- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-04-11
- Bylos Nr.
- 1A-318-495-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-57-2-00115-2008-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė (pirm.), Stasys Punys, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- I. T., A. S.
Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-318/2011
Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00115-2008-2
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
2011 m. balandžio 11 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. T. (I. T.), A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;
A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Patenkintas UADB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys ir priteista iš I. T. ir A. S. solidariai 2798,20 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. T. ir A. S. nuteisti už tai, kad jie ir ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, apgaule, savo ir kito asmens naudai pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą, o būtent:
jie, 2008 m. rugsėjo 24 d., apie 1.30 val., Vilniaus r., kelio Sudervė – Maišiagala 2,500 kilometre, sankryžoje su šalutiniu keliu, vedančiu Putniškių kaimo link, veikdami bendrai ir su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, siekdami apgaule, t. y. inscenizuodami neatsargų eismo įvykį ir melagingai pranešdami apie jį policijos pareigūnams bei UADB (duomenys neskelbtini) (toliau-draudimo bendrovė), savo (I. T. ir A. S.) ir kito asmens naudai siekė įgyti draudimo bendrovės didelės vertės turtą (draudimo išmoką), draudimo bendrovę suklaidindami, t.y. tyčia inscenizavo neatsargų, išgalvotą eismo įvykį, nurodydami, kad į A. S. vairuojamo automobilio „Peugeot 307“ (v. n. (duomenys neskelbtini) sankryžoje sukančio į kairę, iš šalutinio kelio, vedančio nuo Putniškių k., į pagrindinį kelią Sudervė – Maišiagala, link Sudervės, dešinįjį šoną atsitrenkė pagrindiniu keliu nuo Maišiagalos pusės link Sudervės k. važiuojantis automobilis „Audi A8“ (v. n. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo I. T., dėl ko nepataisomai buvo apgadintos abi transporto priemonės, bei melagingai pranešdami Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą ir UADB (duomenys neskelbtini) apie tariamą neatsargų eismo įvykį ir jo mechanizmą bei jo metu apgadintus automobilius „Audi A8“ (v. n. (duomenys neskelbtini)) ir „Peugeot 307“ (v. n. (duomenys neskelbtini) tarp kurių jau buvo betarpiškas kontaktas, kurio metu automobilis „Audi A8“ (v. n. (duomenys neskelbtini)) savo priekine dalimi turėjo pirminį smūginį sąlytį su stovinčio automobilio „Peugeot 307“ (v. n. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės durelėmis bei priekiniu sparnu, būnant abiejų transporto priemonių valdytojams apdraustiems UADB (duomenys neskelbtini) privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, o automobiliui „Peugeot 307“ (v. n. (duomenys neskelbtini) - papildomai kelių transporto priemonių savanorišku draudimu, tyčia pasikėsino savo (I. T. ir A. S.) ir kito asmens naudai įgyti didelės vertės, nes viršija 250 MGL, svetimą turtą – UADB (duomenys neskelbtini) 81 546 Lt (627 MGL) dydžio draudimo išmoką dėl tariamo eismo įvykio metu apgadintų automobilių: 67 500 Lt už „Audi A8“ (v. n. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 14 046 Lt už „Peugeot 307“ (v. n. (duomenys neskelbtini) tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovės darbuotojams suabejojus dėl šio eismo įvykio aplinkybių, draudimo išmoka minėtais pinigais nebuvo išmokėta.
Šalies argumentai
Nuteistasis I. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį, nepanaikinus apkaltinamojo nuosprendžio, neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, ko pasėkoje pažeidė BPK 20 str. 2 d., 3 d., 4 d., 5 d. reikalavimus, netinkamai pritaikė materialines teisės normas, išsamiai neištyrė inkriminuojamos jam nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, netinkamai nustatė, kad jis padarė nusikalstamą veiką ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisingai vertino V. Mitunevičiaus įmonės „Impulsana” pateiktą 2008-10-31 specialisto išvadą (duomenys neskelbtini), kadangi šioje išvadoje buvo tiriamos eismo įvykio aplinkybės, kurių eismo įvykio metu nebuvo. Specialisto išvados 1-2 punkte nurodoma, kad jo vairuojamas automobilis Audi A8, v/n (duomenys neskelbtini), betarpiškai prieš susidūrimą važiavo apie55 km/h greičiu, iš šalutinio kelio (kryptimi nuo Putniškių), o automobilis Peugeot 307, v/n (duomenys neskelbtini) stovėjo sankryžoje kelio Maišiagala - Sudervė važiuojamojoje dalyje arba kelkraštyje, priekiu pasisukęs link Maišiagalos. Tokių eismo įvykio aplinkybių nebuvo. Atvirkščiai, A. S. su automobiliu Peugeot 307, v/n (duomenys neskelbtini) važiavo nuo Putniškių, o jis važiavo pagrindiniu keliu nuo Maišiagalos pusės. Šį jo argumentą patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-03-31 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Išvados 2 punkte nurodoma, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas automobilių susidūrimo mechanizmas į stovintį kelio važiuojamojoje dalyje priekiu link Maišiagalos automobilio Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinįjį šoną atsitrenkė nuo Putniškių, šalutiniu keliu važiuojantis automobilis Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepagrįstas, nes specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) tiriamojoje dalyje neatlikta išsami šių automobilių judėjimo po susidūrimo analizė (t.y. minėtoje specialisto išvadoje nenustatyta kokiu būdu šios transporto priemonės atsidūrė padėtyse, kuriose buvo rastos po susidūrimo).
Teismas taip pat neteisingai vertino arba visiškai nevertino abiejų specialistų eismo įvykio tyrimo aplinkybių, kur tiek V. Mitunevičiaus 2008-10-31 išvados (duomenys neskelbtini) skirsnyje „Tyrimo duomenys” 1.3. punkte nurodoma, kad „Eismo įvykio vietoje nepažymėta jokių matmenų”, tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-03-31 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) tiriamojoje dalyje (4-5 psl.) nurodoma, kad „Eismo įvykio protokole Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių padėtys po susidūrimo pavaizduotos schematiškai, nėra jokių matmenų, pagal kuriuos galima būtų nustatyti tikslią automobilių padėtį. Eismo įvykio vietoje asfaltas neįbrėžtas, nėra ištekėjusių techninių skysčių. 2008-11-14 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo bei plano duomenimis dešiniajame kelkraštyje ir griovyje, žiūrint Sudervės kryptimi, yra plastiko bei stiklo šūkių koncentracija, dešinėje šalikelėje išmindžiota žolė, tačiau jų padėtys važiuojamųjų dalių sankirtos atžvilgiu neužfiksuotos. Dėl šių priežasčių negalima nustatyti tikslios šių automobilių susidūrimo vietos, transporto priemonių susidūrimo momentu kelio ilgio ir pločio atžvilgiu, o taip pat negalima nustatyti, kokia kryptimi bei trajektorija prieš susidūrimą važiavo automobilis Audi A8”.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, apelianto nuomone, netinkamai vertino jo parodymus, apie tai, kad jis su A. S. nebuvo susitaręs, kad jis nepažįsta jo. Nuosprendyje nenurodyta nei vieno jo ir A. S. pažinties įrodymo, o priešinga išvada paremta tik prielaidomis.
Specialistų išvadomis negalima grįsti jo kaltės, kadangi išvados yra nekonkrečios, nenuoseklios ir prieštaraujančios viena kitai. Liudytojų M. S. ir N. K., kurių jis asmeniškai nepažįsta, parodymai neturi jokios jo kaltumą patvirtinančios įrodomosios reikšmės.
Telefoninių skambučių ir SMS žinučių išklotinės nėra apskritai informatyvios, juose nėra nei pokalbių, nei SMS žinučių turinio. Nors teismas nuosprendyje nurodo, kiek kartų buvo skambinta į jo telefoną ir iš jo, kiek buvo siųsta SMS žinučių, tačiau kokia jų reikšmė ir ryšys byloje teismas nenustatė. Vien tik tam tikrų abonentų numerių išvardijimas, apelianto nuomone, negali būti pagrindu išvadai apie kažkokį susitarimą. Nenustatyti asmenys, su kuriais buvo kalbėta. Byloje nėra jokios konkrečios informacijos, kad pokalbiai bent kiek yra susiję su nagrinėjamu eismo įvykiu. Jis vienas dirba statybose, yra ir vadybininkas, ir medžiagų tiekėjas. Toks darbo pobūdis reikalauja daugybės telefoninių kontaktų su tiekėjais, su klientais, įvairiausių medžiagų paieška ir pan. Tam, kad surasti klientų, medžiagų ir nedeginti kuro, viską jis tvarkė telefoninių skambučių pagalba. Tą faktą patvirtina išklotinėse užfiksuotas telefoninių pokalbių kiekis - du tomai. Ištraukti iš konteksto kai kurie kontaktai, apelianto įsitikinimu, negali būti jo kaltės įrodymu.
Teismas neteisingai nustatė, kad jis ir A. S. buvo bendravykdytojai. Tačiau V. Mitunevičiaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) niekaip neįrodo jo bendrininkavimo. Abejose specialistų išvadose kalbama, kad jo nurodytomis aplinkybėmis autoįvykis negalėjo įvykti, tačiau teismo posėdžio metu apklausti policijos darbuotojai, liudytojai M. G. ir P. B., patvirtino jo ir A. S. parodymus. Eismo įvykio padarinius tiesiogiai mačiusiems policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą nekilo abejonių nei dėl paties automobilių susidūrimo fakto, nei dėl įvykio vietos, nei dėl kitų įvykio aplinkybių. Abu jie matė apvirtusius automobilius, stiklo ir kitas šukes kelio važiuojamojoje dalyje ir abu tvirtina, jog nebuvo galima nustatyti, kad įvykis inscenizuotas.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, jog jis, važiuodamas pagrindiniu keliu ir žinodamas kelių eismo taisykles, galvojo, kad ir kitas eismo įvykio dalyvis jas žino ir, kad vairuotojas jį praleis, tačiau šis, truktelėjęs iš vietos, staiga sustojo jo važiuojamojoje kelio dalyje. Tai eismo įvykis, o ne sukčiavimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl jo labai rimtų, teisme pareikštų motyvų, dėl kokių aplinkybių neįmanoma buvo inscenizuoti šio eismo įvykio. Įstatymu nustatyta, kad draudimo bendrovės, esant įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai, niekada neatlygina visos autotransporto priemonės vertės. Už automobilį jis faktiškai mokėjo 93000 Lt, teisme yra rašytinis įrodymas (PVM sąskaita-faktūra), kad mokėjo 57100 Lt. UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras” automobilį Audi A8 iki apgadinimo įvertino 90800 Lt verte, po apgadinimo likutinė vertė 23300 Lt ir žala automobiliui 67500 Lt. Teismas neteisingai nustatė, kad jis norėjo pasisavinti svetimą 67500 Lt vertės turtą, kadangi jam nebuvo jokio tikslo ir motyvo inscenizuoti autoįvykį, žinant, kad jam bus atlyginta tik dalis automobilio vertės. Teismas, pažeisdamas BPK 305 str. l d. 2 p. reikalavimus, nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jo įrodymus.
Teismas teisingai nustatė jį charakterizuojančius duomenis, tame tarpe ir tai, kad po santuokos nutraukimo nepilnamečio sūnaus A. T., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta su juo, tačiau neįvertino aplinkybės, kad vaikui yra tik 15 metų, jis rūpinasi vaiku (rengia, maitina, leidžia į mokyklą), sudaro visas būtinas sąlygas vaikui vystytis, todėl per jo šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, neaišku kas gali atsitikti su vaiku ir kas juo rūpintųsi. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį galėjo jo atžvilgiu taikyti BK 54 ir 62 straipsnių nuostatas.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Apelianto nuomone, teismas neteisingai ir netinkamai įvertino jo parodymus, apie tai, kad jis ir I. T. nepažįstami, kad iki nagrinėjamo eismo įvykio jie nebuvo net susitikę, todėl nebuvo ir negalėjo būti susitarę dėl bet kokių bendrų veiksmų darant išgalvotą nusikaltimą. Nuosprendyje nenurodyta nei vieno jo su I. T. pažinties įrodymo, o priešinga išvada paremta tik prielaidomis ir spėlionėmis.
Apelianto įsitikinimu, jo kaltė negali būti grindžiama specialistų išvadomis, kadangi išvados yra nekonkrečios, nenuoseklios ir prieštaraujančios viena kitai. Abu specialistai tvirtina, kad jo ir I. T. nurodytomis aplinkybėmis automobilių susidūrimas įvykti negalėjo. Apeliantas pažymi, kad jis susidūrimui nesiruošė, savo veiksmų bei automobilio judėjimo eigos ir trajektorijos tiksliai nefiksavo. Ikiteisminio tyrimo metu per apklausas atsakinėjo į jam užduotus klausimus ir tiek. Pirmą kartą atsidūręs tokioje situacijoje nežinojo - kiek smulkiai, nuosekliai aprašinėti savo veiksmus. Juo labiau, kad po labai stipraus smūgio automobilių susidūrimo metu tikrai negalėjo visko atsiminti. Jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo paviršutiniškos ir neišsamios. Jis net nebuvo apklaustas dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. Beje, šis klausimas nebuvo svarstomas ir teisminio nagrinėjimo metu.
2008-10-31 specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) sakoma, kad automobilis „Audi” važiavo nuo Putniškių k., tuo metu kai šita kryptimi važiavo automobilis „Peugeot”, kurį vairavo jis. 2009-03-31 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) teisingai nurodytos automobilių važiavimo kryptys, tačiau konstatuota, kad eismo įvykio protokole Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių padėtys po susidūrimo pavaizduotos shematiškai, nėra jokių matmenų, pagal kuriuos galima būtų nustatyti tikslią automobilių padėtį. Dėl šių priežasčių negalima nustatyti tikslios šių automobilių susidūrimo vietos, transporto priemonių padėčių susidūrimo momentu kelio ilgio ir pločio atžvilgiu. Išvados 2 punkte tiesiogiai konstatuota, jog „Specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) nurodytas automobilių susidūrimo mechanizmas „...į stovintį kelio važiuojamojoje dalyje priekiu link Maišiagalos automobilio „Peugeot 307”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinįjį šoną atsitrenkė nuo Putniškių, šalutiniu keliu važiuojantis automobilis „Audi A8” , valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ...”, nepagrįstas, nes ... išvados tiriamojoje dalyje neatlikta išsami šių automobilių judėjimo po susidūrimo analizė. Esant tokiems esminiams specialistų išvadų prieštaravimams, jomis grįsti kaltę negalima.
Teismo teiginys, jog jis teisminio nagrinėjimo metu pakeitė parodymus, nurodant, „kad iš pradžių, išvažiavęs iš šalutinio kelio sankryžoje pasukau lyg į dešinę, o kai supratau, kad blogai padariau, sukau į kaire, tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir paaiškinime, t.y. iki susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga, aiškinau, kad įriedėjęs į sankryžą pasisukau važiuoti link Sudervės, įvažiavęs į sankryžą sustojęs nebuvau”, nepagrįstas. 2008-11-19 apklausos metu jis parodė, kad „Kadangi tiksliai nežinojau į kurią pusę man reikės sukt sankryžoje, nes nežinojau kuria kryptimi reikės važiuoti link Sudervės, labai lėtai riedėdamas įvažiavau į sankryžą”. Apelianto teigimu, teisminio nagrinėjimo metu jis tik konkretizavo savo parodymus, paaiškindamas, kad, nežinodamas į kurią pusę jam reikia sukti, jis pasuko iš pradžių į dešinę, o po to, suprasdamas, kad reikia sukti į kitą pusę, atitinkamai pradėjo sukti į kairę. Akivaizdu, kad po tokio blaškymosi jo automobilio trajektorija, darant posūkį, nebuvo sklandi bei atitinkanti įprastai vairavimo logikai. Teismas per daug sureikšmino jo parodymus, jog, išvažiavęs į sankryžą, jis nebuvo sustojęs. Apklausos metu ir teisme jis parodė, kad buvo sustojęs prieš pat sankryžą, o išvažiavęs į ją riedėjo labai lėtai, kas patvirtinta ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini): „kontakto metu automobilis PEUGEOT nejudėjo kryptimi ...arba jo greitis buvo labai mažas - ne didesnis kaip 3-5 km/h.”. Duodant paaiškinimus ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme, apelianto teigimu, jis negalėjo detaliai, skrupulingai atvaizduoti savo veiksmų ir jo vairuojamo automobilio judesių, nes nesiruošė tokiems paaiškinimams iš anksto. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad buvo tamsus paros laikas - apie 01.00 vai. nakties ir į tai, kad toje vietoje jis buvo pirmą kartą, bei į labai stiprų smūgį po automobilių susidūrimo. Taigi tiksliai nurodyti - kokioje konkrečiai padėtyje prieš pat susidūrimą buvo jo automobilis, jis negali.
Šalies argumentai
Apeliantas kategoriškai nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jo kreipimasis į draudimo bendrovę 2008-09-25, o I. T. kreipimasis į draudimo bendrovę 2008-09-26, byloja apie jų veiksmų suderinamumą, kad jie abu veikė kaip bendravykdytojai. Griežtą ir pakankamai trumpą kreipimosi į draudimo bendrovę terminą nustato įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Jo atveju, ši nuostata, reikalaujanti kreiptis į draudimo bendrovę per 3 ir 5 dienas nuo eismo įvykio dienos (draudimo sutarties liudijimo (duomenys neskelbtini) skyriaus „Eismo įvykio dalyvių bei nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų pareigos” 3.4 ir 1.5 punktai). Taigi, beveik vienalaikis jų kreipimasis į draudimo bendrovę buvo sąlygotas draudimo sutarties reikalavimais, o ne jų tariamu susitarimu.
Apelianto nuomone, liudytojų M. S. ir N. K., kurių jis asmeniškai nepažįsta, parodymai neturi jokios jo kaltumą patvirtinančios įrodomosios reikšmės. Liudytojų M. G. ir P. B. parodymai, priešingai, nei konstatuojama nuosprendyje, patvirtino jo ir I. T. parodymus. Eismo įvykio padarinius tiesiogiai mačiusiems policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą nekilo abejonių nei dėl paties automobilių susidūrimo fakto, nei dėl įvykio vietos, nei dėl kitų įvykio aplinkybių. Abu jie matė apvirtusius automobilius, stiklo ir kitas šukes kelio važiuojamojoje dalyje ir abu tvirtina, jog nebuvo galima nustatyti, kad įvykis inscenizuotas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, apelianto nuomone, nepagrįstai nutarė, kad jo kaltė įrodyta prokuroro pažymomis dėl telefoninių pokalbių išklotinių analizės. Telefoninių skambučių ir SMS žinučių išklotinės nėra apskritai informatyvios. Vien tik tam tikrų abonentų numerių išvardijimas negali būti pagrindu daryti išvadą apie kažkokį susitarimą. Nenustatyti asmenys, su kuriais buvo kalbėta. Nėra žinomas pokalbių turinys. Byloje nėra jokių duomenų, kad pokalbiai bent kiek yra susiję su nagrinėjamu eismo įvykiu. Jis dirba neoficialiai, padeda remontuoti automobilius, jo darbo pobūdis reikalauja aibės telefoninių kontaktų - tai yra kontaktai su klientais, atsarginių detalių paieška ir t.t. Tą faktą patvirtina išklotinėse užfiksuotas telefoninių pokalbių kiekis - du tomai. Ištraukti iš konteksto kai kurie kontaktai negali būti jo kaltės įrodymu. Be to, jo telefonu dažnai naudojasi ir jo bendradarbiai, ir tai yra įprastas ir dažnas reiškinys. Kontroliuoti jo bendradarbių kontaktus ir atsakyti už juos jis negali. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad minėti telefoniniai pokalbiai nebuvo nagrinėjami teismo posėdžiuose, todėl teismas negalėjo jais vadovautis. Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. l d.).
Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl jo motyvų - kodėl jis negalėjo inscenizuoti šio eismo įvykio. Tam, kad pasiekti laukiamo „rezultato”, t.y. neteisėtai gauti didelę pinigų sumą, reikia neatstatomai sugadinti automobilį, o tam, savo ruožtu, reikia labai stipraus abiejų automobilių susidūrimo ir pakankamai didelio greičio prieš jį. Tačiau, ar galima tiksliai apskaičiuoti riziką sveikatai ir net gyvybei po tokio susidūrimo. Jis nėra toks „specialistas”, kad rizikuoti gyvybe. Gi automobilis „Peugeot 307”, kurį jis vairavo, buvo nupirktas už 20 000 Lt. Draudimo išmoka, jei ji būtų išmokėta, sudarytų 14 406 Lt. Kodėl jis turėtų rizikuoti? Teismas, pažeisdamas BPK 305 str. l d. 2 p. reikalavimus, nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jo įrodymus.
Nuosprendyje nurodyta, kad pasikėsinimą įgyti didelės vertės turtą jis padarė savo, I. T. ir kito, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai, tačiau teismas nepasisakė dėl „ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų”, neva, jo bendrininkų. Kas jie tokie, koks jų vaidmuo nagrinėjamoje situacijoje, kuo būtent jie susiję su juo, taip ir liko neatskleista.
Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Nuteistųjų skundai tenkinti iš dalies.
Tiek apeliantas I. T., tiek apeliantas A. S. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, neigia pasikėsinę padaryti jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką ir prašo juos išteisinti. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, neišsamiai ištyrė jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, ko pasėkoje nepagrįstai jų atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, nesutinka su aukščiau išdėstytais argumentais ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso 20 str., 301 str. reikalavimų, ištyrė byloje esančius įrodymus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai I. T. ir A. S. pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, apeliantų kaltė, pasikėsinus padaryti jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, skundžiamame nuosprendyje grindžiama baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma.
Nors apeliantai neprisipažįsta, kad jie ir ikiteisminio tyrimo nenustatyti asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, apgaule, savo ir kito asmens naudai pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą, tačiau jų kaltė įrodyta jų pačių paaiškinimais, parodymais, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, specialisto dr. V. Mitunevičiaus, vyriausiojo eksperto I. G. paaiškinimais, eismo įvykio protokolu, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, automobilių apžiūros protokolais, pranešimais apie įvykį, automobilių draudimo liudijimais, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolais, pažymomis dėl išklotinių analizės, kitais byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantai viso proceso metu davė prieštaringus parodymus apie eismo įvykio aplinkybes, jų parodymai ne tik nesutapo tarpusavyje, bet ir kiekvienas iš jų dėl kai kurių aplinkybių savo parodymus keitė, derindami juos prie byloje kitais įrodymais nustatytų aplinkybių.
I. T. UADB (duomenys neskelbtini) pateiktame paaiškinime apie eismo įvykį nurodė, jog jis 2008-09-24 apie 1 val. nakties automobiliu Audi A8 maždaug 80 km/h greičiu važiavo link Sudervės. Leisdamasis nuo kalniuko jis pamatė šalutiniame kelyje su įjungtomis šviesomis stovintį automobilį. Koks buvo atstumas iki sankryžos, jis negali pasakyti. Jis greičio nemažino, kadangi automobilis (Peugeot) stovėjo. Kai jis priartėjo prie sankryžos, automobilis Peugeot pajudėjo iš vietos, išvažiavo į jo eismo juostą, sustojo, vėl sutrūkčiojo. Tuo metu iki sankryžos buvo apie 10-15 metrų, jis nesuspėjo sureaguoti ir susidūrė. Jo automobilis apsivertė ir liko gulėti ant stogo. Ar susidūrimo metu automobilis Peugeot stovėjo, ar judėjo, jis negali pasakyti. Po susidūrimo jis išlindo iš automobilio, apžiūrėjo jį, nors ir buvo tamsu, išėjo į kelią, kur stovėjo kito automobilio vairuotojas (b.t. 1, b.l. 12).
Apklaustas kaip specialus liudytojas I. T., jau po specialisto išvados (duomenys neskelbtini) pateikimo bei susipažinimo su ja, iš dalies pakeitė savo parodymus ir nurodė, jog privažiuodamas sankryžą su šalutiniu keliu, vedančiu Putniškių kaimo link, prie važiuojamųjų dalių sankirtos jis pamatė sustojusio automobilio šviesas. Artėdamas prie šio automobilio, pamatė, kad šis staiga išvažiavo į sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtą ir vėl sustojo. Automobilis Peugeot išvažiavo į eismo juostą skirtą važiuoti Maišiagalos link, tačiau į jo krypties judėjimo juostą išvažiavęs nebuvo. Tai pamatęs, jis sumažino savo automobilio važiavimo greitį iki 70 km/h. Artėdamas prie sankryžos su šiuo automobiliu, staiga pamatė, kad automobilis Peugeot išvažiavo į jo eismo juostą ir užkirto jam kelią. Jis nespėjo sustabdyti savo automobilio ir rėžėsi į automobilį Peugeot. Visų susidūrimo aplinkybių jis nepamena, tačiau jam atrodo, kad truputį pasuko savo automobilio vairą į dešiną pusę. Automobilis Peugeot nuo smūgio net pašoko ore, o jo automobilis nuvažiavo į dešinėje pusėje esantį griovį ir apvirto ant stogo. Išlipęs iš automobilio, jis pamatė, kad jo automobilis guli ant stogo už kelio ribų dešinėje pusėje, o automobilis Peugeot gulėjo ant šono (ant kurio nepamena) tame pačiame griovyje, arčiau kelkraščio. Kaip išlipo Peugeot vairuotojas jis nežino, nes nematė (b.t. 1, b.l. 153-154).
Apklaustas įtariamuoju I. T. patvirtino savo parodymus, duotus specialaus liudytojo apklausos metu, bei patikslino, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo 110 km/h greičiu (b.t. 2, b.l. 29-30, b.t. 5, b.l. 112-113).
Teisiamojo posėdžio metu I. T. parodė, jog jis važiavo į Sudervės pusę ir pamatė, kad iš šalutinio kelio, vedančio iš Putniškių gyvenvietės, važiuoja automobilis, jis ar stovėjo, ar lėtai judėjo jau link pagrindinio kelio. Jis važiavo apie 100 km/h greičiu. Jis manė, kad automobilį pravažiuos pagrindiniu keliu, bet kai jis jau buvo netoli, pamatė, jog automobilis Peugeot jau stovi ant pagrindinio kelio ir jie susidūrė. Kaip A. S. išvažiavo į kelią, jis negali pasakyti, lygtais susiduriant jau pilnai buvo važiuojamojoje dalyje, jis ar tai lėtai judėjo, ar tai stovėjo. Kokiomis vietomis automobiliai susidūrė, jis taip pat tiksliai pasakyti negali. Prieš susidūrimą jis jokių manevrų nedarė, susiduriant jis galėjo greičio pedalą su stabdžio pedalu sumaišyti. Po susidūrimo jis ilgai negalėjo išlipti, nes automobilis buvo apvirtęs ant stogo. Jis viršijo greitį. Prisimena, kad lyg kai susidūrė, automobilis Peugeot pakilo į orą. Po susidūrimo jo automobilis nulėkė į šalikelę, tačiau nežino į kurią pusę. Išlipęs iš automobilio, jis nuėjo prie kito automobilio pažiūrėti, kas atsitiko. A. S. lipo per bagažinę. Peugeot automobilis buvo dešinėje pusėje, žiūrint jo (I. T.) važiavimo kryptimi (b.t. 6, b.l. 36-39).
A. S. UADB (duomenys neskelbtini) pateiktame paaiškinime apie eismo įvykį nurodė, jog 2008 m. rugsėjo mėn. maždaug apie 12 val. vakaro vairavo automobilį Peugeot 307, v/n (duomenys neskelbtini) sidabrinės spalvos, priklausantį F. P.. Važiavo žvyruotu keliu link Sudervės. Privažiavęs sankryžą, pristabdė automobilį, sukdamas į kairę, iš šalutinio kelio važiavo į pagrindinį link Sudervės. Įvažiuojant į pagrindinį kelią, juo važiuojančių automobilių nematė. Įvažiavus maždaug ties sankryžos viduriu, maždaug už dvidešimties metrų iš dešinės pamatė artėjančio automobilio žibintų šviesas. Įvažiavęs į sankryžą, sustojęs nebuvo, visą laiką judėjo. Susidūrimo momentu jo automobilis judėjo ir šiek tiek buvo pasisukęs į kairę. Nuo smūgio jo automobilis nuvažiavo nuo kelio ir apvirto ant dešinio šono. Po susidūrimo iš automobilio jis išlipo per bagažinę. Išlipęs, toje pačioje kelio pusėje pastebėjo nuo kelio nuvažiavusį automobilį Audi. Automobilis Audi stovėjo ant ratų. Po susidūrimo automobilio Audi vairuotojas pats priėjo prie jo (b.t. 1, b.l. 13-14).
Apklaustas kaip specialus liudytojas A. S. iš esmės nurodė tokias pat įvykio aplinkybes kaip ir UADB (duomenys neskelbtini) pateiktame paaiškinime, tačiau jau nurodė, jog po susidūrimo jo automobilis nuo smūgio pašoko, apsisuko pagal laikrodžio rodyklę ir nuvažiavęs nuo kelio, apvirto ant šono, ant kurio tiksliai neprisimena. Negalėdamas išlipti iš automobilio pro dureles, išlipo pro automobilio bagažinę, kuri atsidarė nuo smūgio ir vertimosi. A. S. pakeitė savo parodymus dalyje, jog išlipęs iš savo automobilio, jis pastebėjo, kad už kelio ribų, už jo automobilio, žiūrint Sudervės kryptimi, ant stogo gulėjo apvirtęs automobilis Audi A8, v/n (duomenys neskelbtini) (b.t. 1, b.l. 140-141).
Apklaustas įtariamuoju A. S. patvirtino savo parodymus, duotus specialaus liudytojo apklausos metu (b.t. 2, b.l. 4-5, b.t. 5, b.l. 118-119).
Šalies argumentai
Teisiamojo posėdžio metu A. S., priešingai nei nurodoma jo apeliaciniame skunde, neva jis tik konkretizavo įvykio aplinkybes, iš dalies pakeitė savo parodymus ir nurodė, jog sankryžoje jis norėjo sukti į dešinę, jau kaip ir pasukęs buvo į dešinę, bet supratęs, kad blogai padarė, suko į kairę. Iš keleivio pusės – dešinės, pajuto, kad atsitrenkė automobilis. Pajuto tik smūgį ir pamatė, kad automobilis ant dešinio šono guli, link Maišiagalos pusės pasisukęs. Bagažinė atsidarė smūgio metu (b.t. 6, b.l. 46-47).
Taigi, kaip matyti iš nuteistųjų parodymų turinio, įvertinus jų nenuoseklumą, prieštaringumą, negalima jų pripažinti patikimais bei juos teisinančiais įrodymais.
Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad apeliantų aukščiau prieštaringai nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis automobilių susidūrimas įvykti negalėjo patvirtina ir dvi baudžiamojoje byloje esančios specialistų išvados bei specialistų paaiškinimai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialistų pateiktomis išvadomis, jų paaiškinimais. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, specialistų išvados dėl esminių aplinkybių, reikšmingų apeliantų kaltės klausimo sprendimui, nėra prieštaringos. Tiek specialisto išvada (duomenys neskelbtini), tiek specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kategoriškai konstatuota, jog eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis automobilių „Audi A8”, v/n (duomenys neskelbtini), ir „Peugeot 307”, v/n (duomenys neskelbtini) susidūrimas įvykti negalėjo. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog automobiliui „Audi A8” važiuojant pagrindiniu keliu nuo Maišiagalos pusės, o automobiliui „Peugeot 307” sankryžoje judant posūkio kreive į kairę, link Sudervės, transporto priemonės susidūrimo metu negali užimti tokių tarpusavio padėčių, kokios pagal automobilių sugadinimus buvo nustatytos tyrimo metu, t.y. padėčių, kad tarp automobilių išilginių simetrijos ašių būtų status arba jam artimas kampas. Teisiamojo posėdžio metu tiek specialistas dr. V. Mitunevičius, tiek vyriausiasis ekspertas I. G. patvirtino savo duotas išvadas. Vyr. ekspertas paaiškino, jog teigti, kad eismo įvykio nebuvo jis negali, automobiliai kontaktavo, tačiau taip kaip nurodo eismo įvykio dalyviai, įvykis įvykti negalėjo. Ekspertas nurodė ir tai, kad išsukant į kairę, net jei automobilis („Peugeot 307”) suktų į dešinę kažkiek, išvados nesikeistų. Ikiteisminio tyrimo metu vyr. ekspertas taip pat nurodė, jog eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis automobilių „Peugeot 307” ir „Audi A8” susidūrimas įvykti negalėjo, nes automobiliui „Audi A8” važiuojant pagrindiniu keliu nuo Maišiagalos pusės, o automobiliui „Peugeot 307” sankryžoje judant posūkio kreive į kairę, link Sudervės, šios transporto priemonės susidūrimo metu negalėtų užimti tokių jų tarpusavio padėčių, kad tarp automobilių išilginių simetrijos ašių būtų status ar jam artimas kampas, t.y. šių automobilių susidūrimas galėjo įvykti tik kitokiomis aplinkybėmis, negu nurodo šių transporto priemonių vairuotojai, ir nebūtinai kelio Sudervė – Maišiagala sankryžoje su šalutiniu keliu link Putniškių k. (b.t. 2, b.l. 89-91). Specialistas dr. V. Mitunevičius teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog jei automobiliai susidūrė taip, kaip aiškina vairuotojai, tai automobilis „Peugeot 307” turėjo būti sukamas kitaip ir jis neatsidurtų kur atsidūrė. Iš specialisto paaiškinimų seka, jog pagal vairuotojų nurodytas eismo įvykio aplinkybes, turėjo būti visai kitokie ir automobilių sugadinimų mechanizmai. Automobilių „Peugeot 307” ir „Audi A8” sugadinimai nustatyti byloje esančiais 2008-11-24, 2008-11-19 daiktų apžiūros protokolais (b.t. 1, b.l. 63-90, 91-120). Teisėjų kolegija pripažįsta, nors specialisto išvados nėra nuoseklios dėl automobilių susidūrimo mechanizmo, tačiau jos gi, neturi esminės reikšmės, sprendžiant apeliantų kaltės klausimą. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, būtent, šias išvadas lėmė skunduose minimų matmenų eismo įvykio protokole nebuvimas. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant apeliantų kaltės klausimą, esminė aplinkybė yra tai, ar apeliantų nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis, vertinant jas kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste (eismo įvykio vietos, nustatytų automobilių sugadinimų pobūdžio, lokalizacijos, automobilių tarpusavio padėčių kontakto metu), galėjo įvykti automobilių „Audi A8”, v/n (duomenys neskelbtini), ir „Peugeot 307”, v/n (duomenys neskelbtini) susidūrimas.
Prie baudžiamosios bylos prijungta administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga patvirtina tai, kad apeliantas I. T. 2008-09-24 01.30 val. apie tariamą eismo įvykį pranešė policijos pareigūnams, kurie buvo atvykę į įvykio vietą (Sudervė – Maišiagala 2,5 km), įvykio vietoje buvo surašytas eismo įvykio protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), A. S. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-09-26 nutarimu A. S. pagal LR ATPK 127 str. 2 d. paskirta 150 Lt bauda (b.t. 1, b.l. 122-132). Tiek administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo nurodyta, jog 2008-09-24 1.30 val. Vilniaus m. kelio Sudervė – Maišiagala 2.500 km, vairuodamas automobilį, išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai M. G., P. B. patvirtino, jog jie buvo nuvykę į įvykio vietą Vilniaus m. kelio Sudervė – Maišiagala 2.500 km, surašė eismo įvykio protokolą, pažeidėjui (A. S.) surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Aplinkybė, kad į deklaruojamą eismo įvykį iškviestiems policijos pareigūnams nekilo įtarimo, jog autoįvykis gali būti inscenizuotas, savaime nepaneigia apeliantų kaltės, pasikėsinus padaryti jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Byloje esantys draudimo liudijimas (duomenys neskelbtini), automobilių draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina tai, jog automobilis „Peugeot 307”, v/n (duomenys neskelbtini) priklausantis F. P., tariamo eismo įvykio metu UADB (duomenys neskelbtini) buvo draustas tiek transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tiek automobilių ir keleivių savanoriškuoju draudimu (b.t. 1, b.l. 5-6, 146, 148), įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo liudijimas (duomenys neskelbtini) patvirtina tai, jog automobilis „Audi A8”, v/n (duomenys neskelbtini), tariamo eismo įvykio metu (duomenys neskelbtini) buvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b.t. 1, b.l. 158-159). Aplinkybę, jog UADB (duomenys neskelbtini) buvo pranešta apie tariamą neatsargų eismo įvykį, jo mechanizmą bei jo metu apgadintus automobilius „Audi A8”, v/n (duomenys neskelbtini), „Peugeot 307”, v/n (duomenys neskelbtini) siekiant įgyti didelės vertės svetimą turtą, patvirtina apeliantų UADB (duomenys neskelbtini) pateikti pranešimai apie įvykį (b.t. 1, b.l. 7, 9). Beje, priešingai nei nurodoma apelianto A. S. skunde, ne kreipimosi į draudimo bendrovę laikas, o pats kreipimosi į draudimo bendrovę faktas, pranešimas apie įvykį, siekiant gauti draudimo išmokas yra vienas iš apeliantų kaltės įrodymų.
UAB (duomenys neskelbtini) kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad automobilio „Audi A8“ atkuriamoji (remonto) vertė, įvertinus keičiamų detalių nuvertėjimą (nusidėvėjimą) – 87 717,57 Lt, jo rinkos vertė iki apgadinimo – 90 800 Lt, o likutinė vertė 23 300 Lt. Apgadintos transporto priemonės atstatymas netikslingas. Automobiliui „Audi A8“ padaryta 67 500 Lt žala (t. 1, b. l. 35-38). UADB (duomenys neskelbtini) išvadoje apie transporto priemonės likutinę vertę nurodyta, kad automobilio „Peugeot 307“ rinkos vertė iki apgadinimo – 18 590 Lt, likutinė vertė – 4544 Lt, skirtumas tarp vardinės transporto priemonės vertės ir likutinės – 14 046 Lt (t. 1, b. l. 39). Nors I. T. apklausų metu nurodė, jog jis neturėjo tikslo inscenizuoti eismo įvykio, kadangi už automobilį mokėjo daug daugiau (konkrečią pinigų sumą, kad už automobilį mokėjo 93 000 Lt, įvardijo tik teisiamojo posėdžio metu) nei draudimo bendrovė jam būtų atlyginusi žalos, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, iš apelianto I. T., VĮ „Regitra”, UAB (duomenys neskelbtini) pateiktų 2008-09-18 pažymos-sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) kopijų matyti, jog I. T. automobilį „Audi A8“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo už 57 100 Lt (b.t. 2, b.l. 49-50, 97-98, 106-107). Apeliantas A. S. skunde taip pat nurodė, jog jam nebuvo pagrindo inscenizuoti eismo įvykį, kadangi automobilis „Peugeot 307“, kurį jis vairavo, buvo nupirktas už 20 000 Lt, tuo tarpu draudimo išmoka, jei ji būtų sumokėta, sudarytų 14 406 Lt. Kita vertus baudžiamojoje byloje apelianto nurodomą aplinkybę patvirtinančių duomenų taip pat nėra. Taigi, iš aukščiau išdėstyto seka, jog apeliantų tikslas visgi buvo pasipelnyti iš inscenizuoto eismo įvykio.
Priešingai nei nurodo apeliantai, byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina ir tai, jog jie buvo iki įvykio pažįstami. Byloje esančiose įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinėse, pažymose dėl išklotinių analizės užfiksuotų apeliantų skambučių, sms žinučių su tais pačiais abonementais (mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kiekis, intensyvumas, tame tarpe ir prieš pat eismo įvykį, paneigia pastarųjų parodymus apie tai, kad jie iki eismo įvykio nebuvo pažįstami, skambučiai, sms žinutės tiems patiems abonementams yra tik atsitiktinumas, jie susiję su jų darbu. Juolab, kad A. S. iki eismo įvykio yra skambinęs į I. T. draudimo bendrovei pranešime apie eismo įvykį nurodytą telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris taip pat kontaktavo su abonementais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje liudytoju apklaustas N. K., kuris apelianto I. T. teigimu yra jo pažįstamas, taip pat kontaktavo su abonementais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Iš N. K. mobilaus ryšio telefono, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) kartus buvo skambinta į abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiam numeriui išsiųstos 5 SMS žinutės (prieš pat eismo įvykį buvo skambinta 3 kartus). Iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) kartus buvo skambinta į N. K. mobilaus ryšio telefoną, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) (prieš pat eismo įvykį buvo skambinta 8 kartus). Tarpusavyje taip pat kontaktavo ir abonementais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) 52 kartus buvo skambinta į abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiam numeriui išsiųstos 5 SMS žinutės (iki eismo įvykio, buvo skambinta vieną kartą (rugsėjo 23 d.)). Iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) 76 kartus buvo skambinta į abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiam numeriui išsiųsta 13 SMS žinučių. Tuo pačiu svarbu pažymėti ir tai, kad A. S. pagal byloje esančius Sodros duomenis, nuo 2008-06-13 iki inscenizuoto eismo įvykio niekur oficialiai nedirbo, tuo tarpu kokių nors duomenų, išskyrus paties apelianto parodymus, patvirtinančių, jog jis dirbo neoficialiai, byloje nėra. Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas apeliantų parodymus apie tai, jog jie nusikalstamos veikos nepadarė, susitarimo tarp jų nebuvo, nes jie yra nepažįstami, pagrįstai vertino kritiškai, kaip pastarųjų siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo pačiu pažymėtina ir tai, kad nepagrįsti apelianto A. S. skundo argumentai, jog telefoninių skambučių išklotinės nebuvo nagrinėjamos teismo posėdžiuose, todėl teismas negalėjo jomis vadovautis. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, visos byloje esančios įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės, pažymos dėl išklotinių analizės teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 290 str. 3 d., buvo išvardintos, nei vienas iš nagrinėjimo teisme dalyvių nepareiškė prašymo, kad minėti dokumentai būtų perskaityti ar apžiūrėti.
Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog apeliantai 2008 m. rugsėjo 24 d., apie 1.30 val., Vilniaus r., kelio Sudervė – Maišiagala 2,500 kilometre, sankryžoje su šalutiniu keliu, vedančiu Putniškių kaimo link, veikdami bendrai ir su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, siekdami apgaule, t. y. inscenizuodami neatsargų eismo įvykį ir melagingai pranešdami apie jį policijos pareigūnams bei (duomenys neskelbtini), savo ir kito asmens naudai, siekė įgyti draudimo bendrovės didelės vertės turtą - 81 546 Lt (627 MGL) dydžio draudimo išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovės darbuotojams suabejojus dėl šio eismo įvykio aplinkybių, draudimo išmoka nebuvo išmokėta.
Apeliantas A. S. skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl „ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų”, neva jo bendrininkų. Teismas nenurodė, kas jie tokie, koks jų vaidmuo nagrinėjamoje situacijoje, kuo būtent jie susiję su juo.
Pažymėtina tai, kad Baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio nuostatos aiškiai apibrėžia baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Reikalavimas bylą nagrinėti tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, nedraudžia teismui analizuoti kitų asmenų elgesio atitikimo teisės aktų reikalavimams, kiek tai turi reikšmės sprendžiant kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Tačiau nuosprendyje negali būti formuluočių, kuriomis konstatuojama kitų asmenų, išskyrus jau nuteistų ar atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltė padarius nusikalstamas veikas.
Apeliantas I. T. apeliaciniu skundu, nepanaikinus jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, prašo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas teisingai nustatė jį charakterizuojančius duomenis, tame tarpe ir tai, kad po santuokos nutraukimo nepilnamečio sūnaus A. T., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta su juo, tačiau neįvertino aplinkybės, kad vaikui yra tik 15 metų, jis rūpinasi vaiku (rengia, maitina, leidžia į mokyklą), sudaro visas būtinas sąlygas vaikui vystytis, todėl per jo šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, neaišku kas gali atsitikti su vaiku ir kas juo rūpintųsi. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį galėjo jo atžvilgiu taikyti BK 54 ir 62 straipsnių nuostatas.
Pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nuostatas, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 2 d.).
Svarbu pažymėti ir tai, kad teismas, skirdamas bausmę turi atsižvelgti ne tik į LR BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bet ir į LR BK 41 str. apibrėžtą bausmės paskirtį, kuri yra be kitų įstatyme išvardintų tikslų – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kas be kita ko reiškia ir tai, kad paskirta bausmė turi būti adekvati nusikalstamai veikai, už kurią ji nustatyta.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto I. T. skundo argumentais ir daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui. I. T. nagrinėjamu atveju paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, kartu pasisako ir dėl apeliantui A. S. paskirtos bausmės.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliantai padarė nusikalstamą veiką, kuri pagal Lietuvos Respublikos BK 11 str. 5 d. nuostatas priskiriama prie sunkių nusikaltimų, tačiau, įvertinus visų byloje nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog pagal savo pobūdį ji nėra itin pavojinga. Nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, tačiau ji nutrūko pasikėsinimo stadijoje, UADB (duomenys neskelbtini) paskaičiuotos draudimo išmokos kaltininkams nebuvo išmokėtos. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, pastarųjų atsakomybę sunkina tai, kad jie nusikalstamą veiką pasikėsino padaryti, veikdami bendrininkų grupėje.
Vertinant apelianto I. T. asmenybę pažymėtina tai, kad jis praeityje neteistas, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, administracine tvarka nebaustas, teismui nepateikta duomenų apie tai, kad po skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, jis būtų padaręs kokią nors naują nusikalstamą veiką, dirba UAB (duomenys neskelbtini), t.y. turi legalų pragyvenimo šaltinį, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, nors yra išsituokęs, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-07-13 sprendimu po santuokos nutraukimo nepilnamečio sūnaus A. T., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta su juo. Apeliantas rūpinasi savo sūnumi, jį auklėja, rengia, maitina, leidžia į mokyklą (sūnus mokosi 9 klasėje), sudaro visas būtinas sąlygas vaiko vystymuisi. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti apelianto sūnaus A. T. klasės auklėtojos J. S. itin teigiama charakteristika. Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas apeliantui, ne tik neigiamai įtakotų jo paties socialinius ryšius su sūnumi, bet ir jo nepilnametis sūnus A. T. taptų socialiai nesaugiu – iškiltų jo priežiūros, globos ir panašaus pobūdžio klausimai. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas turi kitą sūnų, A. T., gim. (duomenys neskelbtini). Nors A. T. gyvena kartu su motina, tačiau minėtu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu apeliantas įpareigotas nepilnamečio sūnaus A. T. išlaikymui iki sūnaus pilnametystės mokėti po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. I. T. realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas, taip pat neigiamai įtakotų ir šio sūnaus interesus.
Be to, kaip matyti iš VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) I. T. nuo 1982-09-09 iki 1982-10-19 buvo gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, diagnozė – neurotinė depresija, tačiau specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog skirti jam teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga.
Vertinant apelianto A. S. asmenybę pažymėtina tai, kad nors jis anksčiau ir buvo teistas, tačiau abu jo atžvilgiu priimti apkaltinamieji nuosprendžiai priimti dar 2002 metais. Svarbu atsižvelgti šiuo atveju ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog po skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo jis būtų padaręs kokią nors naują nusikalstamą veiką (nuo nusikalstamos veikos padarymo yra praėję daugiau kaip du su puse metų). Apeliantas baustas administracine tvarka, niekur nedirba, tačiau jis yra sveikas, darbingo amžiaus asmuo, galintis įsidarbinti. Tai paneigiančių aplinkybių byloje nėra.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju apeliantų atžvilgiu nėra galimybės taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatų, kita vertus pastarųjų atžvilgiu taikytinos Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatos, kadangi nagrinėjamu atveju laisvės atėmimo bausmių apeliantams paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nagrinėjamu atveju bausmės tikslai jų atžvilgiu gali būti pasiekti skiriant jiems bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Įvertinant nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį bei visus aukščiau išdėstytus bausmės skyrimui reikšmingus motyvus, teismas, pritaikydamas apeliantų atžvilgiu LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, pastariesiems skiria švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę - baudą, jos dydį nustatydamas pagal LR BK 47 str. nuostatas.
Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nepagrįstai apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nėra galimybės A. S. paskirtą laisvės atėmimo bausmę bendrinti su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2002-05-03 nuosprendžiu paskirta bausme, nes pagal BK 96 str. numatytą tvarką galimai suėjo apkaltinamojo nuosprendžio dėl paskirtos baudos vykdymo trijų metų senatis. Pažymėtina tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2002-05-03 nuosprendžiu paskirtos 250 litų baudos A. S. savanoriškai nesumokėjo, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismas antstolei P. K. išdavė vykdomąjį raštą dėl priverstinio baudos išieškojimo. Kaip matyti iš antstolės P. K. vykdomojo rašto, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2002-05-03 nuosprendžiu paskirta 250 Lt bauda iki šiol nėra išieškota. Gi pagal LR BK 96 str. 3 d. nuostatas, jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis sustoja. Šiuo atveju ji atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės ar buvo sulaikytas. Tačiau nuosprendis negali būti vykdomas, jeigu po jo įsiteisėjimo dienos praėjo penkiolika metų, o kai paskirtas laisvės atėmimas daugiau kaip dešimčiai metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, – dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo. Minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, jog jeigu nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo naujo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo. Skirdamas bausmę už naują nusikalstamą veiką, teismas vadovaujasi šio kodekso 64 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis (LR BK 96 str. 5 d.).
Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, automobiliai „Audi A8“ (v/n (duomenys neskelbtini)) ir „Peugeot 307“ (v/n (duomenys neskelbtini) yra pasikėsinimo padaryti nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 2 d., įrankiai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pagal LR BK 72 str. nuostatas konfiskuojamas tik nusikaltimo, o ne pasikėsinimo padaryti nusikaltimą įrankis, ko pasėkoje automobiliai „Peugeot 307” ir „Audi A8” grąžinti teisėtiems savininkams ar teisėtiems naudotojams. Pažymėtina tai, kad turto konfiskavimas, numatytas LR BK 72 str., yra taikomas tiek esant padarytai baigtai nusikalstamai veikai, tiek ir nusikalstamai veikai nutrūkus pasikėsinimo stadijoje. Turto konfiskavimas baudžiamajame įstatyme nesiejamas su nusikalstamos veikos baigtumu. Jeigu nusikalstama veika nebaigiama dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, teismo išvada dėl šios veikos įrankio ar priemonės konfiskavimo priklauso nuo nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo laipsnio (2010-02-18 Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalga Nr. AB-32-1).
Aukščiau išdėstytų pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų nėra galimybės ištaisyti, kadangi pagal LR BPK 320 str. 4 d. nuostatas bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas pabloginti nuteistojo padėtį gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., nusprendžia:
Nuteistųjų I. T. (I. T.), A. S. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 dienos nuosprendį.
I. T. pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., pritaikius LR BK 54 str. 3 d., paskirti 100 MGL dydžio – 13 000 (trylikos tūkstančių) litų baudą.
A. S. pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., pritaikius LR BK 54 str. 3 d., paskirti 100 MGL dydžio – 13 000 (trylikos tūkstančių) litų baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.