- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-12
- Bylos Nr.
- 1A-635-581-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-53-1-00414-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė (pran.), Sigitas Bagdonavičius, Eligijus Gladutis
- Nuteistasis
- K. B.
- Kaltinamasis
- K. B.
- Nukentėjusysis
- L. B.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Eligijaus Gladučio,
nuteistajam K. B.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nubaudė viešųjų darbų bausme 4 (keturių) mėnesių terminui, įpareigojo neatlygintinai dirbti po 20 (dvidešimt) valandų per mėnesį visuomenės labui.
Tuo pačiu nuosprendžiu priteisė iš kaltinamojo K. B. nukentėjusiosios L. B. naudai 139,60 Lt turtinės žalos atlyginimą, 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 800 Lt nukentėjusios turėtas išlaidas, advokato padėjėjos pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. B. nuteistas už tai, jog 2013 m. spalio 1 d. apie 18.40 val. artimoje aplinkoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu, šeimos narei - buvusiai sutuoktinei L. B., smogė ne mažiau kaip 4 kartus kumščiu į veidą, krūtinę ir pilvą, padarydamas poodines kraujosruvas ir minkštųjų audinių sumušimą veido dešinėje pusėje, tuo nežymiai sutrikdydamas L. B. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu K. B. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nukentėjusiosios nemušė ir jokių sužalojimų nepadarė. Teismas, pripažindamas jį kaltu ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo įsitikinti, kad atliko nusikalstamus veiksmus, kad veiksmai sukėlė pasekmes, t. y. sveikatos sutrikdymą ir kad tarp jo atliktų veiksmų bei kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau teismas nenustatęs šių būtinųjų sąlygų pripažino jį kaltu, ir tuo pažeidė BPK 20 str. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Kadangi nukentėjusioji L. B. suinteresuota materialiai, o pagrindinės liudininkės, t. y. G. M. ir Ž. P. suinteresuotos jo iškeldinimu, jų parodymus teismas turėtų vertinti kritiškai.
Dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių paaiškina, kad 2013 m. spalio 1 d. buvo namuose apytiksliai iki 17 val. 30 min. Tą dieną kartu su A. G. jo (K. B.) namuose pernešė vyną ir jis, t. y. A. G., nuvežė jį žvejoti į Anykščių m. esantį taip vadinamą „Kvarco“ tvenkinį, kur žvejojo apytiksliai iki 19 val. 30 min., o vėliau pėsčias parėjo į namus. Tuo metu, kai tariamai buvo sumušta L. B., jo namuose nebuvo. Liudytojų A. G., A. S. parodymai, telefono skambučių išklotinė patvirtina jo duotus paaiškinimus, jog iš tikrųjų tuo metu, kai tariamai L. B. buvo sužalota, jo nebuvo namuose ir jos sužaloti negalėjo. Teismas nepagrįstai vadovavosi jo buvusios sutuoktinės ir dukrų G. M. bei Ž. P. parodymais, kadangi jų tarpusavio santykiai blogi, jos turi tam tikrų savų interesų. Turi įsiskolinimą sutuoktinei dar nuo santuokos nutraukimo bylos. Po to, kai sutuoktinė kreipėsi su pareiškimu dėl smurto artimoje aplinkoje, jam yra sakiusi, kad su juo susitaikys ir parašys pareiškimą, kad byla jo atžvilgiu būtų nutraukta, tuo atveju, jei jis jai sumokės piniginę kompensaciją (apie 11 000 Lt), t. y. buvusi sutuoktinė tiesiog jį šantažavo. Kadangi neturėjo pinigų sumokėti kompensacijai, byla buvo perduota į teismą.
Anykščių rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla dėl iškeldinimo, kurioje ieškovės buvo G. M. ir Ž. P., o jis buvo atsakovas. Pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, iš joms priklausančio gyvenamojo namo iki 2013 m. birželio 30 d. turėjo išsikelti, tačiau laiku neišsikėlė, todėl jos kreipėsi į antstolius, ir šeimyninio konflikto buvimas joms buvo gera proga iškeldinti jį iš namų.
Nurodo, kad L. B. meluoja duodama parodymus, aiškina, kad uždarė jį garaže, bet jis išėjo per kitą išėjimą. Apeliantas teigia, jog kito išėjimo garaže nėra. Jei L. B. būtų jį uždariusi garaže, būtų ten buvęs iki atvyko policijos pareigūnai.
Nukentėjusios parodymai nesutampa su teismo medicinos specialisto išvada. Nors išvadoje nurodomos analogiškos įvykio aplinkybės (kad suduotas vienas smūgis į veidą, vienas į šoną ir vienas į pilvą), tačiau specialistas pateikia išvadą, kad nustatytos poodinės kraujosruvos veide, jos padarytos ne mažiau kaip 2 smūgiais. Kyla įtarimas, ar L. B. buvo apžiūrėta gydytojo, nes ji yra tariamai apžiūrėjusio gydytojo K. J. bendradarbė. Atsižvelgiant į tai, gydytojas galėjo aprašyti sužalojimus net nematęs savo pacientės, todėl jo pateikti med. dokumentai akivaizdžiai neatitinka kitų bylos aplinkybių, t. y. fiksuotas sužalojimas, kurio nėra poodinė kraujosruva, ir nefiksuota kirstinė lūpos žaizda. Be to, medicininiuose dokumentuose (kuriuos perskaitė teisme dalyvavęs gydytojas K. J.) užfiksuotas vienas sužalojimas veide, todėl nesuprantama medicinos specialisto išvada, kad veide sužalojimai padaryti dviem smūgiais.
Nukentėjusioji yra linkusi vartoti alkoholinius gėrimus ir būdama neblaivi galėjo namuose nugriūti pati, tačiau teismo medicinos specialistas visiškai nepasisako, ar galėjo šiuo atveju L. B. susižaloti pati.
Tyrėjos R. J. parodymai šiuo atveju neturi jokios įrodomosios reikšmės, kadangi ji įvykio nematė, nurodė, kad smilko židinys, todėl daroma išvada, jog jis buvo namuose, tačiau židinys gali smilkti apie pusdienį nuo tada, kai įdedamos malkos. Neneigia, kad tą dieną kūreno židinį, tačiau nuo 17.30 iki 19.30 val. jo namuose nebuvo. Dūmų kvapas galėjo jaustis ir nuo paties židinio. Pati nukentėjusioji 2013 m. spalio mėn. yra kvietusi net priešgaisrinę pagalbą dėl to, kad iš židinio rūko dūmai.
Atsikirtimu į apeliacinį skundą L. B. prašo K. B. apeliacinį skundą atmesti. Turėtas išlaidas atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymui pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistojo K. B.. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. B. kaltu pagal jam pareikštą kaltinimą. Nuosprendžio išvados dėl K. B. padarytos veikos ir jos kvalifikavimo pagal BK 140 str. 2 d. nekelia abejonių. Liudytojos, t. y. G. M. ir Ž. P. davė nuoseklius ir išsamius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu, kuriais netikėti teismas neturėjo pagrindo. Priešingai, nei nuteistojo iniciatyva apklaustų liudytojų - A. S. ir A. G. parodymais, kurie iš tikrųjų yra prieštaringi ir akivaizdu, kad šie liudytojai „stengėsi“ patvirtinti nuteistojo versiją, kad jis L. B. sužalojimo metu nebuvo namuose ir jos sužaloti negalėjo.
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. G. apie tą dieną nieko neatsiminė, nes jam visos dienos vienodos, ir tik vėliau, kaip teigė liudytojas teismo posėdžio metu, apie tai kas vyko spalio 1 d. jam pasakė Kęstutis. Be to, A. S. nurodė, kad K. B. susitiko einantį A. G. namų link, kai tuo tarpu pats A. G. teisme teigė, kad po to, kai nuvežė K. B. prie tvenkinio, daugiau su juo nesusitiko. Kadangi tarp šių liudytojų parodymų yra akivaizdūs neatitikimai, jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, todėl galima teigti, kad nuteistasis K. B. šiuos asmenis paprašė paliudyti jo naudai, pasirinkdamas tokį gynybos būdą ir siekdamas išvengti atsakomybės.
Be to, kol namas buvo bendra nuosavybė iki 2013 m. gegužės 4 d., įėjimas į garažą nuo gatvės pusės, išėjimas į kiemą buvo per „duobę“ ką ir užfiksavo policijos pareigūnai, ir K. B. per šią „duobę“ turėjo galimybę pabėgti.
Nukentėjusioji nurodė, kad jos atstovė K. B. siūlė ne vieną kartą taikytis ir bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau apeliantas kategoriškai atsisakė taikytis, nepripažindamas savo kaltės.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis K. B. ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir byloje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo nuosprendis yra motyvuotas, jame išanalizuoti kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga ir padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, jog kaltinamojo K. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., požymių.
Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar apeliaciniame skunde nurodytų BPK normų pažeidimu.
Nors apeliantas neigia sužalojęs L. B., teigdamas, kad įvykio metu jo namuose nebuvo, t. y. jis tuo metu žvejojo, o nukentėjusioji yra linkusi vartoti alkoholinius gėrimus ir, būdama neblaivi, galėjo namuose nugriūti pati, tačiau tokie jo parodymai, o taip pat apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šią nusikalstamą veiką, nes jie prieštarauja byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems bylos įrodymams, t. y. nukentėjusiosios L. B., liudytojų G. M., Ž. P., R. J., K. J. parodymams, rašytiniams įrodymams. Tai, kad L. B. buvo sužalota būtent K. B. yra grindžiama nukentėjusiosios parodymais, kuri parodė, kad su K. B. konfliktas prasidėjo nuo šeštadienio. Ji nuo K. B. į šoną gavo 3-4 smūgius, kai pasisuko išeiti, gavo į veidą. Į veidą buvo vienas ar du smūgiai. Vieną tai tikrai gavo, nes iš nosies pradėjo bėgti kraujas ir iš vidaus buvo prakirsta lūpa. Kitą dieną kreipėsi į Anykščių PSPC, pas chirurgą (b. l. 133). Iš bylos medžiagos matyti, kad po įvykio, t. y. 2013-10-02, nukentėjusiąją apžiūrėjo gydytojas K. J., kuris po apžiūros nustatė nukentėjusiosios diagnozę – paviršinis galvos sumušimas. Liudytoju apklaustas K. J. teisme patvirtino padarytą išvadą dėl nukentėjusios sužalojimo – diagnozavo paviršinį galvos sumušimą ir teigė, jog buvo patinusi dešinė veido pusė, konstatuotas paviršinis sumušimas. Tokiais parodymais nėra pagrindo abejoti, nes L. B. medicininius dokumentus bei jos būklę įvertino ir teismo medicinos ekspertas. Teismas neturi pagrindo abejoti specialisto kompetencija ir patirtimi, kuria remdamasis jis specialisto išvadoje Nr. G1437/13(05) konstatavo, jog poodinės kraujosruvos ir minkštųjų audinių sumušimas veido dešinėje pusėje padaryta kieto buto daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2013-10-01; sužalojimai L. B. padaryti ne mažiau dviejų smūgių pasekoje, kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Teismo specialisto išvada abejoti nėra jokio pagrindo, nes nustatytų sužalojimų lokalizacija ir pobūdis iš esmės atitinka nukentėjusios parodymus dėl prieš ją pavartoto smurto, įvykio vietos apžiūros protokole fiksuotus duomenis (b. l. 8), liudytojų G. M. ir Ž. P. parodymus.
Nukentėjusiosios parodymai dėl įvykio aplinkybių, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra logiški ir nuoseklūs. Liudytoja R. J. paaiškino, kad 2013 metų rudenį buvo gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Kai jie atvyko nukentėjusioji buvo sutrikusi, drebėjo, buvo streso būsenoje, namuose buvo nukentėjusioji ir jos dvi dukros. Ant veido (tiksliau prie lūpų) matėsi sužalojimas, kad buvo panaudotas fizinis smurtas, kad nukentėjusiajai veido srityje, prie lūpų tino. Medicininės pagalbos ji atsisakė. Taip pat 2013-10-01 įvykio vietos apžiūros protokolo priede yra užfiksuota, kaip po įvykio atrodė L. B. veidas (b. l. 7). Nors apeliantas teigia, kad liudytojų G. M. ir Ž. P. parodymus dėl įvykio aplinkybių teismas turėtų vertinti kritiškai, kadangi jos suinteresuotos jo iškeldinimu ir šeimyninio konflikto buvimas joms buvo „gera proga“ iškeldinti jį iš namų, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi liudytojų G. M. ir Ž. P. parodymus dėl įvykio aplinkybių daro išvadą, kad šių liudytojų parodymai yra logiški ir nuoseklūs, visiškai atitinkantys nukentėjusiosios parodymus ir jiems neprieštaraujantys, o taip pat atitinkantys liudytojų R. J., K. J. parodymus bei rašytinę bylos medžiagą. Liudytoja G. M. paaiškino, kad nuvažiavus pas mamą, ją rado stresinėje būsenoje, su prakirsta patinusia lūpa, matėsi kraujas; pasakė, kad ją sumušė tėtis; tada ji pati iškvietė policiją. L. Ž. P. paaiškino, kad paskambino verkdama mama, pasakė, kad ją sumušė tėtis, paprašė, kad atvažiuotų. Kai ji atvažiavo, jau buvo policija ir G. M.. Mamai buvo prakirsta lūpa, lūpa buvo ištinusi. Nukentėjusiosios parodymus dėl įvykio aplinkybių ir nuteistojo veiksmus patvirtina minėtų liudytojų parodymai bei bylos rašytinė medžiaga, todėl teigti, kad nukentėjusioji melavo duodama parodymus ir yra suinteresuota materialiai, t. y. siekia pasipelnyti, nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo netikėti nuosekliais liudytojų G. M. ir Ž. P. parodymais. Be to, teisme tiek nukentėjusioji, tiek liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už žinomai melagingų parodymų davimą. Abejoti šių liudytojų parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo. O nurodyta apelianto aplinkybė, kad liudytojos G. M. ir Ž. P. suinteresuotos jo iškeldinimu yra nepagrįsta, nes ir pats nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad ginčas dėl iškeldinimo yra spręstas civilinio proceso tvarka.
Kitos skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji jo po įvykio garaže neuždarė, kad ji yra K. J. bendradarbė, nepaneigia byloje esančių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę, visumos.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų A. S. ir A. G. parodymus apie įvykio aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog šių liudytojų parodymai prieštarauja tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos motyvams dėl liudytojų A. S. ir A. G. nepatikimumo, prieštaringumo kitiems bylos įrodymams. Liudytojas A. S. tik teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nurodytas paties nuteistojo ir apklaustas kaip liudytojas ir šio liudytojo parodymai nebuvo užfiksuoti iš karto po įvykio. Be to, skirtingai aiškindamas aplinkybes, A. S. nurodė, kad K. B. sutiko einantį nuo tvenkinio link A. G. namų (b. l. 137), nors A. G. aiškiai parodė, jog po to, kai K. B. nuvežė prie tvenkinio, jo daugiau nebematė bei nebeturėjo su juo tą dieną susitikti. Nors nuteistasis K. B. neigia, kad įvykio dieną buvo namuose, tačiau tokia jo versija paneigiama liudytojų G. M., Ž. P., R. J., K. J. parodymais, rašytiniais įrodymais, kurie patvirtino faktą, kad būtent K. B. nežymiai sutrikdė L. B. sveikatą.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus liudytojų parodymus, teismas pagrįstai, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi nukentėjusios L. B., liudytojų G. M., Ž. P., K. J., R. J. parodymais, o nuteisto K. B. ir liudytojų A. S. ir A. G. parodymus atmetė kaip nepatikimus. Kolegijos nuomone, tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai K. B. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, aiškiai ir teisingai pagrindė jo veikos teisinį įvertinimą.
Šalies argumentai
L. B. pateikdama atsikirtimą į apeliacinį skundą prašė iš nuteistojo priteisti jos turėtas išlaidas už atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą – 2014 m. liepos 21 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 737642) 300 Lt sumai bei teisinių paslaugų sutartį Nr. 28. Apeliacinės instancijos nuomone, nukentėjusios turėtos išlaidos nėra aiškiai per didelės, todėl atsižvelgiant į tai, kad K. B. apeliacinis skundas atmetamas, yra pagrindas nukentėjusios L. B. turėtas išlaidas dėl procesinio dokumento surašymo pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo K. B. jos naudai (BPK 104 str. 2 d., 106 str. 2 d.).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti ar keisti jį nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo K. B. nukentėjusiosios L. B. naudai 300 (tris šimtus) Lt turėtas išlaidas, advokato padėjėjos pagalbai apmokėti.