Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjas Algimantas Brigadierius, sekretoriaujant Svajonei Jasiūnienei, Jurgitai Ilevičiūtei,

dalyvaujant ieškovės AB „Panevėžio energija“ atstovui advokatui Virgilijui Vaitekūnui, atsakovui A. G., jo atstovams advokatei Linai Gudaitei ir Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos vadovui Pauliui Markevičiui,

nedalyvaujant išvadą teikiančios institucijos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės AB „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui A. G., dėl apmokėjimo už šilumą bendro naudojimo patalpoms, išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija,

Aprašomoji dalis

nustatė

Išvadą teikianti institucija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-01-25 teismui pateiktoje išvadoje nurodė, jog ieškovės reikalavimai pagrįsti, pareiškė prašymą bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (I t., b. l. 92-95, II t., b. l. 14, 130-131, III t., b. l. 87).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad atsakovas A. G. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas (I t., b. l. 18). Atsakovo bute, pagal SPAB „Panevėžio šilumos tinklai“ išduotas technines sąlygas ir UAB „Žalias trikampis“ atliktą buto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų projektą, 1999 m. atlikta šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų rekonstrukcija, kurios metu bute demontuoti radiatoriai ir karšto vandens tiekimo vamzdžiai iki maišytuvų (I t., b. l. 21, 22, 56, 57-60). Name, adresu (duomenys neskelbtini), yra viena bendro naudojimo laiptinė, joje ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2009-01-01 iki 2012-09-01, šildymo prietaisų nebuvo (II t., b. l. 136-138).

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo už daugiabučiam namui teiktą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms. Atsakovo teigimu, daugiabučio namo bendraturtis, kuris teisėtai savo butą atjungė nuo centralizuotai teikiamos šilumos energijos tinklų, neprivalo mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, jeigu juose nėra šildymo prietaisų.

Daugiabučio namo šildymo sistema ir bendrojo naudojimo patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio (redakcijoje nuo 2008-01-01 iki 2014-12-02) buvo nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai jų daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai jų nuosavybės teise valdomas butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo, o bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių nėra, kadangi daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civ. bylose Nr. 3K-3-229/2012; 3K-3-621-916/2015; kt.).

Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad atsakovas A. G., būdamas namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiu, pagal ginčo laikotarpiu galiojančius teisės aktus ir aktualią teismų praktiką, turėjo pareigą apmokėti jam tenkančią dalį už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismai, t. y. Vilniaus apygardos teismas 2015-04-14 sprendime (civ. byla Nr. 2-403-258/2015) ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016-02-24 nutartyje (civ. byla Nr. 2A-102-464/2016), nagrinėdami civilinę bylą pagal A. G. ieškinį AB „Panevėžio energija“ dėl centralizuoto šildymo sutarties nutraukimo ir šilumos paskirstymo bendrojo naudojimo patalpoms šildymui paskaičiavimo, yra konstatavę, kad A. G. ginčo laikotarpiu turėjo pareigą apmokėti už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms tenkančią šilumos energijos dalį, nors jose šildymo prietaisai radiatoriai ir buvo demontuoti (III t., b. l. 166-171, 177-174). Taigi atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis nesuvartojo realiai jokios šilumos energijos atmestina, atsakovo pareiga apmokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą ginčo laikotarpiu, kaip minėta, atsirado pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, kaip namo bendraturčiui, kuris bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu turėjo tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Be to atkreiptinas dėmesys, kad šiluma į namo butus (išskyrus atsakovo) buvo ir yra tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautas apšildė visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, vamzdžiuose cirkuliuojantis vanduo šaltuoju metų laiku neužšalo.

Atsakovas nurodė, kad ieškovė parinko netinkamą šilumos paskirstymo metodą, kadangi jis neatitinka namo šildymo prietaisų, be to į skaičiavimus neįtraukė sandėliukų ploto. Pažymėtina, kad dėl šių klausimų išsamiai yra pasisakę aukštesnės instancijos teismai, nagrinėdami jau minėtą A. G. ieškinį AB „Panevėžio energija“ dėl centralizuoto šildymo sutarties nutraukimo ir šilumos paskirstymo bendrojo naudojimo patalpoms šildymui paskaičiavimo. Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, remdamiesi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimais, konstatavo, kad AB „Panevėžio energija“ ginčo laikotarpiu taikė tinkamus šilumos paskirstymo metodus, be to pripažino, kad AB „Panevėžio energija“ neturėjo pareigos įtraukti sandėliukų ploto, priskiriant suvartotos šilumos kiekius konkretiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), vartotojams. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su aukštesnės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis teisinėmis išvadomis, todėl dėl šių aplinkybių pakartotinai nepasisakytina. Nustačius, kad ginčo laikotarpiu atsakovas A. G. turėjo pareigą apmokėti jam tenkančią bendrojo naudojimo patalpų šildymo išlaidų dalį, o ieškovės paskaičiavimai buvo atlikti tinkamai, vadovaujantis CK 6.38, 6.59 straipsniais, ieškovei iš atsakovo priteistina prašoma 267,78 Eur skola.

Ieškovė iš atsakovo tai pat prašo priteisti 23,46 Eur palūkanas, kurios jam paskaičiuotos pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį už netinkamą prievolės vykdymą laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-09-01 (I t., b. l. 19). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga skolininkui, praleidusiam terminą piniginei prievolei įvykdyti, mokėti palūkanas, kurias įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Pažymėtina, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Atsakovo atstovas ginčija trečiąją sąlygą nurodydamas, kad pagal CK 6.360 straipsnio 5 dalį jokios palūkanos, atsakovui kaip vartotojui, negali būti skaičiuojamos. Teismas atkreipia dėmesį, kad CK 6.360 straipsnis 2013-12-19 įstatymu Nr. XII-700 nuo 2014-06-13 yra pripažintas netekusiu galios, tačiau CK 6.360 straipsnio 5 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2001-07-01 iki 2014-06-13) numatė, kad pirkėjui (fiziniam asmeniui, sudarančiam pirkimo sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti) praleidus mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos. Taigi nustačius, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo vartojimo teisiniai santykiai, CK 6.360 straipsnio 5 dalis ginčo laikotarpiu buvo galiojanti, spręstina, kad ieškovė atsakovui nepagrįstai paskaičiavimo palūkanas už laiku neįvykdytą prievolę, todėl ši ieškinio dalis netenkintina.

Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki jam kreipiantis į teismą ir taip išvengti prievolės šias mokėti. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Dėl to skolininkas šiuo atveju privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės. Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarę kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo procesinių palūkanų skaičiavimo. Kitoks CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų, kuriais siekiama užtikrinti prievolės šalių teisėtų interesų, teisių ir pareigų balansą. Atsakovo prievolė mokėti minėtas palūkanas atsiranda iš įstatymo ir šios palūkanos tampa atsakovo vykdytinos prievolės dalimi. Todėl atsakovo atstovo pozicija, kad CK 6.360 straipsnio 5 dalis taikytina (visoms) ir procesinėms palūkanoms, yra nepagrįsta (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civ. byloje Nr. 2A-281/2010). Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-11-15) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šalių bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus apie 20,85 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą (I t., b. l. 2, 15), bei 874,05 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti (I t., b. l. 16, 132, 157; II t., b. l. 18; III t., b. l. 77). Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius 85,00 Eur atstovavimo išlaidų apmokėjimą adv. Linai Gudaitei (III t., b. l. 116) ir mokėjimus atliktus teisinių paslaugų įmonėms pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras (I t., b. l. 53; III t., b. l. 164). Teismas pažymi, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas, išlaidos teisinių paslaugų įmonėms nepriteisiamos, todėl šiuo atveju nevertintinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo A. G. ieškovei, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (91,94 proc.), priteistina 803,56 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti ir turtiniuose ginčuose minimalus 20,00 Eur žyminis mokestis, iš ieškovės AB „Panevėžio energija“ atsakovui A. G. priteistinos 6,85 Eur bylinėjimosi išlaidos - Lietuvos Respublikos CPK 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 93 str. 2 d. Įskaičius priteistinas sumas, nustatytina, kad atsakovas A. G. turi sumokėti ieškovei 20,00 Eur žyminį mokestį ir 796,71 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 15,04 Eur, todėl, ieškinį patenkinus iš dalies, šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovo proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai t. y. 13,83 Eur (CPK 96 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 265 str., 268 - 270 str., teismas

nusprendžia

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), 267,78 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt septynių eurų 78 ct) skolą, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-11-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 20,00 Eur (dvidešimties eurų 00 ct) žyminį mokestį ir 796,71 Eur (septynių šimtų devyniasdešimt šešių eurų 74 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti ieškovei AB „Panevėžio energija", įmonės kodas 147248313, Senamiesčio g. 113, LT-35114 Panevėžys, a. s. LT43 7300 0100 0237 6946, „Swedbank", AB, banko kodas 73000.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), 13,83 Eur (trylikos eurų 83 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kėdainių rajono apylinkės teismą.