Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. B. ir V. G., nukentėjusiojo I. Z. atstovo advokato Roberto Skėrio, nukentėjusiosios S. Z. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

– S. K. (S. K.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

S. K. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį dėl kurstymo sunkiai sutrikdyti sveikatą S. ir I. Z., 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

– J. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 2 mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su S. ir I. Z.;

– pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 metams, uždraudžiant bendrauti su S. ir I. Z..

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtąsias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnę, J. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams ir 3 mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su S. ir I. Z..

– V. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 4 mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su S. ir I. Z.;

– pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su S. ir I. Z..

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtąsias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnę, V. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 9 mėnesiams, uždraudžiant bendrauti su S. ir I. Z..

J. B. ir V. G. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus išteisintos, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Iš nuteistųjų S. K., J. B. ir V. G. solidariai priteista 1 000 Eur S. Z. bei 500 Eur I. Z. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B., V. G. ir S. K. nuteisti už tai, kad J. B. ir V. G. organizavo kito asmens nežymų sveikatos sutrikdymą, o S. K. palenkė kitą asmenį padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. iki 2013 m. sausio pradžios, tiksli data tyrimo metu nenustatyta, J. B. ir V. G., turėdamos tikslą nežymiai sužaloti ir įbauginti S. Z., organizavo ir parengė nusikalstamos veikos planą bei 2013 m. sausio 7 d., apie 16.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sukurstė ir susitarė su S. K., jog jis suras asmenis, kurie už atlygį sumuš S. Z. ir nupjaus jos naudojamo automobilio „Volkswagen Golf“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), stabdžių žarneles. Tą pačią dieną, tikslus laikas nenustatytas, S. K., vykdydamas susitarimą su J. B. ir V. G., paprašė J. Ž. ir tokiu būdu jį sukurstė už 289,62 Eur (1 000 Lt) atlygį sumušti S. Z., padarant jai nežymų sveikatos sutrikdymą – nestipriai sumušant, padarant kraujosruvas veide, ir pats tą pačią naktį, tikslus laikas nenustatytas, peiliu perpjovė S. Z. automobilio „Volkswagen Golf“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio S. Š. g. (duomenys neskelbtini), priekinę stabdžių žarnelę, o 2013 m. sausio 8 d., apie 16.00 val., prie parduotuvės „Avitela“, esančios (duomenys neskelbtini), S. K., vykdydamas J. B. nurodymą, pakartotinai paprašė J. Ž. už 289,62 Eur (1 000 Lt) atlygį sumušti J. Z., padarant jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nukentėjusiosios sveikata nebuvo nežymiai sutrikdyta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo S. K. valios, nes J. Ž. atsisakė ją sumušti.

J. B. ir V. G. taip pat nuteistos už tai, kad organizavo kito žmogaus nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. jos, turėdamos tikslą sužaloti ir įbauginti S. Z., organizavo ir parengė nusikalstamos veikos planą bei 2013 m. sausio 24 d., apie 11.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sukurstė ir susitarė su S. K., jog jis suras asmenis, kurie už 300 Eur atlygį sumuš S. Z., padarydami jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

S. K. buvo kaltinamas pagal pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus.

J. B. ir V. G. buvo kaltinamos pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus, 24 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas S. K. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 5 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį dėl kurstymo sunkiai sutrikdyti S. ir I. Z. sveikatą, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas J. B. ir V. G. veiką, nenustačius, kad jos siekė sunkių pasekmių – sunkaus S. Z. sveikatos sutrikdymo, perkvalifikavo iš BK 24 straipsnio 4 dalies ir 135 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas J. B. ir V. G. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5,7 punktus taip pat išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimo požymių.

Nuteistosios J. B. ir V. G. apeliaciniame skunde prašo: arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jas išteisinti, arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir I. Z. civilinį ieškinį atmesti, o S. Z. sumažinti.

Apeliantės nurodo, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo tikėti S. K. parodymais, nes jis siekė visą atsakomybę perkelti joms, jog išvengtų atsakomybės. Pasak nuteistųjų, S. K. parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai.

Apeliantės neneigia, kad buvo susitikusios su S. K., bet tai įvyko ne jų, o jo iniciatyva. Byloje yra telefono skambučių išklotinė, iš kurios matyti, kad pirmas V. G. 2013 m. sausio 4 d. paskambino S. K.. Susitikus jis klausinėjo apie jų gyvenimą, nes buvo tik sugrįžęs iš užsienio ir išgirdęs jų nusiskundimus, kad dėl I. Z. simuliuojamų ligų jos niekaip negali pabaigti bylos, jog abu Zaleckiai jau 4 metai įvairiais būdais kenkia V. G. šeimai, nes ji ištekėjusi už S. Z. sūnaus, pats pasisiūlė ją pamokyti. Anot nuteistųjų, jos tik paprašė, kad S. K. pasektų, kur bus I. Z. iki 2013 m. sausio 9 d., nes tada turėjo įvykti teismo posėdis Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje I. Z. buvo nuteistuoju (nurodoma kaltinamuoju), o jos nukentėjusiomis.

Apeliantės teigia, kad jos jokios stabdžių žarnelė S. K. neprašė nupjauti, nes net nežinojo, ar galima ją paprastai su peiliu nupjauti. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu J. Ž. nesakė, kad S. K. prašė jo nupjauti stabdžių šlangeles. Jeigu automobilio šlangelės ir buvo nupjautos, tai tik paties S. K. iniciatyva. Apeliantės pastebi, kad visiškai nesutampa S. Z., I. Z. parodymai ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų vykdytojo V. V. parodymai dėl stabdžių žarnelių nupjovimo. Ikiteisminio tyrimo metu S. Z. parodė, kad vežė dukrą į darželį (duomenys neskelbtini), po to nuvažiavo į darbą ir tik kitą dieną nuvažiavo į autoservisą „(duomenys neskelbtini)“ ir ten paliko automobilį. Kitoje apklausoje ji parodė, kad automobilį paliko po 2 dienų, t. y. 2013 m. sausio10 d., o apklausiama teisme pateikė dar trečią versiją: ji 2013 m. sausio 8 d. važiavo su dukra į darželį į Girulius ir pakeliui jau paliko automobilį autoservise. I. Z. apklausoje nurodė, kad 2013 m. sausio 8 d. jam paskambino žmona, jog dingo stabdžiai, kitą dieną automobilį paliko autoservise, o vakare jai meistras paskambinęs pasakė, kad nupjauta stabdžių šlangelė. V. V. parodė, kad jam paskambino vyriškis ir jis su juo tarėsi dėl automobilio remonto, po to tam vyriškiui, t. y. I. Z., jis paskambino ir pasakė, jog įtaria, kad nupjauta automobilio stabdžių šlangelė. Iš aptartų parodymų galima daryti išvadą, kad tik tada, kai atsirado J. Ž. ir I. Z. bendravimas, atsirado ir versija apie automobilio stabdžių šlangelės nupjovimą.

Apeliančių nuomone, ar automobilio šlangelės iš tikrųjų buvo nupjautos, verčia abejoti ir ta aplinkybė, kad pirmą kartą S. K. ir J. Ž. buvo susitikę sausio 8 d. 15.45 val. (tai matyti iš jų telefonų skambučių išklotinės), tą patį vakarą 23.40 val. jis parašė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš J. Ž. dėl telefono vagystės. Vadinasi 2013 m. sausio 8 d. ryte, kaip nurodo I. Z., automobilio stabdžių šlangelės dar negalėjo būti nupjautos, nes pagal S. K. parodymus, jis stabdžių šlangelę nupjovė naktį po susitikimo su J. Ž., todėl tai turėjo būti sausio 9 d. Būtent tik 2013 m. sausio 9 d. J. Ž. paskambino I. Z. ir pranešė apie neva suplanuotą prieš jo žmoną nusikaltimą. Iš telefono skambučių išklotinės matyti, kad I. Z. su J. Ž. tą dieną bendravo 14 kartų, kitą dieną, t. y. sausio 10 dieną – 6 kartus ir tik sausio 11 d. kartu su J. Ž. atvyko į prokuratūrą, bet stabdžių šlangelės neatsinešė. Pagal V. V. parodymus automobilio šlangelės nupjovimas paaiškėjo tik sausio 10 d. arba 11 d. Pagal telefoninių skambučių išklotines, J. Ž. po susitikimo su I. Z. pradėjo ieškoti S. K.. Teismas aptartus parodymus turėjo vertinti kaip visumą, šalinti tarp jų esančius prieštaravimus, o nepavykus jų pašalinti, negalėjo nuteistosioms inkriminuoti, kad jos suorganizavo ne tik S. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą, bet ir stabdžių šlangelės nupjovimą.

Apeliantės taip pat tvirtina, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jos S. K. už S. Z. sumušimą sumokėjo 289,62 Eur (1 000 Lt). Nuteistosios atkreipia dėmesį, kad S. K. parodymai dėl tokio atlygio skirtingi: vienu atveju jis teigia, kad pats nusprendė pasiūlyti J. Ž. 289,62 Eur (1 000 Lt) už darbą; kitoje apklausoje nurodo, kad paskambino J. B. ir pasakė, kad prašo 289,62 Eur (1 000 Lt); dar kitoje apklausoje nurodo, kad (duomenys neskelbtini) g. paėmė iš J. B. 289,62 Eur (1 000 Lt), o paskui juos atidavė J. Ž., tačiau dėl kokių priežasčių tą pačią dieną iš jo J. Ž. atėmė mobilaus ryšio telefoną, nurodyti negalėjo, nepaaiškino, kodėl parašė vekselį 2013 m. sausio 10 d., jeigu pinigus gavo 2013 m. sausio 8 d., kodėl jis apeliantei J. B. 289,62 Eur (1 000 Lt) grąžino. Pirmosios instancijos teismui nepavykus pašalinti kaltinamųjų parodymų prieštaringumo, nuteistųjų nuomone, visos abejonės turėjo būti vertinamos jų naudai ir jos pagal BK 140 straipsnio l dalį išteisintos.

Nuteistosios nurodo ir tai, kad jų kaltė dėl organizavimo nesunkiai sutrikdyti A. Z. sveikatą neįrodo J. Ž., S. K. parodymai, savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo protokoluose esantys duomenys. Byloje yra užfiksuotas pokalbis tarp J. Ž. ir S. K.. Šį pokalbį policijos darbuotojų iniciatyva įrašinėjo J. Ž.. Iš pokalbio turinio akivaizdu, kad J. Ž. pradeda intensyviai įkalbinėti S. K., kad susitiktų su apeliantėmis, jog jis gali sumušti S. Z. ir I. Z., o S. K. atsisakinėja, aiškina, kad „ten nieko nereikėjo, jos nieko nebenori“. Kitame susitikime, vykusiame 2013 m. sausio 22 d., J. Ž. taip pat įvairiais būdais įtikinėja S. K., kad eitų ir įkalbinėtų apeliantes sumušti S. Z. ar I. Z.. Šis pokalbis, anot nuteistųjų, įrodo, kad S. K. buvo įkalbinėjamas jas sukurstyti padaryti nusikaltimą, o ne jos organizavo ir sukurstė S. K..

Apeliančių nuomone, teismas neįvertino, kad S. K. atėjo pas jas į butą lydimas policijos darbuotojų, su įrašymo įranga ir pats kalbėjo apie nupjautą automobilio stabdžių šlangelę, apie tai, jog yra žmonės, kurie už pinigus gali sumušti S. Z.. Pagal BPK 158 straipsnio 4 dalį yra draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Tiek J. Ž. provokavo S. K. sumušti S. Z., tiek po to S. K., atėjęs pas nuteistąsias, jas provokavo įsitraukti į nusikaltimą. Pasak apeliančių, aptarta teisės norma nustato, kad paminėtus veiksmus gali atlikti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir tik išimtinais atvejais kiti asmenys, tačiau visada yra sąlyga – savo tapatybės neatskleidžiantys. Konkrečiu atveju, S. K. buvo jų pažįstamas ir atėjo pas jas, kaip jis patvirtino ir teisme, pamokytas policijos darbuotojų, ką turi kalbėti ir kaip elgtis.

Apeliantės taip pat laikosi pozicijos, kad jos neįkalbinėjo S. K. padaryti nusikaltimą prieš S. Z., jokių pinigų jam nemokėjo. Nuteistųjų įsitikinimu, S. K. ir prieš tai buvo atėjęs su įrašymo įranga, bet šių pokalbių byloje nėra, o jie patvirtintų, kad jos tik iš jo ir sužinojo, kad jis neva nupjovė S. Z. automobiliui stabdžių šlangelę. Apeliantės neneigia, kad tarp jų su Zaleckais yra konfliktiški tarpusavio santykiai: I. Z. buvo sumušęs J. B. vyrą, abu jie, t. y. I. Z. ir S. Z. apgavo V. G. vyrą A. G., kuris yra S. Z. sūnus, ir jie jau keletą metų visiškai nebendrauja. Nuteistosios daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju veikos padarymą lėmė provokacija, o esant provokacijai, baudžiamosios atsakomybės taikymas negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų ir vėliau už juos bausti (kasacinė nutartis Nr. 2K-375-895/2015.)

Nuteistosios, be kita ko, taip pat mano, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo jokios priežasties pripažinti I. Z. nukentėjusiuoju, nes jis pats, duodamas interviu žurnalistams iškart po įvykio, nurodė, jog automobilyje mergaitės nebuvo. Kita vertus, su S. Z. jis negyvena jau nuo 2008 m., turi sugyventinę S. L.. Tai, kad S. Z. ir I. Z. negyvena kartu jau daugiau kaip 5 metai, patvirtino teisme ir S. Z. sūnus A. G.. Apeliančių vertinimu, I. Z., net ir pripažinus, kad buvo pasikėsinta S. Z. padaryti nežymų ar nesunkų sveikatos sutrikdymą, jokio emocinio šoko neturėjo patirti, nes jo ir S. Z. jau seniai nesieja jokie šeiminiai ar santuokiniai ryšiai. S. Z. netgi pareiškimą dėl šio įvykio parašė tik po 1 mėn., t. y. 2013 m. vasario 8 d., ji nedalyvavo teismo posėdžiuose, nesidomėjo bylos eiga, tik labai aktyviai reiškėsi I. Z., o tai akivaizdu, kad jis siekia nuteistosioms keršto už tai, jog buvo nuteistas už I. B. sumušimą.

Apeliančių nuomone, S. Z. taip pat priteistas per didelis neturtinės žalos atlyginimas. S. Z. pati į prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo nesikreipė, jokio dėmesio šiai bylai nerodė, teismo posėdžiuose nedalyvavo ir neįrodinėjo, kuo pasireiškė jai neturtinės žalos padarymas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pačios S. Z. pozicijos, nuteistųjų turtinės padėties. Nuteistosios nurodo, kad J. B. yra neįgali, niekur nedirba, gyvena tik iš invalidumo pensijos, o V. G. yra vaiko priežiūros atostogose, nedirba ir dar mokosi. Apeliančių turtinė padėtis yra bloga, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir jos neįvertino.

Nukentėjusiojo I. Z. atstovas advokatas R. Skėrys apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį:

– S. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio2 dalies 5, 7 punktuose. Paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – 2 metų laisvės atėmimą. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 metams.

– J. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, įtvirtintas BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktuose bei BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Paskirti jai galutinę subendrintą bausmę – 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimą.

– V. G. pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktuose bei BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje. Paskirti jai galutinę subendrintą bausmę – 2 metų laisvės atėmimą. Pritaikius LR BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymą atidėti – 2 metams.

Patenkinti civilinį ieškinį ir nukentėjusiajam I. Z. solidariai iš S. K., J. B. ir V. G. priteisti 10 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą

Atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai kvalifikavo nuteistųjų veikas, t. y. jiems taikė švelnesnį baudžiamojo kodekso straipsnį, nei realiai turėjo taikyti.

Anot atstovo, teismas netinkamai įvertino nuteistųjų padarytų veikų pavojingumą, nepagrįstai jų veiksmus perkvalifikavo iš BK 135 straipsnio į 138 straipsnį, o dėl dalies veikų – juos išteisino.

Atstovo įsitikinimu, byloje neginčytinai nustatyta, kad J. B. ir V. G. organizavo padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą 2 ir daugiau žmonių, bei kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, o S. K. sukurstė padaryti vienam nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, kitam – sunkų sveikatos sutrikdymą, be to, pats pasikėsino padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą 2 ir daugiau žmonių, bei kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog buvo organizuota ir pasikėsinta padaryti būtent sunkų sveikatos sutrikdymą, ši teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas savo išvadą grindė S. K. parodymais, bet neatsižvelgė į operatyvinių veiksmų metu užfiksuotus faktinius duomenis, nukentėjusiųjų ir liudytojo J. Ž., kitų liudytojų parodymus.

Tai, kad buvo siekiama sunkesnių padarinių, o būtent padaryti sunkų kūno sužalojimą, pasak atstovo, įrodo liudytojo J. Ž. parodymai apie tai, jog I. Z. realiai buvo norima „sulaužyti“, jį sumušti su armatūra, su lazdomis. Atstovo įsitikinimu, siekis sulaužyti kaulus jau pats savaime byloja apie siekį padaryti sunkų kūno sužalojimą. S. K. parodė, kad J. B. jam nurodė nupjauti abi stabdžių šlangeles, o sužinojusi, jog šis nupjovė tik vieną, jam priekaištavo.

Atstovas pažymi, kad tiek J. B., tiek V. G. kelis kartus pasakė, jog moteriai turi būti padarytos mėlynės ir gali būti išmušti dantys, sulaužyta nosis. Šios aplinkybės rodo, kad užsakymo turinys apėmė ribas nuo mėlynių iki sunkių sulaužymų. Iš jų, be kita ko, akivaizdu, kad jos numatė, jog tokie sužalojimai turės ir kitų padarinių sveikatai, sužalojimų metu bus padaryti ir kaukolės sužalojimai. Liudytojo J. Ž. paminėti įrankiai: armatūra ir lazda, visais atvejais turėjo sukelti šalutinių sunkių padarinių. Taigi visos aptartos aplinkybės parodo, kad nuteistieji ne tik numatė šiuos padarinius, bet ir jų siekė, atskleidžia jų tyčios kryptingumą ir suteikia pagrindą veikas kvalifikuoti kaip kurstymą ir organizavimą padaryti būtent sunkų kūno sužalojimą.

Atstovas taip pat mano, kad teismas nepagrįstai padidinto pavojaus šaltinio – automobilio – stabdžių šlangelės nupjovimą įvertino tik kaip administracinį teisės pažeidimą, kai sugadinamas nedidelės vertės turtas. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad automobilis pats savaime yra padidinto pavojaus šaltinis, jį vairuojantis asmuo turi būti tikras, jog vairuoja tvarkingą automobilį, neįvertino automobilio modelio stabdymo ypatumų, ar gali automobilis visiškai be stabdžių dalyvauti eisme, kokie būtų nevaldomo automobilio sukelti padariniai. Liudytojas V. V. parodė, kad minėtas automobilis galėjo stabdyti tik tiek, kol buvo skysčių, o skysčių jau nebebuvo, jie buvo pasibaigę. Vadinasi, automobilis stabdyti negalėjo. Liudytojas R. Š. parodė, kad jis užpildė minėtą automobilio stabdžių sistemą skysčiu, nes ji buvo tuščia. Šio automobilio modelio ypatumai: pati trumpiausia stabdžių sistema, penki paspaudimai ir sistema tuščia. Tokie liudytojų parodymai parodo, kad nupjovus automobilio stabdžių sistemos šlangelę, sistema buvo tuščia ir automobilis dalyvavo eisme visiškai be stabdžių. Tik dėl laimingo atsitiktinumo niekas nenukentėjo. Atstovas laikosi pozicijos, kad asmuo, atlikęs tyčinius stabdžių sistemos sugadinimo, šlangelės nupjovimo veiksmus, suprato apie galimus sunkius padarinius ir jų siekė, o S. K. veiksmai apie siekį pagąsdinti ir apie nenumatymą pasekmių vertintini itin kritiškai.

Atstovas tvirtina ir tai, kad įvykių seka, „užsakymo“ priėmimas, objektyviosios pusės realizavimo pradžia nupjaunat stabdžių žarnelę, įrodo tyčios kryptingumą padaryti sunkų kūno sužalojimą, o ne švelnesnį, ir juolab ne siekį tik pagąsdinti. Aptariamu atveju, atstovo vertinimu, nuteistieji galėjo veikti ir netiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo pavojingų veiksmų turinį ir galimas pasekmes ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Atstovas akcentuoja, kad konkrečiu atveju, veika buvo padaryta kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, t. y. nupjovus padidinto pavojaus šaltinio – automobilio stabdžių šlangelę, be to, automobilyje tuo metu kartu su S. Z. važiavo ir mažametė dukra A. Z.. Pagal byloje esančius įrodymus S. Z. sveikata nebuvo sunkiai sutrikdyta tik dėl priežasčių, nepriklausančių nuo S. K. valios, nes S. Z., važiuodama automobiliu kartu su mažamete dukra A. Z., laiku pastebėjo automobilio gedimą.

Atstovas nurodo ir tai, kad kritiškai vertintinos ir apygardos teismo išvados apie automobilyje neva nevažiavusį vaiką – A. Z.. Teismas be pagrindo nesirėmė nukentėjusiųjų parodymais, kad vaikas buvo automobilyje, o savo išvadas apie vaiko nebuvimą automobilyje pagrindė teismų praktikoje visiškai nepatvirtintu ir įrodymu nelaikomu šaltiniu – straipsniu laikraštyje.

Be to, atstovas pažymi ir tai, kad dėl nagrinėjamo įvykio nukentėjusysis patyrė didelius išgyvenimus, nes jo žmonai S. Z., nesuvaldžius automobilio ir įvykus eismo įvykiui, tai galėjo sukelti labai skaudžias pasekmes pačiam nukentėjusiajam ir jo šeimai. Nukentėjusysis taip pat patyrė didelius išgyvenimus ir dėl to, kad sužinojo, jog J. B. ir V. G. ilgą laiką jį slapta sekė, persekiojo, rengė planą ir ketino sumušti jo žmoną, o vėliau ir jį patį, padarant jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas, nustatydamas priteisiamos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, turėjo atsižvelgti į tai, kad nuteistųjų tyčiniais veiksmais buvo siekiama pasikėsinti į vieną iš labiausiai teisės ginamų vertybių – sveikatą, įvertinti jog nukentėjusysis yra neįgalus asmuo, todėl jam, kaip neįgaliam asmeniui, tokie įvykiai sukėlė didesnį pavojų sveikatai, depresiją, šoką ir nerimą. Dėl sukelto streso ir išgyvenimų, nukentėjusysis pradėjo jausti maudimą širdies plote, stiprų galvos skausmą, atsirado nemiga, buvo priverstas atsigulti į reabilitacijos ligoninę. Be to, norėdamas atgauti dvasinę pusiausvyrą, buvo priverstas kreiptis į psichoterapeutą, kuris paskyrė medikamentinį ir psichoterapinį gydymą. Įvykęs pasikėsinimas žymiai pablogino nukentėjusiojo sveikatą ir sukėlė ilgalaikį sveikatos pablogėjimą. Nerimas dėl savęs ir artimųjų, nerimas dėl galinčio pasikartoti pasikėsinimo tikimybės ir šiuo metu išlikęs.

Nukentėjusioji S. Z. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir jos civilinį ieškinį tenkinti visiškai, jai solidariai iš S. K., J. B. ir V. G. priteisiant 2 896,20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Anot nukentėjusiosios, teismas tik iš dalies tenkindamas jo civilinį ieškinį ir priteisdamas jai tik 1 000 Eur, vietoje 2 896,20 Eur, neturtinei žalai atlyginti, pažeidė BPK 109 straipsnio bei 115 straipsnio 1 dalies nuostatas, netinkamai įvertino visus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje. Nukentėjusioji mano, kad jai priteistas neturtinės žalos atlyginimas, įvertintas 1 000 Eur, yra per mažas, prieštaraujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad ji nebuvo sumušta ne dėl nuteistųjų valios, o todėl, jog S. K. surastas asmuo J. Ž. ją sumušti atsisakė, įspėdamas I. Z. apie tokius jų ketinimus.

Apeliantė, remdamasi kasacinio teismo formuojama praktika (kasacinės nutartys Nr. Nr. 2K-420/2007, 2K-114/2008, Nr. 3K-3-119/2009), nurodo, kad teismas neįvertino nei CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų visumos, nei kiekvieno iš jų atskirai, neišanalizavo jų visų faktinių bylos aplinkybių kontekste. Nukentėjusioji pabrėžia, kad žmogaus sveikata ir gyvybė yra vienos iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugomos. Bet koks poveikis šioms vertybėms (gėriams) pasireiškia ypač didele žala. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamos vertybės, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-394/2006).

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jai priteisiamos neturtinės žalos dydį, turėjo atsižvelgti į tai, kad nuteistųjų tyčiniais veiksmais buvo siekiama pasikėsinti į vieną iš labiausiai teisės ginamų vertybių – sveikatą. Teismas privalėjo įvertinti ir tai, kad minėti įvykiai taip stipriai paveikė ją, jog ji ilgą laiką jautėsi nesaugiai tiek viešose vietose, tiek asmeninėje aplinkoje, bijodama galimo pakartotinio pasikėsinimo tiek į ją pačią, tiek į jos vyrą bei jų mažametę dukrą. Visa nukentėjusiosios šeima buvo stipriai sukrėsta ir nuolatos jautėsi nesaugiai, jautė baimę. Dėl patirtų išgyvenimų ir nuolatinio streso sutriko S. Z. sveikata, pradėjo kankinti nemiga. Nukentėjusioji jausdavo nuolatinius stiprius galvos skausmus. Gydytojai nustatė, kad tokius sveikatos sutrikimus sukėlė patirtas stresas, neigiami išgyvenimai, kuriuos nukentėjusioji patyrė sužinojusi, jog buvo kėsintasi sutrikdyti jos sveikatą. Dėl nuolatinio jaučiamo streso ir įtampos, nukentėjusioji buvo priversta kreiptis į psichoterapeutą, kuris jai paskyrė medikamentinį gydymą. Nukentėjusioji akcentuoja, kad buvo pasikėsinta ne tik į ją, bet ir į jos mažametę dukrą, vyrą. Tokie sukrėtimai žmogaus gyvenime palieka neišdildomą pėdsaką, pasekmes, kurias sukėlė patirti sveikatos sutrikimai, nukentėjusioji jaus visą likusį savo gyvenimą. Atsižvelgusi į tai, kas pasakyta, apeliantė daro išvadą, kad teismas turėjo visiškai patenkinti jos civilinį ieškinį ir priteisti jai 2 896,20 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, o to nepadaręs nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos panašiose bylose.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis I. Z. ir jo atstovas advokatas R. Skėrys prašė nukentėjusiojo atstovo ir nukentėjusiosios S. Z. apeliacinius skundus tenkinti, nuteistųjų J. B. ir V. G. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų J. B. ir V. G. gynėja prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo I. Z. atstovo advokato R. Skėrio bei nukentėjusiosios S. Z. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo S. K. gynėja prašė nukentėjusiojo I. Z. atstovo advokato R. Skėrio bei nukentėjusiosios S. Z. apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras prašė nuteistųjų J. B. ir V. G., nukentėjusiojo I. Z. atstovo advokato R. Skėrio ir nukentėjusiosios S. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų J. B. ir V. G., nukentėjusiojo I. Z. atstovo advokato R. Skėrio ir nukentėjusiosios S. Z. apeliaciniai skundai netenkintini.

Dėl nuteistųjų J. B. ir V. G. apeliacinių skundų

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamu nuosprendžiu nustatytas faktines bylos aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, įvertintu nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. B. ir V. G. kaltės pagrįstos įrodymų išsamia analize. Apeliantės J. B. ir V. G. skunde pateikia motyvus, kuriais atsieja įrodymus vieną nuo kito ir iškraipo jų prasmę. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, ar gauti duomenys laikytini įrodymais kiekvienu atveju sprendžia teisėjas arba teismas, kurio žinioje yra byla. Šioje byloje įrodymai: nuteistųjų S. K., J. B., V. G., nukentėjusiųjų S. Z., I. Z., liudytojų V. V., R. Š., J. Ž. parodymai; savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo protokolas su priedais (kompaktinis diskas Nr. 30-6-115, išklotinė, jos vertimas), kuriuose 2013 m. sausio 24 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), užfiksuotas ir iššifruotas pokalbis tarp S. K., J. B. ir V. G. (2 t., b. l. 38, 39-58, 59-83); ikiteisminio tyrimo veiksmų (apžiūros) protokolas, kuriame užfiksuotas faktas, kad I. Z. pateikė automobilio žarnelę iš dviejų dalių ir ji buvo apžiūrėta (1 t., b. l. 11-12); specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad tyrimui pateiktos stabdžių žarnelės fragmentai galėjo būti atidalyti peiliu ar kitu įnagiu, turinčiu užgaląstus ašmenis (1 t., b. l. 15-16); pažyma, kurioje 23,17 Eur (80 Lt) įvertintas stabdžių remontas (detalės, darbas, eksploatacinės medžiagos) (1 t., b. l. 9), gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Vertindamas įrodymus kiekvieną atskirai ir jų visetą teismas padarė teisingas išvadas dėl J. B. ir V. G. kaltės. Teismas pagrįstai atmetė jų gynybinę poziciją, neigiant nusikaltimų organizavimą. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas įtikinamai motyvavo, kodėl kritiškai vertina tokius J. B. ir V. G. parodymus. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismo sprendimą nulėmė būtent tai, kad bylos įrodymai paneigia J. B. ir V. G. nurodytas aplinkybes. Jų parodymus pirmosios instancijos teismas vertino visų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Byloje nėra jokių duomenų, kad S. K. spaudė, aktyviai skatino ar kurstė nuteistąsias J. B. ir V. G. padaryti nusikalstamą veiką, ar tęsti jau pradėtus nusikalstamus veiksmus. Priešingai, iš 2013 m. sausio 24 d. pokalbio įrašo nustatyta, kad J. B. priekaištavo S. K., jog nupjauta tik viena stabdžių žarnelė, užsakymas nebuvo įvykdytas kaip ji tikėjosi. J. B. su V. G. planavo S. Z. sumušimą, baiminosi ir aptarė kaip veikti, kad sumušimas nebūtų išaiškintas, sprendė dėl sumušimo vietos, laiko, padarytų sužalojimų pobūdžio, atlygio už sumušimą ir kitų aplinkybių. S. K. jokių provokacinio pobūdžio veiksmų neatliko. S. K. veiksmai nėra ir negali būti laikomi provokuojančiais, nes jis nesiekė ir neatliko veiksmų, kurie nuteistosioms būtų apriboję veiksmų pasirinkimo laisvę. Garso įrašas, kuris buvo padarytas atliekant ikiteisminį tyrimą, objektyviai patvirtina, kad BPK 158 straipsnio 4 dalyje nustatyto draudimo provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką S. K. laikėsi. Šis ikiteisminio tyrimo veiksmas yra teisėtas, nes susitikti ir kalbėtis su V. G., V. G. ir J. B. apie jiems žinomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, motyvus, tikslus, pasekmes ir t. t. buvo leista ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. sausio 23 d. nutartimi (2 t., 36-37). Bylos duomenys nepatvirtina apeliacinio skundo teiginių, kad S. K. siekė perkelti visą atsakomybę joms, pats išvengdamas jos. Bauginamojo poveikio priemonių panaudojimu prieš S. ir I. Z. buvo suinteresuotos pačios nuteistosios, o ne S. K.. Minėtų asmenų tarpusavio ilgalaikis priešiškumas, apibūdintas jų apklausų protokoluose, objektyviai atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartyje, priimtoje I. Z. baudžiamojoje byloje, kurioje jos buvo nukentėjusiosiomis dėl I. Z. vandališkų veiksmų, kuomet jis viešoje vietoje, gatvėje prie gyvenamųjų namų, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, sugadino turtą (daiktu, panašiu į plaktuką, išdaužė dviejų automobilių žibintų, durelių stiklus, apgadino automobilio dangtį, stogą ir pan.) ir padarė turtinę žalą. Iš nutarties turinio matyti, kad I. Z. susijęs su J. B. ir V. G. itin įtemptais asmeniniais santykiais dėl vykstančių teismo procesų civiline tvarka (4 t., b. l. 96-101). Taigi teismas neturėjo pagrindo netikėti nuteistojo S. K. parodymais, kad 2013 m. sausio 6 d. J. B. prašė pamokyti nukentėjusįjį I. Z., nestipriai sumušti, bet pradžioje lengvai sumušti jo žmoną, o patį I. Z. paskui. Pokalbis vyko jos namuose, dukros nebuvo, po to jis, J. B. ir V. G. važiavo į kiemą, kur gyveno moteris, kurią reikėjo sumušti. J. B. parodė moters „Golf“ bei I. Z. „Mersedes“ markės automobilius, grįžus pas J. B. į namus ji iš laikraščio parodė I. Z. bei iš interneto moters nuotraukas. Ikiteisminio tyrimo teisėjui S. K. parodė, kad sausio pradžioje J. B. prašė pasekti I. Z. bei po to sumušti jo žmoną, tik nestipriai, jog būtų mėlynės. Po to jis paskambino J. Ž. ir paklausė, ar jis galėtų nežymiai sumušti, tik kad būtų mėlynės, be lūžių. Susitikus jis J. Ž. pasakė, kad reikia pagąsdinti, nestipriai sumušti, jog būtų mėlynės. Iš šių S. K. parodymų ir iš dalies 2013 m. sausio 24 d. padaryto pokalbio garso įrašo turinio, teismas sprendė apie J. B., V. G. ir S. K. tyčios kryptingumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. B. ir V. G. siekė (turėjo tikslą), jog S. Z. būtų nežymiai sutrikdyta sveikata, o S. K. sukurstė kitą asmenį tai padaryti. Iš S. K. parodymų matyti, kad nuteistosios prašė S. K. nežymiai sumušti S. Z., jog jai būtų padarytos mėlynės, be kaulų lūžių, taip pat prašė dar ją pagąsdinti – esant galimybei nupjauti S. Z. automobilio stabdžių žarneles, kad ji patektų į avariją.

Nuteistųjų J. B. ir V. G. apeliaciniame skunde dar yra argumentų, kuriais ginčijamos nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimas, teismo išvados, susijusios su tam tikrų faktinių aplinkybių konstatavimu, pateikiant sau palankų vertinimą, ir būtent tokiu pagrindu neigiami kaltės įrodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas tinkamai įvertino įrodymų visetą: nuteistojo S. K., liudytojo J. Ž. parodymus, 2013 m. sausio 24 d. garso įrašo turinį ir padarė pagrįstą išvadą, jog už S. Z. sumušimą bei jos automobilio stabdžių žarnelių nupjovimą buvo pažadėtas piniginis atlygis ir 289,62 Eur (1 000 Lt) S. K. buvo perduoti šiam tikslui įgyvendinti. Minėti bylos įrodymai nepatvirtina nuteistųjų apeliacinio skundo argumentų, kuriais iškraipoma ši faktinė aplinkybė, nurodant, kad S. K. pasiskolino šiuos pinigus. Tai, kad stabdžių žarnelė buvo nupjauta, patvirtino apklausti kaip liudytojai įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai V. V. ir R. Š., kurie parodė, jog buvo atvarytas automobilis, patikrintas ir nustatyta, kad automobiliui nupjauta priekinių stabdžių viena žarnelė, šią žarnelę atidavė nukentėjusiesiems. Nukentėjusieji parodė, kad ją pateikė policijos pareigūnams. Specialistas, atlikęs žarnelės fragmentų tyrimą, nustatė, kad ši atidalyta, panaudojus įrankį. Tai, kad nuteistasis S. K., liudytojai, nukentėjusieji negalėjo kategoriškai nurodyti kokią dieną tai įvyko, nėra pagrindas abejoti minėtų asmenų parodymų tikrumu ir patikimumu.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas taip pat padarė teisingą išvadą, kad surinkti įrodymai neatskleidžia, kokio sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio (padarinių), atsiradus automobilio defektui – nupjovus vieną stabdžių žarnelę, siekė nuteistieji. Teismas atsižvelgė: į nukentėjusiosios S. Z. parodymus, kad ji įsėdusi į automobilį pajuto, jog dėl stabdžių jis techniškai netvarkingas („kažkas ne taip su stabdžiais“), stabdžiai nežymiai stabdė, todėl automobilį ji nuvairavo pas meistrus; į S. K. parodymus, kad jis žinojo, jog nupjovus vieną stabdžių žarnelę automobilis turėtų stabdyti. Aptariamu atveju autoįvykis, kurio metu būtų apgadinta transporto priemonė ir sužaloti žmonės, nekilo. Vertindamas nuteistųjų siekius nupjaunant stabdžių žarnelę, teismas atsižvelgė į tai, kad tuo pačiu metu nuteistosios organizavo S. Z. nežymų sumušimą, vengiant sunkesnių sužalojimų, kaulų lūžių ar pan. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne tik nuteistojo S. K., nukentėjusiosios S. Z. parodymus, objektyviuosius padarytos nusikalstamos veikos požymius, nusikalstamos veikos padarymo būdą, įrankius, bet ir minėtą informaciją apie J. B. ir V. G. 2013 m. sausio pradžios ketinimus nežymiai sužaloti S. Z., ją išgąsdinti, 2013 m. sausio 24 d. ketinimus (po priekinio stabdžio žarnelės įpjovimo) padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl nukentėjusiojo I. Z. atstovo advokato R. Skėrio apeliacinio skundo

Apeliantas nukentėjusiojo I. Z. atstovas advokatas R. Skėrys skunde tvirtina, kad J. B. ir V. G. organizavo padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą 2 ir daugiau žmonių, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, todėl jų veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus, jos organizavo ne tik S. Z. sumušimą, bet ir I. Z. sumušimą, o S. K. pasikėsino sunkiai sutrikdyti S. Z. sveikatą, kvalifikuojant jo veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus, nes jis pasikėsino sutrikdyti 2 ar daugiau žmonių sveikatą – automobilyje važiavo su S. Z. ir jos mažametė dukra A. Z., kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – nupjovus padidinto pavojaus šaltinio – automobilio – stabdžių žarnelę, galėjo nukentėti pašaliniai asmenys.

Teismas dėl šių kaltinimų atliko tyrimą, šiems nepasitvirtinus, S. K., J. B. ir V. G. išteisino, ir nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, kurių netikslinga kartoti. Anot apelianto S. K., vykdydamas J. B. ir V. G. nurodymą, peiliu perpjovė S. Z. automobilio „Volkswagen Golf“, stovėjusio kieme, priekinę stabdžių žarnelę, S. K., J. B. ir V. G., suvokdami, kad dėl tokių sugadinimų S. Z. vairuojamas automobilis gali tapti nevaldomas ir nukentėjusiajai gali kilti sunkios pasekmės – jos sveikata gali būti sunkiai sutrikdyta, tačiau nukentėjusiosios sveikata nebuvo sunkiai sutrikdyta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo S. K. valios, nes S. Z. laiku pastebėjo automobilio sugadinimą.

Taigi apeliantas skunde išdėsto visiškai abstraktų padarinių numatymą. Suprantama, kad ne visada lengva objektyviai nustatyti numatymo ribas. Numatymo ribos vis dėlto negali būti nustatomos remiantis vien padarytos veikos pobūdžiu. Jeigu vertinti taip, kaip abstrakčiai vertina apeliantas, tai nupjaudamas automobilio stabdžio žarnelę, kaltininkas numato platų padarinių spektrą – tiek galimą sveikatos sutrikdymą, tiek gyvybės atėmimą, tačiau apeliantas skunde apsiriboja sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Pasikėsinimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad pavojingais veiksmais jis siekia nusikalstamo rezultato, jo nori, tačiau nepasiekia dėl priežasčių, kurios nepriklauso nuo jo valios. Todėl kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė. Atsakomybė už pasikėsinimą sunkiai sutrikdyti kito asmens sveikatą kyla tik tuomet, kai kaltininkas veikia tiesiogine tyčia (nori sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą), tačiau padariniai neatsiranda dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Visiškai neteisus apeliantas teigdamas, kad veika gali būti padaryta ir netiesiogine tyčia.

Apeliantas taip pat neteisus tvirtindamas, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pasikėsinimas padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą atitinka 2 kvalifikuojančius požymius, nustatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2 ar daugiau žmonių) ir 7 punkte (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu). Visų pirma, būtinas veikos pavojingumo suvokimas, t. y. suvokimas tų aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviąją pusę. Tuo atveju, kai nusikaltimo sudėčiai būdingi kvalifikuojantys požymiai, kuriais apibūdinamas dalykas ar veika (pavyzdžiui „visuotinai pavojingu būdu“, „2 ir daugiau asmenų“ ir pan.), tai kaltininkas privalo suvokti ir šiuos požymius. Byloje nėra duomenų, kad nuteistieji suvokė, jog su S. Z. automobilyje gali važiuoti / važiuos ir jos mažametė duktė. Pastebėtina ir tai, kad tokių duomenų, išskyrus prielaidas, savo skunde nepateikia ir pats apeliantas. Kita vertus, byloje aplinkybė, kad kartu su S. Z. automobilyje važiavo ir jos mažametė dukra, nepasitvirtino. Atstovas abejoja teismo įrodymu šioje byloje pripažintos publikacijos, skelbtos viešojoje erdvėje (I. Z. interviu dienraščiui „(duomenys neskelbtini)“), patikimumu ir apskritai tokios publikacijos galimybe būti pripažintai įrodymu (4 t., b. l. 122-127). Tačiau teisėjų kolegijai paminėtoje publikacijoje esanti informacija sąsajumo ir leistinumo aspektu abejonių nekelia. Publikacijoje yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės teisingai išspręsti bylą. Iš šios publikacijos spaudinio matyti, kad ji yra atspausdinta iš internetinio puslapio www.delfi.lt, o tai patvirtina internetinio spaudinio autentiškumą. Todėl teismas pagrįstai šią publikaciją pripažino įrodymu ir joje esančius duomenis įvertinęs visų bylos įrodymų kontekste pagrindė savo išvadas.

Antra, pasikėsinimas sunkiai sutrikdyti sveikatą 2 ar daugiau asmenims gali būti inkriminuojamas taip pat tik tuo atveju, jei esama vieningo nusikalstamo sumanymo (motyvo ir tikslo) sunkiai sutrikdyti sveikatą keletui asmenų. Konkrečiu atveju motyvo ir tikslo taip pat nėra. Nusikaltimo padarymo būdą apibūdina ir požymis, įtvirtintas BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punkte – būdas, pavojingas kitų žmonių gyvybei. Šis požymis kaltininkui inkriminuojamas tuomet, kai jis, turėdamas tikslą sunkiai sutrikdyti gyvybę vienam žmogui, pasirenka tokį nusikalstamo sumanymo realizavimo būdą, priemones ar įrankius, kurie sudaro sąlygas sunkiai sutrikdyti sveikatą ne vienam žmogui. Dėl padarinių (sukelto kitų žmonių sunkaus sveikatos sutrikdymo) tokiu atveju esama nekonkretizuotos (neapibrėžtos) tyčios. Kaip minėta, padarinių, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punkte, nagrinėjamu atveju nekilo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo išvada apie S. K. veiksmų kryptingumą yra pagrįsta išsamiai išnagrinėtomis visomis bylos aplinkybėmis. Apelianto skundas apie nusikalstamos veikos tikslą ir motyvus pagrįstas daugiau jo subjektyviais įvykio įvertinimais. Teismas pripažino, kad S. K. tyčia buvo neapibrėžta, todėl jo veiką kvalifikavo pagal atsiradusius padarinius. Neapibrėžta tyčia yra tada, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato padarinius, tačiau jų neindividualizuoja. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininkas atsako tik už atsiradusius padarinius. Veika gali būti kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą tik tokiu atveju, jei nusikaltimas padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. kaltininkas suvokė ne abstraktų daromos veikos pavojingumą, o jos pavojingumą kito asmens sveikatai, numatė sunkaus sveikatos sutrikdymo galimybę ir norėjo sunkiai sutrikdyti sveikatą nukentėjusiajam. Būtent tokio turinio tyčinė kaltė leistų kvalifikuoti veiką kaip pasikėsinimą padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis S. K. veikė apibrėžta tyčia, siekdamas S. Z. sunkiai sutrikdyti sveikatą ir padarinių nekilo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Visos teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad S. K. veikė neapibrėžta tyčia. Kaip minėta, esant neapibrėžtai tyčiai veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius. Tai reiškia, kad smurtaudamas kaltininkas numato platų padarinių spektrą (nuo fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimo iki jo mirties, todėl tuomet, kai kaltininkas veikia neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia dėl padarinių, jis atsako už faktiškai sukeltą žalą. Apygardos teismas teisingai interpretavo faktines bylos aplinkybes ir tinkamai kvalifikavo veiką, nes realiai nukentėjusiajai nebuvo padarytas joks kūno sužalojimas, tik moralinių kančių sukėlimas nėra kūno sužalojimas, pagal kilusius padarinius – nukentėjusioji patyrė turtinę žalą dėl stabdžių žarnelės įpjovimo.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto nuomone, kad J. B. ir V. G. organizavo, o S. K. palenkė kitą asmenį padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą – „užsakė“ pas J. Ž., jog šis sumuštų, t. y. sunkiai sutrikdytų dar ir I. Z. sveikatą. Iš tikrųjų pokalbyje su S. K. J. B. ir V. G. atskleidė savo tyčią ateityje (link vasaros) galbūt (jeigu prisireiks) sužaloti ir I. Z., tačiau tai buvo tik mintys, pasisakymai –žodine forma išreikšti nusikalstami kėslai, kuriems realizuoti dar nesiimta jokių konkrečių veiksmų. Nuteistosios savo atskleista tyčia nesukėlė realaus pavojaus teisės saugomiems visuomeniniams santykiams, todėl tai negali būti laikoma nusikaltimo stadija. Iš nuteistojo S. K. parodymų bei savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo protokole užfiksuoto pokalbio teismas teisingai nustatė, kad 2013 m. sausio 24 d. J. B. ir V. G. tarėsi su S. K. sužaloti tik S. Z., o vėliau, „link vasaros“, jeigu reikės, bus tariamasi ir dėl I. Z. sumušimo. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šiais įrodymais paremtų teismo išvadų, kad buvo tariamasi sužaloti tik vieną žmogų – S. Z. ir tik už S. Z. sužalojimą buvo sumokėtas 289,62 Eur (1 000 Lt) atlygis. Bylos įrodymai – nuteistojo S. K. parodymai nepatvirtina liudytojo J. Ž. parodymų, kad I. Z. norėta „sulaužyti“: sumušti su armatūra bei lazdomis, jog tokį prašymą perdavė S. K.. Kita vertus, J. Ž. parodymai dėl šios aplinkybės nėra nuoseklūs – proceso pradžioje tokios aplinkybės apskritai neminėjo, ji atsirado jo parodymuose kur kas vėliau. Garso įrašas, padarytas J. Ž. jo pokalbio metu su S. K. taip pat nepatvirtina šios aplinkybės ir nesuteikia pagrindo pripažinti, kad J. B. ir V. G. organizavo, o S. K. kurstė sunkiai sutrikdyti sveikatą I. Z.. Tai iliustruoja pokalbio frazės – J. Ž. - „ar to vyro nebereikia“, S. K. - „jos tyli, nieko nesako“ (2 t., b. l. 28-30).

Dėl nuteistųjų J. B., V. G., nukentėjusiojo I. Z. atstovo advokato R. Skėrio, nukentėjusios S. Z. apeliacinių skundų motyvų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos faktą, priteisdamas konkretaus dydžio neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai taikė įstatymo leidėjo nustatytus kriterijus, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos faktą, nepažeidė CK 6.250 straipsnio, tinkamai aiškino ir taikė jo nuostatas, išsamiai išnagrinėtos bylos ir visapusiškai įvertintų visų bylos faktų kontekste. Apygardos teismas nustatė, kad nukentėjusieji S. Z. ir I. Z., sužinoję apie J. B. ir V. G. planuojamą jų sumušimą dėl besitęsiančių teismo procesų, jog S. K. nupjovė S. Z. automobilio stabdžių žarnelę, patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, emocinę depresiją, šoką ir nemigą. Dėl patirtų išgyvenimų sutriko jų sveikata, sveikatos sutrikimą sukėlė patirtas stresas bei neigiami išgyvenimai, jie pradėjo vartoti medikamentus. Tai, kad nukentėjusiesiems dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų atsirado žala sveikatai, patvirtina bylos duomenys: po įvykio medicininių dokumentų išrašuose pažymėta, jog nukentėjusysis I. Z. skundėsi padidėjusiu jautrumu, nuolat jaučiama įtampa ir sutrikusiu miegu, jam buvo skirtos psichoterapeuto konsultacijos, taikomas medikamentinis ir psichoterapinis gydymas (3 t., b. l. 8-10, 11-17), nukentėjusioji S. Z. 3 kartus lankėsi psichikos sveikatos centre, nustatyta diagnozė: „Stresas, neklasifikuojamas kitur“ (1 t., b. l. 18-20, 21).

Visapusiškai įvertinęs visus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl neteisios apeliantės J. B. ir V. G. apeliaciniame skunde nurodydamos, kad teismas nepagrįstai priteisė 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą I. Z., nepatyrusiam neturtinės žalos. Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus.

Netenkintinas nuteistųjų prašymas sumažinti teismo priteistos S. Z. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį. Dėl jų argumentų, kad teismas neįvertino S. Z. pozicijos (byloje nebuvo aktyvi, nedalyvavo teismo posėdžiuose, neįrodinėjo, kuo jai pasireiškė neturtinės žalos padarymas), nuteistųjų J. B. ir V. G. sunkios turtinės padėties, pažymėtina, kad pagal teismų praktiką neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturi būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kaip nurodyta pirmiau, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti ir atsižvelgė teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje turtinė nuteistųjų padėtis nėra svarbus kriterijus vertinant neturtinės žalos atlyginimo dydį dėl to, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubausti žalą padariusius asmenis, o kompensuoti nukentėjusiosios patirtus neigiamus išgyvenimus, esminę reikšmę suteikiant pažeistos vertybės pobūdžiui ir kilusiems padariniams.

Dėl apelianto nukentėjusiojo I. Z. atstovo ir nukentėjusiosios S. Z. prašymų pakeisti nuosprendį ir padidinti neturtinės žalos sumą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad nukentėjusiųjų jausmai, vidiniai išgyvenimai, sukrėtimai ir kančios yra individualūs, todėl, remdamasis tokiais vidiniais išgyvenimais, nulemtais individualios reakcijos į to paties pobūdžio ir sunkumo veiksmus, kuriais pažeidžiamas didesnę ar mažesnę vertę asmenims turintis gėris, nukentėjusieji subjektyviai įvertina ir nurodo jiems padarytos žalos dydį. Vis dėlto, teismas, vertindamas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, visų pirma, turi įvertinti pažeistos vertybės pobūdį pagal protingo žmogaus etaloną. Neturtinė žala, patirta dėl nuteistųjų kėsinimosi į nukentėjusiosios sveikatą, neturtinių vertybių hierarchijoje, yra esminė, tačiau nagrinėjamu atveju ji neprarasta, ir jos atkurti nereikia. Kitas svarbus neturtinės žalos dydį lemiantis kriterijus yra neigiami padariniai, kurie atsirado dėl neturtinės vertybės pažeidimo. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisingą neturtinės žalos dydį. Padidinti neturtinės žalos dydį nėra pagrindo, nes byloje nėra duomenų apie ilgalaikius nukentėjusiųjų sveikatos sutrikimo padarinius ateityje, sumažėjusias nukentėjusiųjų bendravimo galimybes ar nemigą, nukentėjusiųjų sveikatos sutrikimas nėra sunkus.

Todėl apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nuteistųjų J. B. ir V. G., nukentėjusiojo I. Z. atstovo advokato R. Skėrio ir nukentėjusiosios S. Z. apeliaciniai skundai atmestini, o apskųstasis teismo nuosprendis nenaikintinas ir nekeistinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų J. B. ir V. G., nukentėjusiojo I. Z. atstovo advokato Roberto Skėrio ir nukentėjusiosios S. Z. apeliacinius skundus atmesti.