- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-12
- Bylos Nr.
- A-469-1495-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Algirdas Taminskas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos
- Pareiškėjas
- V.J.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.J. skundą atsakovei Vilniaus miesto priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, patikslintu skundu (b.l.49-50) prašydamas priteisti jam iš atsakovės Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 3020,59 Lt darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl 2002-2004 metais taikyto indeksavimo koeficiento. Pareiškėjas nurodė dirbąs Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (toliau - Vilniaus m. PGT) 3-ojoje komandoje skyrininko pareigose. Pareiškėjas paaiškino, jog 2002-2004 metų laikotarpyje, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi (2002-12-10 įstatymo Nr. IX-1243 redakcija), Vyriausybės 2002-05-20 nutarimu Nr. 686 bei 2003-01-17 nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių", už darbą jam sumokėtas ne visas darbo užmokestis, kadangi buvo taikytas indeksavimo koeficientas. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarimu pripažino, kad Vyriausybės 2003-01-17 nutarimo Nr. 53 1 ir 2 punktai bei šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad valstybės tarnautojas turi teisę į įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą darbo užmokestį (Valstybės tarnybos įstatymo 16 str. 1 d. 2 p.), kad institucijos (įstaigos) vadovui nesuteikta teisė susitarimo su valstybės tarnautoju pagrindu, o juo labiau be jo, mažinti valstybės tarnautojui teisės aktuose nustatytą darbo užmokestį. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, pažymėdamas, jog vidaus administravimo akto, kuriuo valstybės tarnautojui nutarta mokėti ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti negauto darbo užmokesčio priteisimo.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (b.1.67-72) prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas ta apimtimi, kuria nenustato, kad valstybės tarnautojams turi būti kompensuojamas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nesumokėtas darbo užmokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 daliai, 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, o skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė rėmėsi Civilinio kodekso 6.271, 6.273 straipsniais, Vyriausybės 2001-07-26 nutarimu Nr.932 ir 2005-02-28 nutarimu Nr.220, pažymėdama, jog pareiškėjas yra praleidęs vieno mėnesio terminą nuginčyti įsakymams, kuriais remiantis jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Atsakovės manymu, teismas turėtų vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartimi administracinėje byloje Nr.A5-264/2003. Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo mokamas kiekvieną mėnesį, Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymai jau įvykdyti. Paskutinio sprendimo įvykdymo dieną dar nebuvo nustatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002-12-10 įstatymo redakcija) nuostata prieštarauja Konstitucijai. Vilniaus miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, skaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, privalėjo vykdyti galiojusius teisės aktus, todėl, jos manymu, pareiškėjo prašymas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestinas. Atsakovė nurodė, kad šiuo atveju nėra ir Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nurodytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų bei Darbo kodekse nustatytų sąlygų, kurios įpareigotų darbdavį sumokėti dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokesčio dalį. Atsakovė rėmėsi Konstitucijos aiškinimo moksline doktrina, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apžvalga. Atsakovė pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, 2002-04-23 priimdamas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio įgyvendinimui reikėjo papildomų lėšų, privalėjo padaryti atitinkamus valstybės biudžeto pakeitimus ir numatyti tiek lėšų, kiek buvo reikalinga tam, kad įstatymas būtų įgyvendintas.
Tretysis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (b.1.74-75) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr.A1-638/2005 pasisakyta tik dėl 2003-01-27 Vyriausybės nutarimo Nr.53, kuriuo patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės. Kadangi minėtas Vyriausybės nutarimas reglamentavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimą tik nuo 2003 metų, atsakovės manymu, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis minėtu nutarimu, negali priteisti pareiškėjui nesumokėto darbo užmokesčio už 2002 metus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 24 d. sprendimu skundą patenkino, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovės 3020,59 Lt darbo užmokesčio už 2002 metų II pusmetį, 2003 metus bei 2004 metų sausio-liepos, rugsėjo-spalio mėnesius. Teismo konstatavimu, ginčui aktualiu laikotarpiu darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo tvarką reglamentavo 2002-04-23 Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas Nr.IX-856 (byloje aktualios 2002-04-23 įstatymo Nr.IX-856 ir 2002-12-10 įstatymo Nr.IX-1243 redakcijos), Vyriausybės 2002-05-20 nutarimu Nr.686 patvirtintos Darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį taisyklės (nuo 2003-01-23 neteko galios) bei Vyriausybės 2003-01-27 nutarimu Nr.53 patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės (nuo 2005-04-03 neteko galios). Iki 2003-01-01 galiojusi 2002-04-23 Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustatė, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis valstybės tarnautojams 2002 metais mokamas iš 2002 metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, 2002-05-20 nutarimu Nr.686 patvirtino Darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį taisykles. Minėtų taisyklių 1 punktas nustatė, kad pagal šias taisykles skaičiuojamas valstybės tarnautojo darbo užmokestis, jeigu nustatytas 2002 metų II pusmečio lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršija Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Taisyklių 2 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimą atlieka valstybės ir savivaldybės institucijos ar įstaigos pagal indeksavimo koeficientą. Analogiškos nuostatos išdėstytos ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje (2002-12-10 įstatymo Nr. IX-1243 redakcija). Vyriausybė, vadovaudamasi minėta įstatymo nuostata, 2003-01-17 nutarimu Nr.53 patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles (toliau - Taisyklės). Taisyklių 1 punktas nustatė, kad Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą taikant indeksavimo koeficientą, jeigu valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršija atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus.
Iš Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pateiktų buhalterinių pažymų bei viršininko įsakymų nustatyta, kad atsakovas 2002 metų II pusmetį (remdamasis Vyriausybės 2002-05-20 nutarimu Nr.686), 2003 metais bei 2004 metų sausio-liepos, rugsėjo-spalio mėnesių laikotarpiu šioje tarnyboje dirbančių valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui skaičiuoti taikė indeksavimo koeficientą (nuo 0,87 iki 0,98). Dėl šios priežasties atsakovė per minėtą laikotarpį neišmokėjo pareiškėjui 3020,59 Lt darbo užmokesčio (b.1.5-7,18-29). Kadangi pareiškėjo reikalavimas yra ne dėl žalos atlyginimo, atsakovės argumentai, kad Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos veiksmuose nėra Civiliniame kodekse numatytų civilinės atsakomybės už padarytą žalą pagrindų ir sąlygų, atmesti.
Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarimu (įsigaliojo nuo 2004-12-18) pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d." , Vyriausybės 2003-01-17 nutarimo Nr.53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" 1 ir 2 punktai bei šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad asmeniui, atlikusiam pavestą darbą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė ginama kaip nuosavybės teisė.
Teismas rėmėsi ir 2005-12-21 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, pagal kurią valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, konstatuodamas, kad ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Teismo konstatavimu, pareiškėjas dėl atsakovės neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo į teismą kreipėsi nepažeisdamas trejų metų termino. Teismas pažymėjo, jog tiek Vyriausybės 2002-05-20 nutarimu Nr. 686, tiek Vyriausybės 2003-01-17 nutarimu Nr.53 buvo nustatytas analogiškas teisinis reglamentavimas, Konstitucinis Teismas dėl minėtų Vyriausybės nutarimų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai padarė vienodas išvadas, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos tiek už 2002 metų II pusmetį, tiek už 2003 metus bei 2004 metų sausio-liepos, rugsėjo-spalio mėnesių laikotarpį turi būti sprendžiami vienodai.
Kadangi Konstitucinio Teismo 2004-11-13 nutarimas įsigaliojo nesuėjus terminui, per kurį pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl tarp jo ir atsakovo susiklosčiusių teisinių santykių darbo užmokesčio mokėjimo srityje koregavimo, teismo konstatavimu, nagrinėjamoje teisinėje situacijoje nėra pagrindo remtis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata dėl Konstitucinio Teismo sprendimų galios į ateitį. Atsakovas neginčijo, kad pareiškėjas 2002 metų II pusmetį, 2003 metais bei 2004 metų sausio-liepos, rugsėjo-spalio mėnesiais atliko jam, kaip valstybės tarnautojui, įstatymais bei pareigybės aprašymu nustatytas funkcijas. Todėl, kaip nurodyta teismo sprendime, atsakovas, su kuriuo pareiškėjas yra darbo santykiuose, turi sumokėti jam už atliktą darbą priklausantį įstatymu numatytą darbo užmokestį ir pareiškėjas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo už 2002 metų II pusmetį, 2003 metus bei 2004 metų sausio-liepos, rugsėjo-spalio mėnesius 3020,59 Lt jam neišmokėto darbo užmokesčio. Teismo konstatavimu, atsakovės veiksmai neišmokant pareiškėjui 2002-2004 metų laikotarpiu už atliktą darbą priklausančio darbo užmokesčio negali būti laikomi teisėtais. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartį nenuginčyti administravimo aktai, kuriais nustatyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai, negali užkirsti kelio valstybės tarnautojui reikalauti priteisti darbo užmokestį. Teismas vadovavosi taip pat ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 2 dalimi, nenagrinėdamas atsakovo argumentų, jog įstatymų leidėjas, priimdamas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio įgyvendinimui reikėjo papildomų lėšų, privalėjo padaryti atitinkamus valstybės biudžeto pakeitimus ir numatyti tiek lėšų, kiek buvo reikalinga tam, kad įstatymas būtų įgyvendintas. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pagal 2003-05-13 nutarimą netiria to, kas įstatyme nenustatyta, todėl nagrinėjamu atveju kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.
III.
Atsakovė Vilniaus m. PGT 2006-03-09 kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su apeliaciniu skundu, prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atsakovė paaiškina, jog pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis galiojusiais teisės aktais. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas bei Vyriausybės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, yra suteikta Konstituciniam teismui. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valstybės įstaiga neturi teisės atsisakyti vykdyti teisės aktus. Vilniaus m. PGT veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik po Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo įsigaliojimo, kai sprendimai išmokėti jam ginčijamo laikotarpio darbo užmokestį jau buvo įvykdyti, šių sprendimų anksčiau neskundė, todėl, atsakovės manymu, jo reikalavimai atmestini. Atsakovė pažymi, jog Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius yra departamentui ir jam pavaldžioms įstaigoms skirtų Lietuvos Respublikos biudžeto asignavimų valdytojas. Vilniaus m. PGT pagal Biudžetinių įstaigų įstatymo 7 straipsnį yra finansuojama iš valstybės biudžeto pagal asignavimų valdytojo patvirtintas sąmatas, laikantis nustatytų finansavimo taisyklių ir iždo procedūrų. To paties įstatymo 8 straipsnio 5 dalis numato, kad iš asignavimų valdytojo gautus biudžeto asignavimus įstaigos naudoja racionaliai ir taupiai, tik pagal asignavimų valdytojų patvirtintas išlaidų sąmatas. Kadangi asignavimų valdytojo patvirtintoje Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos išlaidų sąmatoje nėra skirta lėšų pareigūnams išmokėti darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą dėl 2002 - 2004 metais taikyto indeksavimo koeficiento, Vilniaus miesto priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, priteisus pareigūnams dėl 2002 - 2004 metais taikyto indeksavimo koeficiento neišmokėto darbo užmokesčio dalį, nurodo būsianti priversta kreiptis į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą dėl papildomų lėšų skyrimo. Apeliantė nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas ar kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų skiriama nepakankamai. Kadangi pagal Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių 44 punktą Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsakovės manymu, byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėtų būti įtraukta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 100-101) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas pažymi, jog valstybės tarnautojų reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Pareiškėjo manymu, teismas priėmė sprendimą, tinkamai vadovaudamasis sprendimo priėmimo dieną galiojusiomis teisės normomis. Pareiškėjas pažymi, jog pagrindinis teisinis santykis atsirado tarp pareiškėjo ir atsakovės Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Pareiškėjo teigimu, visi su priteistos sumos išmokėjimu susiję klausimai tarp atsakovės ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento yra jam nežinomi vidaus administravimo klausimai, be to, teisiškai nepagrįsta įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kai jau priimtas teismo sprendimas. Pareiškėjas mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pagrindinės įstatymų aiškinimo ir taikymo taisyklės nagrinėjant administracines bylas dėl policijos pareigūnams neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje 2005m. gruodžio 21 d. išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A1-638/2005. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija taiko šias taisykles.
Pareiškėjas šioje administracinėje byloje pareiškė reikalavimus dėl negauto darbo užmokesčio, jo reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas. Administracinių bylų teisenos įstatymas ir Valstybės tarnybos įstatymas nenustato termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2005m. birželio 21d. reikalaudamas priteisti darbo užmokestį už 2002m. liepos – 2004m. gruodžio mėnesius; t.y. nepraleido įstatymu nustatyto trejų metų termino skundo padavimui.
Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.) VI skyriuje. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-856). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, kuriuo patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles – teisinį pagrindą mažinti valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo užmokestį, atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktai bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. prieš Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas).
Kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojų pareigas, tačiau jiems nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Po Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos yra pašalinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės, taigi yra išnykęs teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui.
Dėl nurodytų aplinkybių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.