Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patirdavo didelį diskomfortą, gėdą, fizinius nepatogumus, jautėsi žeminamas, buvo pažemintas jo orumas.

Teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Pagal higienos normos reikalavimus laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos.

Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas D. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 3000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-01-30 iki 2016-05-23. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.

Pareiškėjas nurodo kad laikotarpiu nuo 2013-01-31 iki 2013-11-11 atvykus į Šiaulių TI jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (Žin., 2009, Nr. 68-2782) (toliau – Taisyklės) 106 punkte numatyta, kad „Naujai atvykusiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas. Tardymo izoliatorių personalui draudžiama reikalauti, kad suimtieji nusikirptų plikai, jeigu nėra medicinos specialisto rašytinio patvirtinimo, kad tai reikalinga dėl sveikatos ar higienos“. Šiaulių TI pateiktoje pažymoje (119 b.l.) nurodyta, kad per laikotarpį nuo 2013-01-31 iki 2013-11-11 pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko devynis kartus (2013-01-31, 2013-02-14, 2013-03-07, 2013-04-12, 2013-05-15, 2013-06-25, 2013-09-09, 2013-10-07, 2013-11-11). Iš pažymų dėl sanitarinio švarinimo atlikimo / atsisakymo (128-146 b.l.) matyti, kad pareiškėjas 2013-11-11 atsisakė sanitarinio švarinimo, todėl jo teiginiai dėl nesudarytos galimybės 2013-11-11 atvykus į Šiaulių TI nusiprausti po dušu atmestini, kaip nepagrįsti. Tačiau atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl jam nesudarytos galimybės nusiprausti po dušu atvykus į Šiaulių TI 2013-01-31, 2013-02-14, 2013-03-07, 2013-04-12, 2013-05-15, 2013-06-25, 2013-09-09, 2013-10-07 dienomis. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad šiomis dienomis pareiškėjui buvo atliktas sanitarinis švarinimas. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas nurodė, jog neturėjo galimybės išsiplauti ir džiovinti savo asmeninius rūbus. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908, kuri įsigaliojo nuo 2015-11-01 (toliau – HN 134:2015). Iki 2015-10-31 galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2010-03-30 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010). Pagal HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punktą, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pagal HN 134:2015 40 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Šiaulių TI direktoriaus 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas „Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kuris reglamentuoja viršutinių rūbų skalbimo tvarką. Aprašo 3 punkte numatyta, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) viršutinių rūbų skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Aprašo 13 ir 14 punktai numato skalbinių nepriėmimo procedūrą, jei suimtasis (nuteistasis) neturi ar turi nepakankamai lėšų savo asmeninėje sąskaitoje sumokėti už skalbimo paslaugas. Taip pat numatyta galimybė suimtiesiems (nuteistiesiems) skalbti viršutinius rūbus, jei jie neturi lėšų. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI atsisakė priimti skalbimui pareiškėjo viršutinius rūbus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo skalbti jo rūbus, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti galimybę pareiškėjui išsiskalbti viršutinius rūbus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių kada jam nebuvo sudarytos galimybės skalbtis apatinius rūbus. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-01-30 iki 2014-12-31 savo sąskaitoje turėjo 4579,18 litų (1326,22 Eur) bei laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2016-05-23 641,44 Eur (120-123 b.l.). Pareiškėjo teiginiai, kad jam buvo per brangu mokėti už skalbimo paslaugas, atmestini, kaip nepagrįsti. Atsakovas pateikė uždarosios akcinės bendrovės „Juvidė“ kainininką (155-165 b.l.). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių duomenų, kodėl jis mano, kad nustatytos kainos neatitinka rinkos kainos ir kad šios kainos yra didesnės, nei kitų įmonių šiame regione teikiančių analogiškas paslaugas, nustatytos kainos. Todėl įvertinus paminėtas aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pareiškėjas nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu, pareiškėjas turėdavo nusirengti iki apatinių rūbų, o kartais ir nuogai. Buvo tikrinamas metalo detektoriumi, kurio pareigūnai prieš tai nedezinfekuodavo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 patvirtintos „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos“ (TAR, 2014-09-12, Nr. 12286) (toliau – Instrukcija) VIII skyrius (148 – 174 punktai) reglamentuoja kratų ir apžiūrų atlikimą laisvės atėmimo vietose. 148 punkte numatyta, kad siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Suimtojo arba nuteistojo krata – suimtojo arba nuteistojo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų (151 punktas). Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines (152 punktas). Suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos (153.1. punktas). Pagal 156 punktą atliekant dalinę asmens kratą galima panaudoti technines priemones. Teisės aktai detaliai nereglamentuoja metalo detektorių naudojimo atliekant asmens dalinę kratą.

Atvykus į Šiaulių TI atsakovas privalėjo atlikti pareiškėjo visuminę kratą, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo nurodoma nusirengti iki apatinių rūbų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui Šiaulių TI pareigūnai būtų liepę nusirengti nuogai. Taip pat byloje nėra duomenų, kad tikrinant pareiškėją metalo detektoriumi, Šiaulių TI pareigūnai būtų išpurvinę ar kitaip sugadinę jo rūbus. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių Šiaulių TI administracijai skundų neteikė, nors pareiškėjas rašė skundą dėl pareigūnų veiksmų atliekant kratą, tačiau šiame skunde nenurodė anksčiau paminėtų aplinkybių (jog jam nurodė nusirengti nuogai ar buvo išpurvinti pareiškėjo rūbai). Įvertinus paminėtas aplinkybes, konstatuotina, jog nenustatyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, o pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimų atliekant kratas, atmestini, kaip nepagrįsti.