Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, nerengiant teismo posėdžio, išnagrinėjo kaltinamųjų M. D. ir J. D. skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutarčių, kuriomis pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamųjų M. D. ir J. D. nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui – apartamentams (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini) (toliau – apartamentai (duomenys neskelbtini)), šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. gruodžio 6 d. iki 2025 m. birželio 6 d., taip pat nekilnojamajam turtui – žemės sklypams ir pastatams, kilnojamajam turtui – automobiliui ir piniginėms lėšoms, šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. lapkričio 16 d. iki 2025 m. gegužės 16 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

II. Skundų argumentai ir prašymai

4.1. Kaltinamieji nurodo, kad skundžiamos apygardos teismo nutartys yra nepagrįstos ir priimtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 11 ir 151 straipsnių nuostatas. Pasak kaltinamųjų, kiekvienu atveju, sprendžiant procesinės prievartos priemonės taikymo klausimą yra būtina įvertinti, ar ši prievartos priemonė yra būtina, ar jos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju yra tikslingas, ar šia prievartos priemone nėra nepagrįstai suvaržomos asmens konstitucinės teisės bei laisvės.

4.2. Skunduose kaltinamieji teigia, kad siekiant taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą turi būti įvertinta, ar byloje yra pakankamai duomenų, kurie leistų manyti, jog tiriamos nusikalstamos veikos galėjo būti padarytos. Kaltinamųjų teigimu, nagrinėjamu atveju tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra, nes šiuo atveju byloje yra neteisėtai kriminalizuoti sutartiniai teisiniai santykiai. Kaltinamųjų vertinimu, šioje byloje akivaizdžiai nepagrįstai, kaip tariamai neteisėtai gautos lėšos, vertinamos visos pajamos, gautos iš to, kad VšĮ (duomenys neskelbtini), kaip vairavimo mokykla, nuomojosi automobilius, kurie buvo naudojami mokyti vairuoti. Todėl nuomos pinigų pripažinimas nusikalstamu būdu gautomis lėšomis ir tuo pačiu žala ar konfiskuotinu turtu (taikant turto konfiskavimo ar išplėstinio turto konfiskavimo institutus), nevertinant, kiek šių automobilių nuoma VšĮ (duomenys neskelbtini) sudarė prielaidas gauti pajamų — per se (pats savaime) prieštarauja žalos institutui, kasacinio teismo praktikai. Skunduose nurodoma, kad visos pajamos, kurias VšĮ (duomenys neskelbtini) gavo iš automobilių nuomos, nepagrįstai yra vertinamos kaip neteisėtai gautos lėšos.

4.3. Išanalizavus kasacinę praktiką matyti, jog pinigai ir kitas turtas konfiskuojami valstybės naudai, jeigu turtas gautas iš nusikalstamos veikos ir įtariamieji (kaltinamieji) iš to nepagrįstai praturtėjo ar sutaupė, tačiau tokių duomenų byloje nėra ir negali būti. Kaltinamieji pažymi, kad lėšos, gautos iš nuomos ir paskolos sutarčių, fiksuotos įstaigų buhalteriniuose dokumentuose, registruotos įstatymo nustatyta tvarka, sumokėti mokesčiai, t. y. buvo vykdoma legali VšĮ (duomenys neskelbtini) ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ūkinė – komercinė veikla, todėl iš tokių teisėtų sandorių gautos lėšos negali būti laikomos konfiskuotinu turtu. Kaltinamieji nurodo, jog šioje baudžiamojoje byloje sandoriai buvo kriminalizuoti ne dėl paties šalis siejančio teisinio santykio ydingumo, o dėl tariamai netinkamų subjektų, kas savaime pažeidžia asmenų teisę sudaryti bet kokius įstatymo neuždraustus sandorius. Skunduose nurodoma ir tai, kad centras naudojo savo vairavimo mokyklos veikloje automobilius ir už naudojimąsi jais buvo pervedami nuompinigiai, VšĮ (duomenys neskelbtini) naudojosi paskolintais pinigais, pirko žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini), o už naudojimąsi šiais pinigais mokėjo palūkanas. Tokios lėšos pagal teismų praktiką negali būti konfiskuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83/2010).

4.4. Kaltinamųjų teigimu, apygardos teismas, neteisingai suformuotų kaltinimų pagrindu kriminalizuodamas civilinius teisinius santykius, nepagrįstai didina žalos sumas, tuo pateisindamas būtinybę papildomai apriboti turtines M. D. ir J. D. teises, argumentuojant, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas pritaikytas mažesnės vertės turtui nei pareikšti ieškiniai.

4.5. Skunduose pažymima, jog M. D. ir J. D., taip pat kiti susiję asmenys, kuriems apribotos nuosavybės teisės, per visą vykstantį baudžiamąjį procesą nėra padarę jokių procesinių pažeidimų, procesines pareigas vykdė pavyzdingai. Jų elgesys ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nesudaro pagrindo manyti, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas būtinas siekiant apsaugoti turtą, todėl šios procesinės prievartos priemonės taikymas yra nereikalingas ir jis turi būti kaipmat nutrauktas (BPK 11 straipsnio 1 dalis). Kaltinamieji nesutinka su apygardos teismo nurodytais motyvais, jog laikinai apribojant nuosavybės teises siekiama užtikrinti pareikštus ir dar galimus civilinius ieškinius, turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. Šis baudžiamasis procesas jau trunka daugiau kaip dešimt metų, iki šiol pareikšti civiliniai ieškiniai nėra patikslinti, nėra aiškus esą padarytos žalos dydis, ieškovai bylą nagrinėjant teisme ir apklausiant kaltinamuosius nedalyvauja, nesidomi procesu ir savo pateiktais reikalavimais dėl turtinės žalos atlyginimo. Kaltinamieji pažymi, kad baudžiamasis procesas šioje byloje jau yra nebeįmanomai ilgas. EŽTT pabrėžta, jog siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas. M. D. ir J. D. netikrumo būsena dėl ilgai besitęsiančio teisinio proceso, dėl neapčiuopiamų nuosavybės teisių varžymo pagrindų tik gilėja, jau nekalbant apie nuosavybės teisių varžymo patiriamus sunkumus, susijusius su šeimoje augančių nepilnamečių vaikų prioritetiniais interesais.

Motyvuojamoji dalis

III. Teismo argumentai ir išvados

6. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateiktais baudžiamosios bylos duomenimis, atsižvelgęs į kaltinamųjų M. D. ir J. D. skundų argumentus bei apygardos teismo nutarčių motyvus, daro išvadą, jog skundžiamos apygardos teismo nutartys, kuriomis pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamiesiems M. D. ir J. D. priklausančiam nekilnojamajam turtui – apartamentams (duomenys neskelbtini), žemės sklypams su pastatais, kilnojamajam turtui – automobiliui bei piniginėms lėšoms yra teisėtos ir pagrįstos. Atsižvelgiant į paduotų skundų turinį (išdėstyti iš esmės analogiški motyvai) bei tai, kad juose ginčijami tapatūs klausimai, aukštesnysis teismas dėl abiejų kaltinamųjų skundų šiame sprendime pasisakys bendrai. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos apeliaciniame teisme jau ne kartą buvo nagrinėti kaltinamųjų M. D. ir J. D. skundai dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo jų turtui. Kaltinamųjų M. D. ir J. D. skundai ir šiuo atveju iš esmės yra grindžiami analogiškais argumentais, kaip ir ankstesni skundai, kurie jau buvo išnagrinėti ir atmesti kaip nepagrįsti.

7. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą ribojimu. Laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo pagrindai ir sąlygos nustatytos BPK 151 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o baigus baudžiamąjį procesą šiuo turtu atlyginti nukentėjusiesiems kaltu pripažinto asmens padarytą žalą ar konfiskuoti nusikalstamu būdu gautą turtą. Taip pat svarbu, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas nepasitvirtinus įtarimui arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas.

8. Nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas ir vėliau tęsiamas siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą bei išplėstinį turto konfiskavimą, taip pat byloje pareikštus civilinius ieškinius. Byloje yra pareikšti civiliniai ieškiniai 704 223,74 Eur sumai: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ieškinys dėl 27 767,92 Eur turtinės žalos atlyginimo, VšĮ (duomenys neskelbtini) ieškinys dėl 653 149,69 Eur turtinės žalos atlyginimo, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento ieškinys dėl 6 391,43 Eur turtinės žalos atlyginimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus ieškinys dėl 16 914,70 Eur turtinės žalos atlyginimo. Laikinai apriboto M. D. ir J. D. turto vertė (384 605,50 Eur) yra mažesnė už civilinių ieškinių reikalavimų dydžius. Duomenų apie civilinių ieškinių atlyginimą nėra. Todėl pagrįsta yra apygardos teismo išvada, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo kaltinamųjų M. D. ir J. D. turtui pagrindai ir sąlygos nėra išnykę ir tokios procesinės prievartos priemonės taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti BPK 151 straipsnyje nurodytų tikslų įgyvendinimą.

9. Kaip minėta, kaltinamųjų M. D. ir J. D. skundai Lietuvos apeliaciniame teisme jau ne kartą buvo nagrinėti ir atmesti kaip nepagrįsti. Dar kartą atsakant į kaltinamųjų skundų argumentus dėl duomenų pakankamumo ir inkriminuotų veikų vertinimo, pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas skundus dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo, iš esmės nesprendžia kaltės klausimo (taip pat ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo, galimo prieštaringų įrodymų vertinimo reikšmės veiksmų neteisėtumo pagrįstumui, neatlieka atskirų įrodymų patikimumo vertinimo), civilinio ieškinio pagrįstumo klausimo, taip pat nesprendžia, ar byloje tikrai bus taikomas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas ir kokia apimtimi, šioje proceso stadijoje teismas vertina tik tokias galimybes, t. y. sprendžia, ar yra pagrindo manymui apie tokių priemonių galimą taikymą.

10. Kaip matyti iš M. D. ir J. D. pareikštų kaltinimų, jie kaltinami galimai padarę (ir padėję padaryti) nusikalstamas veikas, susijusias tiek su piniginių lėšų pasisavinimu, tiek jų iššvaistymu, o M. D. dar galimai ir legalizavo nusikalstamu būdu gautą turtą. Taigi M. D. ir J. D. pareikšti kaltinimai sudarė pagrindą bylą nagrinėjančiam teismui manyti, jog apartamentai (duomenys neskelbtini) gali būti gauti iš nusikalstamu būdu gautų lėšų. Klaipėdos apygardos teismas skundžiamose nutartyse taip pat pažymėjo, kad byloje yra duomenys, rodantys, jog ne vienerius metus kaltinamųjų patiriamos išlaidos viršijo oficialiai gaunamas pajamas. Nors galutines išvadas dėl turto kilmės ir jo atitikimo konfiskuotino turto požymiams teismas spręs tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, vien tai neleidžia tvirtinti, kad kaltinamųjų nuosavybės teisės suvaržytos nepagrįstai ar neproporcingai.

11. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Kaip jau minėta, šios procesinės prievartos priemonės taikymu nagrinėjamu atveju yra siekiama svarbių BPK įtvirtintų tikslų – užtikrinti galimą turto konfiskavimą bei išplėstinį turto konfiskavimą, taip pat pareikštus civilinius ieškinius. Nėra pagrindo sutikti su skundų argumentais, kad skundžiama nutartimi pratęsus procesinės prievartos priemonės taikymo terminą, buvo pažeistas proporcingumo principas. Aukštesnysis teismas sutinka, jog procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisė apribojimas M. D. ir J. D. turtui taikomas gana ilgą laiką ir neabejotinai sukelia nepatogumus turto savininkams, tačiau pripažinti, kad dėl taikomos procesinės prievartos priemonės masto ir griežtumo šiuo atveju yra pažeidžiamas proporcingumo principas, nėra pagrindo. Vis ilgėjanti taikomos procesinės prievartos priemonės trukmė neabejotinai yra labai svarbi aplinkybė, tačiau, įvertinus nusikalstamų veikų, kurios inkriminuojamos kaltinamiesiems, pobūdį, jų sunkumą ir pavojingumą bei kiekį (4 kaltinamieji, 4 civiliniai ieškovai, 120 liudytojų, 96 bylos tomai), baudžiamojo proceso trukmę (baudžiamoji byla Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama nuo 2020 m. sausio 13 d., dėl objektyvių priežasčių 2022 m. kovo 14 d. pasikeitus teismo sudėčiai dalis proceso veiksmų proceso šalių prašymu atlikti iš naujo) bei aplinkybę, kad įrodymų tyrimas teisme iš esmės jau yra baigtas (visi kaltinamieji ir liudytojai byloje apklausti, ištirta rašytinė bylos medžiaga, prieš užbaigiant įrodymų tyrimą byloje liko išspręsti proceso dalyvių prašymus ir pradėti klausyti baigiamųjų kalbų, baudžiamoji byla, išnagrinėjus kasacinį skundą, 2024 m. lapkričio 5 d. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sugrąžinta Klaipėdos apygardos teismui), konstatuoti, jog M. D. ir J. D. atžvilgiu taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra neproporcinga ar per griežta priemonė, teisinio pagrindo nėra. Aukštesnysis teismas nenustatė objektyvių duomenų, kad dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo M. D. ir J. D. turtui kaltinamieji patirtų tokius suvaržymus, kurie viršija teisingos pusiausvyros tarp taikomos procesinės prievartos priemonės ir siekiamo tikslo ribas. Taikomi suvaržymai iš esmės neužkerta kaltinamiesiems M. D. ir J. D. galimybių tenkinti būtiniausius socialinius ir ekonominius poreikius, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog aptariama procesinė prievartos priemonė suvaržo kaltinamųjų teises labiau, nei to reikia taikomos procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti. Šių išvadų nepaneigia kaltinamųjų skunduose akcentuojamos aplinkybės kad jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant apygardos teisme nepadarė jokių procesinių pažeidimų, pavyzdingai vykdė procesines pareigas.

12. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kaltinamųjų M. D. ir J. D. skundai atmetami kaip nepagrįsti, o skundžiamos Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartys paliekamos nepakeistos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

kaltinamųjų M. D. ir J. D. skundus atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.