- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-27
- Bylos Nr.
- A-71-502/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00762-2022-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Artūras Drigotas, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- Š. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Š. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra, atsakovas) 2022 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. BV-11 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Generalinę prokuratūrą priimti naują sprendimą, iš naujo įvertinus, ar informacija apie pareiškėjo nurodytą pažeidimą atitinka Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo (toliau – ir Pranešėjų apsaugos įstatymas) nuostatas.
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėjas Generalinei prokuratūrai 2021 m. gruodžio 9 d. ir 2022 m. sausio 6 d. pateikė pranešimus (atitinkamai Nr. 17.9-10261 ir Nr. 17.9-204) dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2021 m. kovo 2 d. prejudicinio sprendimo byloje C-746/18 (toliau – ir ESTT sprendimas), kuriuo vadovavosi atsisakydamas tenkinti ikiteisminio tyrimo įstaigos prašymą ikiteisminio tyrimo byloje. Tačiau skundžiamu Sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, nepripažino pareiškėjo pranešėju.
2.2. Pareiškėjas nesutiko su išvada, kad jo pateikta informacija neatitinka viešojo intereso ir kad jo nurodytas pažeidimas nėra susijęs su pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublikoje netinkamai taikomos 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, nuostatos. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir Elektroninių ryšių įstatymas) 77 straipsnio nuostatos (redakcijos, įsigaliojusios 2021 m. gruodžio 1 d.) prieštarauja ESTT sprendimui, todėl nuo 2021 m. gruodžio 1 d. ikiteisminio tyrimo duomenys, susiję su asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsauga elektroninių ryšių sektoriuje, renkami neteisėtai. Dėl šios priežasties gali būti pažeistos asmenų teisės bei laisvės (renkami ir teikiami duomenys pagal užsienio valstybių teisinės pagalbos prašymus, Europos tyrimo orderius ir kt.). Paaiškėjus, kad atitinkami duomenys buvo surinkti neteisėtai, teismas gali jų nepripažinti įrodymu, o suinteresuotas asmuo, kurio teisės ir laisvės pažeistos, įgytų teisę reikšti valstybės institucijoms ieškinį.
2.3. Minėta informacija susijusi ne tik su pareiškėjo tiesioginio vadovo, aukštesniojo prokuroro, procesiniu sprendimu, bet ir su procesinės prievartos priemonės, kuri galbūt prieštarauja ESTT sprendimui, taikymu.
2.4. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimą Nr. 17.9-10261 (toliau – ir 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimas) pateikė vadovaudamasis ne Pranešėjų apsaugos įstatymu, o Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 14 straipsnio 2 dalimi. Prokuratūros įstatyme nėra minimas Pranešėjų apsaugos įstatymas, kaip ir pastarajame nenurodytas Prokuratūros įstatymas. Generalinė prokuratūra, vertindama, kad 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimas buvo pateiktas nesilaikant Pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytų formos reikalavimų, tačiau informaciją pripažinus atitinkančia kitus minėtame įstatyme nustatytus reikalavimus, turėjo pareiškėją pripažinti pranešėju.
2.5. Pranešėjų apsaugos įstatyme nustatyta galimybė asmeniui pranešti apie pažeidimą ne tik per įstaigos vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą, bet ir tiesiogiai kompetentingai institucijai, ypač kai minėtas kanalas neveikia, yra nepasiekiamas, dirbtinai blokuojamas, ar asmeniui sudaromos kliūtys juo pasinaudoti.
2.6. Pareiškėjas pripažino, kad 2021 m. gruodžio 9 d. pranešime nenurodė, jog pranešimą teikia vadovaudamasis Pranešėjų apsaugos įstatymu. Tačiau nuo 2021 m. gruodžio 9 d. iš prokuroro, kuriam buvo pavesta patikrinti pateiktą pranešimą, jokios informacijos apie priimtą sprendimą negavo, todėl, siekdamas apsaugoti viešąjį interesą, vadovaudamasis Pranešėjų apsaugos įstatymu, 2022 m. sausio 6 d. pateikė pranešimą Nr. 17.9-204 (toliau – ir 2022 m. sausio 6 d. pranešimas).
2.7. Generalinė prokuratūra, gavusi 2021 m. gruodžio 9 d. ir 2022 m. sausio 6 d. pranešimus (toliau kartu – ir Pranešimai), tyrimo dėl teisės normų kolizijos ir nacionalinių įgyvendinimo priemonių taikymo ir vertinimo dėl grėsmės viešajam interesui neatliko. Generalinės prokuratūros 2022 m. sausio 11 d. išvadą Nr. 17.9-356 parengė ir skundžiamą Sprendimą priėmė ne specializuotas Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, o Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras. Šiuo atveju nebuvo vadovautasi Rekomendacijomis dėl viešojo intereso gynimo, patvirtintomis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1-218.