Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatei D. J. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Kauno skyriaus 2020-10-12 sprendimą Nr. (8.2)-TP-20-N-5197-11429 dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą paskirti advokatą (b. l. 23–31).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu panašiai nurodė, jog kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje dėl giminystės ryšį patvirtinančio fakto nustatymo. Nurodė, jog jis turi prigimtinę teisę į žemę, nori, kad būtų atkurta nuosavybės teisė į prosenelio žemę natūra. Teigė, jog paskirta advokatė peržiūrėjo Nacionalinės žemės tarnybos informaciją, tačiau nežvelgė giliau į žemės reformos tikslus. Tarnybos 2020-10-12 Sprendimu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas. Todėl prašo atsakovę skirti advokatą, kuris išsamiai išnagrinėtų pareiškėjo bylą, kad būtų atkurta teisė į likusią žemę natūra.

Atsakovė prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 35–37). Nurodė, jog Tarnybos Kauno skyriaus 2019-11-22 sprendimu Nr. (8.2)TP-20-N-5197-11429 pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl giminystės ryšį patvirtinančio fakto nustatymo. Antrinę teisinę pagalbą teikti pareiškėjui buvo paskirta advokatė D. J..

Tarnybos Kauno skyriuje 2020-10-07 buvo gautas advokatės paaiškinimas, reg. Nr. (8.2) TPP-4818, kuriame ji nurodė, jog tolesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui yra neperspektyvus.

Tarnybos Kauno skyrius, išnagrinėjęs advokatės paaiškinimą, pateiktus dokumentus ir nustatęs, kad yra Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindai, 2020-10-12 sprendimu Nr. (8.2)TP-20-N-5197-11429 nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsniu, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka, iki 2001-12-31. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003-12-31.

Tarnyba, susipažinusi su advokatės paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis bei jos pateikta dokumentacija, nustatė, jog pareiškėjas pageidauja patvirtinti giminystės ryšį, siekdamas atkurti nuosavybės teises į J. N. (pareiškėjo prosenelio) iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Pagal 1994-02-21 civilinės bylos Nr. 3K-714 teismo nutartį P. N. (pareiškėjo proprosenelis) iki 1934-08-01 (duomenys neskelbtini) ., nuosavybės teise valdė 27,06 ha žemės. Tačiau po mirties P. N. sūnūs J. (pareiškėjo prosenelis), A. ir J. žemę pasidalijo lygiomis dalimis ir ją valdė atskirai. Po J. N. (pareiškėjo prosenelis) mirties V. N. (pareiškėjo senelis) (gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)) įrašytas atkurti nuosavybės teises į žemę, valdytą ne jo senelio P. N., o jo tėvo J. N. (mirusio (duomenys neskelbtini).).

Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996-12-12 sprendimu Nr. 52-6140 V. N. atkurta nuosavybės teisė į 2,25 ha ploto, tai yra 1,52 ha grąžinta natūra ir už 0,73 ha ploto V. N. paveldėtojui A. N. išmokėta piniginė kompensacija.

Pagal Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 1998-11-24 pažymą Nr. 424, V. N. priklauso atkurti 1,24 ha į A. ir J. N. žemę.

Kauno apskrities viršininko administracijos 2006-08-22 sprendimu Nr. 52/2099 V. N. vardu atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra 0,20 ha ploto (duomenys neskelbtini).

Kauno apskrities viršininko administracijos 2008-11-18 sprendimu Nr. 52/23897 V. N. atkurta nuosavybės teisė į 0,53 ha žemės, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 2,12 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017-06-05 sprendimu Nr. 7S- 82-(14.7.3.) 0,3193 ha žemės grąžinta natūra (duomenys neskelbtini). Liko atkurti nuosavybės teises į 0,0297 ha ploto žemės kompensuojant už ją pinigais.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, pareiškėjas negali būti pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. pareiškėjui negalima atkurti nuosavybės teisių į J. N. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės yra atkurtos jo tėvui bei teisės aktai nenumato nuosavybės teisių atkūrimo provaikaičiams.

Tarnyba atliko objektyvų, nešališką, visapusišką tyrimą dėl tolesnio antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo, todėl teisėtai ir pagrįstai nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Advokatė D. J. prašo pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 72–73). Atsiliepime nurodė, jog Tarnybos Kauno skyriaus 2019-11-22 sprendimu Nr. 2.1 (NTP-2) 19-T-5197-18367 buvo paskirta teikti teisinę pagalbą pareiškėjui dėl giminystės ryšį patvirtinančio fakto nustatymo. Tačiau pareiškėjas vis reikalavo, jog būtų rengiami dokumentai jam suteikiant neatlygintinai žemės sklypą, nekreipiant dėmesio į paaiškinimus, jog jis neturi teisės į neatlygintiną žemės sklypo suteikimą, o nuosavybės teisės į jo prosenelio nuosavybės teise turėtą žemės sklypą negali būti atkurtos. Pareiškėjas net minimaliai neturėjo jokių giminystės ryšį nustatančių dokumentų. Jo teigimu, visi dokumentai surinkti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo byloje ir būtina juos išreikalauti.

Siekdama pagelbėti klientui, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prašydama pateikti prašomus dokumentus. Institucija 2019-12-27 raštu Nr. 7SD-9239-(14.7.104) nurodė, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą jau atkurtos M. N. giminaičiams, o pareiškėjui kaip proanūkiui (ir esant gyvam vienam iš asmenų, kuriems nuosavybės teisės jau atkurtos, – pareiškėjo tėvui) negalima atkurti nuosavybės teisių į J. N. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Minėtas raštas kelis kartus įteiktas pareiškėjui, tačiau nepavyko išaiškinti, kad jis jokių teisių į nuosavybės teisių atkūrimą neturi. Taip pat nėra jokios galimybės reikalauti, kad savivaldybė jam skirtų bet kokio asmens likusį bešeimininkį turtą (nors su Tarnybos sprendimu dėl giminystės ryšio nustatymo tai visiškai nesusiję) ar žemės sklypą ūkininkavimui, į visus aiškinimus bei prašymus pateikti dokumentus yra absoliučiai neadekvati pareiškėjo reakcija.

Taip pat pareiškėjas nebendradarbiavo ir nepateikė net mažos dalies giminystės ryšį tarp J. N. bei A. N. patvirtinančių dokumentų, kėlė absoliučiai nepagrįstus ir neįgyvendinamus reikalavimus. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą M. N. negalimas, giminystės ryšį nustatantis faktas neturi prasmės net ir pateikus visus dokumentus (teismui būtina nurodyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslą), pagrįstai nutarta neteikti pareiškėjui valstybės garantuojamos teisinės pagalbos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020-10-12 sprendimo Nr. (8.2)-TP-20-N-5197-11429 teisėtumo ir pagrįstumo.

Tarnybos Kauno skyriuje 2019-10-31 buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad galėtų kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį, kuri priklausė J. ir P. N. (b. l. 38).

Tarnybos Kauno skyrius 2019-11-22 priėmė sprendimą, kuriuo suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl giminystės ryšį patvirtinančio fakto nustatymo. Antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatę D. J. (b. l. 39–40).

Tarnybos Kauno skyriuje 2020-09-28 buvo gautas pareiškėjo prašymas pakeisti paskirtą advokatę kitu advokatu (b. l. 48–50).

Įvertinęs pareiškėjo prašymą bei 2020-10-07 gautą advokatės paaiškinimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi, 18 straipsnio 2 ir 4 dalimis, Tarnybos Kauno skyrius 2020-10-12 sprendimu Nr. (8.2)-TP-20-N-5197-11429 nutraukė pareiškėjui 2019-11-22 sprendimu Nr. 2.1(NTP-2)19-T-5197-18367 paskirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą (b. l. 48–50).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas.

Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011-03-31 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.).

Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, įvertinus ginčijamo Sprendimo priėmimo motyvus, aktualios Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, nustatančios, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiauti teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tų, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia Tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., 2011-03-31 sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011-05-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013-08-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013, 2017-10-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).

Pažymėtina, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (Įstatymo 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi realios teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011).

Teismas pažymi, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymas siejamas su atitinkamų specialiųjų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikties įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. Tarnyba pagal savo kompetenciją turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2017-10-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Tarnybos Kauno skyrius turėjo vertinti, ar pakanka surinktų duomenų tam, kad būtų rengiamas įstatymų reikalavimus atitinkantis procesinis dokumentas (pareiškimas) civilinėje byloje dėl giminystės ryšį patvirtinančio fakto nustatymo siekiant atkurti nuosavybės teises, ir ar pareiškėjo atstovavimas šio procesinio veiksmo atlikimui bus perspektyvus.

Nustatyta, kad pareiškėjas į Tarnybos Kauno skyrių kreipėsi dėl atstovavimo civilinėje byloje dėl giminystės ryšį patvirtinančio fakto nustatymo. Prašyme (b. l. 38) pareiškėjas pažymėjęs, jog jam reikalinga nustatyti giminystės ryšį tarp jo ir J. N. (prosenelio) bei P. N. (proprosenelio), jog galėtų kreiptis į NŽT siekiant atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį, kuri priklausė J. ir P. N..

NŽT Kauno rajono skyrius 2019-12-27 rašte advokatei patvirtina, jog pagal 1994-02-21 civilinės bylos Nr. 3K-714 teismo nutartį P. N. (pareiškėjo proprosenelis) iki 1934-08-01 (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 27,06 ha žemės. Po mirties P. N. sūnūs J. (pareiškėjo prosenelis), A. ir J. žemę pasidalijo lygiomis dalimis ir ją valdė atskirai. Po J. N. (pareiškėjo prosenelis) mirties V. N. (pareiškėjo senelis) (gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)) įrašytas atkurti nuosavybės teises į žemę, valdytą ne jo senelio P. N., o jo tėvo J. N. (mirusio (duomenys neskelbtini).). Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996-12-12 sprendimu Nr. 52-6140 V. N. atkurta nuosavybės teisė į 2,25 ha ploto, tai yra 1,52 ha grąžinta natūra ir už 0,73 ha ploto V. N. paveldėtojui A. N. išmokėta piniginė kompensacija. Pagal Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 1998-11-24 pažymą Nr. 424 V. N. priklauso atkurti 1,24 ha į A. ir J. N. žemę. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006-08-22 sprendimu Nr. 52/2099 V. N. vardu atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra 0,20 ha ploto (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos 2008-11-18 sprendimu Nr. 52/23897 V. N. atkurta nuosavybės teisė į 0,53 ha žemės, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 2,12 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017-06-05 sprendimu Nr. 7S-82-(14.7.3.) 0,3193 ha žemės grąžinta natūra (duomenys neskelbtini). Liko atkurti nuosavybės teises į 0,0297 ha ploto žemės kompensuojant už ją pinigais.

Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“.

Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Iš byloje esančių duomenų spręstina, jog teisę atkurti nuosavybės teises į J. N. valdytą nuosavybės teise žemę iki šiol turi pareiškėjo tėvas, o pareiškėjui tokia teisė pagal galiojančius teisės aktus nėra suteikta. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog kreipimasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra beprasmis, kadangi pagal šiuo metu esančią faktinę situaciją bei teisės aktų nuostatas, pareiškėjas neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nenurodė objektyvių ir pagrįstų aplinkybių, kodėl jo skundas turėtų būti patenkintas, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, jog jis turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atstovavimas pagal jo prašymą būtų neperspektyvus ir tuo pagrindu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą, nes teisinės pagalbos suteikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Tarnybos apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams (Įstatymo 3 str.). Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas sprendžia, kad Tarnybos Kauno skyrius tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Konstatuojama, kad skundžiamas aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2020-11-01) reikalavimus individualiam administraciniam aktui, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nenustatė, kad skundžiamas Sprendimas pažeistų įstatymą ar kitą teisės aktą ar kad Tarnybos Kauno skyrius būtų viršijęs kompetenciją, taip pat kad skundžiamas sprendimas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių Tarnyba buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Tarnybos Kauno skyriaus 2020-10-12 sprendimas Nr. (8.2)-TP-20-N-5197-11429 „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmetamas. Atmetus reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, atmetamas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo Tarnybą skirti advokatą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.