Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. V. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo Ričardas K. K. pagal LR BK 154 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. T. V. ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ričardas K. K. pagal LR BK 154 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009-07-24 Telšių rajono apylinkės teisme vykusiame procese paskleidė apie T. V. tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir pažeminančią jį, kas yra užfiksuota teismo posėdžio protokole ir teismo nutartyje, būtent, kad skolininko atstovas R. K. K. paaiškino, jog jis negalintis įvykdyti teismo sprendimo, nes visiškai nebeturintis pinigų. Jo įmonėje esantys sustabdyti veiksmai, dėl išieškotojo kaltės buvęs konfiskuotas jo automobilis, todėl nebeturintis su kuo nuvežti darbininkus. Be to, buvo nuvežęs statybines medžiagas, kurias sudėjęs pas išieškotoją daržinėje, tačiau jo, t. y. išieškotojo sūnus šias statybines medžiagas sunaudojęs savo namo statybai. Tai yra nuvežtos statybinės medžiagos esančios pavogtos.

Be to skunde pažymima, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nuosprendyje rėmėsi LR CK 2.24 str. 1 d., 2.24 str. 9 d., kur įtvirtintas imunitetas civilinei atsakomybei, bet ne baudžiamajai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas bei jo atstovė prašė tenkinti apeliacinį skundą, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto teigimu, išteisintasis R. K. K. paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias apie jį teismo procese, kur buvo proceso dalyviai, teismo sudėtis, dokumentą skaitė kiti asmenys. Kreipdamasis privataus kaltinimo tvarka į teismą dėl šmeižimo, T. V. tvirtino, kad R. K. K. 2009-07-24 Telšių rajono apylinkės teisme vykusiame teismo posėdyje apkaltino jį įvykdžius vagystę, tai yra paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį pažemino ir galėjo negatyviai atsiliepti jo teigiamai reputacijai. Taigi, apelianto manymu, R. K. K. yra kaltas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d. Visgi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai aiškino šmeižimo sampratą BK 154 str. taikymo aspektu ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Pirmiausia pažymėtina, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. BK 154 str. nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. K. K., nepadarius pastarajam veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., požymių, padarė pagrįstas išvadas, kad išteisintasis, 2009-07-24 duodamas parodymus teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. P1-137-187/2009, nesiekė apšmeižti T. V.. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad R. K. K. paskleidė ne informaciją, o remdamasis tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę, pateikė jam žinomų faktų vertinimus ir komentarus.

Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas, o nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.

Vertinant išteisintojo pasisakymų 2009-07-24 teismo posėdyje (civilinė byla Nr. P1-137-187/2009), kuris išdėstytas ir Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartyje (b. l. 3-4), turinį tuo aspektu, ar juose buvo paskleista informacija, ar išsakyta nuomonė, kolegija atsižvelgia į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą ir jų formuluotes.

R. K. K., privataus kaltintojo T. V., liudytojų A. M., M. S., A. P. (b. l. 57-58; 67) parodymai patvirtina, kad T. V. tėvo J. V. sodyboje išteisintojo įmonė (IĮ ,,Rešota“) vykdė statybos darbus. Kartą atvykęs R. K. K. pasigedo pas J. V. daržinėje laikytų statybinių medžiagų, pasak R. K. K., cemento ir armatūros. Tuo metu, kai buvo pasigesta statybinių medžiagų, T. V. su tėvu statė pirtelę. Tai pripažino privatus kaltintojas ir kiti liudytojai. Teisiamajame posėdyje T. V. tvirtino, kad 2009 m. vasarą R. K. K. atėjęs jam pasakė, jog dingo cementas, pavadino jį vagimi ir apkaltino vagyste (b. l. 58). Tuo tarpu R. K. K. neigė, ką nors sakęs tuo metu T. V. ir parodė, kad tik J. V. teiravosi, kur dingo statybinės medžiagos, o pastarajam atsakius – ,,...aš nieko nežinau...negalvok, kad čia mano sūnus pasiėmė medžiagas....“, R. K. K. replikavus – ,,...o gal?“, pokalbį su juo baigė. Aptarti T. V. ir R. K. K. parodymai dėl kai kurių detalių yra prieštaringi, tačiau sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą nagrinėjamoje byloje nekeičia esmės, su kuo pirma kalbėjo R. K. K. dėl dingusių statybinių medžiagų. Faktas tas, kad išteisintasis neberado J. V. daržinėje laikytų statybinių medžiagų. Kad R. K. K. ieškojo paliktų statybinių medžiagų patvirtino ir liudytojas M. S. (b. l. 67). Kita vertus šioje byloje niekas neginčija minėtos aplinkybės, dėl dingusių statybinių medžiagų. Dėl to R. K. K. buvo kreipęsis ir į policiją (b. l. 61), nors ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti.

Aptarti duomenys rodo, kad ne prasimanymais, o objektyviai egzistuojančiais faktais remdamasis R. K. K. 2009-07-24 teismo posėdyje pateikė komentarus. Apelianto tvirtinimu konkrečiai jis buvo apšmeižtas minėtame teismo posėdyje, tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog 2009-07-24 teismo posėdyje R. K. K. konkretaus asmens (vardo, pavardės) neįvardijo, nurodydamas – ,,...to pono sūnus statė pirtį naudojo cementą ir visas mano medžiagas“. Atkreiptinas dėmesys, kad R. K. K. neteigė, kad T. V. statė namą, kaip pastarasis nurodė skunde. Taigi R. K. K. paskleidė ne konstatuojamojo pobūdžio faktus ir duomenis, o savo nuomonę. Kolegijos nuomone, informacija (statybines medžiagas laikė T. V. tėvo daržinėje, o tuo metu, kai pastarųjų pasigedo, T. V. statė pirtelę), kuria disponavo išteisintasis, buvo pakankamas pagrindas komentuoti situaciją ir pateikti savo požiūrį į faktus.

Iš skundo turinio matyti, kad ne tik dėl tokių išteisintojo pasisakymų T. V. pasijuto apšmeižtas. Tačiau suformuluotame kaltinime išdėstyti teiginiai apie tai, kad R. K. K. negalintis įvykdyti teismo sprendimo, nes visiškai nebeturintis pinigų, kad jo įmonėje esantys sustabdyti veiksmai, kad dėl išieškotojo (J. V.) kaltės buvęs konfiskuotas jo automobilis, todėl nebeturintis su kuo nuvežti darbininkų, yra visai ne su T. V. susiję pasisakymai. Paminėtas tekstas pagal specifiką, skaitant jį individualiai, negali būti suvoktas, kaip tikrovės neatitinkanti informacija apie T. V., vadinasi, tai nėra nagrinėjimo dalykas šioje byloje.

Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti ir tai, kad, priešingai negu teigiama T. V. skunde, R. K. K. nesiekė išvengti turtinės prievolės jo tėvui J. V.. Pirmiausia, pats R. K. K. niekada neneigė prievolės J. V., o ir pats nukentėjusysis teisiamajame posėdyje nurodė, kad išteisintasis žadėjo užbaigti darbus – ,,Aš jums pastatysiu mėšlides, bet tuo viskas nesibaigs.“. Taigi, byloje nėra nustatyta kokių nors faktinių aplinkybių apie priežastis, dėl kurių išteisintais būtų turėjęs interesą ar asmeninį nusistatymą skleisti pramanytą informaciją apie T. V..

Aptarti ir išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymai neleidžia teigti, kad R. K. K. pasisakymai 2009-07-24 teismo posėdyje buvo motyvuoti sąmoningo ketinimo pakenkti T. V.. Iš visumos nustatytų aplinkybių galima daryti neginčijamą išvadą, jog R. K. K. veikoje nėra BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti T. V. požymių. Tokiu būdu nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teismas savo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nieko nepasisakė dėl prašomų priteisti iš R. K. K. išlaidų advokato, kuris byloje dalyvavo, kaip T. V. atstovas, paslaugoms apmokėti. Kita vertus nėra pagrindo teigti, kad apylinkės teismas nesvarstė galimo minėtų išlaidų apmokėjimo klausimo, nes apie tai pasisakė skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir teisingai nurodė, kad priteisti iš išteisintojo T. V. išlaidas atstovo paslaugoms apmokėti nėra teisinio pagrindo (BPK 106 str. 2 d.). Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad teismas pažeidė Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, nes advokato darbo apmokėjimo išlaidas teismas gali priteisti, bet neprivalo (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. V. apeliacinį skundą atmesti.