- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-04
- Bylos Nr.
- e2-22278-960/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16458-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dariuš Lučinski
- Ieškovas
- UAB „Transrimpa“
- Atsakovas
- ADB „Gjensidige“
- Advokatai
- Aurelija Vingrienė
- Kategorijos
- 2.6.39.2.6.2Vežėjų civilinės atsakomybės draudimas
dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Aurelijai Vingrienei, atsakovo atstovui Andriui Sadauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Transrimpa“ ieškinį atsakovui ADB „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti atsakovo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą pripažinti 2018 m. sausio 26 d. įvykį dėl krovinio sugadinti nedraudžiamuoju neteisėtu, priteisti iš atsakovo 15 679,38 Eur draudimo išmoką, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, jog 2017 m. rugsėjo 7 d. tarp šalių buvo sudaryta Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartis pagal kurią nuo 2017 m. rugsėjo 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. buvo apdrausta ieškovo – vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją, 300 000,00 Eur sumai, nustatant 1 000,00 Eur išskaitą. Ieškovas pagal krovinio pervežimo užsakymą teikė lengvųjų automobilių pervežimo paslaugą UAB „Marci Group“ ir 2018 m. sausio 26 d. įvyko įvykis, kurio metu krovinio iškrovimo aikštelėje, ieškovo autovežiui valst. Nr. GFR 906, sugedus priekabos hidraulinei sistemai, antro aukšto platformos paslankioji dalis užkabino ir sugadino pirmame aukšte pakrauto automobilio Nissan priekinę stogo dalį, išdaužė priekinį stiklą bei įlenkė durelių viršutinę dalį. Įvykio metu buvo sužalotas ir visiškai prarastas šis automobilis, kuris buvo sunaikintas. Ieškovas 16 679,38 Eur žalą atlyginimo UAB „Marci Group“ įskaitymo būdu. Dėl draudiminės išmokos išmokėjimo ieškovas kreipėsi atsakovą, kuris 2018 m. kovo 5 d. raštu informavo, jog žala padaryta krovinio nukrovimo metu, o tai laikytina nedraudiminiu įvykiu. Pagal CMR konvenciją krovinio iškrovimas laikomas laikotarpis kai krovinys yra vežėjo žinioje ir jam tenka atsakomybė. Ieškovo atstovas prie sudarydamas sutartį nurodė, jog nori, jog draudimo apsauga galiotų ir krovinio pakrovimui ir iškrovimui, bet dėl nežinomų priežasčių šį sąlyga nebuvo įtraukta į sutartį. Draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, sąlygos yra standartinės, todėl ieškovas laikytina silpnesne šalimi ir jo interesai turi būti ginami prioritetiškai, sutarties neaiškumai ir galimi prieštaravimai turi būti aiškinamos ieškovo naudai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, jog 2017 m. rugsėjo 7 d. tarp šalių buvo sudaryta Vežėjų automobiliai atsakomybės draudimo sutartis, kuria, joje numatyta apimtimi buvo apdrausta ieškovo civilinė atsakomybė, susijusi su žala padaryta vežant krovinius. Ieškovas pranešė atsakovui apie įvykį ir prašė išmokėti draudiminę išmoką, o atsakovas 2018 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, nes automobilis buvo apgadintas nukrovimo nuo autovežio metu. Ieškovas tik 2019 m. gegužės 31 kreipėsi į teismą. Ieškovas ketindamas sudaryti ginčo sutartį pateikė prašymą, kuriame nenurodė, jog pageidauja papildomos apsaugos. Atsakovas ieškovui išdavė draudimo liudijimą, o ieškovas sumokėdamas draudimo išmoką patvirtino, jog susipažino su draudimo rūšies taisyklėmis ir jokių pastabų neturi. Tokio pobūdžio sutartis nebuvo pirmoji ieškovui ir buvo anksčiau sudaromos tokio pobūdžio sutartys. Sutartimi buvo apdraustas ne visas vežimo procesas ir atsakovas neprisiėmė rizikos, susijusios su automobilių pažeidimu, kuris buvo padarytas pakrovimo ir iškrovimo proceso metu. Taisyklių II d. 7.14. p „b“ papunktyje aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, jog jeigu draudimo sutartyje nenurodyta kitaip, draudikas neatlygina nuostolių dėl pervežamų automobilių, jeigu krovinys pažeidžiamas pakrovimo, iškrovimo metu . Šalys nebuvo susitariusios šios sąlygos netaikyti. Krovinių pakrovimas ir iškrovimas laikytinas rizikingesnis, todėl atsakovas sutartimi neprisėmė šios rizikos. Ieškovas neįrodė, jog žalą atlygino savininkui. Ieškiniui taikytinas sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas, kuris suėjo 2019 m. kovo 5 d., o ieškovas kreipėsi į teismą tik 2019 m. gegužės 31 d., todėl praleido ieškinio senatį.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė advokatė Aurelija Vingrienė palaikė ieškinį iš dalies. Nepalaikė reikalavimo dėl atsakovo sprendimo panaikinimo, nes pasikeitė teismų praktika ir toks sprendimas neturi būti naikinamas. Papildomai paaiškino, jog 2017 metais sudarytoje sutartyje objektu buvo vežėjo atsakomybė. 2018 m. sausio 26 d. įvyko įvykis, kurio metu automobilių iškrovimo metu sugedo platforma, kuri kliudė automobilį Nissan, t.y. žala kilo krovinio iškrovimo metu. Nuostoliai susidarė dėl to, jog automobilio remonto darbų kaina buvo apie 10 000 Eur, o automobilio vertė 16 000 Eur, todėl automobilio savininkas nusprendė sunaikinti tokį automobilį ir neleisti jį eksploatuoti. Nuostolius sudaro visa automobilio kaina. Ieškovas nuostolius atlygino „Marci Group“, kuris atlygino nuostolius automobilio savininko draudikui, kuris atlygino žalą savininkui. Ieškovas buvo apsidraudęs ir iškrovimo bei pakrovimo riziką aiškinant taisyklių ir sutarties sąlygas. Nedraudiminiai įvykiai turėjo būti atskirai aptarti anketoje. Prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, kuris yra praleistas. Ieškovas gavęs atsakovo atsakymą dėl draudimo išmokos nemokėjimo, nesiėmė jokių veiksmų. Įvykus po metų kitam įvykiui ir gavus neigiamą atsakymą, ieškovas pasijuto apgautas ir nutarė bylinėtis. Ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai, tik 3 mėnesius.
Teismo posėdžio metu atsakovo atsakovas Andrius Sadauskas nesutiko su ieškiniu. Papildomai paaiškino, jog žala buvo padaryta krovinio iškrovimo metu, kas laikytina nedraudiminiu įvykiu. Tarp šalių tai buvo sudaryta jau trečioji tokio tipo sutartis, kuriose buvo analogiškos sąlygos. Sutartyje nurodyta vežėjo atsakomybė yra draudimo kategorija ir tai nereikia, jog taikoma viskam. Tarp šalių nebuvo susitarimo netaikyti kokias nors taisyklių sąlygas. Ieškovas pateikė užpildytą anketą sudaryti draudimo sutartį ir joje nebuvo nurodyto prašymo dėl individualaus susitarimo. Po įvykusio įvykio ir atsakovo atsisakymo išmokėti draudiminę išmoką, į ieškovą kreipėsi V. J., kuris prašė jam pateikti prašymo kopiją. Paėmęs seną prašymą, papildė jį naują sąlyga ir atsiuntė ieškovui. Po įvykio ieškovui išreiškus aiškiai valią dėl draudimo apimties padidinimo, buvo sudaryta kitokio pobūdžio sutartis. Nesutinka, jog automobilis dėl apgadinimų turėjo būti sunaikintas ir tokiu būdu neturi jokios vertės. Atsakovo apskaičiavimu žala Lietuvos kainomis yra 8 937,99 Eur. Ieškovas buvo sutikęs su sprendimu neišmokėti draudiminės išmokos ir nėra jokių svarbių priežasčių dėl kurių ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Sutartis tarp šalių buvo sudaryta tokiu būdu: pateiktas ieškovo prašymas, jam išsiųstas draudimo liudijimas, atsakovas sumokėdamas kainą patvirtino, jog su juo sutinka. Atsakovas nereikalauja, jog jam būtų atsiųstas ieškovo pasirašytas polisas.
Teismo posėdžio metu liudytojas V. J. paaiškino, jog su ieškovu jį sieja verslo santykiai. Sudarant sutartį, jis ieškovo prašymu pildė anketą, kurią pasirašė ieškovo vadovas. Pasirašytas prašymas buvo išsiųstas atsakovui ir buvo gautas polisas. Ieškovui buvo aktualus draudimas ir krovinių iškrovimo ir pakrovimo metu. Logiškai, jog draudžiant vežėjo atsakomybę, yra draudžiamas ir krovinio iškrovimas. Vėliau pildydamas anketą nurodė papildomą sąlygą. Draudimo sąlygų neskaitė, o tik permesdavo akimis, manė, jog pagrindinė informacija yra polise.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Dėl bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių nustatymo.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 2017 m. rugsėjo 7 d. tarp šalių buvo sudaryta Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartis (toliau - Sutartis) pagal kurią nuo 2017 m. rugsėjo 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. atsakovas apdraudė ieškovo krovinio vežėjo atsakomybę pagal CMR konvenciją.
Byloje esančiais raštiniais įrodymais, šalių atstovų paaiškinimais teismo posėdžio metu, laikomos įrodytomis aplinkybės, jog 2018 m. sausio 26 d. įvyko įvykis, kurio metu ieškovo autovežiui valst. Nr. GFR 906 teikiant lengvųjų automobilių pervežimo paslaugas iš Prancūzijos į Ispaniją, aikštelėje, krovinio iškrovimo metu, sugedus ieškovo automobilio mechanizmui, buvo sugadintas gabenamas krovinys – automobilis „Nissan“, VIN Nr. VNVJ4000760119370, t.y. krovinys buvo sugadintas autovežiui stovint, krovinio iškrovimo metu.
Ieškovas dėl draudimo išmokos išmokėjimo kreipėsi į atsakovą, o atsakovas 2018 m. kovo 5 d. sprendimu pranešė ieškovui, jog žala buvo padaryta įvykio metu, kuris nelaikomas draudiminiu, todėl atsisako išmokėti draudiminę išmoką. Ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi 2019 m. gegužės 30 d.
Dėl Sutarties sudarymo ir jos sąlygų aiškinimo.
Šalių atstovų ir liudytojo V. J. teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais bei byloje pateiktais rašytiniais įrodymais laikoma įrodyta, jog Sutartis buvo sudaroma tokia tvarka: ieškovas užpildė prašymo – vežėjų kelių transportu draudimo sutarčiai sudaryti blanką, kuriame atskirai nebuvo skilties su nurodytais nedraudiminiais įvykiais, bet buvo skiltis nurodyti kitas pageidaujamas papildomas draudimo apsaugas, kurios ieškovas nepildė; atsakovas gavęs ieškovo užpildytą prašymo blanką, parengė ir ieškovui atsiuntė 2017 m. rugsėjo 7 d. išrašytą vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo polisą GJET Nr. 2531620 (toliau - Polisas), kuris buvo pasirašytas tik atsakovo ir kuriame buvo nurodyta, jog ieškovas sumokėdamas draudimo įmoką ir (ar) pasirašydamas su juo sutinka ir patvirtina, jog visi duomenis yra teisingi ir ieškovas yra susipažinęs su draudimo rūšies taisyklėmis; ieškovas nepasirašinėjo draudimo liudijimo, o sumokėjo draudimo įmoką. Šalys neįrodinėjo ir byloje nėra jokių įrodymų pagrindžiančių, jog tarp šalių vyko papildomos derybos dėl Sutarties sąlygų iki Sutarties sudarymo.
Šios nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, jog ieškovo pateiktas prašymas sudaryti draudimo sutartį laikytinas derybų dėl sutarties sudarymo iniciavimu ir negali būti laikomas oferta, nes jis nėra pakankamai apibūdintas, jame nėra ieškovo išreikšto ketinimo būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam atsakovui (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Oferta laikytinas atsakovo atsiųstas Polisas, kuriame buvo nurodytos visos esminės susitarimo sąlygos ir jame buvo išreikštas atsakovo ketinimas būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam ieškovui. Akceptu laikytinas ieškovo atliktas mokėjimas, kuriuo ieškovas išreiškė poziciją, jog jis priimta atsakovo konkretų pasiūlymą (ofertą) dėl sutarties sudarymo (CK 6.173 straipsnio 1 dalis). Ieškovui atlikus mokėjimą (akceptas), laikytina, jog tarp šalių buvo sudaryta Sutartis (CK 6.162 straipsnio 1 dalis).
Vien tik ieškovo turimi ketinimai dėl sutarties objekto (turėti draudiminę apsaugą ir krovinio pakrovimo ir iškrovimo metu) nėra pagrindu laikyti, jog tarp šalių buvo sudaryta Sutartis tokiomis sąlygomis, kokie buvo ieškovo ketinimai. Ieškovui pareiškus apie ketinimus sudaryti sutartį, kas nelaikytina oferta, atsakovas pateikė ieškovui ofertą, kuri galėjo nesutapti su ieškovo ketinimais, bet tokiu atveju ieškovas turėjo tokios ofertos neakceptuoti. Akceptavus ieškovo ofertą, tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai tokiomis sąlygomis, kurios buvo akceptuotos ir Sutartis tapo privaloma šalims.
Susipažinus su Poliso turiniu matyti, jog jame yra nurodyta, jog draudimo sutartį sudaro be kitų dokumentų – Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sąlygos (toliau - Taisyklės), o sumokėdamas draudimo įmoką ieškovas patvirtino, jog susipažino su šiomis Taisyklėmis. Taisyklių 7.14. „b“ punkte šalys susitarė, jog jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudikas neatlygina nuostolių pervežant automobilius, kai krovinys pažeidžiamas pakrovimo, iškrovimo metu.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog iš esmės analogiško turinio sutartis ieškovas su atsakovu sudarinėjo jau ir anksčiau, t.y. šio ginčo objektu virtusi Sutartis nebuvo pirma ieškovo sudaroma tokio tipo sutartis. Ieškovas sutartimi ketino apdrausti savo vykdomos verslo veiklos riziką, jis yra privatus juridinis asmuo, o ne vartotojas, todėl turėjo įvertinti nuo kurių rizikų ketina apsidrausti ir susipažinti su sutarties sąlygomis. Ieškovo pateiktas susirašinėjimas elektroniniais laiškais su atsakovo atstovu pagrindžia, jog po Sutarties sudarymo ir įvykusio įvykio ieškovas pradėjo domėtis dėl draudimo apsaugos nebuvimo, vyko derybos dėl naujos sutarties su papildoma draudimine apsauga, bet tai nepagrindžia, jog dėl papildomos rizikos tarp šalių vyko papildomos derybos iki Sutarties sudarymo.
Anksčiau teismo buvo nustatyta, jog 2018 m. sausio 26 d. įvyko įvykis, kurio metu autovežiui stovint, krovinio iškrovimo metu, buvo sugadintas krovinys, o tai vadovaujantis Taisyklių 7.14. „b“ laikytina nedraudiminiu įvykiu, todėl atsakovui dėl šio įvykio nekilo ieškovui pareiga sumokėti draudiminę išmoką, todėl ieškovo pareiktas ieškinys laikomas nepagrįstu ir teismas jo netenkina.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo.
CK 1.125 straipsnio 7 dalyje yra numatytas sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems santykiams. Anksčiau teismo nustatyta, jog atsakovas 2018 m. kovo 5 d. sprendimu pranešė ieškovui apie atsisakymą išmokėti draudiminę išmoką, todėl nuo šios datos laikytina, jog ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis) ir nuo šios datos turi būti skaičiuojamas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas į teismą kreipsi tik 2019 m. gegužės 30 d., todėl praleido ieškinio senaties terminą, ką ir pats pripažino bylos nagrinėjimo metu.
Susipažinus su ieškovo nurodytomis ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybėmis (nusprendė nesukreipti į teismą ir tik įvykus antram įvykiui, kurio metu atsakovas taip pat atsisakė išmokėti draudiminę išmoką, ieškovas pasijuto apgautas ir nusprendė kreiptis į teismą), teismas laiko, jog nėra svarbiomis dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Ieškovo svarstymai ir vertinimai, teismo vertinimu nelaikytinos svarbiomis priežastimis praleisti ieškinio senaties terminą, nurodytos aplinkybės nesutrukdė ieškovui laiku kreiptis į teismą. Ieškovas būdamas rūpestingas ir apdairus bei pagrįstai manydamas, jog pažeistos jo teisės, turėjo visas galimybes per vienerių metų terminą kreiptis į teismą.
Kadangi ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, teismas atmeta ieškinį ir šiuo savarankišku pagrindu (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškovo pareikštų reikalavimų
Teismui nustačius, jog ieškinys turi būti atmestas dviem anksčiau nurodytais pagrindais, teismas papildomai nevertina ir nenagrinėja šalių ginčo dėl žalos dydžio ir mokėtinos draudiminės išmokos ir ieškinį atmeta kaip nepagrįstą.
Netenkinus ieškovo pagrindinio reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo, teismas netenkina iš išvestinį ir šio reikalavimo grindžiamą reikalavimą dėl 6 proc. procesinių palūkanų priteisimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Kadangi ieškinys buvo atmestas, teismas netenkina ieškovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 265, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškovo ieškinį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.