- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-676-349-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Arnoldas Šukaitis (pran.), Nijolė Sušinskienė
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
Teisėjas Arūnas Nevardauskis Budžiamoji byla Nr. 1A-676-349/2008
2008 m. gruodžio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Sigito Bagdonavičiaus,
gynėjams advokatams Žygimantui Rutkauskui, A. B., Valentinui Baltrūnui, Vytautui Kupcikevičiui, Antanui Cemnolonskui, Zenonui Juknevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarties, kuria G. K., R. P., R. S., A. G., I. K., O. D., S. V., N. Š., kaltintiems pagal BK 146 str. 2 d., nutrauktas ikiteisminis tyrimas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. K., R. P., R. S., A. G., I. K., O. D., S. V., N. Š. buvo kaltinami tuo, kad jie kartu su L. U., E. M., A. K., V. K., A. L., M. A., 2003 m. kovo 16 d., veikdami bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, iš anksto susitarę su bendrininkais panaudojant smurtą neteisėtai atimti laisvę G. P., apie 16 val. 30 min., sekant automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojantį G. P. bei stebint aplinką, pastarajam atvažiavus į (duomenys neskelbtini) Nr. 1 namo garažą, A. G., N. Š. uždarius ir užrėmus duris, jam, E. M., R. P., R. S., A. K., V. K. panaudojus fizinį smurtą – sudavus smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, surišus ir perkėlus į M. A. vairuojamą mikroautobusą bei išvežus nenustatyta kryptimi, panaudodami smurtą neteisėtai atėmė žmogui laisvę.
Šalies argumentai
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo nutartį ir iš naujo perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Skunde nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas ir dėl to baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas. Pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai G. K., R. P., R. S., A. G., I. K., S. V., N. Š., O. D. taikė ir 1961 m. BK, ir 2000 m. BK nuostatas.
Nutartis nutraukti bylą kaltinamųjų atžvilgiu laikytina baigiamuoju teisės aktu, nes priimamas galutinis sprendimas šių asmenų atžvilgiu ir toliau procesas nebevyksta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime baigiamąjį teismo aktą prilygino nuosprendžiui, tai atitinka ir baudžiamojo proceso įstatymą, kadangi tiek nutartis nutraukti baudžiamąją bylą, tiek nuosprendis, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, sukelia vienodas teisines pasekmes, numato identišką apskundimo tvarką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje motyvų nebuvimas nuosprendyje vienareikšmiškai laikomas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Nutarties nutariamosios dalies nepagrindimas motyvuojamoje dalyje išdėstytais argumentais pažeidžia tiek Konstitucijos reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą, tiek baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimą ginti visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Šiuo atveju teismas nutartyje išdėstė motyvus tik dėl R. P., S. V., O. D. ir N. Š. baudžiamosios atsakomybės senaties termino nustatymo ir visiškai nemotyvavo bylos nutraukimo kitiems buvusiems kaltinamiesiems G. K., R. S., I. K. ir A. G., taip iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.
Šalies argumentai
Prokuroras skunde nurodo, kad G. K., R. S., A. G., I. K. po 2003-03-16, jau galiojant 2000 m. BK, padarė tyčines nusikalstamas veikas ir apkaltinamieji nuosprendžiai jų atžvilgiu įsiteisėję. Vadovaujantis BK 95 str. 4 d. nuostatomis, naujos nusikalstamos veikos padarymas nutraukia senaties terminus, todėl šiems asmenims patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai skaičiuotini ne nuo 2003-03-16, o nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį statymą.
Prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai buvusiems kaltinamiesiems G. K., R. S., A. G., I. K., S. V., grąžino piniginius užstatus, skirtus kaip kardomąją priemonę, motyvuodamas tuo, jog nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis. BPK 133 str. 5 d. imperatyviai nurodyta, kad, jei įtariamasis pažeidžia kardomąją priemonę – užstatą, užstatas pereina valstybei. Įstatymas numato, kad užstatas pereina valstybei tiek nesprendžiant kaltės klausimo, tiek ir jį sprendžiant. Įstatyme nenurodyta, kad užstatas pereina valstybei tik esant apkaltinamajam nuosprendžiui, normos konstrukcija leidžia teigti, jog užstatas turi pereiti valstybei ir esant išteisinamajam nuosprendžiui, ir vienintelis kriterijus sprendžiant šį klausimą yra kardomosios priemonės pažeidimo, o jokiu būdu ne kaltės. Kaltinamieji G. K., R. S., A. G. ir I. K. padarė naujas nusikalstamas veikas, todėl teismas, nutraukdamas bylą, turėjo užstatą pervesti valstybei.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, asmenys, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamajame įstatyme nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (BK 95 str.). Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nusikaltusiam asmeniui gali būti taikoma esant BK 95 str. 1 d. numatytoms sąlygoms ir nesant kliūčių, numatytų 3 ir 4 dalyse. BK 95 str. 2 d. nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
G. K., R. P., R. S., A. G., I. K., O. D., S. V., N. Š. buvo kaltinami nusikalstama veika, numatyta 2000 m. BK 146 str. 2 d., kuri padaryta 2003 m. kovo 16 d., t. y. iki 2003 m. gegužės mėn. 1 d. įsigaliojant 2000 m. BK. Nurodytų kaltinamųjų veikos kvalifikuotos pagal 2000 m. BK normas, pripažinus, kad naujasis baudžiamasis įstatymas yra palankesnis, nes švelnina padarytos veikos baudžiamumą. Tai reglamentuota BK 3 str. 2 d. BPK 3 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Apylinkės teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785 ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX- 994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2002 m. spalio 29 d. Nr. IX-1162) 13 str. 1 d., kur pasakyta, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką iki 2003 m. gegužės 1 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nustatoma vadovaujantis naujojo Baudžiamojo kodekso 3 ir 95 str. taisyklėmis – kai senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra tokie patys arba trumpesni, arba senojo Baudžiamojo kodekso 7 ir 49 str. taisyklėmis – kai senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra ilgesni, nustatė, kad 1961 m. BK 49 str. 1 d. 3 p. nustatytas senaties terminas už 2000 m. BK 146 str. 2 d. padarytą nusikalstamą veiką trumpesnis, todėl nutraukė bylą kaltinamųjų atžvilgiu, vadovaudamasis 1961 m. BK normomis.
Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad tokia situacija, kai padaryta veika kvalifikuojama pagal atitinkamą 2000 m. BK specialiosios dalies straipsnį, o taikomos 1961 m. BK 49 str. nustatytos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties sąlygos, arba atvirkščiai, pagal dabartiniu metu susiklosčiusią teisminę praktiką yra negalima, nes asmeniui vienu metu už vieną ir tą pačią veiką negali būti taikomos dvejų baudžiamųjų įstatymų nuostatos.
Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Ši įstatymo nuostata įpareigoja teismus remtis teismų praktika, kurioje laikomasi nuostatos, kad dėl senaties taikomos normos to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika. Tokia baudžiamojo įstatymo taikymo praktika išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-238/2007, 2K-775/2007, 2K-143/2008. Todėl veiką kvalifikavus pagal 2000 m. BK, negalima tuo pačiu metu taikyti 1961 m. BK numatytų bendrosios dalies normų (tame tarpe ir dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties), nors jos ir būtų palengvinančios asmens teisinę padėtį. Vadovaujantis BK 3 str. 2 d., tokiais atvejais veikla turi būti kvalifikuojama pagal 1961 m. BK atitinkamą specialiosios dalies straipsnį ir taikomi šiame baudžiamajame įstatyme numatyti palankesni senaties terminai arba atvirkščiai – veikos kvalifikavimo ir senaties taikymo klausimai sprendžiami pagal 2000 m. BK nuostatas.
Nors ankstesnė teisminė praktika buvo kitokia (byla Nr. 2K-496/2006), tačiau būtina remtis vėlesne susiklosčiusia teismine praktika, aiškinant baudžiamojo įstatymo taikymą.
Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai G. K., R. P., R. S., A. G., I. K., O. D., S. V. ir N. Š. taikė ir 1961 m. BK, ir 2000 m. BK nuostatas. Kadangi dėl kaltinamųjų padarytos 2000 m. BK 146 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos jos baudžiamumo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygos pagal 1961 m. BK ir 2000 m. LR BK yra skirtingos, teismas privalėjo įvertinti abu baudžiamuosius įstatymus tiek jų baudžiamumo, tiek senaties termino taikymo prasme, ir, vadovaujantis BK 3 str. 2 d., pritaikyti kaltinamiesiems palankiausią vieną baudžiamąjį įstatymą.
Šioje dalyje būtina paminėti, kad apylinkės teismas, nors ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau jo taikymą motyvavo visiems kaltinamiesiems, todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas motyvuojamojoje dalyje išdėstė argumentus ne dėl visų kaltinamųjų ir tuo padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
2000 m. BK 95 str. 4 d. nurodyta, kad naujos nusikalstamos veikos padarymas nutraukia senaties terminus. Tokiu atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padaryta nauja nusikalstama veika, nepriklausomai nuo jos sunkumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. K., R. S., I. K., A. G. po nusikalstamos veikos, kurios padarymu kaltinami šioje byloje, padarė nusikalstamas veikas.
Utenos rajono apylinkės teismo 2006-02-03 nuosprendžiu G. K., padaręs 2005 m. spalio 15 d. nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 38 str.
Panevėžio apygardos teismo 2005-11-07 nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už veiką, padarytą 2005 m. kovo 20 d., 60 MGL (7500 litų) bauda.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003-11-05 nuosprendžiu I. K. nuteistas pagal BK 284 str. 2 d. už veiką, padarytą 2003 m. birželio 11 d., 30 MGL (3750 litų) bauda.
Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2004-09-22 nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal BK 259 str. 1 d. už veiką, padarytą 2004 m. vasario 17 d., 10 MGL (1250 litų) bauda.
Skundžiama nutartimi nutraukdamas bylą, apylinkės teismas vadovavosi 1961 m. BK 49 str. 2 d., kur numatyta, kad senaties eiga nutrūksta, jeigu prieš sueinant šiame straipsnyje nurodytiems terminams, asmuo padaro naują nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams. Kadangi G. K., R. S. ir A. G. padarytų nusikalstamų veikų, kurios nustatytos aukščiau paminėtais nuosprendžiais, sankcijose numatyta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki 2 metų, o I. K. padarė baudžiamąjį nusižengimą, kurio sankcijoje iš vis nėra numatyta laisvės atėmimo bausmė, todėl teismas, taikydamas 1961 m. BK 49 str. konstatavo, kad G. K., R. S., A. G. ir I. K. padarytos nusikalstamos veikos nenutraukė baudžiamosios atsakomybės senaties termino, nors jų veikos ir buvo padarytos jau galiojant 2000 m. BK.
Jau vien dėl to, kad G. K., R. S., I. K., A. G. aukščiau paminėtas, atskirai įvykdytas veikas padarė po 2003 m. gegužės 1 d., t. y. įsigaliojus 2000 m. BK, apylinkės teismas G. K., R. S., A. G. ir I. K. negalėjo taikyti 1961 m. BK nuostatų, reglamentuojančių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino taikymą, nes, kaip jau minėta, senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priimta nutartis negali būti laikoma teisėta ir naikinama ((duomenys neskelbtini) str. 1 p.).
Kardomoji priemonė – užstatas skiriama siekiant, kad įtariamasis šaukiamas atvyktų pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą, nekliudytų nustatyti byloje tiesą, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (BPK 133 str. 1 d.). BPK 133 str. 5 d. imperatyviai nurodyta, kad, įtariamajam pažeidus kardomąją priemonę – užstatą, užstatas pereina valstybei. Užstatas grąžinamas įmokėjusiam asmeniui tuo metu, kai įtariamasis laikosi visų įpareigojimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamieji G. K., R. S., A. G. ir I. K. po nusikalstamos veikos, kurios padarymu kaltinami šioje byloje, padarė naujas nusikalstamas veikas. Tačiau svarbi aplinkybė, sprendžiant užstato grąžinimo klausimą, yra ne tai, kada buvo priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau kada padaryta nauja nusikalstama veika. G. K., R. S. ir I. K. naujas nusikalstamas veikas padarė jiems jau paskyrus nagrinėjamoje byloje kardomąsias priemones – užstatus. Tačiau A. G. kardomoji priemonė – 15000 Lt užstatas, paskirta 2004 m. kovo 18 d. prokuroro nutarimu (3 t., 70-71 b. l.), o vėlesniu – 2005 m. gegužės 11 d. prokuroro nutarimu užstato dydis sumažintas (3 t., 77-78 b. l.). Tuo tarpu naują nusikalstamą veiką A. G. padarė 2004 m. vasario 17 d., todėl apeliantas neteisus, jog dėl A. G. naujai padarytos nusikalstamos veikos teismas negalėjo grąžinti užstato jo davėjui (šiuo atveju – B. G.). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pagal BPK 133 str. 5 d. prasmę dėl G. K., R. S. ir I. K. sumokėtos piniginės įmokos turi pereiti valstybei ir jos neturi būti grąžinamos užstatų davėjams, kadangi neginčijamai nustatyta, jog kaltinamieji, paskyrus jiems kardomąsias priemones – užstatus, pažeidė vieną iš pareigų – nedaryti naujų nusikalstamų veikų.
Nagrinėjant bylą iš naujo ir svarstant klausimus dėl užstatų, būtina įvertinti, ar asmenys, kuriems buvo paskirtos kardomosios priemonės – užstatai, laikėsi ne tik pareigos – nedaryti naujų nusikalstamų veikų, bet ir kitų nutarimuose skirti kardomąsias priemones – užstatus pareigų. Visi jie pasirašytinai buvo įspėti, kad, nevykdant nutarimuose nurodytų pareigų, užstatas pereis valstybei. Tas buvo išaiškinta ir užstatų davėjams.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį dėl baudžiamosios bylos nutraukimo R. P., S. V., O. D., N. Š., G. K., R. S., A. G., I. K. ir kardomųjų priemonių panaikinimo bei užstatų grąžinimo R. P., S. V., N. Š., G. K., R. S., A. G., I. K. ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Panevėžio miesto apylinkės teismui.