- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-30
- Bylos Nr.
- eI-2256-790/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00250-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. Š. skundu (I t., b. l. 1-11) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-371 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VAVMI) 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-567. Nurodo, kad VAVMI atliko pareiškėjo D. Š. mokestinį patikrinimą, tikrintas gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) už 2010-2011 m., surašytas 2016 m. birželio 28 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65) FR0680-454 (toliau – ir patikrinimo aktas). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2010 m. D. Š. grynaisiais pinigais suteikė UAB „Vamėsa“ paskolų už bendrą 726 621,80 Lt sumą, savo išlaidas paskoloms suteikti grindė šeimos santaupomis ir darbo užmokesčiu. VAVMI sprendė, kad D. Š. ir V. Š. 2010 m. gavo 584 642,82 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurių nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. VAVMI laikė, kad sutuoktinių 2010 m. gautos nedeklaruotos 584 642,82 Lt pajamos yra D. Š. ir V. Š. bendroji jungtinė nuosavybė, jas padalino pusiau ir nustatė, jog D. Š. kitos su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos 2010 m. sudarė 292 321,41 Lt ir nuo šios pajamų sumos pareiškėjui papildomai apskaičiavo 42 591 Lt (12 335,21 Eur) mokėtino GPM. 2016 m. rugsėjo 16 d. VAVMI priėmė sprendimą Nr. (4.65)FR0682-567, kuriuo patvirtino patikrinimo aktą, apskaičiavo 6 882,57 Eur pareiškėjo mokėtinų GPM delspinigių bei nurodė pareiškėjui sumokėti 10 proc. dydžio baudą nuo patikrinimo akte papildomai apskaičiuotos GPM sumos – 1 234 Eur. VMI 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 68-371 VAVMI sprendimą patvirtino. Pareiškėjo nuomone, VMI nepagrįstai patvirtino VAVMI išvadą, kad 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas ir sutuoktinė disponavo ne didesne kaip 99 862,05 Lt grynųjų pinigų suma, ir be pagrindo sprendė, jog VAVMI buvo teisi nesivadovaudama 2005 m. gegužės 2 d. pareiškėjo pateikta vienkartine deklaracija apie 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės turėtas pinigines lėšas (500 000 Lt). Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas (toliau – Deklaravimo įstatymas) nenustato, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą, tačiau remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, VMI neturi teisės neribotą laiką tikrinti asmens iki 2005 m. gegužės 1 d. pateiktos deklaracijos duomenų tikrumo. Vertindama pareiškėjo pajamų šaltinius, suteikusius galimybę pareiškėjui 2010 m. suteikti UAB „Vamėsa“ paskolą grynaisiais, VAVMI nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo 2005 m. gegužės 2 d. pateiktą vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją, kurioje pareiškėjas buvo deklaravęs 500 000 Lt turimą sumą pinigais. 2015 m. vykdant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, jau buvo pasibaigusi VAVMI (mokesčių administratoriaus) teisė duoti pareiškėjui privalomą nurodymą, kad pareiškėjas pagrįstų 2005 m. gegužės 2 d. deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 d. Pareiškėjas mano, kad VAVMI jo šeimos vartojimo išlaidas už 2004–2010 m. apskaičiavo neobjektyviai, nesutinka su išlaidoms apskaičiuoti taikytos metodikos pasirinkimu bei apskaičiuotu išlaidų dydžiu. Skaičiuodama vartojimo išlaidas, VAVMI vadovavosi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Statistikos departamentas) duomenimis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose. VMI pareiškėjo argumentų dėl neteisingai nustatytų vartojimo išlaidų iš esmės nevertino, formaliai motyvuodama, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų VAVMI išvadoms paneigti. 2009 m. laikotarpiu skaičiuodama vartojimo išlaidas V. Š. dukrai iš pirmosios santuokos, V. P., VAVMI vartojimo išlaidas nepagrįstai skaičiavo už visus 2009 m., neatsižvelgdama, kad 2009 m. rugpjūčio 29 d. V. P. suėjo 18 m. ir V. Š. bei pareiškėjas nebeturėjo prievolės teikti išlaikymą pilnametei dukteriai. Dėl ekonominio sunkmečio Statistikos departamentas nerinko ir neskelbė duomenų apie 2009–2011 m. namų ūkiams tekusias vidutines vartojimo išlaidas, Statistikos departamento internetiniame puslapyje nepateiktas sąvokos ,,vaikas“ apibrėžimas skaičiuojant vidutines vartojimo išlaidas už 2009 m., o centrinio mokesčio administratoriaus traktavimas, kad V. P. jai suėjus 18 metų ir toliau buvo teisiškai laikoma vaiku, yra nepagrįstas ir neteisėtas. 2009–2010 m. tenkančias pareiškėjo šeimos vidutines vartojimo išlaidas VAVMI skaičiavo savarankiškai, vadovaudamasi Statistikos departamento rekomendacijomis, taikė nacionalinį sąskaitų rodiklį – namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksą. Tai prieštarauja patikrinimo akte nurodytiems teiginiams, kad skaičiuojant vidutines vartojimo išlaidas (neatsižvelgiant į laikotarpius) buvo vadovaujamasi Statistikos departamento teikiamais duomenimis, todėl patikrinimo aktas ir VAVMI sprendimas nenuoseklūs. Vadovaujantis skirtingomis metodikomis gauti duomenys nelaikytini pagrįstais, o VMI sprendime dėl šio pareiškėjo argumento nepasisakyta. VAVMI turėjo įvertinti, bet neįvertino Statistikos departamento diferencijuojamą vienam namų ūkio nariui tenkantį vartojimo išlaidų dydį priklausomai nuo namų ūkyje augančių vaikų skaičiaus. Nepagrįstai neatsižvelgta į aplinkybes, kad 2008–2009 m. laikotarpiu už parduotas sodo ir miško gėrybes V. P. gavo 5 000 Eur pajamų, šios pajamos buvo panaudotos V. P. vartojimo išlaidoms padengti, todėl 2008–2009 m. pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidos turi būti sumažintos. VAVMI nepasirinko tiksliausią ir objektyviausią įvertinimą leidžiančio šaltinio ir nukrypo nuo VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 29 punkto nuostatų. VMI poziciją dėl VAVMI tinkamai apskaičiuotų vartojimo išlaidų formaliai grindė motyvu, kad pareiškėjas išlaidų skaičiavimo neobjektyvumo (neteisingumo) neįrodė.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1-4) su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad VAVMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. UAB „Vamėsa“ suteikė 726 621,80 Lt paskolų, o jam neįrodžius pajamų gavimo šaltinių, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsniu apskaičiavo, kad 2010 m. laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas ir nuo jų apskaičiavo mokėtinas į biudžetą sumas. Atsakovo nuomone, nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio nuostatos mokesčių administratorius nepažeidė, nes mokestis už ankstesnį laikotarpį nei priskaičiuotas, nei perskaičiuotas. Remiantis Deklaravimo įstatymu gyventojas turėjo prievolę deklaruoti realų, tikrai turimą turtą, o esant pareikalavimui, pagrįsti deklaruoto turto šaltinius. Atsakovas pabrėžia, kad VMI nepripažino pareiškėjo ir jo sutuoktinės deklaruotos sumos, kadangi vykdydamas 2016 m. sausio 22 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (11.48)-FR0706-694, pareiškėjas pateikė informaciją apie 1991–2010 m. laikotarpiu gautas pajamas, tačiau nenurodė, kada konkrečiai pajamos gautos, šios informacijos nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais; pareiškėjo ir jo sutuoktinės apmokestinamosios pajamos 1993–2010 m. laikotarpiu sudarė 479 713,88 Lt (neatskaičius mokesčių), vartojimo išlaidos 393 919,80 Lt, kitų pajamų šiuo laikotarpiu jie nėra deklaravę; patikrinimo metu pareiškėjo sutuoktinė nurodė, kad apie paskolos UAB „Vamėsa“ suteikimą žinojo, nors savo 2016 m. vasario 1 d. teiktame paaiškinime nurodė, kad nežino, iš kokių lėšų sutuoktinis teikė paskolas, taip pat patvirtino, kad iš jos lėšų paskolos neteiktos; 2015 m. lapkričio 23 d. paaiškinime pareiškėjo sutuoktinė į klausimą, iš kokių lėšų šaltinių buvo gautos 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje nurodytos lėšos atsakyti negalėjo; pareiškėjas savo išlaidas paskolai UAB „Vamėsa“ suteikti grindė šeimos santaupomis ir darbo užmokesčiu, tačiau VAVMI, patikrinimo metu įvertinusi minėtus lėšų šaltinius, nustatė, jog pajamų iš nurodytų šaltinių, kuriuos VAVMI vertino pagrįstais, nepakanka nustatytoms išlaidoms padengti; pareiškėjas pagal 2008 m. vasario 2 d. kredito sutartį su AB „SEB banku“ pasiskolino 300 000 Lt būsto įgijimui 30 m. terminui su 4,9264 proc. fiksuotomis metinėmis palūkanomis, tuo tarpu pats 2010 m. suteikė 726 621,80 Lt paskolą grynaisiais iki 2017 m. su mažesnėmis (t. y. 2 proc.) metinėmis palūkanomis. VAVMI atliko išsamų pareiškėjo šeimos pajamų bei išlaidų tyrimą, t. y. pagrindė savo atliktus paskaičiavimus, todėl pareiškėjas, norėdamas juos nuginčyti, privalo pateikti pagrįstus įrodymus ir argumentus, kaip to reikalaujama teismų praktikoje. Mokestinio patikrinimo metu apskaičiuojant pareiškėjo šeimos 2004–2009 m. laikotarpiu patirtas išlaidas taikytos statistinės piniginės vartojimo išlaidos, nustatytos pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose. VAVMI patikrinimo metu vertino suaugusiųjų ir vaikų patirtas išlaidas. 2004–2009 m. laikotarpiu pareiškėjo sutuoktinės dukrai iš pirmosios santuokos, V. P., buvo skaičiuojama pusė vidutinių vartojimo išlaidų. Statistikos departamento internetinėje svetainėje skelbiama, jog 2003–2007 m. vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų amžiaus. 2008 m. ir 2012 m. vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų amžiaus ir ekonomiškai neaktyvūs (nedirbantys ir aktyviai neieškantys darbo) 18–24 metų amžiaus asmenys, gyvenantys su bent vienu iš tėvų (ar jiems prilygintų asmenų); vaikų kategorijai nepriskirti asmenys laikomi suaugusiais. VMI neturi duomenų apie tai, jog V. P. 2009 m. būtų dirbusi (pagal VMI duomenis su darbo santykiais susijusios pajamos gautos nuo 2011 m.) ir savarankiškai save išlaikiusi, jog gyveno atskirai nuo tėvų (pagal VMI turimus duomenis jos deklaruota gyvenamoji vieta iki šiol vis dar su tėvais). Todėl konstatuotina, kad VAVMI pagrįstai pareiškėjo šeimai priskyrė V. P. statistines vartojimo išlaidas už visus metus ir apskaičiuotos vidutinės vartojimo išlaidos pareiškėjo šeimai yra pagrįstos.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko, palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
byloje ginčas kilo dėl VAVMI sprendimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjo 2010 m. patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas, pareiškėjui apskaičiuota 12 335,21 Eur GPM suma, 6 882,57 Eur GPM delspinigių bei skirta 1 234 Eur GPM bauda, ir VMI sprendimo, kuriuo centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokestinį ginčą, pareiškėjo skundą atmetė, teisėtumo ir pagrįstumo.
VAVMI atliko pareiškėjo mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kurio metu nustatė, kad pareiškėjas D. Š. 2010 m. suteikė UAB ,,Vamėsa“ 726 621,80 Lt paskolų grynaisiais pinigais (II t., b. l. 170-181), tačiau dokumentų, pagrindžiančių suteiktų paskolų pajamų šaltinius nepateikė.
Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 23 d. pateikė paaiškinimą (II t., b. l. 184-190), kuriame nurodė pajamų šaltinius, t. y. 2010 m. sausio 1 d. ne banke šeimos turėtas pinigines lėšas – 144 810 Eur (499 999,97 Lt), kurias deklaravo 2005 m. gegužės 2 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje. Pareiškėjas teigė, kad šią sumą sudarė bendras šeimos uždarbis ir santaupos, gautos palūkanos už skolintas lėšas, sutaupyti pinigai už indėlius įvairiuose bankuose ir holdingo kompanijose, taip pat pajamos iš prekybos Gariūnuose, skolintos ir dovanotos tėvų lėšos. Taip pat nurodė, kad minėtą sumą sudaro jo ir sutuoktinės gautos dovanos iš tėvų, senelės, krikšto motinos. Dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjo nurodytą informaciją, pateikti nebuvo.
VAVMI 2015 m. gruodžio 14 d. pavedimo tikrinti Nr. (4.65)FR0773-3381 (I t., b. l. 311) pagrindu buvo atliktas pareiškėjo D. Š. mokestinis patikrinimas už 2010 m., tikrintas GPM. Pajamų, naudotų padengti išlaidas, viršijančias disponuotas pajamas, 2010 m. mokestinė bazė ir mokestinės prievolės dydis nustatyti taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą pritaikius išlaidų metodą, konstatavus, kad pareiškėjo šeima 2010 m. disponavo kitomis, iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis, nuo kurių nedeklaravo ir nesumokėjo GPM. VAVMI 2016 m. birželio 28 d. surašė patikrinimo aktą (I t., b. l. 12-22), kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 12 335,21 Eur GPM sumą. Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo aktu, 2016 m. rugpjūčio 17 d. pateikė VAVMI rašytines pastabas, tačiau VAVMI 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu patvirtino patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 12 335,21 Eur GPM sumą, apskaičiavo 6 882,57 Eur GPM delspinigių ir skyrė 1 234 Eur GPM baudą (II t., b. l. 23-35). VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VAVMI sprendimo, 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 68-371 (I t., b. l. 37-42) pareiškėjo skundo netenkino ir VAVMI sprendimą patvirtino.
Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai nesirėmė 2005 m. gegužės 2 d. pareiškėjo pateiktos vienkartinės deklaracijos duomenimis apie 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės turėtas 500 000 Lt pinigines lėšas, pažeidė MAĮ 8 straipsnį, nukrypo nuo LVAT praktikos.
2003 m. gruodžio 18 d. priimto Deklaravimo įstatymo 3 straipsnis nurodo, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą šį turtą: pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų.
Deklaravimo įstatymo 4 straipsnis numato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Vietos mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius (Deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 dalys).
LVAT, aiškindamas Deklaravimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatas, yra nurodęs, kad Deklaravimo įstatyme nėra nustatyta, kokiu laikotarpiu nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, pastarasis turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu bei asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y, šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą. Aptariamas teisinis santykis gali būti išspręstas taikant teisės analogijos taisykles, taikant Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir 9 straipsnio 3 dalį bei MAĮ 68 straipsnį. (LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015). Tokios pozicijos LVAT laikosi ir vėlesnėje savo praktikoje (žr. 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016).
Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje ir 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo (gyventojas) gali tikslinti penkerių praėjusių kalendorinių metų deklaracijų duomenis, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama, bei, kad jis šios teisės netenka, jei yra pradėtas jo atžvilgiu mokestinis patikrinimas. Pagal MAĮ 68 straipsnio nuostatas, mokestinį patikrinimą mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2005 m. gegužės 2 d. pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) turėto turto deklaraciją, kurioje nurodė savo ir sutuoktinės V. Š. 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas 500 000 Lt pinigines lėšas ne banke. VAVMI pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2010 m. pradėjo 2015 m. gruodžio 14 d. (I t., b. l. 311), todėl teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, kad VAVMI teisė duoti pareiškėjui privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų 2005 m. deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, remiantis aptartomis Gyventojų turto deklaravimo įstatymo ir MAĮ nuostatomis bei LVAT praktika, yra pasibaigusi, 2005 m. pateiktos deklaracijos duomenys įgijo teisinį stabilumą. Todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui GPM, netinkamai taikė Deklaravimo įstatymo ir MAĮ nuostatas ir be pagrindo kvestionavo deklaracijoje nurodytus duomenis, tai prieštarauja teisiniam tikrumui ir teisinių santykių stabilumui. Darytina išvada, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai nevertino vienkartinės gyventojo (šeimos) deklaracijos duomenų apie pareiškėjo šeimos 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas santaupas bei jų nevertino nustatydamas tikrinamojo laikotarpio pradžioje pareiškėjo turėtų piniginių lėšų sumą.
Pareiškėjui nustatyta tvarka deklaravus 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas pinigines lėšas ne banke, mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo metu nenustačius kitų aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas sudarė sandorių ar ūkinių operacinių turint tikslą gauti mokestinę naudą, atmestini atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai dėl to, kad pareiškėjas, kaip nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis.
Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotoms konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius atliko neobjektyvų pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų įvertinimą, nes pagal pareiškėjo atliktus jo šeimos vartojimo išlaidų paskaičiavimus, pareiškėjo šeima tiriamuoju laikotarpiu patyrė mažiau vartojimo išlaidų, nei nustatė mokesčių administratorius.
Teismas nustatė, kad VAVMI, patikrinimo akte skaičiuodama pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., taikė statistines pinigines vartojimo išlaidas, nustatytas pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose, minėtu laikotarpiu pareiškėjo sutuoktinės dukrai iš pirmosios santuokos, V. P., skaičiavo pusę vidutinių vartojimo išlaidų (I t., b. l. 17-18) ir apskaičiavo 208 909,80 Lt (60 504,46 Eur) šeimos vartojimo išlaidų sumą. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto nurodė, kad su tokiu apskaičiavimu nesutinka, nes Statistikos departamentas ekonominiu sunkmečiu 2009-2011 m. duomenų apie namų ūkiams tekusias vidutines vartojimo išlaidas nerinko ir nesistemino. VAVMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo dėl Statistikos departamento duomenų, kuriais remiantis buvo skaičiuojamos pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidos pasisakė, kad VMI 2011 m. vasario 24 d. raštu Nr. (21.5-32-3)-R-1948 informavo, jog Statistikos departamentas rekomenduoja apskaičiuojant vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui naudoti nacionalinių sąskaitų rodiklį – namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksą. Iš šių aplinkybių matyti, kad mokesčių administratorius, nors patikrinimo akte nurodė, kad vartojimo išlaidas skaičiuoja pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose, tačiau faktiškai 2009-2011 m. išlaidas apskaičiavo remdamasis kitais duomenimis – nacionaliniu sąskaitų rodikliu – namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksu. Taigi, faktiškai išlaidų skaičiavimas remiasi kitais informacijos šaltiniais, nei nurodyta patikrinimo akte. Tačiau mokesčių administratoriaus sprendimuose nėra nurodyta argumentų, kodėl pasirinktas toks informacijos šaltinis, nepateikti duomenys, kaip buvo atliekamas taikant minėtą indeksą ankstesnių Statistikos departamento duomenų perskaičiavimas.
Pažymėtina, kad pareiškėjas rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto nurodė, kad būtų pagrįsta vadovautis kitais Statistikos departamento duomenimis, t. y. įvertinti, kad tam tikrų vartojimo išlaidų pareiškėjo šeima nepatyrė, įvertinti Statistikos departamento diferencijuojamą vienam namų ūkio nariui tenkantį vartojimo išlaidų dydį priklausomai nuo namų ūkyje augančių vaikų skaičiaus, pateikė šiais duomenimis pagrįstus apskaičiavimus. Tačiau mokesčių administratorius nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjo siūlomas Statistikos departamento informacijos šaltinis nagrinėjamu atveju yra netaikytinas. Taigi, negalima spręsti, kad patikrinimo akte pateiktas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų paskaičiavimas yra teisingas ir atitinkantis protingumo, bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto nurodė, kad V. P. sulaukus pilnametystės, pareiškėjas ir jo sutuoktinė nebeturėjo pareigos jos išlaikyti, todėl tokios išlaidos į šeimos vartojimo išlaidas įtrauktos nepagrįstai. Pareiškėjas 2016 m. spalio 12 d. skunde VMI (II t., b. l. 111-122), išsamiai nurodė, kad V. P. 2008-2009 m. laikotarpiu gavo pajamų iš pačios surinktų sodo ir miško gėrybių pardavimo, pateikė skaičiavimus, kad, atsižvelgiant į tai, kad ji nepateikė metinės GPM deklaracijos, laikytina, jog minėtu laikotarpiu gavo ne mažiau kaip 12 000 Lt pajamų. Tačiau VMI sprendime rėmėsi Statistikos departamento internetinėje svetainėje skelbiama informacija, kad 2008 m. ir 2012 m. vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų amžiaus ir ekonomiškai neaktyvūs (nedirbantys ir aktyviai neieškantys darbo) 18-24 metų amžiaus asmenys, gyvenantys su bent vienu iš tėvų ar jiems prilygintų asmenų, bei tomis aplinkybėmis, kad VMI neturėjo duomenų apie tai, kad V. P. minėtu laikotarpiu būtų dirbusi, savarankiškai save išsilaikiusi ir gyvenusi atskirai nuo tėvų. Byloje nėra duomenų, kad apskaičiuojant pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas buvo bandoma nustatyti pareiškėjo sutuoktinės dukters V. P. vartojimo išlaidas, VMI sprendime nepasisakyta dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl jos gautų nedeklaruotų pajamų iš sodo ir miško gėrybių pardavimo vertinimo.
Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes teismas sprendžia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis ir tuo pagrindu nepagrįstai minėtoje deklaracijoje nurodytų ir pareiškėjo įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą perkėlė į 2010 metų laikotarpį. Nėra pagrindo spręsti, kad mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimas atitinka protingumo, bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, daro išvadą, kad mokesčių administratorius netinkamai vykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Atitinkamai, teismo sprendime aptartos aplinkybės turi būti nustatytos mokesčių administratoriaus, o ne teismo, todėl VMI sprendimas naikintinas, byla grąžintina centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo D. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-371.
Grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.