- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-19
- Bylos Nr.
- I-5729-423/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01029-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3
2019 m. liepos 19 d.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau - ir atsakovės atstovas, Kauno TI), priteisti 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2018-04-26 iki 2018-12-14 (b. l. 2-5). Skunde bei atsikirtime (b. l. 43-44) pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo kalinamas perpildytoje kameroje Nr. 213, kurioje jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameroje trūko ventiliacijos, natūralios šviesos, žiemą buvo šalta, o vasarą – per karšta, be to, kaupėsi drėgmė. Sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrinamas privatumas – tualetai nebuvo izoliuoti nuo likusios patalpos, todėl pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys, sklido nemalonus kvapas. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias nacionalinės teisės aktus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį. Dėl Kauno TI veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepimu prašė netenkinti pareiškėjo reikalavimo (b. l. 9-13). Nurodė, kad pagal nacionalinius teisės aktus, minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį. Kadangi pareiškėjas nesiskundė dėl netinkamo apšvietimo, duomenų apie ginčo kameros dirbtinį apšvietimą atsakovės atstovas negali patiekti. Kameros vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, veikia ir mechaninė vėdinimo sistema. Visuomenės sveikatos centras, atlikęs oro temperatūros bei atšvietimo patikrinimus gretimose kamerose, pažeidimų nenustatė. Sanitariniai mazgai yra įrengti kabinose su durelėmis, turi atskirą oro šalinimo sistemą. Nėra jokių įrodymų ne tik apie neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, bet ir apie pareiškėjui galimai kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas aiškinimas, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Ginčo laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kameroje Nr. 213, šios kameros plotas yra 15,03 kv. m, joje pareiškėjas gyveno su dviem arba trimis asmenimis, todėl jam teko nuo 3,76 kv. m iki 5,01 kv. m ploto (b. l. 19-24, 27-29).
Šie duomenys kitais objektyviais įrodymais nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Nors pareiškėjas teigia, kad minėtoje kameroje buvo laikomas su 4 asmenimis, nenurodo šių asmenų vardų, nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų, atsikirtime dėsto abstrakčius samprotavimus, jog iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad kameros plotas buvo mažas. Tokie pareiškėjo argumentai nelaikytini paneigiančiais atsakovės atstovo pateiktus duomenis, todėl teismas jais vadovaujasi konstatuodamas, kad Įsakyme reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui buvo užtikrintas.
Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad kameroje įrengtas sanitarinis mazgas užėmė 1,5 kv. m ploto. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, šiuo atveju – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Kadangi šioje byloje nenustatytas minimalios ploto normos pažeidimas pagal nacionalinius teisės aktus, teismas nagrinėjamu atveju nevertina sanitarinio mazgo užimamo ploto.
Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog kamerose esantys tualetai neužtikrino jo privatumo, kadangi nebuvo atskirti nuo likusios patalpos. Jokių savo argumentus pagrindžiančių duomenų pareiškėjas nepateikė, tuo tarpu iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų (b. l. 18, 26) matyti, kad sanitariniai mazgai kamerose yra įrengti atskirose kabinose su durelėmis, kurios užtikrina, kad tualetu besinaudojantis asmuo nėra matomas kameroje esančių asmenų ar įeinančių pareigūnų.
Pažymėtina, kad Higienos normoje HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kauno TI į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 17, 25) patvirtina, kad kamerose buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija bei atidaromi langai, o sanitariniame mazge įrengta atskira oro ištraukimo sistema, todėl šioje dalyje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, pats pareiškėjas skunde neteigia, ir tokių duomenų byloje nėra, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atvirą langą.
Nei Higienos normoje HN 134:2015, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficientas laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose, todėl teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl nepakankamos dienos šviesos.
Pareiškėjas skundžiasi, jog kameroje buvo netinkama oro temperatūra, kaupėsi drėgmė.
Atsakovės atstovas pateikė 2018-12-21 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą (b. l. 34-35), kuriame užfiksuoti kameros Nr. 215 patikrinimo, atlikto artimu ginčo laikotarpiui metu (iškart po ginčo laikotarpio pabaigos), rezultatai. Šis patikrinimas buvo atliktas ne ginčo kameroje, tačiau gretimai esančioje kameroje, be to, artimu ginčo laikotarpiui metu, todėl teismas atsižvelgia į šį įrodymą. Minėtame patikrinimo akte nustatyta, kad oro temperatūra kameroje Nr. 215 atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Kadangi atsakovės atstovas nurodo, kad šildymo sistema įstaigoje yra centralizuota, teismas vertina, kad oro temperatūra gretimose kamerose tame pačiame aukšte negalėjo iš esmės skirtis.
Byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus apie drėgmės kaupimąsi, per aukštą oro temperatūrą vasaros metu, tačiau net ir laikant, jog še rodikliai tam tikrais laikotarpiais galimai ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas Kauno TI administracijai dėl šių aplinkybių nusiskundimų neišreiškė (b. l. 37-39). Be to, skunde nenurodė, kokius nepatogumus ar neigiamus išgyvenimus jam sukėlė šios aplinkybės, o tik deklaratyviai konstatavo, jog oro temperatūra ir drėgmė neatitiko teisės aktų reikalavimų, kas, pareiškėjo nuomone, savaime sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas trumpai paminėjo, kad šios sąlygos turėjo neigiamą poveikį jo sveikatai, bet nedetalizavo ir nenurodė, kokius sveikatos sutrikimus patyrė, nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. Tokie abstraktūs ir deklaratyvūs skundo teiginiai nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.