Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

ieškovai G. P., I. P. ir R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti kreditavimo sutarties Nr. KSV/212 8.3. punkte numatytas sąlygas, reglamentuojančias vienašališką sutarties nutraukimo tvarką, nesąžiningomis vartojimo sutarties sąlygomis ir negaliojančiomis; pripažinti kreditavimo sutarties Nr. KSV/212 vienašališką nutraukimą iš atsakovo pusės neteisėtu; priteiti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-05-11 ieškovas G. P. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 2025-06IV su AB banku „NORD/LB Lietuva“. Šia sutartimi jam buvo suteiktas 144 810 EUR kreditas, kurio galutinis grąžinimo terminas buvo nustatytas 2006-03-31. Tą pačią dieną pasirašius susitarimą Nr. 3716-06IV dėl 2006-05-11 kreditavimo sutarties Nr. 2025-05IV specialiosios dalies sąlygų pakeitimo kredito suma sumažinta iki 112 951,81 EUR (susitarimo 1.1 punktas). 2007-09-10 ieškovai G. P., I. P. ir R. P. bei AB PAREX bankas (pavadinimas pakeistas į AB „Citadele“ bankas) sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KSV/212 (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 149 154,30 EUR dydžio kreditas, šio kredito paskirtis – statybos darbų užbaigimas (59 634,38 EUR) ir paskolos DNB Nord banke refinansavimas (91 519,92 EUR) (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.1.2 punktas). Galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2010-09-10. Kredito grąžinimo metodas – viena suma termino pabaigoje. Savo įsipareigojimų pagal sudarytą kreditavimo sutartį Nr. KSV/212 ir jos vėlesnius pakeitimus užtikrinimui ieškovai atsakovui hipotekos lakštais įkeitė visą jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir paskutines savo gyvenamąsias vietas. Pažymėjo, jog atsakovas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. 2011-02-01 hipotekos skyrius prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo priėmė nutartį Nr. 447/2011, kuria areštavo visą pagal hipotekos lakštus Nr.0101-0004-0903 ir Nr. 01120080001810 atsakovo naudai įkeistą ir ieškovams nuosavybės teise priklausantį turtą. 2011-03-29 buvo priimta teismo nutartis Nr. 447V/2011, kuria teismas leido atsakovui išieškoti iš ieškovų skolą. Ieškovai nurodė, kad pagal paskutinį 2007-09-10 kreditavimo sutarties Nr. KSV/212 pakeitimą, atliktą 2010-09-10, t. y. kredito grąžinimo termino pabaigos dieną, kredito grąžinimo terminas ieškovams buvo pratęstas iki 2012-09-10, dėl to, anot ieškovų, yra akivaizdu, kad atsakovas neteisėtai kreipėsi į teismą prašydamas pradėti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, kadangi skolos grąžinimo terminas, atsakovo kreipimosi į teismą momentu, dar nebuvo suėjęs. Ieškovai nurodė, jog atsakovas pažeidė savo pareigą tinkamai informuoti ieškovus apie kredito sutarčių ir papildomų susitarimų vienašališką nutraukimą. Dėl to ieškovai mano, kad buvo pažeisti CK 6.218 str. reikalavimai. Ieškovai teigė, kad jie negavo pranešimų apie sutarties nutraukimą, todėl kredito sutartys buvo nutrauktos pažeidžiant įstatymų nustatytus reikalavimus, dėl to kredito sutarčių bei papildomų susitarimų vienašališkas nutraukimas yra neteisėtas. Ieškovai taip pat nurodė, kad esmine kredito sutarčių pažeidimo sąlyga atsakovas savo raštų dėl kredito sutarčių nutraukimo nemotyvavo, tad tai, anot ieškovų, leidžia teigti, jog tokio pažeidimo nebuvo nustatyta. Ieškovai taip pat pažymėjo, jog dar 2010-09-10 ieškovai ir atsakovas pasirašė susitarimą dėl kreditavimo sutarties pakeitimo, kuriuo susitarė galutinį kredito grąžinimo terminą pratęsti iki 2012-09-10, tačiau jau 2011-11-25 atsakovas tariamai siuntė pranešimą dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo ir nedelsdamas nukreipė išieškojimą į ieškovų įkeistą nekilnojamąjį turtą. Tokie atsakovo veiksmai, kuomet jis pradžioje šalių susitarimu pratęsia kredito grąžinimo terminą, o po to, ieškovams uždelsus sumokėti eilinę kredito įmoką pagal sutartį, nedelsiant imasi vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo ir išieškojimo iš įkeisto turto veiksmų, anot ieškovų, neabejotinai pažeidžia bendradarbiavimo pareigos, šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principus. Ieškovai taip pat teigė, kad tarp šalių sudaryta kreditavimo sutartis pripažintina vartojimo sutartimi, kadangi ieškovai kreditą iš atsakovo ėmė siekdami patenkinti savo asmeninius, šeimos, namų ūkio poreikius – įsigyti gyvenamąjį būstą. Todėl kreditavimo sutarties sąlygos, reglamentuojančios sutarties vienašalio nutraukimo tvarką, vertintinos jų sąžiningumo aspektu. Ieškovai nurodė, jog atsakovas nesąžiningai pasinaudojo teise vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, nors kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2012-09-10. Ieškovai negavo atsakovo įspėjimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą, todėl nežino, kuria kreditavimo sutarties nuostata atsakovas rėmėsi vienašališkai nutraukdamas sutartį, todėl visos kreditavimo sutarties sąlygos, reglamentuojančios vienašališką sutarties nutraukimo tvarką, reglamentuotos kreditavimo sutarties 8.3. punkte, pripažintinos nesąžiningomis ir netaikytinomis, o atsakovo atliktas vienašalis kreditavimo sutarties nutraukimas pripažintinas neteisėtu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai G. P., I. P. ir R. P. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-12 sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas, išnagrinėjęs bylą ieškovams nedalyvaujant, nesuteikiant jiems galimybės teisme pateikti savo paaiškinimus ir įrodymus, šiurkščiai pažeidė ieškovų teisės būti išklausytais principą bei šalių procesinio lygiateisiškumo principą, tokiu būdu priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu neturėjo advokato, kuris atstovautų juos teisme, išaiškintų ieškovams jų teises ir pareigas. Ieškovai ieškojo advokato, tačiau jiems nepavyko rasti nebrangias teisines paslaugas teikiančio advokato, už kurio paslaugas, vertinant sunkią ieškovų turtinę padėtį, jie galėtų susimokėti. Ieškovai ketino kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, tačiau dėl užklupusių šeiminių aplinkybių, ieškovai nespėjo pasirūpinti tinkamu atstovavimu teisme. Tačiau teismas, nekreipdamas dėmesio į sunkią ieškovų padėtį, į tai, kad jie nėra profesionaliai atstovaujami, išnagrinėjo bylą ieškovams nedalyvaujant, netgi nesuteikdamas galimybės ieškovams pasisakyti dėl ieškinio reikalavimų teisme. Toks teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, todėl naikintinas, bylą grąžinant į pirmosios instancijos teismą nagrinėti nuo pradžių. Nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad nutraukdamas vartojimo kreditavimo sutartį su ieškovais bankas elgėsi teisėtai. Bylą nagrinėjęs teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovai iš tikrųjų negavo atsakovo siųsto pranešimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Vienašališkai nutraukti sutartį sutarties šalis gali tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Sutarties šalių galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ribojama ir tuo, kad įstatymas nustato privalomą vienašališko sutarties nutraukimo tvarką (CK 6.218 straipsnis). Atsakovas pažeidė savo pareigą tinkamai informuoti ieškovus apie kredito sutarčių ir papildomų susitarimų vienašališką nutraukimą. Dėl to laikytina, kad buvo pažeisti CK 6.218 str. bei teismų praktikos reikalavimai. Tuo atveju, kai šalis nepraneša kitai šaliai apie numatomą vienašalį sutarties nutraukimą, sutartis negali būti laikoma nutraukta, nes šiuo atveju šalies valia vienašališkai ją nutraukti nėra išreikšta. Bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad bankas siuntė ieškovams pranešimą apie kreditavimo sutarties nutraukimą, tačiau atsakovai šio pranešimo neatsiėmė. Pastebėtina, kad ši teismo išvada aiškiai parodo, kad ieškovai negavo banko pranešimų. Įrodymus apie pranešimų išsiuntimą ieškovams teismui pateikė bankas. Taigi, bankas aiškiai gavo atgal ieškovams siųstą pranešimą. Sąžiningai besielgianti sutarties šalis, gavusi neįteiktą pranešimą, jį turėtų išsiųsti pakartotinai. Šiuo atveju bankas to nepadarė, akivaizdžiai pažeisdamas pareigą bendradarbiauti su ieškovais. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai negavo pranešimų apie sutarties nutraukimą, laikytina, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta pažeidžiant įstatymų nustatytus reikalavimus ir dėl to kreditavimo sutarties vienašališkas nutraukimas yra neteisėtas, o ginčijamas sprendimas atmesti ieškovų ieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu yra aiškiai nepagrįstas. Taip pat pažymi, jog šalių sudarytų kredito sutarčių bendrosios dalies sąlygos, numatančios sutarčių nutraukimo tvarką, yra individualiai neaptartos. Akivaizdu, kad ieškovai, būdami silpnesne kredito sutarčių šalimi – vartotojais, neturėdami nei derybų patirties, nei teisinių žinių, negalėjo vienodomis sąlygomis derėtis su banku dėl kreditavimo sutarties sąlygų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčijamos kreditavimo sutarties ir jos pakeitimų sąlygos tarp ieškovų ir atsakovo buvo individualiai neaptartos, t. y. pasirašytos nesant tarp sutarties šalių tinkamų derybų ir vartotojams negalint įtakoti šių sutartinių sąlygų turinio. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovų ir atsakovo sudaryta kreditavimo sutartis pripažintina vartojimo sutartimi, kadangi ieškovai kreditą iš atsakovo ėmė siekdami patenkinti savo asmeninius, šeimos, namų ūkio poreikius – įsigyti gyvenamąjį būstą (1.39 str. 1 d.). Todėl kreditavimo sutarties sąlygos, reglamentuojančios sutarties vienašalio nutraukimo tvarką, vertintinos jų sąžiningumo aspektu (CK 6.188 straipsnis). Atsakovas nesąžiningai pasinaudojo teise vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, nors kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2012-09-10. Ieškovai negavo atsakovo įspėjimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą, todėl nežino, kuria kreditavimo sutarties nuostata atsakovas rėmėsi vienašališkai nutraukdamas sutartį, todėl visos kreditavimo sutarties sąlygos, reglamentuojančios vienašališką sutarties nutraukimo tvarką, reglamentuotos kreditavimo sutarties 8.3. punkte, pripažintinos nesąžiningomis ir netaikytinomis, o atsakovo atliktas vienašalis kreditavimo sutarties nutraukimas pripažintinas neteisėtu. Pažymi, jog pagal Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą kliento finansinę bei ekonominę būklę bei jos prognozes ateityje privalo įvertinti bankas, o ne klientai (ieškovai). Aplinkybė, ar bankas atliko tokį tyrimą, byloje nebuvo nei tirta, nei vertinta. Jau vien tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.