Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A–175–212/2008

S PRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

dalyvaujant ieškovo Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui Petrui Užkurėnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams E. Š. ir R. Š., trečiajam asmeniui Utenos rajono 1-ojo notarų biuro notarei D. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmos instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas: ieškinį patenkinti (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2. p.).

Byloje šalių pateiktų ir surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004-06-14 patikrinimo aktu Nr. 001-7-04-47-41 atsakovui E. Š. papildomai apskaičiuota sumokėti 139 380 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Aktas patvirtintas Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004-07-30 sprendimu Nr. (10.15)-10.1-46 (t. 1, b. l. 8-13). Nesutikdamas su šiuo sprendimu E. Š. jį skundė Centriniam mokesčių administratoriui, Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2005-05-24 nutartimi paliko galioti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004-07-30 sprendimą (t. 1, b. l. 14 – 37). Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija į teismą kreipėsi 2005-12-02 ir prašė CK 6. 66 str. pagrindu (Actio Pauliana) pripažinti negaliojančia turto pasidalijimo sutartį, sudarytą 2004-06-18 tarp atsakovų E. Š. ir R. Š.. Pagal šią sutartį atsakovai pasidalino bendrąją jungtinę nuosavybę – 0,5690 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 2,7500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 38-39). Kadangi minėti žemės sklypai 2004-07-09 ir 2004-07-27 buvo parduoti tretiesiems asmenims, ieškovas prašė taikyti restituciją, sumokant už parduotą turtą ekvivalentą pinigais (t. 1, b. l. 131, t. 2, b. l. 5 – 10).

Ieškovas ginčija jo skolininko 2004-06-18 sudarytą sandorį CK 6.66, 6.67 straipsnių pagrindais. Pagal CK 6.66 str. 1 d. nuginčyti sandorį pareiškiant Pauliano ieškinį galima esant tokioms sąlygoms: 1) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 2) sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; 3) skolininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises; sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, pavyzdžiui, skolininko turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. CK 6.66 str. 2 d. nustatyta, kad neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo, o CK 6.67 straipsnyje išvardyti nesąžiningumo prezumpcijos atvejai; prie jų priskiriami ir tie, kai skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais.

Utenos rajono apylinkės teismas nustatė, kad neabejotinai ieškovas ir 2004-06-18 (sandorio sudarymo metu), ir šiuo metu turi reikalavimo teisę iš skolininko, atsakovo E. Š., išieškoti apskaičiuotą sumokėti 139 380 Lt gyventojų pajamų mokesčio nepriemoką; kad atsakovai 2004-06-18 sudaryti neatlygintino sandorio, turto pasidalijimo sutarties, neprivalėjo, o atsakovės R. Š. veiksmai po sandorio sudarymo (skubus žemės sklypų pardavimas tretiesiems asmenims pusvelčiui) leidžia daryti išvadą, kad atsakovai ginčijamų sandoriu iš dalies siekė apsunkinti nepriemokos išieškojimą; kad ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos, jų sudarytas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl ginčijamo sandorio. Akivaizdu, kad atsakovui buvo žinoma apie jam egzistuojančią prievolę, su Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004-07-30 sprendimu jis supažindintas 2004-06-15. Ši prievolė yra su atidedamuoju terminu, nes vykdyti ją galima tik esant tam tikroms aplinkybėms. Kol atsakovas skundė ieškovo 2004-07-30 sprendimą, ieškovas negalėjo reikalauti vykdyti prievolę (CK 6. 33 str. 2 d.).

Jokiais įrodymais nepatvirtintos atsakovų nurodomos sandorio sudarymo aplinkybės, kad jie ketina santuoką nutraukti, kad ginčijamas sandoris sudarytas vaikų interesais ir turtas skiriamas jų išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovai patvirtino, kad jų santuoka iki šiol nenutraukta. Ginčo sutartyje nieko nekalbama apie tai, kad šis turtas skiriamas vaikų išlaikymui. Priešingai, atsakovė R. Š. jau po mėnesio gautą turtą perleido tretiesiems asmenims už labai žemą kainą. Iš teismo ekspertų išvados matyti, kad parduodant žemės sklypus jų vertė buvo: 0,5690 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime – 74 500 Lt, o 2,75 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime – 85 000 Lt (t. 2, b. l. 132). Atsakovė pirmąjį žemės sklypą pardavė už 35 000 Lt, antrąjį – už 3 500 Lt. Šie veiksmai patvirtina šalių nesąžiningumą, kuris nėra būtina sąlyga kuomet šalys sudaro neatlygintiną sandorį (CK 6. 66 str. 2 d.). Po šio sandorio sudarymo atsakovas tapo nemokus, nepriemokos išieškojimas pasidarė neįmanomas (t. 1, b. l. 106).

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl senaties termino pabaigos.

Ieš­ki­nio se­na­tis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas) per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1. 124 str.). Atskirų rūšių reikalavimams įstatymas nustato su­trum­pin­tus ieški­nio se­na­ties ter­mi­nus. Taip 1 metų ieškinio senaties terminas nu­sta­ty­tas CK 6.66 straips­nio 3 da­ly­je kre­di­to­riaus ieš­ki­niams dėl sko­li­nin­ko su­da­ry­tų san­do­rių (ac­tio Pau­lia­na) pripažinimo negaliojančiais. Pa­gal ben­drą­ją ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džios nu­sta­ty­mo tai­syk­lę ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas pra­si­de­da nuo tei­sės į ieš­ki­nį at­si­ra­di­mo die­nos, o tei­sė į ieš­ki­nį at­si­ran­da nuo tos die­nos, ku­rią as­muo su­ži­no­jo ar­ba tu­rė­jo su­ži­no­ti apie sa­vo tei­sės pa­žei­di­mą. Aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje, kad Actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas. Kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, kartu įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad naudoti Pauliano ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Vadinasi kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie yra sudaryti po prievolės atsiradimo momento.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovo E. Š. atstovė, adv. R. Šaltinienė 2007-05-14 vykusiame teismo posėdyje baigiamosiose kalbose paprašė teismo taikyti ieškinio senatį, teigdama, kad ieškovas ją praleido. Per visą pasiruošimą bylos nagrinėjimui laiką ir nagrinėjant bylą iš esmės nuo 2006-04-26 iki 2007-05-14 nei atsakovai, nei jų atstovai nereikalavo taikyti ieškinio senatį, o atsakovė R. Š. ir jos atstovė visai tokio reikalavimo nepareiškė. Pagal CPK nuostatas pra­šy­mą tai­ky­ti ieš­ki­nio se­na­tį at­sa­ko­vas tu­ri tei­sę pa­reikš­ti at­si­lie­pi­me į ieš­ki­nį (CPK 142 str. 2 d., 2, 3 p.), pa­ruo­šia­muo­siuo­se do­ku­men­tuo­se (CPK 112 str., 227 str. 2 d.) bei pa­ren­gia­ma­ja­me teis­mo po­sė­dy­je (CPK 230 str. 1 d.). Kuomet toks pra­šy­mas pa­teik­imas vė­liau, nors jis ga­lė­jo bū­ti pa­reikš­tas at­si­lie­pi­me į ieš­ki­nį ar­ba pa­si­ren­gi­mo by­los nag­ri­nė­ji­mui teis­me sta­di­jo­je, teis­mas tu­ri tei­sę šį pra­šy­mą at­si­sa­ky­ti pri­im­ti svars­ty­ti, jei­gu ma­no, kad vė­les­nis jo pa­tei­ki­mas už­vil­kins spren­di­mo pri­ėmi­mą by­lo­je (CPK 245 str. 2 d., 251 str. 2 d., 253 str. 4 d.). Sa­vo ini­cia­ty­va iš­kel­ti klau­si­mą dėl ieš­ki­nio se­na­ties tai­ky­mo teis­mas ne­ga­li. Jei­gu pra­šy­mas tai­ky­ti ieš­ki­nio se­na­tį ne­pa­reikš­tas, teis­mas ne­ga­li siū­ly­ti ku­riai nors iš ša­lių pa­teik­ti su ieš­ki­nio se­na­ti­mi su­si­ju­sius įro­dy­mus. Ta­čiau jei­gu gin­čo ša­lis at­si­lie­pi­me į ieš­ki­nį re­mia­si ieš­ki­nio se­na­ti­mi, tei­sė­jas, siek­da­mas, kad by­la bū­tų iš­nag­ri­nė­ta kuo grei­čiau, ga­li pa­siū­ly­ti ša­lims pa­teik­ti su ieš­ki­nio se­na­ties tai­ky­mu su­si­ju­sius įro­dy­mus. Teis­mas ne­ga­li per­ženg­ti pa­reikš­tų rei­ka­la­vi­mų ir at­si­kir­ti­mų ri­bų, iš­sky­rus įsta­ty­me nu­ma­ty­tas iš­im­tis. Jei­gu nė­ra gin­čo ša­lies rei­ka­la­vi­mo ieš­ki­nio se­na­tį tai­ky­ti, teis­mui ne­rei­kia aiš­kin­tis su ieš­ki­nio se­na­ti­mi su­si­ju­sių klau­si­mų, net jei juos ir iš­kel­tų ieš­ko­vas ar­ba ki­tas da­ly­vau­jan­tis by­lo­je as­muo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39, 20.5, 20.9 punktai).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys pagrįstas ir tenkintinas visiškai.

Pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį pripažinus negaliojančiu, išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą, jo vertę ar pinigines lėšas tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nagrinėjamojoje byloje ieškovas, pareikšdamas Pauliano ieškinį, siekia apginti savo interesus. Patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją, piniginės lėšos perduodamos ne skolininkui, o skiriamos Pauliano ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti. CK 6.146 straipsnyje numatyta, kad kai restitucijos neįmanoma atlikti natūra, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.147 straipsnio, reglamentuojančio piniginio ekvivalento apskaičiavimą, 1 dalyje suformuluota bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Atsakovė R. Š. jai atitekusią bendrąją jungtinę nuosavybę, du žemės sklypus, pardavė tretiesiems asmenims. Šių sklypų vertė pardavimo dienai buvo 159 500 Lt (t. 2, b. l. 132). Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3. 117 str.), todėl ½ šios sumos, 79 750 Lt priteistina iš atsakovės R. Š. ieškovui.

Patenkinus ieškinį iš atsakovų priteistinos visos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 80,88, 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nuspren džia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti 2004 m. birželio 18 d. turto, 0,5690 ha žemės sklypo, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone ir 2,7500 ha žemės sklypo, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone pasidalijimo sutartį sudarytą tarp E. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) negaliojančia.

Taikyti restituciją, sumokant už parduotus žemės sklypus ekvivalentą pinigais: priteisti iš R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 79 750 Lt (septyniasdešimt devynis tūkstančius litų septynis šimtus penkiasdešimt litų) Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, įm. k. 188729880, a. s. (duomenys neskelbtini) AB banke Hansabankas.

Priteisti iš E. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) po 1 196 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt šešis litus) iš kiekvieno žyminio mokesčio ir po 50 Lt (penkiasdešimt litų) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.