Šiaulių apygardos teismo nutartis

Ieškovas R. K. ieškiniu prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017-08-02 sprendimą Nr. DGKS-3923 darbo byloje Nr. APS-116-10990/2017 ir priteisti ieškovui iš atsakovės UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ šias sumas: 2129,68 Eur nesumokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2017 m. birželio 21 d.; nesumokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos; 1431,14 Eur delspinigius nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio sumos, paskaičiuotos iki 2017 m. birželio 21 d.; delspinigius, paskaičiuotus nuo laiku nesumokėtos darbo užmokesčio sumos nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos. Nurodė, kad dirba atsakovės bendrovėje vairuotoju – konduktoriumi nuo 2009-01-31 pagal šalių sudarytą Darbo sutartį, kuria sulygta, kad ieškovas dirba pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną, tačiau pagal susiformavusią ilgalaikę praktiką vežant keleivius tam tikrais maršrutais ieškovui tenka dirbti nuo 5.35 val. iki 18.50 val. ir ilgiau. Atsakovė moka darbo užmokestį ieškovui tik už faktiškai nuvažiuotą laiką nuo Kuršėnų autobusų parko autobusų stoties iki nustatyto maršruto galutinės stotelės ir grįžimą maršrutu atgal, nesumokėdama viso priklausančio atlyginimo už visą darbo dieną. Tarp kiekvieno maršruto susidaro ne trumpesnis kaip 45 min. stovėjimas, už kurį atsakovė nemoka. Nuo 2004 m. atsakovės bendrovėje direktoriaus įsakymu įvesta suminė darbo laiko apskaita, tačiau ieškovas su šiuo įsakymu nėra pasirašytinai supažindintas, suminės darbo laiko apskaitos įvedimas nesuderintas su profesine sąjunga. Į darbo laiką, įvertinus, jog pietų pertraukos laikas ieškovui buvo 1 val. per pamainą, įskaitytinas visas kitas priverstinių stovėjimų tarp maršrutų laikas, už jį ieškovui turi būti mokamas darbo užmokestis, nes šiuo darbo laiku ieškovas yra savo darbo vietoje, darbdavės žinioje ir vykdo savo darbines funkcijas. Darbo maršrutus sudaro atsakovės bendrovė, ieškovo buvimo vieta priverstinių stovėjimų metu nekeičia šalių tarpusavio teisinio statuso pagal Darbo sutartį, todėl stovėjimai tarp maršrutų turi būti įskaitomi į darbo laiką ir apmokami. Darbo grafikai nebuvo suderinti su darbuotojų atstovais. Ieškovas buvo materialiai atsakingas tiek už autobusą, tiek už gautas iš klientų lėšas, todėl jis negalėjo laisvai disponuoti laisvu tarp maršrutų laiku.

Atsakovė UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė yra keleivių pervežimo paslaugas teikianti įmonė, jos darbuotojų darbo ir poilsio laikas gali skirtis nuo Darbo kodekso nustatytų normų. Pagal specialų reglamentavimą tarp maršrutų susidarantys stovėjimai negali būti traktuojami kaip papildomos ar specialios pertraukos, kurios įskaitomos į darbo laiką ir už jas turi būti apmokama. Ieškovas, dirbdamas vairuotoju – konduktoriumi, pertraukų tarp reisų metu neatlieka jam pavestų darbinių funkcijų, todėl minimas pertraukų laikas neįtraukiamas į faktiškai išdirbtą darbo laiką. Pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas laisvą laiką gali leisti savo nuožiūra, draudimo palikti autobusą ir kasą nėra. Pažymėjo, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas važiuodavo autobusu į namus, taip naudodamas bendrovės transportą savo reikmėms ir sutaupydamas savo lėšas. Bendrovėje buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, ieškovas, dirbdamas atsakovės bendrovėje nuo 2009 metų, apie ją žinojo, gaudamas darbo užmokestį neprieštaravo. Mano, kad reikalavimui dėl delspinigių priteisimo taikytinas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas.