- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-16
- Bylos Nr.
- 2-483-370/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01106-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- E. V., O. V.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų E. V. ir O. V. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2885-436/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Asocijuoto turto valdymas“ ieškinį atsakovams E. V. ir O. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo E. V. 57 904 109,70 Lt, o iš atsakovės O. V. – 85 418 828,49 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Administratorius pagal ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus nustatė, kad ieškovas buvo nemokus jau 2012 m., tačiau buvę ieškovo vadovai (atsakovai) į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Ieškovo teigimu, atsakovai, nepaisydami ieškovo blogų finansinių rodiklių, nevykdė Įmonių bankroto įstatyme numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu padarė ieškovo kreditoriams žalos, kurios atlyginimo siekiama atsakovams pareikštu ieškiniu.
Pareikštiems reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, turtines teises ir lėšas, esančias tiek pas atsakovus, tiek pas trečiuosius asmenis, tokioje apimtyje: atsakovo E. V. 57 904 109,70 Lt vertės, atsakovės O. V. 85 418 828,49 Lt vertės. Prašymą iš esmės grindė atsakovams pareikšto ieškinio didele suma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavo atsakovui E. V. 57 904 109,70 Lt vertės, o atsakovės O. V. 85 418 828,49 Lt vertės priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai, areštavo lėšas bankuose ir (ar) turtines teises, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, uždraudė areštuotu turtu disponuoti, jį realizuoti ar atlikti kitus veiksmus, susijusius su šio turto perdavimu tretiesiems asmenims. Teismas, įvertinęs tai, kad prašoma priteisti iš atsakovų suma yra labai didelė, atsakovai yra fiziniai asmenys, konstatavo, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju priteistos sumos išieškojimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atskirajame skunde atsakovas E. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo E. V. turtui ir lėšoms. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovas neįrodė, kad atsakovo trumpu buvimo ieškovo vadovu laikotarpiu (apie 4 mėnesius) ieškovo pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės, t. y. neįrodė, jog ieškovas buvo bankroto būklės, todėl akivaizdu, kad ieškovas nepagrindė savo ieškinio reikalavimo.
2. Teismui areštavus atsakovo banko sąskaitose esančias lėšas ir neleidus atsakovui naudotis lėšomis, gaunamomis kaip darbo užmokestis, atsakovui ne tik buvo atimta galimybė gintis nuo pareikštų reikalavimų, samdant kvalifikuotą teisinę pagalbą, bet ir iš esmės apsunkintas pragyvenimas, nes visas atsakovo turtas taip pat areštuotas.
3. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos teismų praktikos, pagal kurią, areštuojant fizinio asmens lėšas, leidžiama disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas buvo ieškovo vadovu nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. ir žinojo ieškovo finansinę būklę, taip pat savo pareigą inicijuoti įmonei bankroto bylos iškėlimą, tačiau to nepadarė. Nors atsakovas nurodo, kad negali disponuoti gaunamomis lėšomis, tačiau nepateikia duomenų dėl tokių lėšų gavimo ir įrodymų dėl minimalių išlaidų būtiniausiems poreikiams tenkinti.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde atsakovė O. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 7 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei O. V. ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei O. V..
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio proceso pagal atsakovės O. V. atskirąjį skundą nutraukimo
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2015 m. kovo 12 d., šioje byloje tenkino ieškovo prašymą dėl ieškinio atsakovei O. V. atsiėmimo ir ieškinį atsakovei O. V. paliko nenagrinėtą, taip pat panaikino skundžiama nutartimi atsakovei O. V. taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis procesas pagal atsakovės O. V. atskirąjį skundą tapo nebetikslingas, nes, įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo nutartimi panaikinus atsakovei taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nebeliko apeliacijos objekto (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 338 straipsnis). Kadangi ši aplinkybė paaiškėjo pradėjus apeliacinį procesą pagal atsakovės O. V. atskirąjį skundą, šis procesas nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 5 dalis, 338 straipsnis).
Dėl atsakovo E. V. atskirojo skundo
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi laikinosios apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra šios: tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba negalimumas jį įvykdyti.
Ieškovas atsakovui E. V. pareikštą ieškinį dėl 57 904 109,70 Lt žalos atlyginimo grindžia atsakovo, kaip buvusio ieškovo vadovo, pareigos, įmonei esant nemokios būsenos, inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą nevykdymu. Ieškovo teigimu, dėl to ieškovo kreditoriams buvo padaryta prašoma atlyginti žala. Atsakovo (apelianto) nuomone, ieškovas neįrodė, kad atsakovo buvimo ieškovo vadovu laikotarpiu įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, t. y. neįrodė, jog įmonė buvo nemoki.
Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo, tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Pažymėtina, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Ieškinio pagrįstumo preliminaraus vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio reikalavimą, su ieškiniu pateiktus įrodymus, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Plačiau dėl apelianto nurodytų argumentų, susijusių su ieškinio reikalavimų pagrįstumu, nepasisakoma, nes jie bus įvertinti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės.
Dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su apelianto gaunamo darbo užmokesčio areštu, pažymėtina, kad ekonomiškumo principas reikalauja, jog teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos taip, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Skundžiama nutartimi teismas nutarė pirmiausia areštuoti apelianto nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – areštuoti apelianto lėšas bankuose ir (ar) turtines teises. Situacija, kai areštuojamos asmens turimos ir gaunamos lėšos, nepaliekant pragyvenimui reikalingų lėšų, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų ir nepagrįstai varžo apelianto teises. Akivaizdu, kad apeliantui turi būti paliekama galimybė disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, kuris paprastai naudojamas maistui ir drabužiams įsigyti, gyvenamajam plotui išlaikyti ir kt.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nutartis dalis dėl apelianto lėšų arešto keistina. Apeliantui nepateikus duomenų dėl minimalių išlaidų jo būtiniausiems poreikiams tenkinti, apeliantui leistina disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 300 Eur per mėnesį ribos. Ši suma laikytina pakankama ir atitinkanti teisingumo ir protingumo principus, nes pagal CPK 668 straipsnio 1 dalį, nurodantį turtą, iš kurio negali būti išieškoma, vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos, kuri šiuo metu sudaro 300 Eur.
Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės apeliantui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
nutraukti apeliacinį procesą pagal atsakovės O. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties dalies, kuria atsakovei O. V. taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį dėl atsakovo E. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) lėšų banke arešto pakeisti, leidžiant atsakovui E. V. disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 300 Eur per mėnesį ribos.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.