- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-17
- Bylos Nr.
- I-9147-968/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00496-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- E. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. J. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jos Vilniaus skyriui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja su skundu (b. l. 1–3), patikslintu skundu (b. l. 12–16) kreipėsi į teismą, prašydama:
– panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013-12-31 raštą Nr. (11.1)I-9118, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimą Nr. 6-26-2721 (toliau – ir Sprendimas Nr. 6-26-2721) ir 2013-10-29 raštą Nr. 3E-1112 bei įpareigoti atitinkamus administravimo subjektus pašalinti padarytą pažeidimą;
– patenkinti skundą (prašymą) ir atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, t. y. priteisti nepagrįstai neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį – 11 284,60 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) 2014-11-18 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5911-142/2014 (b. l. 92–97) bylos dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo nutraukė vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktu, o kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė. Šiame sprendime VAAT pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV (vadovaujantis teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija) nuo 2010-07-01 perskaičiuodami pareiškėjai mokėtiną motinystės (tėvystės) pašalpą taip, kad ji neviršytų maksimalios Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, veikė teisėtai ir pagrįstai. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013-03-05 nutarimą, kuriame pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo Konstitucijai, priėmė jau po to, kai, vadovaujantis šia Laikinojo įstatymo nuostata buvo priimtas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas perskaičiuoti pareiškėjai mokėtiną motinystės (tėvystės) pašalpą.
Išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2015-05-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1375-502/2015 (b. l. 128–134) apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino VAAT 2014-11-18 sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundo reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, t. y. priteisti nepagrįstai neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį – 11 284,60 Lt, ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo nutraukta, pakeitė ir pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimą Nr. 6-26-2721 paliko nenagrinėtą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Atsižvelgdamas į nurodytą aplinkybę ir vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, LVAT 2015-05-21 nutartyje padarė išvadą, kad šioje byloje atsakovu turėjo būti patraukta Lietuvos valstybė. LVAT konstatavo, kad pripažinęs, jog pareiškėjai mokamos pašalpos dydis buvo sumažintas remiantis nenuginčytu ir jau įvykdytu VSDFV įstaigos 2010 m. sprendimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nenustatinėjo viešosios atsakomybės sąlygų buvimo pareiškėjos skunde įvardijamų Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų aspektu.
Taigi šioje administracinėje byloje teismas nagrinėja pareiškėjos prašymą atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, t. y. priteisti nepagrįstai neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį – 11 284,60 Lt.
2. Pareiškėjos skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:
Remdamasi Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimu, pareiškėja kreipėsi dėl prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtos motinystės pašalpos dalies išmokėjimo, tačiau ir VSDFV Vilniaus skyrius, ir VSDFV atsisakė tą padaryti, nes pareiškėjos pašalpos perskaičiavimo sprendimas yra nenuginčytas ir įvykdytas, todėl nėra pagrindo peržiūrėti įvykdyto sprendimo. Atsakovai privalo, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, perskaičiuoti pareiškėjai nuo 2009-06-18 iki 2011-04-30 gautiną motinystės pašalpą ir sumokėti nepriemoką. Neturėdama 2009-07-13 sprendimo Nr. 6-24-14909 „Dėl E. J. teisės į motinystės pašalpą“, 2010-07-29 sprendimo Nr. 6-26-2721 bei pažymos apie laikotarpiu nuo 2009-06-18 iki 2011-06-30 gautas išmokas, pareiškėja negalėjo skųsti šių sprendimų ir tiksliai nurodyti, kokia motinystės pašalpos dalis jai neteisėtai neišmokėta, todėl negalėjo suformuluoti skundo reikalavimo dėl atitinkamų sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir neteisėtai neišmokėtos pašalpos dalies priteisimo. VSDFV Vilniaus skyrius tik 2014-01-22 atsiuntė 2009-07-13 sprendimo Nr. 6-24-14909, 2010-01-27 perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-24-805, 2010-07-29 perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-24-2721 kopijas ir 2014-01-17 pažymą Nr. 11-48-590. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-24-2721, nuo 2010-07-01 pareiškėjai buvo sumažinta priskaičiuota pašalpos suma iki 3 510,00 Lt per mėnesį. Tokie perskaičiavimai buvo padaryti vykdant Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 3 dalies bei į atitinkamus poįstatyminius aktus perkeltas minėto įstatymo nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjos iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo paskirtoji motinystės (tėvystės) pašalpa buvo 6 184,62 Lt, todėl sumažinus mokėtiną motinystės pašalpą iki 75% kompensuojamojo darbo užmokesčio, pareiškėjos perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010-07-01 turėjo būti 6 184,62 x 75 proc. = 4 638,46 Lt. Pareiškėjai mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010-07-01 buvo perskaičiuota taikant Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos apribojimą, ir mokėtina pašalpa apskaičiuota taikant būtent šį dydį: 1170 x 4 = 4 680,00 Lt x 75% = 3 510,00 Lt. Pareiškėjos manymu, jai mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010-07-01 buvo neteisėtai sumažinta 1 128,46 Lt per mėnesį. Pašalpa iš dalies buvo sumažinta vadovaujantis teisės aktais, pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl remiantis jais priimti sprendimai yra iš esmės neteisėti, prieštaraujantys Konstitucijos 23, 52 straipsniams, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, atsakingo valdymo principams. Todėl pareiškėja prašo priteisti laikotarpiu nuo 2010-07-01 iki 2011-01-01 neteisėtai ir nepagrįstai neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, iš viso 10 mėn. x 1 128,46, t. y. 11 284,60 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėja teismo posėdyje, remdamasi iš esmės analogiškais skunde išdėstytiems motyvais, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, atstovė VSDFV atsiliepime į skundą prašo pašalinti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės, atstovaujamos VSDFV, iš atsakovų, o šio prašymo netenkinus, pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 141–144). Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
VSDFV manymu, byloje neturėjo būti remiamasi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, kadangi pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde formuluodama reikalavimą grąžinti susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką ją klaidingai įvardijo kaip žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Turtinė žala turi būti grindžiama objektyviais įrodymais, t. y. vertinant negautas pajamas, kaip turtinę žalą, jos turi būti realios, o ne tikėtinos ar įsivaizduojamos. Aiškinant CK 6.271 straipsnį kartu su CK 6.246-6.250 straipsniais, darytina išvada, kad pareiškėja nesiekia prisiteisti turtinę ar neturinę žalą pagal CK normas, atsiradusią dėl to, kad motinystės (tėvystės) pašalpa, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, jai nuo 2010-07-01 buvo mokama sumažinta. Pareiškėja mano, kad turi pagrįstą reikalavimą į motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarime pateiktą išaiškinimą, tačiau klaidingai įvardijo ją kaip žalą, atlygintiną pagal CK 6.271 straipsnį. Todėl Lietuvos valstybė neturėtų būti atsakovu šioje byloje.
Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjos suformuluotas prašymas yra pagal CK 6.271 straipsnį atlygintina žala, VSDFV nuomone, valstybei negali kilti civilinė atsakomybė, kadangi nėra visų būtinųjų sąlygų jos atsiradimui, t. y. nėra neteisėtų veiksmų ar neveikimo bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, kurią patyrė pareiškėja. Pareiškėjai nuo 2009-06-18 mokėta motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010-07-01 buvo sumažinta laikantis visų privalomų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, t. y. pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Sprendimas dėl minėtos pašalpos sumažinimo buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimo paskelbimo.
Be to, viešojo administravimo subjekto priimtas asmeniui nepalankus sprendimas ne visais atvejais gali būti traktuojamas kaip valdžios institucijos neteisėtas aktas CK 6.271 straipsnio prasme. Tai, kad teismas panaikina viešojo administravimo subjekto aktą, nėra absoliutus pagrindas konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus aktus CK 6.271 straipsnio prasme. Todėl net ir tuo atveju, jeigu teismas tenkintų pareiškėjos skundą ir spręstų, kad VSDFV Vilniaus skyrius turi išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, pareiškėjai žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį nepriklauso.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, atstovės VSDFV atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
4. Atsakovė VSDFV atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 48–50). Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
Pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiką, gimusį 2009-04-30, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-01-27 sprendimu Nr. 6-26-805 nuo 2010-01-01 perskaičiuota pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį ir vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi. VSDFV Vilniaus skyrius 2010-07-29 sprendimu Nr. 6-26-2721, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, perskaičiavo ir mokėjo pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2010-07-01 iki vaikui sukako 2 metai, t. y. iki 2011-04-30. Dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėja nesikreipė įstatyme nustatytais terminais ir tvarka, todėl minėti pašalpos perskaičiavimo sprendimai yra nenuginčyti ir laikomi visiškai įvykdytais (motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai buvo baigta mokėti 2011-04-30), o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios. Pareiškėja, neturėdama nurodytų sprendimų, tačiau matydama, kad jai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa dėl nežinomų priežasčių sumažėjo, turėjo visas galimybes kreiptis ir į VSDFV Vilniaus skyrių, ir į VSDFV ar teismą, tačiau laiku to nepadarė. Todėl remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi nėra teisinio pagrindo peržiūrėti įvykdyto sprendimo ir apskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjos sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį.
Atsakovės VSDFV atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
5. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 55–58). Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, 2010-01-27 sprendimu Nr. 6-26-805 pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota pagal nuo 2010-01-01 Vyriausybės patvirtintą 1 170 Lt draudžiamųjų pajamų dydį. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, 2010-07-29 sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010-07-01 perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 1 iki 2 metų, taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio dydį. Kadangi pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai (277,25 Lt x 75 % x 21,10 = 4 387,48 Lt) viršijo 75 % einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 Lt x 4 x 75 % = 3 510 Lt), nuo 2010-07-01 iki vaikui sukaks 2 metai pareiškėjai priskaičiuota 3 510 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimo Nr. 6-26-2721 iki Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimo įsigaliojimo neskundė. Apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimą Nr. 6-26-2721 pareiškėja turėjo sužinoti 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį. Pareiškėjos skundas VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimo Nr. 6-26-2721 buvo paduotas tik 2013-11-22, t. y. po Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimo įsigaliojimo, todėl VSDFV teisingai konstatavo, kad šis VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas laikytinas visiškai įvykdytu, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-10-29 raštas Nr. 3E-1112 pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721, remiantis juo pareiškėjai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pašalpa. Pareiškėjos nurodyta prašoma priteisti 11 284,60 Lt negautos motinystės (tėvystės) pašalpos suma nėra teisinga. Jeigu pareiškėja nebūtų praleidusi įstatymų nustatyto VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimo Nr. 6-26-2721 apskundimo termino, t. y. minėtas sprendimas nebūtų įvykdytas, dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies taikymo sumažinta jos motinystės (tėvystės) pašalpos suma sudarytų 8 775 Lt, iš kurios atskaičius gyventojų pajamų mokestį ir sveikatos draudimo įmokų sumas pareiškėjai mokėtina suma būtų 6 932,20 Lt.
Atsakovės VSDFV Vilniaus skyriaus atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmestina.
1. Pareiškėja prašo priteisti 11 284,60 Lt dydžio turtinę žalą, kuri, jos nuomone, susidarė dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.
Nustatyta, kad 11 284,60 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka, kurią turtinės žalos pavidalu prašo priteisti pareiškėja, susidarė VSDFV Vilniaus skyriui 2010-07-29 sprendimu Nr. 6-26-2721 perskaičiavus nuo 2010-07-01 iki 2011-04-30 pareiškėjai mokėtinos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį. VSDFV Vilniaus skyrius Sprendimą Nr. 6-26-2721 priėmė, vadovaudamasis inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsniu, kurio 1 dalies nuostatą „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“, dėl kurios ir susidarė pareiškėjai mokėtinos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka, Konstitucinis Teismas 2013-03-05 nutarimu pripažino prieštaravusia Konstitucijai.
2. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos (inter alia turtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal teismų suformuotą praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2008; LVAT 2008-04-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2008, 2004-05-18 nutartį administracinėje byloje Nr.A5-473/2004, 2007-12-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1759/2007, 2009-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-369/2009, 2010-11-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1329/2010, 2012-01-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012) Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatos dėl pasekmių, kurios kyla atitinkamus norminius teisės aktus pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai ir atitinkamiems aukštesnės galios teisės aktams; senaties terminai; žalos fakto ir priežastinio ryšio su netesėtais valdžios institucijų veiksmais nustatymas ar nenustatymas ir kt.).
3. Dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, priimant Sprendimą Nr. 6-26-2721, vertinimo
LVAT 2015-05-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1375-502/2015 (b. l. 128–134) bylos dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo paliko nenagrinėtą. LVAT pažymėjo, kad tokiems ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-03-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015), kuria pareiškėja yra nepasinaudojusi, nors nagrinėjamu atveju vis dar egzistuoja prielaidos ja pasinaudoti. Taigi šis sprendimas yra galiojantis, nustatyta tvarka nenuginčytas. Šio Sprendimo Nr. 6-26-2721 teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos tyrimo dalyku, todėl šiuo aspektu jis nėra vertinamas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja nei sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiu, nei po Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimo oficialaus paskelbimo 2013-03-08 leidinyje „Valstybės žinios“, nei nagrinėjamu atveju 2013-10-07 kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių ir vėliau dėl sprendimo apskundimo į VSDFV nesikreipė, neprašė panaikinti jai tiesiogines teisines pasekmes sukeliančio VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimo Nr. 6-26-2721. Taip pat matyti, kad taikant Sprendimą Nr. 6-26-2721 pareiškėjai mokėtinos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis buvo mažinamas nuo 2010-07-01 iki 2011-04-30, o Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, dėl kurios susidarė pareiškėjai mokėtinos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka, pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, priimtas 2013-03-05. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimas galioja retroaktyviai, nes nagrinėjamas atvejis nelaikytinas išimtiniu, t. y. tokiu, kai, nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties, būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai (žr. Konstitucinio Teismo 2015-09-18 sprendimą Nr. KT23-S10/2015 (b. l. 166, 167).
Vadinasi, VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimas Nr. 6-26-2721 pareiškėjai mokėti sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą iki Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimo paskelbimo dienos yra įvykdytas. LVAT iš esmės panašiose administracinėse bylose (žr. LVAT 2008-04-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2008, 2012-01-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012), remdamasis įstatymų konstitucingumo prezumpcijos taisykle, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjektas, vykdydamas galiojantį Vyriausybės nutarimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymui, elgėsi teisėtai, todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Šie LVAT išaiškinimai mutatis mutandis taikytini ir nagrinėjamoje byloje. Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2003-05-30 nutarimus, 2004-02-13 sprendimą, 2004-12-13, 2006-03-14, 2006-03-28 nutarimus); tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimą).
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje nenustatyta, jog VSDFV Vilniaus skyrius, ar jame dirbę valstybės tarnautojai, priimdami Sprendimą Nr. 6-26-2721, kurio pagrindu nuo 2010-07-01 iki 2011-04-30 pareiškėjai buvo mokama sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, būtų atlikę neteisėtas veikas.
LVAT 2015-05-21 nutartyje (b. l. 128–134) konstatavo, kad pareiškėja turtinę žalą kildina iš to, kad „Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, vėliau antikonstitucinėmis paskelbtomis Laikinojo įstatymo nuostatomis netinkamai reglamentavo motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo tvarką“, o pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nenustatinėjo viešosios atsakomybės sąlygų buvimo pareiškėjos skunde įvardijamų Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų aspektu.
Šioje byloje nustatyta, kad 11 284,60 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka, kurią turtinės žalos pavidalu prašo priteisti pareiškėja, susidarė dėl to, kad buvo taikomas Seimo priimtas Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kurį atitinkama apimtimi Konstitucinis Teismas 2013-03-05 nutarimu pripažino prieštaravusiu Konstitucijai. Todėl, siekiant nuspręsti dėl viešosios atsakomybės sąlygų buvimo LVAT 2015-05-21 nutartyje pateikto išaiškinimo aspektu, teismas turėtų tirti Seimo veiklos priimant nurodytą Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą teisėtumą ir nustatinėti, ar, įgyvendindamas jam Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų leidybos teisę, Seimas veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tačiau toks vertinimas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai, nes, nors pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), tačiau pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo, Seimo narių veiklos.
5. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos skundo dalis dėl 11 284,60 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo atmestina, nenustačius vienos iš trijų būtinųjų turtinės žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtos valstybės institucijos veikos.
Teismas atkreipia pareiškėjos dėmesį į tai, kad LVAT 2015-05-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1375-502/2015 skundo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo paliko nenagrinėtą, nes pareiškėja nepasinaudojo tokiems ginčams nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o nagrinėjamu atveju vis dar egzistuoja prielaidos ja pasinaudoti. Taigi vis dar egzistuoja teisinės prielaidos nustatyta tvarka nuginčyti tiesiogines pasekmes pareiškėjai sukeliantį VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-07-29 sprendimą Nr. 6-26-2721, kurio pagrindu susidarė 11 284,60 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127, 129 straipsniais,
nusprendė:
Pareiškėjos E. J. skundo dalį dėl 11 284,60 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.