę kirkšnies ir pilvo pusę, nors iš tikrųjų suduota į kairę nurodytų kūno dalių pusę (b. l. 82), kadangi šie parodymai iš esmės atitinka netrukus po įvykio medicininiuose dokumentuose užfiksuotas aplinkybes, kad nukentėjusioji skundėsi pilvo ir kairio klubo, šlaunies skausmu, jai nustatyta hematoma kairėje kirkšnyje, šlaunies viršutiniame trečdalyje. Taip pat minėti teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai sutampa su D. K. parodymais, tikslinant pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jog smūgiai buvo suduoti būtent kairėje pusėje. Vien tai, jog nukentėjusioji pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė konflikto su išteisintuoju laiką – 23.50 val., kuris atitinka V. B. tarnybiniame pranešime ir BIRT ataskaitų žiūryklėje esančią informaciją apie įvykio registraciją (Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. M-1-01-53908-16, b. l. 2,7), o vėlesniuose parodymuose ir privataus kaltinimo skunde – 23.30 val., kuris sutampa su liudytojo R. K. parodymais (b. l. 61-62), nesudaro pagrindo abejoti, jog A. M. sudavė smūgius D. K.. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo įvyko konfliktas 2016 m. liepos 6 d., o pareiškime ir kituose paminėtuose dokumentuose nurodyta 23.50 val. yra apytikslis įvykio laikas, kuris nuo vėliau patikslinto ir nuosekliai nukentėjusiosios įvardinto laiko – 23.30 val. skiriasi tik 20 minučių. Be to, 23.30 val. kaip konflikto laiką nurodė ir įvykio vietoje buvęs liudytojas R. K.. Todėl netikėti nukentėjusiosios parodymais apie smūgių sudavimo aplinkybes, nėra pagrindo, kadangi juose nėra esminių prieštaravimų, be to, juos patvirtina kiti anksčiau paminėtų liudytojų parodymai ir aptarti rašytiniai įrodymai.Taigi, apylinkės teismas neteisingai nuosprendyje įvertino ir aptarė įrodymų visumą, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, tuo pačiu nepagrįstai A. M. išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.Apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, nustatė:A. M. 2016 m. liepos 6 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), kumščiu trenkė D. K. į kairės kojos kirkšnį, smogė vieną smūgį kumščiu į pilvą kairėje pusėje, taip sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai D. K. ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl vieno ar daugiau trauminių poveikių padarytos poodinės kraujosruvos kairiame kirkšnyje, pereinant į šlaunį.Padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.Kaltinamasis A. M. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis nieko nedarė. Liepos mėnesį, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rūsyje su draugu, kurio vardo, pavardės nežino, kalbėjosi dėl darbo. Nesivaišino, netriukšmavo. Apie 20.00-22.00 val. atėjo vienas R. K., prašė, kad tas draugas išeitų. R. K. išvedė draugą. Taip pat buvo atėjusi D. K., su ja nesikalbėjo. Kai draugą išvedė, ji išėjo, o jis (A. M.) liko rūsyje. Jokios policijos nebuvo (b. l. 61, 118). Nukentėjusioji D. K. parodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), gyvena ji, vyras R. K. ir jų dukra. Dviejų aukštų name taip pat yra pusrūsis, kuriame gyvena A. M.. A. M. turi teisę pagal testamentą naudotis pusrūsio patalpomis. Jis su draugu triukšmavo vidury nakties. Ji su R. K. paprašė, kad jie netriukšmautų. Yra padarytas atskiras įėjimas, yra laipteliai. Ji stovėjo ant laiptų, A. M. apačioje. Buvo dviese, nes R. K. buvo įėjęs į vieną iš kambarių, jos jis nematė. A. M. trenkė jai dešiniu kumščiu į kairį kirkšnį, ji pajuto skausmą, ėmė atbula traukti. A. M. dešiniu kumščiu jai sudavė dar vieną smūgį į kairės pusės pilvo apačią, jai suskaudo. Po smūgių šaukė R. K., jis atėjo ir pastūmė A. M., davė telefoną, kad išsikviestų policiją, vyras išlydėjo A. M. svečius. Ji kvietė policiją, kuri atvyko po 20-30 minučių, tačiau A. M. buvo pabėgęs. Policija klausė, ar reikia medikų, sakė, kad gali važiuoti į ligoninę, polikliniką. Į medikus ji kreipėsi kitą dieną, nes buvo beveik naktis, mergaitė miegojo, vyras nuvežti negalėjo, o su taksi grįžti brangiai kainuoja (b. l. 61, 82, 116-118, Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. M-1-01-53908-16, b. l. 1,10-11). Liudytojas R. K. parodė, kad apie 23.30 val. buvo triukšmas A. M. rūsyje. Jis (R. K.) su žmona D. K. nusileido į pusrūsį, klausė A. M., kodėl girtuokliauja, triukšmauja. Jis (R. K.) nuėjo į A. M. kambarį, o D. K. su A. M. liko ant laiptų, prie durų. Kambaryje sėdėjo nepažįstamas asmuo, jis paprašė išeiti ir netriukšmauti. Išgirdo kaip D. K. rėkė, kad kviestų policiją, nes A. M. trenkė. Jis grįžo, D. K. stovėjo prie durų, A. M. mosikavo. Jis jį atitraukė už nugaros, sakė žmonai skambinti policijai. A. M. svečias išgirdęs, kad įvyko konfliktas, išėjo. Jis (R. K.) su D. K. nuėjo ir laukė policijos, kuri atvažiavo po 15-20 minučių. Greitosios nekvietė, nes žmona nesijautė taip blogai (b. l. 61-62). Liudytojas V. B. parodė, kad 2016 m. liepos 6 d. adresu (duomenys neskelbtini) buvo iškvietimas dėl smurto artimoje aplinkoje, buvo skundas dėl to, kad kažkas triukšmavo, duris laužė. Turėjo rasti pilietį, tačiau nerado, nes asmuo buvo pasišalinęs (b. l. 82-83). Liudytoja J. S. parodė, kad buvo įvykis dėl smurto artimoje aplinkoje, buvo konfliktas, kurio metu vyras pastūmė moterį. Ji bendravo su nukentėjusiosios vyru. Smurto žymių nesimatė. Ji, paklausė, ar reikia medikų, tačiau asmenys jų atsisakė. Ieškojo kaltininko, tačiau jo rasti nepavyko (b. l. 83).Liudytoja G. R. parodė, kad buvo pranešimas, jog A. M. atsivedė draugų, triukšmavo, vartojo alkoholį, o D. K. ėjo jo raminti, kad netriukšmautų. Jis ją pastūmė ir sukėlė skausmą. Ji apklausė D. K. tarnybinėse patalpose, o dėl įvykio vietos atsimena, kad už namo yra laiptukai į apačią kur gyvena A. M. (b. l. 89).Iš D. K. asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės matyti chirurgo K. U. 2016 m. liepos 7 d. 11.00 val. padarytas įrašas, kad: „D. K. skundžiasi, jog skauda kairėje klubinėje srityje. Vakar vakare pažįstamas žmogus sužalojo kumščiu, trenkė į pilvą ir kairę šlaunį. Kairėje kirkšnyje, šlaunies viršutiniame trečdalyje yra apie 5x2 cm hematoma“. Taip pat iš kortelės matyti gydytojos ginekologės D. B. 2016 m. liepos 7 d. 12.40 val. padarytas įrašas, kad: „D. K. skundžiasi skausmu kairėje apatinėje pilvo dalyje. Vakar vakare girtas žmogus sudavė į pilvą, po ko pradėjo skaudėti. Sumušė 2016 m. liepos 6 d. apie 24 val. Kairės kirkšnies srityje stebima hematoma“.Iš 2017 m. kovo 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. K. konstatuota poodinė kraujosruva kairėje kirkšnyje, pereinant į šlaunį. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminiais poveikiais. Duomenų, prieštaraujančių tiriamosios nurodytam traumos laikui bei aplinkybėms, nėra. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 113). Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti jos padarinius, t. y. kad žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas ar jis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas ir nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių. Ši veika gali būti padaroma tik tyčia.Bylos duomenimis nustatyta, jog A. M. dešiniu kumščiu sudavus nukentėjusiajai D. K. į kairę kirkšnį ir į kairės pusės pilvo apačią, nukentėjusioji ne tik jautė skausmą, bet jai buvo padarytas sužalojimas. Medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad D. K. kairės kirkšnies srityje buvo padaryta hematoma, o specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nukentėjusiajai padaryta poodinė kraujosruva kairėje kirkšnyje, pereinant į šlaunį, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. D. K. nuosekliai ir detaliai nurodė jai sukelto skausmo ir padaryto sužalojimo aplinkybes, kad būnant prie įėjimo į pusrūsį, kur gyveno A. M., ir prašant jo netriukšmauti, kaltinamasis jai sudavė dešiniu kumščiu į kairį kirkšnį ir dar vieną smūgį trenkė į kairės pusės pilvo apačią, jai suskaudo, todėl ji pašaukė R. K.. Liudytojas R. K. išgirdo, kad nukentėjusioji šaukė, jog kviestų policiją, nes A. M. jai trenkė, pamatė, jog D. K. stovėjo prie durų, o kaltinamasis mosikavo. Kad nukentėjusiajai A. M. veiksmais buvo sukeltas skausmas patvirtino ir liudytojai V. B., J. S., G. R., kuriems buvo pranešta apie smurtą, jiems tikrinant pranešimą D. K. ir liudytojas R. K. nurodė, jog kaltinamasis sukėlė skausmą nukentėjusiajai. D. K. padaryta kraujosruva užfiksuota ir nukentėjusiosios medicininiuose dokumentuose, iš kurių taip pat matyti, kad ji pakartojo nurodytas sukelto skausmo ir padaryto sužalojimo aplinkybes. Pats A. M. patvirtino, kad buvo įvykio vietoje ir bendravo su nukentėjusiąja.Atsižvelgiant į aptartus įrodymus, kolegija laiko, jog nėra abejonių, kad A. M. pirmiau išvardyti veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu – dešiniu kumščiu sudavimas jai į kairę kirkšnį, po to dar vienas smūgis į kairės pusės pilvo apačią, buvo atlikti tyčia, suvokiant, jog toks elgesys gali sukelti D. K. skausmą ir sutrikdyti jos sveikatą, tačiau sąmoningai leidžiant nurodytiems padariniams atsirasti.Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad A. M. 2016 m. liepos 6 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), kumščiu trenkė D. K. į kairės kojos kirkšnį, smogė vieną smūgį kumščiu į pilvą kairėje pusėje, taip sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai D. K. ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl vieno ar daugiau trauminių poveikių padarytos poodinės kraujosruvos kairiame kirkšnyje, pereinant į šlaunį. A. M. veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.A. M. pripažinus kaltu, išsprendžiamas klausimas dėl jo padarytos nusikalstamos veikos bausmės paskyrimo, taip pat proceso išlaidų klausimas.Individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat turi įtakos konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti, paskyrus A. M. laisvės apribojimą, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu nebendrauti su D. K.. Nors D. K. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog kaltinamasis neteistas, kadangi iš Lietuvos informacinės teismų sistemos (LITEKO) duomenų matyti, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 2 dalyje, padarymą 1 metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 1 metams, tačiau šiai dienai šiam terminui pasibaigus, A. M. atleistas nuo paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad nenustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nesukėlusį nukentėjusiajai sunkių padarinių (nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patyrė fizinį skausmą), priklausomybės ligų centre neregistruotas, administracine tvarka baustas, turi specialų vidurinį išsilavinimą, yra pensininkas. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, A. M. skiriama mažesnė už BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytą laisvės apribojimo trukmės vidurkį bausmė, t. y. 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.Nukentėjusioji D. K. apeliaciniu skundu taip pat prašo iš kaltinamojo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš pateiktų pinigų priėmimo kvitų matyti, jog D. K. advokato padėjėjai Daivai Mazur už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo 150 Eur (b. l. 11), advokatei Vitalijai Smolenskienei už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 100 Eur (b. l. 112). Kadangi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu yra nustatyta, kad nukentėjusiosios D. K. atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, todėl nukentėjusioji D. K. turėjo teisę tinkamai atstovaudama savo procesines teises turėti atstovą ir D. K. patirtos atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę, posėdžių skaičių, advokato padėjėjos ruoštus dokumentus, visos atstovavimo išlaidos – 250 Eur priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 303 straipsnio 2 dalimi,

nusprendžia:

Nukentėjusiosios privačios kaltintojos D. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. M. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laikotarpį nebendrauti su D. K..

Priteisti iš A. M. nukentėjusiosios D. K. naudai 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt) atstovavimo išlaidų.

Daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagą Nr. M-1-01-53908-16, Asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelę – grąžinti juos pateikusioms įstaigoms.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.