Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-06-28 · Civilinė byla Nr. 2A-592-56/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-28
Bylos Nr.
2A-592-56/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Kačinskienė Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
T. B.
Pranešėjas P. Jaržemskis Civilinė byla Nr. 2A-592-56/2010Teisėja R. Patackienė Proc. sprendimo kategorijos:30.5;121.15;121.18; 121.21VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. birželio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Petro Jaržemskiokolegijos teisėjų Dalios KačinskienėsDalios Višinskienėssekretoriaujant Julijai Štreimikienei

dalyvaujant pareiškėjai T. B.

pareiškėjos atstovei adv. J. U.

vertėjai O. V.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos T. B. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Kolegija išnagrinėjusi bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Pareiškėja T. B. su pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas P. G. iki nacionalizacijos Vilniaus r., (duomenys nesklebtini) nuosavybės teise valdė 6 ha žemės sklypą.

Nurodė, kad pareiškėjos tėvas, P. G. iš K. K. 1938 metais pirko žemės sklypą, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis neišliko. Vilnaus apygardos administracinio teismo 2008-02-20 sprendimu, pareiškėjai buvo atnaujintas terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo turėtą žemės sklypą. Pareiškėja 2008-02-22 pateikė Vilniaus rajono agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo P. G. turėtą žemės sklypą Vilniaus rajone, (duomenys nesklebtini) kaime. 2008-05-19 Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti nutarė, kad esamų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti. Kadangi nuosavybės teisės atkūrimui archyvuose rastų dokumentų dėl P. G. valdytos 6 ha žemės nepakako, nuosavybės teisių atkūrimo tikslu pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Atsiliepimas

Suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu su pareiškimu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškime dėl žemės nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėja privalėjo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis priemonėmis. Pareiškėja turėtų pateikti duomenis apie K. K. iki 1938 metų turėtą žemės kiekį ir Vilniaus apskrities archyvo pažymą apie to paties savininko naudojamą žemę po nacionalizacijos. Pareiškėjos pateiktos Vilniaus apskrities archyvo 2006-08-25 pažymos Nr. (8.12)-V5-2920 nepakanka, kad būtų patvirtintas nuosavybės teise valdymo faktas P. G., nes šis dokumentas fiksuoja naudotos žemės kiekį po nacionalizacijos, t.y. nepateikė jokių įrodymų, kad žemė valdyta iki nacionalizacijos.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimu, pareiškimas atmestas

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, prašydama pripažinti, kad jos tėvas P. G. nuosavybės teises į 6 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys nesklebtini) kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys nesklebtini) k.) Medininkų, Vilniaus r., įgijo 1938 m. iš K. K. pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu, nuosavybės teisinių santykių pasikeitimą įrodinėjo liudytojų V. G. ir B. G. parodymais bei 1948 archyviniais dokumentais. Įvertinęs liudytojų parodymus, teismas juos pripažino abstrakčiais, neparemtais konkrečiais šaltiniais, duotus nenurodant aplinkybių kurioms esant buvo sudarytas pareiškėjos nurodomas sandoris, bei vadovaudamasis galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo praktika dėl sandorių, kuriems buvo nustatyta privaloma notarinė forma, padarė išvadą, jog nagrinėjamu aveju, sandorio sudarymo faktas negalėjo būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Nustatęs, kad pareiškėja į bylą pateikė 1948 metų žemės apskaitos žiniarašį, kuriame nurodyta, jog Vilniaus (duomenys nesklebtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) apylinkės buvusiame dvare (duomenys nesklebtini) 1948 m. įrašytas žemės naudotojas P. G. turėjęs viso žemės -6 (matavimo vienetas dokumente nenurodytas), teismas pripažino, kad pateiktame žiniaraštyje užfiksuota faktinė padėtis, buvusi praėjus aštuoneriems metams po žemės nacionalizacijos, todėl padarė išvadą, jog žiniaraštis negalėjo patvirtinti iki nacionalizacijos įvykusio nuosavybės teisinių santykių pasikeitimo. Įvertinęs pareiškėjos į bylą pateiktus Vilniaus – Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. ir 1938 m. sąrašus bei 1942-05-27 gyventojų surašymo žinias, teismas nenustatė, kad juose būtų duomenų apie P. G. nuosavybės teisėmis priklausantį (duomenys neskelbtini) kaime esantį žemės sklypą. Nustatęs, kad pareiškėja į bylą pateikė archyvinius duomenis patvirtinančius K. K. nuosavybės teises į žemę, bei juos įvertinęs, teismas konstatavo, kad pateikti archyviniai duomenys patvirtino apie K. K. nuosavybės teisėmis priklausiusią žemę (duomenys nesklebtini) dvare bei jos pardavimą tretiesiems asmenims, tačiau pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, apimančiuose laikotarpį iki nacionalizacijos, nenustačius jokių duomenų apie P. G., teismas neturėjo pagrindo padaryti išvados apie pareiškėjos nurodyto, 1938 metais sudaryto sandorio egzistavimą.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus teismas sprendė, kad iš pareiškėjos pateiktų įrodymų teismas negalėjo nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo teisėto pagrindo, todėl pareiškėjai neįrodžius, kad jos tėvas P. G. iki nacionalizacijos Vilniaus r., Medininkų sen., (duomenys nesklebtini) (šiuo metu (duomenys nesklebtini) k.), nuosavybės teise valdė 6 ha žemės sklypą, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė (CPK 176, 178, 185 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Pareiškėja T. B. apeliaciniu skundu, kurį patikslino, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, patenkinti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jos tėvas P. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6 ha žemės sklypą, esantį (duomenys nesklebtini) kaime (šiuo metu (duomenys nesklebtini) k.), Medininkų seniūnijoje, Vilniaus rajone, nustatymo.

Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, kas sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pareiškėja į bylą pateikė archyvinius dokumentus, patvirtinančius, jog jos tėvas P. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6 ha žemės sklypą, esantį (duomenys nesklebtini) kaime. Į bylą pateikti Centrinio valstybės archyvo duomenys apie K. K., iš kurio 1938 metais pareiškėjos tėvas pirko žemės sklypą, įvairiais periodais valdytą žemę, įrodo, valdytos žemės sumažėjimą nuo 1923 metais valdytų 353 dešimtinių žemės iki 1938 metais valdytų 89 dešimtinių, todėl akivaizdu, kad žemės buvo pardavinėjamos ir vieną žemės sklypą įsigijo pareiškėjos tėvas. Nurodytas aplinkybes patvirtino ir byloje parodymus davę liudytojai, kurių parodymus teismas nepagrįstai atmetė ir pripažino, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais, o turėjo būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais. Atmesdamas liudytojų parodymus, teismas paneigė Civilinio proceso kodekso 445 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, jog juridinę reikšmę turintį faktą teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja mano, kad liudytojų parodymai turėjo būti vertinami lygiaverčiai su kitais įrodymais. Atmesdamas pareiškėjos pareiškimą, teismas rėmėsi į bylą pateiktomis hipotekos sutartimis, kuriose pareiškėjos tėvas neminimas tarp žemę įsigijusių asmenų, tačiau pateiktuose sutartyse nėra duomenų ir apie tai, kad tai buvo vieninteliai asmenys įsigiję K. K. žemes ir jų sąrašas yra baigtinis, todėl liko nepaneigta aplinkybė, jog pareiškėjos tėvas buvo tarp asmenų kurie archyviniuose dokumentuose nenurodyti ir kurie įsigijo dalį K. K. žemės. Teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktą 1948 metų žemės apskaitos žiniaraštį ir nevertino aplinkybės, kad jame nurodoma, jog pareiškėjos tėvas yra žemės sklypo, kurio dydis 6, naudotojas. Tuo tarpu, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-06-10 nutarimo Nr. 407 ,,Dėl žemės valdymą nuosavybės teise faktą įrodančių dokumentų“ 1.1.1 papunkčiu, žemės apskaitos žiniaraštis pripažįstamas žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančiu dokumentu. Teismas neįvertino aplinkybės, kad po nacionalizacijos, buvusiems savininkams buvo paliekama teisė naudotis jų pačių iki nacionalizacijos faktiškai turėto žemės dydžio sklypais. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neįvertino įrodinėjimo specifikos nagrinėjamoje byloje, nes nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, vertinami netiesioginiai įrodymai, dėl kurių reikšmės yra galimos abejonės ir būtina atsižvelgti į aplinkybę ar pateiktų įrodymų pakanka, kad būtų nustatyta, jog įrodinėjama aplinkybė labiau egzistavo nei neegzistavo, nes priešingu atveju, turėdama tiesioginius įrodymus, pareiškėja neturėtų pagrindo kreiptis į teismą su pareiškimu. Nurodytais argumentais prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, patenkinant pareiškėjos pareiškimą.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Viršininko administracija atsiliepimu prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, nei kitų įrodymų patvirtinančių nuosavybės teises į žemės sklypą, kurie nurodyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 12 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-06-10 nutarime Nr. 407 ,,Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ bei Lietuvos Respublikos 1993-05-20 nutarime Nr. 349 ,,Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Pareiškėja nenurodė nuosavybės teisės įgijimo pagrindo ir nepatvirtino jo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Pareiškėjos pateiktame 1948 metų žemės apskaitos žianiaraštyje užfiksuota situacija, po žemės nacionalizavimo, todėl jis negalėjo būti pripažintas tinkamu įrodymu pagrindžiančiu pareiškėjos argumentus apie jos tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėja į bylą pateikė archyvinius duomenis apie K. K. nuosavybės teise valdytą žemę, tačiau pateikti įrodymai neįrodė aplinkybės jog jos tėvas 1938 metais įsigijo žemės sklypą iš K. K.. Nurodytais argumentais prašio atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal Civilinio proceso kodekso 445 ir 447 straipsnių reikalavimus, juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

Juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu pareiškėjas nurodo sandorį šio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialinės teisės normas, nustatančias sandorio galiojimo sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja T. B. nurodė, kad jos tėvas P. G. 1938 metais iš K. K. pirko 6,0 ha žemės sklypą. Ši faktą pareiškėjas įrodinėjo liudytojų parodymais, 1948 metų žemės apskaitos žyniaraščiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai. Teismas spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal Civilinio proceso kodeksą atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus. Civilinio proceso kodeksas nedraudžia žemės valdymo nauosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo, tačiau prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardintus dokumentus bei įvertinant šių įrodymų visetą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bei įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimas atitika faktines bylos aplinkybes, suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose, todėl pripažintinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija sutikdama su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis ir argumentais, jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas atmetė liudytojų parodymus, kaip netinkamus įrodymus šioje byloje, nes tokios išvados teismo sprendime nėra. Teismas pareiškėjos liudytojų parodymus vertino pagal jų sąsajumą su kitais pareiškėjos pateiktais įrodymais byloje (CPK 185 str.).

Apeliantė, savo prašymą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo grindė rašytiniu įrodymu, 1948 metų žemės apskaitos žiniaraščiu, kaip nenuginčijamu įrodymu apie jos tėvo iš K. K. pirkimo-pardavimo sandoriu įgytą žemę, tačiau minėto įrodymo duomenys (T1, b.l. 114) nepatvirtina pareiškėjos nurodomo žemės valdymo pagrindo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, jog pirmos instancijos teismas, esant tokiems įrodymams byloje privalėjo tenkinti pareiškėjos prašymą prielaidų pagrindu, nes toks apeliantės argumentas nepagrįstas. Padaryti prielaidą dėl juridinio fakto buvimo teismas galėtų tk tada, kai pateikiama visa eilė netiesioginių įrodymų (CPK 177 str.), kurių visetas leidžia teismui spręsti (CPK 185 str.) apie prašomo nustatyti fakto egzistavimą.

Tai, kad K. K. turėjo žemės ir ją 1938 metais pardavinėjo, nėra įrodymas patvirtinantis, kad pagal tuo metu galiojusią tvarką pareiškėjos tėvas nuosavybėn įgijo žemės sklypą iš minėto asmens.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl prašomo, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą kaip teisiškai nepagrįstą.

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio, 88 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu iš pareiškėjos T. B. a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteistinos 5,70 Lt išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš T. B. a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 5,70 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kolegijos pirmininkas Petras JaržemskisTeisėjos Dalia KačinskienėDalia Višinskienė