- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-08
- Bylos Nr.
- I-1289-279/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02568-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. M. (toliau – ir V. M., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 2-5).
Pareiškėjas V. M. skunde (b. l. 2-5) nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. buvo kalinamas kamerų tipo patalpose Nr. 29 ir Nr. 30. Nurodė, kad kamerų tipo patalpose jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali 3,6 kv. m. ploto norma. Teigė, jog kamerose virš langų veisėsi pelėsis, sienų tinkas sutrūkinėjęs, nuo sienų lupasi dažai, stebimi vandens nubėgimai, išdaužytos sienų bei grindų plytelės, kamerose įrengti per maži langai, todėl trūksta gryno oro. Nurodė, jog gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas apšvietimas. Pareiškėjo teigimu pasivaikščiojimo kiemeliai yra kritinės būklės, ant sienų grybeliai, grindų danga išdaužyta, duobėta. Nurodė, kad Alytaus PN kamerų tipo patalpos yra pripažintos negyvenamosiomis. Dėl minėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, padidėjusia fobija, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovės 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas – Alytaus PN, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 19-22) nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. atliko bausmę Alytaus PN kamerų tipo patalpose. Pažymėjo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Atsakovės atstovas nurodo, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato gyvenamojo ploto skaičiavimo su baldais ar be jų. Paaiškino, kad Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose 2009-2010 metais buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu buvo pakeisti baldai, langai, durys, naujai įrengtas tualetas su ištraukiamąja ventiliacija, elektros instaliacija, apšvietimas. Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas juose laikomiems asmenims. Alytaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu pažeidimų kamerų tipo patalpose nenustatė. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. patirtą neturtinę žalą, jam būnant kamerų tipo patalpose Nr. 29 bei Nr. 30. Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas V. M. Alytaus PN kamerų tipo patalpose Nr. 29 bei 30 buvo laikomas periodiškai nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 24) (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam, būnant Alytaus PN kamerų tipo patalpose Nr. 29 ir Nr. 30) teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.2 punktas nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2016 m. kovo 15 d., nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 13 d., nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. birželio 19 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 29, patalpų plotas 15,10 kv. m, juose įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpose teko 3,77 kv. m (15,10/4) ploto; laikotarpiais nuo 2016 m. birželio 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 30, patalpų plotas 11,07 kv. m, juose įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpose teko 3,69 kv. m (11,07/3) ploto; (b. l. 19, 24-26).
Atsakovės atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą bei įrengtų miegamųjų vietų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių (b. l. 19, 24-26), kurie patvirtina, jog nuteistasis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog kamerų tipo patalpose Nr. 29 bei Nr. 30 jam teko mažesnė nei teisės aktai numato 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma, nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčių argumentų.
Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamos gyvenamosios patalpos ir sanitarinio mazgo būklės (patalpoje yra pelėsio, byra tinkas ir dažai, lubose skylės, plytelės ištrupėję ir pan.).
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.4 punktą, kameros grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtą aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.12) (b. l. 32-35), taip pat atsakovės atstovo pateiktos foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad gyvenamosiose patalpose yra įrengti varstomi langai (b. l. 36-37). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio.
Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą ir nešvarą, teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (b. l. 33). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas bei palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Alytaus pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl susikaupusio pelėsio ir nešvaros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nuteistųjų laikymo negyvenamose ir neremontuotose kamerų tipo patalpose paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12), iš kurio matyti, kad nuteistieji asmenys apgyvendinti gyvenamosiose patalpose. Minėtais duomenimis nustatyta, kad kamerų tipo patalpose vidaus apdailai naudotos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, kamerų langai pritaikyti natūraliam vėdinimui, tualeto patalpose įrengta mechaninė ventiliacija (b. l. 32-34). Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie kamerų tipo patalpų būklę (sienų, lubų, grindų apdailą), tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog kamerų tipo patalpų būklė yra netinkama nuteistųjų apgyvendinimui. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į nurodytas institucijas, byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl netinkamos kamerų būklės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas buvo netinkamas.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi.
Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad dirbtinė, dieninė-naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovą, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra kritinės būklės, ant sienų grybelis, grindų danga nelygi, duobėta.
Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 18-21 punktai. Pagal Taisyklių 21 punktą, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Higienos normos HN 134:2015 pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nereglamentuoja. Atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie pasivaikščiojimo kiemelių būklę, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės lieka nepaneigti.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (netinkama pasivaikščiojimo kiemelių būklė), nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo V. M. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo V. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.