- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-13
- Bylos Nr.
- 1S-525-581/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo H. P. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjas T. J. 2014-03-03 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 45-AT-00598-14 pagal pareiškėjo H. P. pareiškimą dėl A. M. padarytų nusikalstamų veikų numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje, 167 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje, motyvuojant tuo, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė R. M. 2014-04-04 nutarimu atmetė H. P. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjo T. J. 2014-03-03 nutarimą bei pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pirmiau minėtų veikų požymius, ir ikiteisminio tyrimo pareigūno 2014-03-03 nutarimą paliko nepakeistą.
Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-06 nutartimi H. P. skundas dėl 2014-04-04 prokurorės bei 2014-03-03 ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimų panaikinimo buvo atmestas, motyvuojant tuo, jog nėra nustatyta nė vienos tariamos nusikalstamos veikos požymio (tariamos skolos reikalavimas ir skundų rašymas, inicijuojant įvairius patikrinimus, ir civilinės bylos iškėlimą, savaime neparodo, jog yra įvykdyta nusikalstama veika), pareiškėjui yra žinomas galimai jam kenkęs asmuo ir tarp pareiškėjo ir jo nurodomos galimos kaltininkės iškilęs ginčas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, ir todėl prokurorės nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Šalies argumentai
Skundu H. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-06 nutartį ir pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamų veikų numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje; 154 straipsnio 1 dalyje; 167 straipsnio 1 dalyje ir kituose šio kodekso straipsniuose. Nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo nutartimi bei faktinių aplinkybių vertinimu, kadangi jau pirminiame pareiškime jis nurodęs, jog A. M. savo skunduose įvairioms institucijoms neteisėtai apkaltino, kad jis atlikdamas savo pastatų remontą, apgadino jos garažo sieną ir už tai ji pareikalavo piniginio atlygio – 10 400 Lt. Dėl šio A. M. reikalavimo vyko civilinis ginčas, tačiau A. M. civilinis ieškinys Panevėžio apygardos teismo buvo atmestas. Su galutiniu teismo spendimu A. M. nesutiko ir todėl, anot pareiškėjo, sistemingai jį terorizuoja, bei nepagrįstai kreipsiąsi į įvairias teisėsaugos institucijas siekdama jam pakenkti. Pareiškėjas prašo pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi sistemingas jo terorizavimas, nepagrįstas kreipimasis į įvairias valstybines institucijas ir žiniasklaidą, yra akivaizdus trukdymas jam vykdyti numatytus remonto darbus savo valdose. Nesutinka su teismo sprendimu, kad A. M. veiksmuose yra tik nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje požymiai, kadangi skundas buvo platesnės apimties. Nurodo, kad A. M. negaudama reikalaujamų pinigų, tyčia užvertė įvairias valstybės institucijas, tame tarpe ir teisėsaugos, šmeižikiškais ir nepagrįstais skundais. Savo tikslui pasiekti pasitelkė ir laikraštį „Sekundė“. Šiais skundais A. M. akivaizdžiai siekė, kad negalėtų vykdyti remonto darbų, tai yra tokiais veiksmais jį terorizavo ir toliau terorizuoja. Vėliau jo asmens terorizavimas pasireiškė ir tuo, kad A. M. nepagrįstai kaltino jį dėl tariamo triukšmo kėlimo, kas yra akivaizdi netiesa. Tai vėlgi, yra ne kas kita, kaip asmens terorizavimas, siekiant konkretaus tikslo – kad būtų perduota A. M. reikalaujama, jai nepriklausanti, pinigų sumą. Pareiškėjui nesuprantama prokurorės pozicija, kad naudojantis demokratinės valstybės piliečių teisėmis asmuo gali be perstojo skųsti kitą asmenį, taip trukdyti jam ramiai gyventi, atlikti numatytus ir būtinus remonto darbus, o už tai tokiam asmeniui – nagrinėjamu atveju A. M., negresia jokia atsakomybė. Teigia, kad yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už melagingą kito asmens įskundimą (BK 236 straipsnio dispozicija). Visgi tik pradėjus ikiteisminį tyrimą būtų galima išsiaiškinti tikruosius A. M. tikslus ir užkirsti kelią jos daromiems neteisėtiems veiksmams. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu turi būti atsakyta, ar A. M. veiksmuose nėra asmens šmeižimo požymių (BK 154 straipsnio 1 dalis). Taip pat skundžiamoje teismo nutartyje, neatsakytas keliamas klausimas - ar A. M. kurį laiką slapta stebėjo jo gyvenimą, filmavo, darė fotonuotraukas, kurias vėliau siuntė spaudai, kompetentingoms teisėsaugos institucijoms, nepadarė nusikalstamos veikos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs teismui pateiktą medžiagą, skundžiamą teismo nutartį, tyrėjo ir prokurorės nutarimus, teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-06 nutartis yra teisėta bei pagrįsta.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnyje nurodyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 168 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė, taikytina, tik jeigu susiklostę teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamoji atsakomybė įtvirtinama tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išsiaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija.
Kaip matyti iš atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagos Nr. 45-AT-00598-14, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjo T. J. 2014-03-03 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal H. P. pareiškimą, kadangi A. M. veiksmuose nenustatyta nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, 167 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje požymių. Atmesdama pareiškėjo skundą, prokurorė darė išvadą, kad nėra jokių duomenų apie padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios turėtų būti pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas. Iš pareiškėjo skundų matyti, jog jis A. M. atžvilgiu prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytų, įvairiuose BK straipsniuose - 145 straipsnio 2 dalyje (žmogaus terorizavimas), 154 straipsnio 1 dalyje (šmeižimas), 167 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimas), 181 straipsnio 1 dalyje (turto prievartavimas), 236 straipsnyje (melagingas įskundimas arba pranešimas apie nebūtą nusikaltimą), numatytų nusikalstamų veikų. Savo skundus pareiškėjas grindžia tuo, jog A. M. jo atžvilgiu rašo nepagrįstus ir šmeižikiškus skundus įvairioms valstybinėms institucijoms ir tuo pačiu iš jo reikalauja piniginio atlygio, taip pat po civilinių bylų išnagrinėjimo A. M. jį nepagrįstai kaltina dėl tariamo triukšmo kėlimo. Be to, A. M. jį filmavo bei vaizdo medžiagą siuntė įvairioms institucijoms kartu su skundais.
Aukštesnysis teismas sutinka tiek su skundžiamoje nutartyje, tiek prokurorės ir ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimuose padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nė vieno tariamos nusikalstamos veikos požymio.
Nustatyta, jog tarp pareiškėjo H. P. ir A. M. vyksta konfliktas dėl pareiškėjo vykdytų statybos darbų ir jų metu galimai atsiradusių A. M. priklausančio garažo įtrūkimų. Dėl ko A. M. buvo pareiškusi civilinį ieškinį 10368,49 Lt turtinei žalai atlyginti. Šis civilinis ginčas jau yra išspręstas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-06 ir Panevėžio apygardos teismo 2014-01-13 sprendimais civilinėse bylose Nr. 2-1768-882/2013 ir 2A-6-252-2014. Taigi, kaip matyti ginčas dėl pareiškėjo nurodytos piniginės sumos, kurios, anot jo, rašydama įvairius skundus reikalauja A. M., yra išspręstas civilinio proceso tvarka. O H. P. nenurodė ir nepateikė duomenų, kad A. M. ir po 2014-01-13, kuomet buvo priimtas Panevėžio apygardos teismo sprendimas, būtų reikalavusi tikros ar tariamos žalos atlyginimo, tai yra prievartavusi iš pareiškėjo turtą.
Pažymėtina, jog pagal BK 236 straipsnį baudžiamoji atsakomybė asmeniui kyla tuomet, kai teisėsaugos institucijai yra pranešama apie ne bet kokią asmens neva padarytą veiką, o apie žinomai nebūtą nusikaltimą arba apie nusikalstamą veiką, jeigu dėl to buvo pradėtas asmens baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog A. M. neteisėtai jį apkaltino tuo, kad jis atlikdamas savo pastatų remontą, apgadino jos garažo sieną ar nepagrįstai kaltina jį dėl keliamo triukšmo, nepatenka į minimo straipsnio dispoziciją, kadangi ginčas dėl A. M. turto apgadinimo yra išspręstas civilinio proceso tvarka. Duomenų, jog A. M. dėl pareiškėjo būtų kreipusis į teisėsaugos institucijas atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas.
Dėl pareiškėjo nurodytos, A. M. galimai padarytos ir BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, apeliacinis teismas pažymi, jog ikiteisminio tyrimo teisėja skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė kad, vadovaujantis BPK 407 straipsniu, dėl šios nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas nėra atliekamas, o pareiškėjas, manydamas, jog A. M. jį šmeižia, savo galimai pažeistas teises gali apginti, kreipdamasis į teismą privataus kaltinimo tvarka.
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, jog A. M. slapta stebėjo jo gyvenimą, filmavo, darė fotonuotraukas, kurias vėliau siuntė spaudai, kompetentingoms teisėsaugos institucijoms. Tačiau atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 45-AT-598-14 nėra jokių objektyvių duomenų, kad pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką būtų buvusi ar vis dar yra renkama informacija apie jo privatų gyvenimą.
Sutiktina su tyrėjo, prokurorės bei ikiteisminio tyrimo teisėjos išvada, jog pareiškėjo minimoje situacijoje nėra pagrindo įžvelgti BK 145 straipsnio 2 dalyje, 167 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje ar 236 straipsnyje numatytų veikų požymių. Be to, pažymėtina ir tai, kad vien baudžiamojo proceso pradėjimas nesant tam pagrindo, galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas.
Remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-06 nutartį pripažinti neteisėta bei nepagrįsta ir ją naikinti, skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti H. P. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.