- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-15
- Bylos Nr.
- I-329-621/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas (pran.), Donatas Daunys
- Pareiškėjas
- T. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių, Šiaulių tardymo izoliatoriui
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Žano Kubecko, kolegijos teisėjų Virginijaus Stankevičiaus ir Donato Daunio,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo T. M. skundą bei jo patikslinimą atsakovams Šiaulių tardymo izoliatoriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininko 2011-10-27 ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo Remigijaus Gliaudelio sprendimų nukreipti pareiškėją T. M. laisvės atėmimo bausmę atlikti Marijampolės pataisos namuose panaikinimo ir įpareigojimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininką priimti sprendimą nukreipti T. M. laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus pataisos namų atskirame sektoriuje bei priteisti neturtinę žalą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2012 m. sausio 6 d. (spaudas ant voko) gautas pareiškėjo T. M. (toliau tekste ir Pareiškėjas) skundas ir jo patikslinimai (b.l. 2-3, 13-15, 117), kuriuose prašoma panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininko 2011-10-27 ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo Remigijaus Gliaudelio sprendimus nukreipti pareiškėją T. M. laisvės atėmimo bausmę atlikti Marijampolės pataisos namuose ir įpareigoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininką priimti sprendimą nukreipti T. M. laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus pataisos namų atskirame sektoriuje bei priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 32000 Lt neturtinės žalos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde ir jo patikslinimuose nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus Ramūno Zutkio 2011-10-27 sprendimu buvo nukreiptas atlikti laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Su tokiu sprendimu nesutiko, nes jis priimtas pažeidžiant LR BVK 69 str. bei neatsižvelgiant į pareiškėjo bei jo mamos V. M. prašymus, todėl jį apskundė Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriui. Tačiau Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Gliaudelis 2011-11-30 pranešimu informavo, jog pareiškėjo skundas atmestas, nurodęs, jog iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Pareiškėjo prašyme išdėstytų motyvų negalima priskirti BVK 69 str. nustatytoms aplinkybėms, todėl šiuo metu perkelti pareiškėjo į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių nėra pagrindo. Toks Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, jis priimtas net neįsigilinus į jo prašymo esmę ir prieštarauja LR BVK 69 str. numatytiems principams, kad nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Savo skundu Kalėjimų departamento direktoriaus prašė panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą pareiškėjo paskyrimą į Marijampolės pataisos namus, nes iki perkėlimo į Šiaulių tardymo izoliatorių jis laisvės atėmimo bausmę atliko Vilniaus pataisos namuose, o Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas jam atsakė, jog nėra pagrindo pareiškėją perkelti į kitus pataisos namus, nors jis skundė ne perkėlimą, o paskyrimą. Todėl pareiškėjas mano, jog į jo skundą nebuvo net įsigilinta. Pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-03-15 nuosprendžiu paskirtą bausmę atlikti buvo nukreiptas į Vilniaus pataisos namus. Tačiau Panevėžio m. apylinkės teismui 2011-05-26 nuosprendžiu paskyrus bausmę, nors ji ir buvo subendrinta su 2010-03-15 nuosprendžiu paskirta bausme, ir subendrintą bausmę paskyrus atlikti pataisos namuose, jis iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus nebuvo grąžintas į Vilniaus pataisos namus, o nukreiptas į Marijampolės pataisos namus. Pareiškėjas ir jo mama V. M., 2011-05-26 nuosprendžiu T. M. paskyrus bausmę, kreipėsi į Vilniaus pataisos namus, kadangi iki perkėlimo į Šiaulių tardymo izoliatorių ten atliko bausmę, ir mamai buvo patogu lankyti T. M., nes dėl sunkios turtinės padėties, turimų sveikatos problemų, atliekant bausmę kituose pataisos namuose, mamai būtų labai sudėtinga pas jį nuvažiuoti, o Vilniaus mieste ji dažnai lankosi pas gydytojus bei turi galimybę apsistoti pas šiame mieste gyvenančius gimines. Tačiau nepaisant LR BVK 69 str. 1 d. suformuluotų reikalavimų ir pareiškėjo prašymų, T. M. buvo išvežtas atlikti bausmę į Marijampolę. Mano, kad tuo buvo pažeisti LR BVK 69 str. nurodyti bausmės atlikimo vienoje pataisos įstaigoje principai, kadangi nors jam už naujos nusikalstamos veikos padarymą buvo skirta nauja bausmė, tačiau ši bausmė buvo subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė skirta laisvės atėmimas, bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Atkreipia dėmesį į tai, kad nauja subendrinta bausmė buvo paskirta jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, t.y. būnant pataisos namuose. LR BVK 69 str. 1 d. suformuluotas reikalavimas, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje, nėra deklaratyvus ir negali būti taikomas formaliai, nes priešingu atveju 2011-11-29 Panevėžio m. apylinkės teismui priėmus nutartį, kuria subendrintos bausmės, paskirtos 2011-05-26 Panevėžio m. apylinkės teismo nuosprendžiu, 2011-04-21 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, 2011-04-06 Kupiškio rajono apylinkės teismo, 2010-03-15 Panevėžio m. apylinkės teismo nuosprendžiu, būtų laikytina naujai paskirta bausme ir jis galėtų būti perkeltas atlikti bausmę į kitą pataisos įstaigą. Reikalavimas visą bausmę atlikti vienoje pataisos įstaigoje grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis, kad nuteistajam adaptavusis vienoje pataisos įstaigoje nereikėtų dar kartą (ar net kelis kartus) pakartoti šios sudėtingos procedūros. Be to, ši teisės norma turi būti aiškinama sistemiškai su LR BVK 66 str. 3 d., kad nuteistasis lygtinai atleistas nuo bausmės ir paleistas iš pataisos įstaigos ir vėl vadovaujantis LR BK 77 str. likusios bausmės dalies atlikti grąžinamas į tą pačią įstaigą, kurioje jis atliko bausmę. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-03-15 nuosprendžiu paskirtą bausmę atliko Vilniaus pataisos namuose, iš jų nebuvo paleistas, o tik laikinai perkeltas į kardomojo kalinimo įstaigą, kol vyko teismo procesas. Pareiškėjui tik formaliai buvo skirta nauja bausmė. Pagal 2010-03-15 nuosprendį jis Vilniaus pataisos namuose atliko dalį bausmės, susipažino su šios įstaigos aplinka ir joje nustatytomis taisyklėmis, adaptavosi naujoje aplinkoje. Nukreipimas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Marijampolės pataisos namus, o ne Vilniaus pataisos namus jam sukėlė didelį stresą, o pareiškėjas turi rimtų sveikatos problemų – serga epilepsija, ir stresinės situacijos labai stipriai atsiliepia jo sveikatai, sukelia epilepsijos priepuolius, taip pat gerokai yra pablogėjęs pareiškėjo regėjimas. Be to, didelį stresą jaučia ir dėl to, jog į Marijampolės pataisos namus praktiškai neturės galimybės atvažiuoti jo mama V. M.. Europos įkalinimo įstaigų taisyklės rekomenduoja pataisos įstaigose užtikrinti nuteistiesiems galimybes pakankamai dažnai turėti kontaktų su išoriniu pasauliu. Kaliniams turi būti sudaromos galimybės bendrauti su savo šeimomis bei kitais asmenimis ir būti jų kuo dažniau lankomiems, nes pasimatymai, laiškai ir telefoniniai pokalbiai padeda išsaugoti socialinius ryšius. Atsižvelgiant į tai ir į LR BVK 69 str. reikalavimus, pareiškėjas prašo Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus ir Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus pavaduotojo sprendimus nukreipti atlikti laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose panaikinti ir pareiškėją nukreipti atlikti laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namų atskirame sektoriuje.
Taip pat pareiškėjas prašo priteisti 32000 Lt neturtinę žalą, kurią patyrė dėl jo pervežimo iš Vilniaus pataisos namų į Marijampolės pataisos namus, kai Šiaulių tardymo izoliatoriaus nukreipė jį į Marijampolės PN. Po šių Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų patyrė stresą, šoką, psichologinius išgyvenimus bei fizinius skausmus bei buvo priverstas save žaloti. Nors buvo 2011 m. spalio 27 d. parašęs, dėl kokių priežasčių negali vykti į Marijampolės PN, Šiaulių TI į tai nekreipė dėmesio. Buvo ištiktas epilepsijos priepuolio nuo patirto streso ir šoko, tačiau Šiaulių TI tai pasirodė kaip simuliacija ir savo sprendimo nepakeitė, taip išprovokavo pareiškėją save žaloti. Buvo pareigūnų nuneštas į surinkimo punktą, po to į automobilį, nes pats eiti negalėjo. Tai turėjo būti užfiksuota vaizdo stebėjimo kamera. Visą laiką nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2012 m. kovo 29 d., kol buvo Marijampolės PN, jam buvo depresija. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad neturtinė žala pasireiškė ir tuo, kad nutrūko jo socialiniai ryšiai su šeimos nariais.
Atsiliepimas
Atsakovai Šiaulių tardymo izoliatorius (toliau tekste ir ŠTI) bei Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimuose (b.l. 54-57, 138-140) nurodė, kad su pareikštu skundu nesutinka.
Dėl termino pateikti skundą apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas T. M. buvo nukreiptas bausmę atlikti į Marijampolės pataisos namus vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. spalio 27 d. rašytine rekomendacija Nr. 69/06-5170. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnis reglamentuoja, kad tardymo izoliatorių pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnį, bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.
Šalies argumentai
Pažymi, kad pareiškėjas T. M. dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. spalio 27 d. rašytinės rekomendacijos Nr. 69/06-5170 su skundu 2011-11-17 kreipėsi į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktorių. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs gautą T. M. skundą, pateikė atsakymą 2011-11-30 raštu Nr. 2S-4394.
Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 3 dalimi, Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimas per dvidešimt dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas apygardos administraciniam teismui. Kalėjimų departamentas savo atsakymą į pareiškėjo skundą išsiuntė 2011-11-30, pareiškėjas T. M. skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2012-01-06. Pareiškėjas savo skunde nenurodo jokių duomenų, kada jam buvo įteiktas Kalėjimų departamento 2011-11-30 raštas, tuo pagrindžiant, kad nebuvo praleistas Bausmių vykdymo kodekso nustatytas 20 dienų terminas skundui apygardos administraciniam teismui pateikti, todėl kyla pagrindas abejoti, kad terminas skundui teismui pateikti galėjo būti praleistas. Jeigu yra praleistas skundo padavimo terminas, teismas atsisako priimti tokį skundą.
Dėl pareiškėjo paskyrimo atlikti bausmę Marijampolės pataisos namuose – T. M. skundžia Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. spalio 27 d. rašytinę rekomendaciją Nr. 69/06-5170, kuria jis nukreipiamas laisvės atėmimo bausmę atlikti Marijampolės pataisos namuose, bei Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo R. Gliaudelio 2011-11-30 sprendimą (raštą) Nr. 2S-439, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nukreipė pareiškėją atlikti laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus, pažeisdamas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias, kad nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. T. M. nurodo, kad 2010-03-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, nuosprendžiui įsiteisėjus 2010-10-29 buvo nukreiptas atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namus (atskirąjį sektorių, esantį Rasų g. 8). Vykstant teismo procesams pareiškėjas buvo perkeltas iš Vilniaus pataisos namų į kardomojo kalinimo įstaigą – Šiaulių tardymo izoliatorių.
Žemesnės instancijos teismas
2011-11-29 Panevėžio miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria subendrino bausmes, pareiškėjui paskirtas 2011-05-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, 2011-04-21 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, 2011-04-06 Kupiškio rajono apylinkės teismo ir 2010-03-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu. Pasak pareiškėjo, subendrinta bausmė nėra laikytina nauja bausme, todėl pareiškėjas negalėjo būti perkeltas šią bausmę atlikti į kitą pataisos įstaigą, nes turėjo būti laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje nustatytos bausmės atlikimo vienoje pataisos įstaigoje tvarkos.
Atsiliepimas
Atsakovas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. T. M. 2010-03-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme (1 m. 7 mėn.), šią bausmę atliekant pataisos namuose. 2010-10-29 įsiteisėjus 2010-03-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiui, 2010-11-12 T. M. buvo paskirtas bausmę atlikti Vilniaus pataisos namuose (atskirame sektoriuje, esančiame Rasų g. 8). Tačiau pagal įvairias teismų nutartis dėl pristatymo į teismo posėdžius ar į Panevėžio apskrities VPK areštinę buvo nuolat etapuojamas iš Vilniaus pataisos namų. Nuo 2011-01-10 išvyko iš Vilniaus pataisos namų į Šiaulių tardymo izoliatorių ir buvo laikomas jame bei važinėjo į Panevėžio apskrities VPK areštinę. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus pataisos namuose, atlikdamas dalį bausmės, susipažino su įstaigos aplinka, joje nustatytomis taisyklėmis, adaptavosi naujoje aplinkoje, todėl nukreipimas į Marijampolės pataisos namus, o ne į Vilniaus pataisos namus pareiškėjui sukėlė didžiulį stresą. Tačiau vertinant šiuos teiginius, pažymėtina, kad T. M. Vilniaus pataisos namuose praleido neilgą laiką – su pertraukomis nuo 2010-11-12 iki 2011-01-10 (t.y. nepilnus du mėnesius).
Pareiškėjui būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo priimti nauji apkaltinamieji nuosprendžiai – 2011-04-06 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis, 2011-04-21 Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, 2011-05-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis, kuriais skirtos naujos laisvės atėmimo bausmės. Pažymi, kad šiais naujais apkaltinamaisiais nuosprendžiais skiriamos laisvės atėmimo bausmės buvo subendrinamos su 2010-03-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu. Bausmės buvo subendrinamos dalinio sudėjimo būdu, prie atitinkamu nauju nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį ankstesnių, t.y. 2010-03-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, galutinai skiriant atitinkamos trukmės laisvės atėmimo bausmę. Pavyzdžiui, vadovaujantis Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011-04-06 nuosprendžiu T. M. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė (1 m. 8 mėn.), prie kurios buvo pridėta dalis ankstesniu 2010-03-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, galutinai skiriant 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-09-16 nutartimi subendrino visas T. M. aukščiau išvardintais nuosprendžiais paskirtas bausmes ir skyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą 8 metams.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 41 straipsnis nustato, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnyje, numatančiame atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatyta sankcija bei laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Atsakovo nuomone, priimant naujus apkaltinamuosius nuosprendžius pareiškėjui buvo skiriamos ir naujos laisvės atėmimo bausmės, kurios vadovaujantis bausmių subendrinimo taisyklėmis buvo subendrintos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo skirtos naujos laisvės atėmimo bausmės, yra visiškai nepagrįsti.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, vadovaudamasi Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2011-01-26 įsakymo Nr. V-30 redakcija) patvirtintomis Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklėmis, atsižvelgdama į Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje nustatytus kriterijus, 2011-10-27 rašytine rekomendacija paskyrė T. M. į Marijampolės pataisos namus. Kadangi T. M. atžvilgiu buvo priimti nauji apkaltinamieji nuosprendžiai, skirta nauja laisvės atėmimo bausmė, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nebuvo saistoma Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje nustatytos pareigos ir neprivalėjo skirti T. M. bausmę atlikti Vilniaus pataisos namuose.
T. M. nurodo, kad nukreipiant jį į konkrečius pataisos namus, nebuvo atsižvelgiama į jo paties bei jo mamos V. M. pateiktus prašymus. Šiaulių tardymo izoliatorius pažymi, kad paties T. M. rašytinių prašymų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai dėl paskyrimo į konkrečius pataisos namus gauta nebuvo.
Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių 10 punktas įtvirtina, kad skiriant nuteistuosius į konkrečias pataisos įstaigas, atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekso 65 str. nustatytus kriterijus (nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.), taip pat tardymo izoliatoriaus vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas ir laisvų vietų skaičių pataisos įstaigose. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius priimdamas sprendimą dėl nukreipimo į pataisos įstaigą vadovavosi šiais aukščiau išvardintais kriterijais.
Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas, išnagrinėjęs T. M. skundą, taip pat nustatė, kad pareiškėjas atlikti bausmę į Marijampolės pataisos namus buvo nukreiptas tinkamai, nes priėmus naujus apkaltinamuosius nuosprendžius buvo skirtos ir naujos bausmės, todėl buvo naujai sprendžiamas paskyrimo į konkrečius pataisos namus klausimas.
Dėl patirtos neturtinės žalos pagrįstumo. T. M. savo patikslintame skunde nurodo, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus nukreipimo atlikti bausmę Marijampolės, o ne Vilniaus pataisos namuose patyrė neturtinę žalą – stresą, šoką, psichologinius išgyvenimus bei fizinius skausmus ir buvo priverstas (išprovokuotas) save žaloti. Pareiškėjas nurodo, kad 2011-10-27 kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatorių, nurodydamas priežastis, dėl kurių jis negali vykti bausmės atlikti į Marijampolės pataisos namus, tačiau Šiaulių tardymo izoliatorius „į tai nekreipė jokio dėmesio“. Nuo patirto streso ir šoko pareiškėjas buvo ištiktas epilepsijos priepuolio. T. M. nurodo, kad nuo 2011-10-27 jo buvimo Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu jam buvo depresija.
Pareiškėjas T. M. buvo nukreiptas bausmę atlikti į Marijampolės pataisos namus vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. spalio 27 d. rašytine rekomendacija Nr. 69/06-5170. Rekomendacijoje yra Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo A. B. bei Psichologinės tarnybos vyresniosios specialistės K. L. įrašai, kad T. M. vykti į Marijampolės pataisos namus gali. Šie įrašai Rekomendacijoje padaryti 2011-10-26, t. y. dieną prieš T. M. išvežimą į Marijampolės pataisos namus.
Konvojuojant suimtuosius (nuteistuosius) į atitinkamą paskirties punktą, konvojuojamieji turi būti apžiūrėti sveikatos priežiūros specialisto, kurie konvojuojamojo asmens bylos pažymoje įrašo duomenis apie konvojuojamojo asmens sveikatos būklę (ar asmuo gali vykti). Prieš konvojuojant pareiškėją į Marijampolės pataisos namus, T. M. keletą kartų buvo apžiūrėtas gydytojo A. B. konstatuojant, kad vykti į Marijampolės pataisos namus gali, o duomenys apie apžiūras įrašyti 2011-10-27 asmens bylos pažymoje Nr. 1749. Atkreipia dėmesį, kad T. M. sveikatos būklė buvo vertinta keletą kartų – tiek prieš priimant sprendimą (Rekomendaciją) dėl nukreipimo į konkrečius pataisos namus, tiek prieš konvojuojant T. M. į Marijampolės pataisos namus. Priežasčių, kodėl pareiškėjas negali vykti į Marijampolės pataisos namus – nekonstatuota.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AI7-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas teigia, kad nuo pervežimo į Marijampolės pataisos namus (nuo 2011-10-27) jam buvo depresija, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai išprovokavo ir privertė pareiškėją save žaloti. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nuo 2011-04-19, t.y. dar prieš nukreipimą atlikti bausmę Marijampolės pataisos namuose, jau buvo įtrauktas neterminuotam laikotarpiui į nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti, įskaitą. T. M. dar prieš pervežimą į Marijampolės pataisos namus buvo konsultuotas Šiaulių tardymo izoliatoriaus Psichologinės tarnybos specialistų 2011-04-18, 2011-06-07, o 2011-10-06 buvo kviestas konsultacijai, tačiau bendrauti atsisakė. Šiaulių tardymo izoliatorius nevertė ir neprovokavo pareiškėjo save žaloti – psichologinių problemų ir polinkį save žaloti T. M. turėjo ir anksčiau, dar prieš Šiaulių tardymo izoliatoriui priimant Rekomendaciją dėl nukreipimo atlikti bausmę konkrečiuose pataisos namuose.
T. M. skundas, kad 2011-10-27 jis kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nurodydamas priežastis, dėl kurių negali būti vežamas į Marijampolės pataisos namus, tačiau šis pareiškėjo prašymas (kreipimasis) buvo ignoruotas, yra visiškai nepagrįstas. 2011-10-24 Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo gautas T. M. prašymas (reg. Nr. 73/04-5800), tačiau šiuo prašymu T. M. prašė išduoti pažymą apie T. M. regėjimą bei apie tai, kad jis serga epilepsija. Į šį prašymą Šiaulių tardymo izoliatorius atsakė 2011-11-08 raštu Nr. 17/01-1182. 2011-10-27 T. M. prašyme nėra nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėjas negalėtų vykti bausmės atlikti į Marijampolės pataisos namus.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniuose. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji sakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas atlikti bausmę į Marijampolės pataisos namus buvo nukreiptas tinkamai, nes priėmus naujus apkaltinamuosius nuosprendžius buvo skirtos ir naujos bausmės, todėl buvo naujai sprendžiamas paskyrimo į konkrečius pataisos namus klausimas. Šiaulių tardymo izoliatorius veikė tinkamai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime (b.l. 148-150) nurodė, kad Kalėjimų departamentas, susipažinęs su pareiškėjo T. M. skundu dėl neturtinės žalos priteisimo, mano, kad jis nepagrįstas.
Kaip galima suprasti iš pareiškėjo skundo teismui turinio, jis prašo iš atsakovo priteisti 32 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad atlikti laisvės atėmimo bausmę, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, buvo paskirtas į Marijampolės pataisos namus. Pareiškėjas nurodo, kad kurį laiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Vilniaus 2-uose pataisos namuose (dabar Vilniaus pataisos namai), vėliau buvo patalpintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, iš kur ilgainiui buvo konvojuotas į Marijampolės pataisos namus. T. M. nepatenkintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos sprendimu jį paskirti atlikti laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus, kadangi, jo teigimu, izoliatoriaus administraciją jis buvo informavęs ir nurodęs priežastis, dėl ko negali būti paskirtas laisvės atėmimo bausmę atlikti Marijampolės pataisos namuose. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų jis patyrė stresą, ištiko epilepsijos priepuolis, buvo priverstas save žaloti ir t. t., tokiu būdu patyrė neturtinę žalą.
Paaiškina, kad Kalėjimų departamentas neturi galimybės tinkamai atsikirsti į pareiškėjo pateiktą patikslintą skundą teismui, kadangi jame pareiškėjas nepateikia konkrečių faktų motyvų ar argumentų, kada ir kokiais Šiaulių tardymo izoliatoriaus sprendimais ar veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjo skundas visiškai formalus, jame jis nenurodo aiškių aplinkybių, kuriomis galėtų grįsti savo reikalavimus, todėl Kalėjimų departamentas negali atsikirsti, pateikti savo argumentus ir motyvus. Iš skundo turinio sunku suprasti, kada ir kokie konkrečiai tariamai neteisėti veiksmai jo atžvilgiu buvo atlikti.
Rengiant atsiliepimą, patikrinus Kalėjimų departamento duomenų bazę buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 2 d. prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prašydamas jį perkelti bausmę atlikti į Vilniaus pataisos namus. Prašyme jis nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus jis buvo konvojuotas atlikti bausmę į Marijampolės pataisos namus, nors anksčiau bausmę atlikinėjo Vilniaus pataisos namuose. Teigė, kad būdamas Marijampolės pataisos namuose nesijaučia saugus, prašė, kad būtų grąžintas tęsti bausmės atlikimą į Vilniaus pataisos namus.
2011 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas pateikė prašymą palikti jo 2011 m. lapkričio 2 d. prašymą nenagrinėtą ir nurodė, kad jam buvo paaiškinta perkėlimo į kitus pataisos namus tvarka. Taigi administracinė procedūra, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 20 str. 1 d. 7 p. nuostatas, Kalėjimų departamento 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 2S-4377 buvo nutraukta.
2011 m. lapkričio 17 d. buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriame jis skundė Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus sprendimą jį paskirti atlikti laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Prašė panaikinti minėtą tardymo izoliatoriaus direktoriaus sprendimą ir perkelti jį atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namus.
Kalėjimų departamente išnagrinėjus pareiškėjo skundą jam buvo pateiktas 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. 2S-4394, kuriuo jis buvo informuotas, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, vadovaudamasi Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (Kalėjimų departamento 2011 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. V-30 redakcija) patvirtintomis Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklėmis, teisėtai pareiškėją paskyrė laisvės atėmimo bausmę atlikti Marijampolės pataisos namuose. Taip pat T. M. buvo paaiškinta nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarka ir sąlygos bei nurodyta, kad jį perkelti iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus pataisos namus nėra pagrindo.
Atkreipia dėmesį, kad skunde teismui pareiškėjas Kalėjimų departamento 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimų Nr. 2S-43 77 ir Nr. 2S-4394 neskundžia, o tai iš esmės reiškia, kad minėti sprendimai pareiškėją tenkino, jis sutiko su juose padarytomis išvadomis. Kalėjimų departamentas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir skundą nenustatė jokių neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Todėl visiškai neaišku, iš ko pareiškėjas kildina tariamai jam padarytą neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde teismui prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 32 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau nenurodo, kokios jo teisės ar teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso VI knygos XXII skyriaus Pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 valstybei bylose dėl žalos atlyginimo atstovauja valstybės institucijos, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala.
CK 6.271 str. nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Taip pat būtina nustatyti, kokios Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyta ir konstatuota atsakovo atstovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Iš jo skundo teismui matyti, kad pareiškėjas daugiausia remiasi abstrakčiais teiginiais, o nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.
Remiantis anksčiau išdėstytais faktais bei argumentais ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., prašo teismą pareiškėjo T. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo T. M. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininko sprendimą nukreipti pareiškėją į Marijampolės pataisos namus. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pareiškėjas pagrįstai buvo nukreiptas atlikti terminuoto laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus, nors pareiškėjo manymu, bausmę jis pradėjo atlikinėti Vilniaus pataisos namų atskirajame sektoriuje, esančiame Rasų gatvė 8.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas T. M. 2010 m. kovo 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir paskirta jam bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikotarpis nuo 2009-06-18 iki 2009-06-20. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose (b.l. 68-74). Šią bausmę atlikti pareiškėjas buvo nukreiptas į Vilniaus pataisos namų atskirąjį sektorių, esantį Rasų gatvė 8 Vilniuje. Neatlikus bausmės, pareiškėjas buvo perkeltas į Šiaulių tardymo izoliatorių dėl kitų baudžiamųjų bylų nagrinėjimo. Pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir nuteistas:
2011 m. balandžio 6 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 m. 8 mėn.; pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. 20 (dvidešimties) parų areštu. Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirtas laisvės atėmimas 1 m. 8 mėn. (vieneriems metams aštuoniems mėnesiams). Remiantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 5 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2010 m. kovo 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, galutinai T. M. paskirta 2 m. 6 mėn. (dviejų metų šešių mėnesių) laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaityta pagal 2010 m. kovo 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį atlikta bausmė. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo T. M. sulaikymo momento (b.l. 75-83).
2011 m. balandžio 21 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., 58 d. 1 p., bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 3 d., 9 d. šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su 2010-03-15 nuosprendžiu paskirta 1 m. 7 mėn. bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams septyniems mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009-10-23 iki 2010-03-15 nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos ir visa pagal 2010-03-15 nuosprendį atlikta bausmė (b.l. 84-93).
2011 m. gegužės 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 25 str. 2 d., 182 str. 1 d. ir paskirta bausmė – 2 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., 9 d., nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2010-03-15 Panevėžio m. apyl. teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta 3 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo. Į bausmės laiką įskaityta pagal 2010-03-15 teismo nuosprendį atliktas bausmės laikas. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose (b.l. 94-103).
2011 m. rugsėjo 16 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi 2011 m. balandžio 21 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d., 254 str. 1 d., 302 str. 1 d., 63 str. 5 d. 1 p. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. iš dalies sudėta su 2011 m. balandžio 6 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d., 187 str. 3 d., 63 str. 5 d. 1 p. paskirta subendrinta bausme – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams bei 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžiu pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. paskirta bausme – laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams ir nustatytas T. M. galutinės subendrintos bausmės terminas – laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams (b.l. 104-106).
2011 m. lapkričio 29 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-26 nuosprendžiu pagal LR BK 25 str. 2 d., 182 str. 1 d. paskirta bausmė 2 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., subendrinta su 2011-09-16 Panevėžio apygardos teismo nutartimi subendrinta bausme, pagal 2011-04-21 Panevėžio apygardos teismo, 2011-04-06 Kupiškio rajono apylinkės teismo, 2010-03-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžius, prie Panevėžio apygardos teismo 2011-09-16 nutartimi skirtos 6 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-05-26 nuosprendžiu pagal LR BK 25 str. 2 d., 182 str. 1 d. paskirtos bausmės, bei paskirta T. M. galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams. Į bausmės laiką įskaitytas T. M. pagal 2011-04-21 Panevėžio apygardos teismo, 2011-04-06 Kupiškio rajono apylinkės teismo, 2010-03-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžius atliktas bausmės laikas. Subendrintos bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2011-05-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio paskelbimo dienos (b.l. 107-108).
Kaip matyti iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių, po to, kai pareiškėjas buvo perkeltas iš Vilniaus pataisos namų į Šiaulių tardymo izoliatorių, jis buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurias padarė iki priimant teismo nuosprendį pirmoje byloje ir jam paskirtos bausmės naujais nuosprendžiais buvo subendrintos su bausme, paskirta 2010 m. kovo 15 d. teismo nuosprendžiu taikant Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio nuostatas. Šis straipsnis reglamentuoja bausmių skyrimą už kelių nusikalstamų veikų padarymą. 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi pareiškėjui buvo išspręstas bausmių subendrinimo klausimas pagal kelis nuosprendžius ir šia nutartimi nustatyta galutinė bausmė, į kurią įskaityta ir bausmė, paskirta pagal pirmąjį (2010 m. kovo 15 d.) nuosprendį. Todėl teismo nuomone, pareiškėjas šiuo metu atlikinėja terminuoto laisvės atėmimo bausmę, paskirtą pagal 2010 m. kovo 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo, 2011 m. balandžio 6 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo, 2011 m. balandžio 21 d. Panevėžio apygardos teismo, 2011 m. gegužės 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pareiškėjui turi būti taikomos garantijos, numatytos Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. To paties straipsnio antroje dalyje numatyta, kad iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Skundžiamoje 2011 m. spalio 27 d. rašytinėje rekomendacijoje dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje numatytais kriterijais nuteistąjį T. M. nukreipė atlikti bausmę į Marijampolės pataisos namus. Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje numatyta, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Pareiškėjo perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą klausimas sprendžiamas nebuvo, o buvo taikomos teisės normos, reglamentuojančios nuteistųjų nukreipimą atlikti naujai paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės. Kaip teismas jau konstatavo, pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę buvo pradėjęs atlikinėti Vilniaus pataisos namų atskirajame sektoriuje, esančiame Rasų g. 8, todėl perkeliant pareiškėją į Marijampolės pataisos namus turėjo būti taikomos BVK 69 str. 2 d. nuostatos. Pagal LR teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72.2 punktą, nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti: dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu; dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, jos direktorius pristato į Kalėjimų departamentą po tris egzempliorius jo pasirašytos motyvuotos išvados ir nuteistojo charakteristikos. Išvadą tvirtina šio departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba šio departamento direktoriaus pavaduotojas. Patvirtintos išvados pagrindu išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada. Šių nuostatų nebuvo laikomasi, todėl pareiškėjas turėjo būti grąžintas toliau tęsti terminuoto laisvės atėmimo bausmę į Vilniaus pataisos namų atskirąjį sektorių, esantį Rasų g. 8. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus sprendimas – 2011 m. spalio 27 d. rašytinė rekomendacija Nr. 69/06-5170 „Dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus“ naikintina ir Šiaulių tardymo izoliatorius įpareigotinas spręsti klausimą dėl pareiškėjo nukreipimo į konkrečius pataisos namus atsižvelgiant į teismo sprendime išdėstytus motyvus. Taip pat naikintinas ir 2011 m. lapkričio 30 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus sprendimas Nr. 2S-43-94.
Pareiškėjas prašo priteisti 32000 Lt neturtinę žalą ir nurodo, kad ją patyrė dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str., turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal to paties straipsnio 4 d., valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, spręsdami bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), administraciniai teismai privalo vadovautis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. CK 6.271 straipsnyje yra nustatytos sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Remiantis šios straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (t.y. dėl bet kokio valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmo (veikimo, neveikimo), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės pareigai atlyginti žalą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (viešajai atsakomybei) atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos; ši atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl jo neteisėto nukreipimo atlikti laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus. Pareiškėjas nurodo, kad jis blogai jautėsi, todėl negalėjo būti vežamas 2011 m. spalio 27 d., tačiau Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai jį išvežė į pataisos namus. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad neturtinė žala atsirado ir dėl to, kad nutrūko jo socialiniai ryšiai su šeimos nariais, nes mama neturi galimybių atvažiuoti į Marijampolę. Teismas pažymi, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus sprendimo pareiškėją nukreipti į Marijampolės pataisos namus teisėtumas ir dėl šio sprendimo kilusios neigiamos pasekmės pareiškėjui. Teismas nevertina konkrečių pareigūnų veiksmų vežant pareiškėją į pataisos namus, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas neginčija to fakto, kad jis nepagrįstai buvo išvežtas į pataisos namus, tačiau nesutinka su sprendimu išvežti jį į Marijampolės pataisos namus. Pareiškėjas nurodo, kad dėl pervežimo į Marijampolės pataisos namus patyrė stresą, šoką, psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus ir buvo išprovokuotas save žaloti. Visą laiką Marijampolės pataisos namuose jam buvo depresija.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos mėn. 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-146-1527-12).
Pareiškėjas nors ir nurodo, kad dėl atsakovo sprendimo jį nukreipti į Marijampolės pataisos namus kilo neigiamos pasekmės: stresas, šokas, psichologiniai išgyvenimai, fiziniai skausmai, buvo išprovokuotas save žaloti, nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais – tačiau, teismo nuomone, nėra įrodyta, kad atsakovo sprendimas sukėlė pareiškėjui tokias pasekmes. Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2011-01-26 įsakymo Nr. V-30 redakcija) patvirtintų Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių 1.4. punkte numatyta, kad pareiškėjas galėjo būti paskirtas atlikti terminuoto laisvės atėmimo bausmę tiek į Vilniaus pataisos namų atskirąjį sektorių, esantį Rasų g. 8, tiek ir į Marijampolės pataisos namus. Todėl pareiškėjas po 2010 m. kovo 15 d. teismo nuosprendžio galėjo būti nukreiptas ir į Marijampolės pataisos namus. Teismas taip pat atsižvelgia, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose buvo trumpą laiko tarpą – nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. sausio 10 d. (b.l. 36). Akivaizdu, kad asmuo, nuteistas terminuotu laisvės atėmimu, patiria tam tikrų nepatogumų, nes tai ir yra vienas iš bausmės tikslų – tokiu būdu paveikti asmenis, kad atlikę bausmę nebedarytų naujų nusikalstamų veikų. Nuteistojo perkėlimo į kitus pataisos namus faktas, net ir tuo atveju, jei jis perkeltajam sukuria neigiamas emocijas, pats savaime negali būti pripažintas sukeliančiu jam turtinę ar neturtinę žalą. Nors atsakovas neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus priimdamas sprendimus, tačiau vien neteisėto sprendimo priėmimas negali būti pagrindas konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas, kaip nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir ABTĮ) 33 straipsnyje numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Bausmių vykdymo kodekso 183 str. 3 d. numatyta, kad Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. Taigi, valstybė pareiškėjui garantavo pažeistos teisės teisminę gynybą, jeigu jis per įstatymo nustatytą terminą nuo sprendimo arba pranešimo apie tokį sprendimą ar atsisakymą įteikimo dienos kreipėsi į teismą su skundu. ABTĮ 34 str. 1 d. numato, kad jeigu skundas paduotas praleidus skundo padavimo terminą, prašymas dėl termino atnaujinimo nagrinėjamas šio įstatymo 34 str. nustatyta tvarka. ABTĮ 34 str. 1 d. nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 str. 2 dalies 1–7 punktuose. Svarbiomis priežastimis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, gali būti pripažintos objektyvios kliūtys, t.y. nepriklausančios nuo proceso šalies valios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku įgyvendinti procesines teises ar atlikti procesinius veiksmus.
Priimant skundą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininko 2011-10-27 ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo Remigijaus Gliaudelio sprendimų nukreipti pareiškėją T. M. laisvės atėmimo bausmę atlikti Marijampolės pataisos namuose panaikinimo ir įpareigojimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininką priimti sprendimą nukreipti T. M. laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus pataisos namų atskirame sektoriuje teismo žinion, nebuvo sprendžiamas skundo padavimo termino atnaujinimo klausimas. Nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad pareiškėjas Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimą gavo 2011 m. gruodžio 5 arba 7 d. (b.l. 113-114), 2011 m. gruodžio 21 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b.l. 6). Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ir 2012 m. sausio 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą (b.l. 9). Pareiškėjas pateikė skundą teismui daugiau, nei po dvidešimties dienų nuo skundžiamo sprendimo įteikimo. Nors pareiškėjas kreipėsi ne į tą teismą, tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad Kalėjimų departamento direktoriaus sprendime nebuvo aiškiai ir suprantamai nurodyta, į kurį teismą pareiškėjas turėtų kreiptis norėdamas pateikti skundą dėl šio sprendimo. Kalėjimų departamento direktoriaus sprendime nurodytos tik teisės normos, reglamentuojančios šio sprendimo apskundimą, tačiau nėra nurodyta nei apskundimo terminas, nei teismas, kuriam gali būti skundžiamas Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas mano, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl skundo padavimo terminas atnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 34 str., 88 str. 1 d. 1, 2 p., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. M. skundą tenkinti iš dalies.
Atnaujinti terminą skundui paduoti dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininko 2011-10-27 ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo Remigijaus Gliaudelio sprendimų nukreipti pareiškėją T. M. laisvės atėmimo bausmę atlikti Marijampolės pataisos namuose panaikinimo ir įpareigojimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininką priimti sprendimą nukreipti T. M. laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus pataisos namų atskirame sektoriuje.
Panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus sprendimą – 2011 m. spalio 27 d. rašytinę rekomendaciją Nr. 69/06-5170 „Dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus“ ir įpareigoti Šiaulių tardymo izoliatorių spręsti klausimą dėl pareiškėjo nukreipimo į konkrečius pataisos namus atsižvelgiant į teismo sprendime išdėstytus motyvus.
Panaikinti 2011 m. lapkričio 30 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus sprendimą Nr. 2S-43-94 „Dėl skundo nagrinėjimo“.
Pareiškėjo T. M. prašymą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, T. M. 32000 Lt neturtinės žalos atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.