Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-03-22 · Administracinė byla Nr. P-403-151-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-03-22
Bylos Nr.
P-403-151-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Kategorijos
  • 66.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P6-151/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.1(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. kovo 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo 2-osios metalinių garažų bendrijos “Kernavė” prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-777/2006 pagal pareiškėjo 2-osios metalinių garažų bendrijos „Kernavė“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui antstolės D. Š. kontorai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo 2002 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 1269 dėl 3330 Lt išieškojimo. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo priskaičiuota įsiskolinimo suma yra susidariusi dar iki 1997 m. sausio 1 d. Ši suma buvo priskaičiuota už nesumokėtas socialinio draudimo įmokas 1992 - 1996 metų laikotarpiu, kai bendrija dar nebuvo reikiamai įregistruota. Pareiškėjui nėra žinomi tuomet buvę darbuotojai, vadovai, nėra žinomos jų gyvenamosios vietos, pavardės. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas iš jo minėtą sumą siekia išieškoti neteisėtai.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo pas jį dirbusių darbuotojų darbo užmokesčio. Atlikus pareiškėjo veiklos patikrinimus, jam buvo priskaičiuotos papildomos įmokų sumos, kurių pareiškėjas nustatyta tvarka neginčijo. Kadangi šios sumos nebuvo sumokėtos, todėl teisėtai buvo priimtas byloje ginčijamas sprendimas dėl jų išieškojimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovas 2002 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą išieškoti iš pareiškėjo 3330 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų. Sprendimas buvo priimtas, remiantis 1998 m. gegužės 27 d. valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų apskaičiavimo ir panaudojimo aktu. Buvo patikrinta, ar teisingai apskaičiuotos, sumokėtos bei panaudotos socialinio draudimo įmokos laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 16 d. iki 1998 m. gegužės 27 d.. Papildomai nustatyta darbo apmokėjimo suma (17403 Lt) laikotarpiu iki 1997 m. liepos 1 d., nuo kurios nebuvo priskaičiuotos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Papildomai priskaičiuota 5395 Lt socialinio draudimo įmokų, 10790 Lt bauda. Šiuos paskaičiavimus patvirtina pažymos apie valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimus. Iš jų matyti, kad pas pareiškėją dirbo asmenys, jiems buvo skaičiuojamas darbo užmokestis. Bendrijos pirmininkas pasirašė tiek 1998 m. gegužės 27 d. patikrinimo aktą, tiek pažymas apie apskaičiuotas įmokas. Pastabų dėl atlikto patikrinimo pareiškėjo pirmininkas nepareiškė, aktuose nurodytų pažeidimų neginčijo. Tai leidžia daryti išvadą, kad su priskaičiuotomis įmokomis pareiškėjas sutiko. 1999 m. lapkričio 29 d. sprendimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atleido pareiškėją nuo 10790 Lt baudų mokėjimo. Likusią valstybinio socialinio draudimo įmokų 3330 Lt nepriemoką ir buvo nuspręsta išieškoti pareiškėjo ginčijamu 2002 m. kovo 21 d. sprendimu. Teismas nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų suma pareiškėjui buvo priskaičiuota teisėtai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 266 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 17 punkte nustatyta, kad visi draudėjai turi registruotis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniuose skyriuose per 10 dienų nuo jų įsteigimo dienos. Be to, šių Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą mokamos nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą, nepriklausomai nuo draudėjų įregistravimo teritoriniuose skyriuose datos. Pareiškėjas rejestro tarnyboje įregistruotas 1995 m. vasario 23 d., o jo darbuotojams darbo užmokestis pradėtas skaičiuoti 1995 m. liepos 16 d. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamą atsakovo sprendimą neteisėtu. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas turi teisę pasinaudoti šiuo metu galiojančio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą dėl skolos pripažinimo beviltiška.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 7 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, tinkamai neįvertino susidariusios pareiškėjo padėties, iš esmės neapsvarstė pareiškėjo argumentų. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu, už kurį buvo papildomai priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, bendrija veikė neteisėtai, jos įstatai tuo metu buvo įregistruoti be bendrijos narių pritarimo. Tuo metu bendrijos vardu veikė visai kiti asmenys, dėl kurių veiksmų neturėtų atsakyti dabartiniai bendrijos nariai. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesistengia padėti išspręsti pareiškėjo problemos, elgiasi formaliai, nepaiso pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Pareiškėjas nurodė, kad apie ginčijamą atsakovo sprendimą jam nebuvo pranešta, šis sprendimas niekur nebuvo paskelbtas. Pareiškėjas apie jį sužinojo iš antstolio tik 2005 metais. Toks sprendimas, apie kurį nėra žinoma, negali galioti. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė išieškojimo senaties terminų taikymo klausimo. Pareiškėjui nurodyta sumokėti įmokas, paskaičiuotas laikotarpiu, kuris buvo prieš dešimt metų. Negali būti atliekami išieškojimo veiksmai dėl sumų, susijusių su tokio senumo įvykiais.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 10 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundžia atsakovo 2002 m. kovo 21 d. sprendimą Nr.1269, kuriuo nutarta iš 2-osios metalinių garažų bendrijos „Kernavė“ ne ginčo tvarka išieškoti 3330 Lt privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų. Nurodytas sprendimas priimtas atsakovo 1998 m. gegužės 27 d. patikrinimo akto pagrindu. Minėto akto pareiškėjas nustatyta tvarka teismui neskundė, juo priskaičiuota suma nenuginčyta. Aktu priskaičiuotų įmokų pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su patikrinimo akto teisėtumu ir pagrįstumu nevertinami. Todėl teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo dėl jų pasisakė.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo teisė išieškoti nesumokėtas įmokas ne ginčo tvarka numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 38 straipsnio 8 dalyje (įstatymo 2001 m. spalio 11 d. įstatymo Nr. IX-546 redakcija, galiojusi ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu), nustatančioje, kad apskaičiuotos, bet į valstybinio socialinio draudimo fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. Patikrinimo akte pareiškėjui duotas nurodymas priskaičiuotas įmokas sumokėti iki 1998 m. birželio 8 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad iki šios datos sumokėjo visą akte nurodytą sumą, todėl atsakovas turėjo teisę priimti sprendimą dėl nesumokėtos įmokų dalies išieškojimo ne ginčo tvarka. Todėl teismas nusprendė, kad naikinti ginčijamą sprendimą nėra pagrindo.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – ir Valdyba) dėl skolos pripažinimo beviltiška. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad Valdyba šio klausimo nesprendžia ir kad jį turėjo išspręsti teismas. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl valdybos neveikimo, todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai negali savo iniciatyva įpareigoti valdybą išspręsti šį klausimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nurodo, kad įsiskolinimas susidaręs prieš daugelį metų, todėl nebeturėtų būti išieškomas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr. IX-2535 (įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Šio įstatymo 16 straipsnio 7 dalis nustato, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Todėl teismas nurodė, kad pareiškėjas manydamas, kad skolos išieškojimui pasibaigė senaties terminas, gali kreiptis dėl vykdomosios bylos nutraukimo, kaip tai numato Civilinio proceso kodekso 629 straipsnio 1 dalies 4 punktas.

Dėl paminėtų priežasčių apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, nors ir priimtas kitais, nei nurodyta šioje nutartyje motyvais, iš esmės yra teisingas, todėl jis paliktinas nepakeistas.

V.

2006 m. gegužės 12 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A2-777/2006.

Pareiškėjo nuomone, teismas, tik rimtai ir visapusiškai įsigilinęs į situaciją, galėjo priimti teisingą, teisėtą ir humanišką sprendimą įsiliepsnojusiai konfliktinei situacijai tarp VSDFV Vilniaus skyriaus ir 2-osios metalinių garažų bendrijos „Kernavė” užgesinti, išspręsti, tačiau nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas to nepadarė, į esmę neįsigilino, daugumą pareiškėjo įrodymų nutylėjo (nei paneigė, nei jais rėmėsi) ir tuo grubiai pažeidė materialinės teisės normas jas taikant (tiksliau netaikant), kas ir turėjo įtakos priimant iš pradžių nepilnai teisingą ir objektyvų sprendimą, o vėliau ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį.

Atsiliepimas

Pareiškėjo teigimu, visuose prašymuose, skunduose, atsiliepimuose teismams pareiškėjas kėlė motyvą, įrodymą, kad iki 2001 m. sausio mėn. pabaigos 2-oji metalinių garažų bendrija nebuvo teisingai ir teisėtai įregistruota, kaip juridinis asmuo, nes jos įstatai 3-4 mėnesiais anksčiau įregistruoti Vilniaus savivaldybėje, o tik vėliau po 3-4 mėnesių priimti bendrijos narių visuotiniame susirinkime. Taigi buvo grubiai pažeista juridinio asmens įsteigimo procedūra, kas ir daro tokį juridinį asmenį neteisėtu, o tuo pačiu toks juridinis asmuo negali turėti teisėtų teisių ir pareigų, o tuo pačiu ir atsakomybės. Tačiau šis svarbus teisinis faktas, įrodymas, nors teismo posėdžio metu ir buvo keliamas, bet teismo sprendime jis neįvertintas, neaptartas, nei paneigtas, nei pripažintas. Taip pat neįvertintas pareiškėjo motyvas, kad 2-oji metalinių garažų bendrija „Kernavė” VSDFV Vilniaus skyriuje užsiregistravo tik 1996 m. gruodžio 16 d., todėl negali atsakyti už veiksmus, kurie buvo padaryti iki įsiregistravimo SODR-oje.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (o vėliau ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 10 d. nutartyje) visiškai neatkreipė dėmesį į tai, kad net Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai rekomendavus, VSDF valdyba ir jos Vilniaus m. skyrius be konkrečių pateisinamų priežasčių nesprendžia 2-osios metalinių garažų bendrijos „Kernavė” prašymo dėl įsiskolinimų pripažinimo beviltiškais. Todėl, pareiškėjo nuomone, iš žmonių grupės, sudarančios 2-ąją metalinių garažų bendriją “Kernavė”, yra tyčiojamasi.

Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, reikiamai neįvertino visų pareiškėjo motyvų ir argumentų ir todėl priėmė nepalankią nutartį. Tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis dar labiau uždarė 2-sios metalinių garažų bendrijos „Kernavė” daugiau kaip 10 metų neišsprendžiamos problemos klausimą į užburtą ratą. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, giliau išnagrinėjęs apeliaciniame skunde bei atstovo pasisakymuose iškeltus motyvus ir argumentavimus, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu bei kitais straipsniais, galėjo priimti bendrijos žmonių atžvilgiu teisingesnį sprendimą ir nepalikti bendrijos narių su neišsprendžiama problema vienus, nes apeliacinės instancijos teismo teises reglamentuojantys ABTĮ 139-147 straipsniai leido bendrijos atžvilgiu priimti palankų sprendimą ir tai būtų teisingiausias sprendimas šiai įsisenėjusiai problemai išspręsti, nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos Vilniaus skyrius, savotiškai traktuodami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo naują redakciją, atsisako ginčo skolą pripažinti beviltiška, net neatsižvelgdama į bendrijos narių amžių ir sunkią jų socialinę būklę.

Pareiškėjo nuomone, prašymo atnaujinti procesą padavimo terminų 2-oji metalinių garažų bendrija „Kernavė” nepažeidė, nes nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. nutarties išsiuntimo bendrijai nepraėjo 3 mėnesių terminas. Ši nutartis išsiųsta 2006 m. kovo 20 d., o bendrijoje gauta ir užregistruota 2006 m. kovo 21 d. registracijos Nr. 10.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalis nustato, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Todėl teisėjų kolegija turi patikrinti, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Taigi, jei pagal bylos aplinkybes galima daryti išvadą, kad asmuo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, turėjo sužinoti atitinkamą dieną, tai terminas prašymui paduoti skaičiuotinas būtent nuo šios dienos, o ne nuo realaus tokių aplinkybių sužinojimo dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas galimas tik ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais. Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra konkrečiai nurodyta, kuriuo iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas prašo atnaujinti procesą. Tačiau pagal prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį iš esmės galima spręsti, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, t. y. kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Kaip matyti iš byloje esančio teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme protokolo, 2006 m. vasario 1 d. teismo posėdyje dalyvavo ir pareiškėjo atstovas. Šiame teismo posėdyje buvo pranešta apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje paskelbimo datą (2006 m. vasario 10 d.). Taigi pareiškėjas turėjo visas galimybes sužinoti apie teismo priimtą sprendimą (nutartį) dar 2006 m. vasario 10 d., t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. nutarties paskelbimo dieną. Įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju apie paminėtą proceso atnaujinimo pagrindą (esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant) pareiškėjas turėjo sužinoti 2006 m. vasario 10 d., t. y. tą dieną, kai buvo paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-777/2006, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamas nuo 2006 m. vasario 10 d. Tokia išvada iš esmės atitinka termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiavimo taisykles, kurių iš esmės nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-101/2006; 2005 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-147/2005; 2005 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P5-92/2005). Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, paskutinė diena paduoti nagrinėjamą prašymą dėl proceso atnaujinimo buvo 2006 m. gegužės 10 d., tačiau pareiškėjas prašymą teismui pateikė tik 2006 m. gegužės 12 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Nors įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti (ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis), tačiau pareiškėjas to neprašo, todėl teisėjų kolegija negali spręsti termino atnaujinimo klausimo.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų bei vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi ir 159 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas ir procesą atnaujinti atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalimi, 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo 2-osios metalinių garažų bendrijos “Kernavė” prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A2-777/2006.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GudynasSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas