Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovo A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo E. I. ieškinį atsakovui A. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. spalio 8 d. sprendimu teismas ieškovo ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 100 000 Lt skolos, 25 000 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2013-10-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas A. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o netenkinant anksčiau nurodyto reikalavimo, prašo priteistą palūkanų dydį sumažinti iki pagrįsto ir teisėto. Apeliantas taip pat prašo įskaityti 2014-04-03 nutartimi nurodytą grąžinti žyminį mokestį (144 Lt), o nuo likusios žyminio mokesčio mokėjimo dalies, t.y. 2 481 Lt, jį atleisti. Nurodo, kad jokio turto, išskyrus žemės sklypą, kuris areštuotas antstolio M. D., neturi. Santaupų neturi, o gaunamo darbo užmokesčio nepakanka skoliniams įsipareigojimams padengti, todėl 2 481 Lt suma atsakovui būtų kliūtis apginti savo pažeistas teises.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo netenkino. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus apie ieškovo turtinę padėtį, sprendė, jog apeliantas nepagrindė aplinkybės, kad jo turtinė padėtis būtų tokia sunki ir jis apskritai neišgalėtų sumokėti likusios dalies žyminio mokesčio ir būtų pagrindas jį atleisti beveik nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas A. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atleisti atsakovą nuo dalies žyminio mokesčio, t.y. nuo 2 481 Lt, sumokėjimo už apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimo. Apeliantas tvirtina, kad jis neturi jokio turto, o tai patvirtina į bylą pateiktas antstolio M. D. patvarkymas ir 2014 m. birželio 5 d. antstolio M. D. pažyma Nr. S123383 dėl vykdymo eigos, kurioje nurodyta, kad priverstinio įsiskolinimo išieškojimo metu kito skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto ar gaunamų piniginių lėšų, į kuriuos būtų galima nukreipti išieškojimą, nenustatyta. Paaiškina, kad byloje esant nurodytiems rašytiniams įrodymams, jis daugiau jokių savo turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų teismui neteikė. Be to, atsakovas pažymi, jog jis negali sutikti ir su teismo argumentu, kad jei jo finansinė padėtis tokia sunki, tai jis galėjo rinktis valstybės garantuojamą nemokamą teisinę pagalbą, o ne naudotis mokamomis teisinėmis paslaugomis. Tvirtina, kad šioje byloje kilo ginčas dėl ženklios pinigų sumos, t.y. 125 000 Lt, todėl jis siekė turėti profesionalią bei kokybišką teisinę pagalbą, o įstatymas neriboja proceso šalies teisės rinktis advokatą.

Ieškovas E. I. atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, todėl prašo pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, atsakovo finansinė padėtis nesudaro pagrindo jį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas turi sklypą, kurio vertė 300 000 Lt, be to, jis yra Lietuvos armėnų bendrijos „Garun“ vadovas ir UAB „Mimina“, kurios turto vertė viršija 200 000 Lt, vadovas, atsakovui priklauso 100 procentų bendrovės „Vilkragis“ akcijų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Nagrinėjamu atveju yra kvestionuojamas pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyti tenkinti ieškovo prašymą dėl dalies nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo atleidimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Konstitucijos 30 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Žyminis mokestis – tai įstatymo nustatyta suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą kaip vieną iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan.

Žyminio mokesčio dydis, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio bei žyminio mokesčio atidėjimo sąlygos yra imperatyviai įtvirtintos CPK. Vadovaujantis CPK 83 str. 3 d., esant suinteresuoto asmens motyvuotam prašymui, teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pažymėtina, kad pačiame įstatyme tvirtinta, jog prašymas turi būti motyvuotas, o tai suponuoja išvadą, kad pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t.y. nagrinėjamu atveju reikalingumą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, tenka būtent to prašančiam asmeniui (CPK 178 str.). Apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose kitimo, taip pat gaunamo darbo užmokesčių, dividendų bei kitokio pobūdžio pajamų (nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos ir kitų dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-201/2012 ir kt.).

Kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas savo sunkią turtinę padėtį nagrinėjamu atveju iš esmės grindžia tik 2013-11-27 antstolio M. D. patvarkymu ir 2014-06-05 antstolio pažyma Nr. S123383 dėl vykdymo eigos, iš kurių, pasak apelianto, akivaizdžiai matyti, jog jis, išskyrus vieną areštuotą žemės sklypą, daugiau neturi jokio nekilnojamojo turto ar pinginių lėšų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš ieškovo nurodytų dokumentų turinio nebūtų galima daryti vienareikšmiškos išvados apie tikrai sunkią atsakovo materialinę padėtį. Pastebėtina, kad byloje esantis atsakovo turto aprašas (1 T., b.l. 45) yra daugiau nei vienerių metų senumo, todėl galimai jis nebeatspindi faktinės realios situacijos. Be to, nors pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir atkreipė atsakovo dėmesį į tai, jog byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas, tačiau net ir su atskiruoju skundu į bylą absoliučiai jokie duomenys apie atsakovo gaunamas pajamas pateikti taip ir nebuvo.

Taip pat nagrinėjamo klausimo kontekste sutiktina ir su pirmos instancijos teismo pastebėjimu, kad apeliantas viso bylos nagrinėjimo metu nesikreipė dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, naudojosi advokato atlygintinai teikiama teisine pagalba, o tai suponuoja išvadą, kad atsakovo turtinė padėtis nėra tokia bloga kaip yra deklaruojama. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus skundo teiginius, kad naudojimasis mokamomis advokato paslaugomis neįrodo apelianto geros turtinės padėtis ir atkreipia dėmesį į tai, jog ir apeliacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog apeliantas nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, sudarė atstovavimo sutartį dėl bylos vedimo per advokatą, leidžia manyti, jog jo turtinė padėtis nėra itin sunki (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2352/2011).

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

Apeliantui pakartotinai nustatytas 10 kalendorinių dienų terminas nuo nutarties priėmimo dienos primokėti 2 481 Lt žyminio mokesčio už elektroninių ryšių priemonėmis (EPP) pateiktą apeliacinį skundą. Išaiškintina, kad per teismo nustatytą terminą žyminio mokesčio nesumokėjus apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį pateikusiam asmeniui (CPK 115 str. 3 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti apeliantui A. T. 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą nuo nutarties priėmimo dienos primokėti 2 481 Lt (du tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną litą) žyminio mokesčio už elektroninių ryšių priemonėmis (EPP) pateiktą apeliacinį skundą.