Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. I. (N. I. ) apeliacinį skundą dėl Vilnius apygardos teismo 2007 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo N. I. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 str. 1 d., 135 str. 1 d., ir nubausta:

pagal BK 132 str. 1 d., pritaikius BK 62 str. 3 d. 3 p., 48 str., - laisvės apribojimu 2 m.;

pagal BK 135 str. 1 d., pritaikius BK 62 str. 3 d. 3 p., 48 str., - laisvės apribojimu 2 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 2 m., įpareigojant ją šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

N. I. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2006 m. spalio 10 d., apie 23.30 val., savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, asmeninio konflikto su sugyventiniu V. B. metu sunkiai sutrikdė jo sveikatą, tyčia vieną kartą durdama peiliu jam į sėdmenis ir tuo padarydama kairio sėdmens durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą su sėdmens raumenų, apatinės sėdmens arterijos ir jos šakų pažeidimais, pilvaplėvės pažeidimu; dėl šio sužalojimo įvykus ūmiam išoriniam kraujavimui, V. B. mirė, taip ji dėl nusikalstamo nerūpestingumo neatsargiai atėmė jam gyvybę.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios N. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, N. I. kaltė padarius jai inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia nuteistoji N. I., teismas jos kaltę pagrindė ne vien jos pačios ir mažamečio sūnaus parodymais, bet įrodymų visetu.

Teismas išsamiai išdėstė bei išanalizavo nuteistosios parodymus, todėl šioje nutartyje netikslinga jų detaliai kartoti.

Vertinant apeliantės parodymų visumą, daroma išvada, kad jie nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Jų esmė – nukentėjusysis V. B., būdamas girtas, vakare konfliktavo su nuteistosios mažamečiu sūnumi Vitalijumi, vėliau nuėjo miegoti, o atsikėlęs apie 23.30 val. atėjo į virtuvę ir ėmė priekaištauti nuteistajai, jog ši skaitė Bibliją, vadino ją necenzūriniais žodžiais, grasino nužudyti. Virtuvėje buvo jo darbo įrankiai. Bijodama, kad jis kurio nors iš jų nepanaudotų ir jos nenužudytų, nuteistoji paėmė ant stalo gulėjusį virtuvinį peilį ir vieną kartą dūrė sugyventiniui į sėdmenis. Jam parkritus, apeliantė neįtarė, jog rimtai sužalojo, o jis dažnai girtas miegodavo ant grindų, todėl nesirūpino suteikti medicinos pagalbos.

Nuteistosios mažametis sūnus liudytojas V. I., teisėjos apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 99-101), taip pat ir pirmosios instancijos teisme davė detalius parodymus apie įvykio aplinkybes. Tuos parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 106-113).

Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojami. Jie savo esme sutapo su nuteistosios N. I. parodymais.

Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad jos sūnų apklausiant 2006-10-17 jam nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš motiną.

BPK 82 str. 2 d. numatyta, jog įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai turi liudytojo imunitetą, t. y. jie gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus.

Ši teisė turi būti išaiškinta, pradedant tokių asmenų apklausą. Jei tai nepadaryta, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą.

Pagal BPK 301 str. teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teismas gali nuosprendyje remtis liudytojo parodymais, kuriuos jis ikiteisminio tyrimo metu davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, jei šie parodymai perskaityti teisiamajame posėdyje.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti (t. 2, b. l. 23-24), kad teisme perskaityti mažamečio liudytojo V. I. parodymai, kuriuos jis ikiteisminio tyrimo metu 2006-10-17 davė teisėjai (t. 1, b. l. 99-101).

Prieš šią apklausą liudytojui buvo išaiškinta BPK 82 str. 2 d. numatyta teisė neduoti parodymų prieš motiną, tačiau jis sutiko papasakoti įvykio aplinkybes.

Tą pačią dieną prieš apklausą pas teisėją apeliantės sūnų, dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovei, apklausė tyrėja (t. 1, b. l. 95-98). Ji iš tiesų liudytojui neišaiškino BPK 82 str. 2 d. numatytos teisės. Nors tai ir yra BPK pažeidimas, tačiau nelaikomas esminiu ir neturi reikšmės nuosprendžio teisėtumui, nes teismas nuosprendyje nesirėmė tame apklausos protokole užfiksuotais duomenimis.

Nėra BPK pažeidimas nuteistosios apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teisme neapklaustas kitas jos sūnus E. B., gim. 2000 m.

Pagal BPK 233 str. 3 d. teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nusprendžia, kuriuos asmenis šaukti į teisiamąjį posėdį kaip liudytojus.

Iš 2007-03-27 nutarties, kuria baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, turinio matyti, kad teisėja nutarė į posėdį iškviesti asmenis, nurodytus sąraše prie kaltinamojo akto (t. 2, b. l. 10).

Baudžiamojo proceso įstatymas numato, jog prokuroras į sąrašą privalo įtraukti tik tuos asmenis, kurių dalyvavimas teisiamajame posėdyje, prokuroro manymu, reikalingas siekiant nustatyti byloje tiesą.

Šioje byloje nuteistosios mažametis sūnus E. B. nebuvo įtrauktas į asmenų, kurie turėtų būti apklausti teisiamajame posėdyje, sąrašą (t. 2, b. l. 7). Iš jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 116-117) matyti, kad jis nematė įvykio, todėl nebuvo jokio reikalo jį kviesti į teismą.

Kita vertus, nuteistoji teisme turėjo BPK 270 str. 1 d. numatytą teisę prašyti šaukti naujus liudytojus, tačiau teisiamojo posėdžio protokolo turinys rodo, jog ji šia teise nepasinaudojo.

Apeliantė skunde teigia, kad neapklaustas nė vienas kaimynas.

Šis apeliacinio skundo motyvas teisingas, tačiau tyrėjo surašytas tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 118) įrodo, jog, pareigūnui pabendravus su apeliantės kaimynais, šie įvykio savaitę nukentėjusiojo nematė, jo bute jokio triukšmo negirdėjo. Taigi nebuvo jokio pagrindo juos kviesti liudyti į teismą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje N. I. kaltė grindžiama ne tik jos ir jos sūnaus V. I. parodymais, bet ir objektyvių įrodymų šaltinių duomenimis.

Įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 12-19) ir papildomos įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 20-29) su juose esančiais priedais užfiksuota, kad balkone ant durų, atremtų į balkono sieną, rasta panaši į kraują dėmė, buto kambaryje ties šviesos jungikliu ant sienos taip pat rasta panaši į kraują dėmė.

Pagal nuteistosios ir liudytojo V. I. parodymus nukentėjusysis buvo sužalotas virtuvėje, parkrito koridoriuje, o po to išneštas į balkoną.

Iš specialisto išvados Nr. M 222/06 (08) duomenų (t. 1, b. l. 73-77) matyti, jog V. B. mirties priežastis yra kairio sėdmens kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda su sėdmens raumenų, apatinės sėdmens arterijos ir jos šakų pažeidimais, pilvaplėvės pažeidimu bei ūmiu išoriniu nukraujavimu. Kūno sužalojimai: kairio sėdmens durtinė-pjautinė kiauryminė, į pilvo ertmę atsiverianti žaizda padaryta duriančiu-pjaunančiu daiktu, užduotyje nurodytų matmenų peiliu, paliekančiu metalizacijos geležimi pėdsakus.

Pagal specialisto išvados Nr. MK 236/06 (01) duomenis (t. 1, b. l. 81-83) kairio sėdmens odos žaizda ir pilvaplėvės sužalojimas padaryti vienašmeniu, duriančių-pjaunančių savybių įrankiu, odos žaizdoje nustatyti metalizacijos geležimi pėdsakai.

Iš daiktų parodymo atpažinti protokolo duomenų (t. 1, b. l. 58-61) matyti, kad N. I. atpažinti pateikti šeši peiliai, kurie neturi jokio ryšio su tiriama baudžiamąja byla, tačiau vieną peilį pagal formą ir dydį ji nurodė kaip tokį patį, kuriuo dūrė savo sugyventiniui V. B. .

Protokolo turinys įrodo, jog šio procesinio veiksmo metu nepažeista BPK 193 str. nustatyta daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti tvarka – nuteistajai N. I. pateikti atpažinti šeši peiliai, iš kurių pagal formą ir dydį ji išrinko tokį patį, kuriuo padarė nusikaltimą. Atpažinto daikto požymiai aprašyti schemoje prie protokolo, parodomų atpažinti daiktų grupė nufotografuota.

Apeliantė teisi, kad konkretus peilis, kuriuo ji sužalojo nukentėjusįjį, nerastas, tačiau tai nereiškia, jog be jos ir sūnaus parodymų nėra jokių kaltės įrodymų.

Daiktų apžiūros protokolo ir jo priedų duomenys (t. 1, b. l. 31-35) įrodo, kad nukentėjusiojo V. B. drabužiuose nustatyti pažeidimai.

Iš jau minėtos specialisto išvados Nr. M 222/06 (08) duomenų matyti, jog nukentėjusiojo pažeidimai drabužiuose maždaug atitinka konstatuotą kairio sėdmens durtinę-pjautinę žaizdą.

Nuteistosios N. I. ir liudytojo V. I. parodymus, kad V. B. po sužalojimo gulėjo buto koridoriuje ir liudytojas jam atnešė pagalvę, patvirtina 2006-10-17 N. I. savanoriškai pateikta pagalvė bei koridoriaus dangos – linoleumo dvi atraižos, ant kurių rastos panašios į kraują dėmės (t. 1, b. l. 38, 43-44).

Dėl to nepagrįstas skundo motyvas, jog paimtų daiktų niekas netyrė, jie buvo apžiūrėti.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis mirė ne dėl nuteistosios suduoto smūgio peiliu. Teismas tinkamai įvertino visų nuosprendyje išdėstytų įrodymų šaltinių duomenis ir N. I. pagrįstai pripažino kalta dėl V. B. mirties.

Nuteistoji bandė teigti, jog dūrė, nes bijojo, kad nukentėjusysis jos nenužudytų, kadangi šis grasino tai padaryti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, kodėl teismas neįžvelgė būtinosios ginties situacijos.

Iš bylos duomenų matyti, jog konflikto metu nuteistoji sėdėjo, o nukentėjusysis V. B. buvo nuo jos nusisukęs. Tokia jų abiejų poza sužalojimo padarymo metu patvirtina, kad nuteistoji nebuvo būtinosios ginties būklėje, nes V. B. realiai, akivaizdžiai ir pavojingai nesikėsino, nekėlė pavojaus jos gyvybei ar sveikatai. Nenustačius realaus bei pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo jos veiksmų vertinti kaip padarytų, peržengus būtinosios ginties ribas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog N. I. nenorėjo nukentėjusiojo nužudyti. Durdama į sėdmenis ji nenumatė tokių padarinių, tačiau pagal įvykio aplinkybes, savo amžių bei gyvenimo patirtį galėjo ir turėjo tai numatyti. Teismas motyvuotai tai įvertino kaip neatsargumą, pasireiškusį nusikalstamo nerūpestingumo forma (BK 16 str. 3 d.).

Antra vertus, durdama peiliu nors ir ne į gyvybiškai pavojingą žmogaus kūno vietą, nuteistoji neabejotinai suvokė ir numatė, kad V. B. gali sužeisti, ir nors nenorėjo bei nesiekė jo sunkiai sužaloti, bet sąmoningai leido padariniams atsirasti. Taigi suduodama smūgį ir nukentėjusįjį sužalodama peiliu, N. I. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.). Specialisto išvados Nr. M 222/06 (08) duomenys įrodo, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai priskiriami prie sunkaus sveikatos sutrikdymo.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 27 p. nuostatomis ir N. I. veiką, pasireiškusią vienu peilio smūgiu, kuriuo V. B. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį jo mirtį, teisingai kvalifikavo pagal nusikaltimų sutaptį, t. y. pagal BK 132 str. 1 d. (neatsargus gyvybės atėmimas) ir BK 135 str. 1 d. (sunkus sveikatos sutrikdymas).

Teismas išsamiai motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad N. I. padarė du – apysunkį ir sunkų – nusikaltimus (BK 11 str. 4, 5 d.).

Antra vertus, įvertino kaltininkės asmenybę: ji neteista, nedirbanti III grupės invalidė, viena augina penkis nepilnamečius vaikus, iš kurių keturi mažamečiai (t. 1, b. l. 181).

Nuteistosios šeima anksčiau buvo charakterizuojama kaip asociali ir įtraukta į seniūnijos socialinės rizikos šeimų sąrašą (t. 1, b. l. 182). Tačiau Zarasų r. savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba informavo teismą, jog po V. B. mirties situacija šeimoje pagerėjo: negauta signalų ir lankymosi metu neužfiksuota vaikų nepriežiūros atvejų, neužfiksuota šeimoje piktnaudžiavimo alkoholiu atvejų. Šiuo metu šioje šeimoje jaučiamas tamprus motinos ir vaikų tarpusavio ryšys, motina stengiasi domėtis vaikų mokymusi, bendrauja su ,,Santarvės“ mokyklos pedagogais, socialine pedagoge, tinkamai tenkina vaikų poreikius (t. 2, b. l. 30).

Teismas pripažino nuteistosios atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, o veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 2, 6 p.). Be to, teismas pripažino dar vieną BK nenumatytą nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog ji viena šiuo metu augina penkis vaikus ir be jos nėra kam daugiau jais rūpintis, auklėti, prižiūrėti (BK 59 str. 2 d.).

Teismas nenustatė nuteistosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Bylos duomenys įrodo, kad iš apeliantės išlaikomų penkių nepilnamečių (iš jų keturių mažamečių, nors nuosprendyje klaidingai nurodoma trijų) vaikų vienas serga vidutinio sunkumo bronchine astma (t. 2, b. l. 35). Nuteistajai paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, be priežiūros liktų vaikai, kurių jauniausias vos vienerių metų amžiaus, arba jie turėtų būti perduoti valstybės globai ir rūpybai, todėl teismas pagrįstai taikė BK 62 str. 2 d. 2 p. nuostatas ir, vadovaudamasis BK 62 str. 3 d. 3 p., paskyrė švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnių sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bylos aplinkybes, N. I. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo taisykles (BK 62 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios N. I. apeliacinį skundą atmesti.