- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-01-13
- Bylos Nr.
- 1-22-633/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algis Vieraitis
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Kaltinamasis
- I. T.
- Advokatai
- Vytautas Šilingas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas Algis Vieraitis, sekretoriaujant Dalei Butkienei, dalyvaujant : prokurorui Ramučiui Mickui, nukentėjusiajam R. S., gynėjui advokatui Vytautui Šilingui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje :
I. T., asmens kodas - (duomenys neskelbtini) gim. 1987-05-04 Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, išlaikytinių neturintis, profesinio išsilavinimo, - šiuo metu atlieka bausmę Kybartų pataisos namuose, teistas : 1) 2002-07-19 Vilniaus m. 3-ios apyl. teismo pagal 1961 m. LR BK 271 str. 2 ir 3 d.d., - 2 m. terminuoto laisvės atėmimo, 2) 2002-12-03 Vilniaus m. 3-ios apyl. teismo pagal 1961 m. LR BK 271 str. 2 d., 42 str., - 2 m. terminuoto laisvės atėmimo, nuo neatliktos bausmės atleistas, 3) 2004-02-27 Vilniaus m. 1-os apyl. teismo pagal LR BK 258 str. 2 d., - 1 BBND bauda, 4) 2006-02-28 Vilniaus m. 3-ios apyl. teismo pagal LR BK 178 str. 1 d. ir 2 d.d., 63 str., - 1 m. 2 mėn. terminuoto laisvės atėmimo, 5) 2006-07-03 Vilniaus m. 3-ios apyl. teismo pagal LR BK 180 str. 1 d., 63 str., - 1 m. 4 mėn. terminuoto laisvės atėmimo, 6) 2009-03-13 Vilniaus m. 1-os apyl. teismo pagal LR BK 146 str. 2 d., 180 str. 1 d., - 3 m. terminuoto laisvės atėmimo, 7) 2009-08-17 Vilniaus m. 1-os apyl. teismo pagal LR BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., 63 str., - 3 m. 5 mėn. terminuoto laisvės atėmimo, 8) 2009-12-21 Vilkaviškio r. apyl. teismo pagal LR BK 286 str., 64 str., - 5 m. terminuoto laisvės atėmimo (teistumai neišnykę ir nepanaikinti),
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamasis I. T. 2011-05-13 apie 17.10 val. Vilkaviškio r. sav. Kybartų m. J. B. g. Nr. 14 esančių pataisos namų, kur atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, drausmės grupės prižiūrėtojų poste, pataisos namų direktoriaus budinčiam padėjėjui R. S., valstybės tarnautojui, vykdant tarnybą ir pareikalavus parašyti pasiaiškinimus dėl fiksuojamo įstaigos režimo pažeidimo – uždrausto nuteistiesiems daikto (mobilaus ryšio telefono) laikymo, nepaklusimo prižiūrėtojų reikalavimui jį atiduoti ir jo paslėpimo, be teisėto tam pagrindo atsisakė tai padaryti, užpuolė jį ir tyčia du kartus smūgiavo kumštimi pareigūnui R. S. į veidą, tačiau aktyviais pačio nukentėjusiojo ir prižiūrėtojo A. K. veiksmais smūgių buvo išvengta. Šiais veiksmais kaltinamasis I. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 str.
I. Faktiniai duomenys, pagrindžiantys teismo išvadas
1. Kaltinamasis I. T. kaltu teisme neprisipažino, pareikšdamas, jog smūgių nukentėjusiam nesudavė ir kitaip jam nesipriešino. Toliau paaiškino, kad įvykio metu buvo kalinamas drausmės grupės 130-oje kameroje kartu su Ž. V. ir dar 3 nuteistaisiais. Kameroje jie turėjo uždraustą jiems daiktą - mobilaus ryšio telefoną. Į kamerą užėjęs prižiūrėtojas vardu R.pareikalavo telefoną atiduoti, tačiau jiedu su Ž. V. nepakluso ir savavališkai išbėgo į koridorių, čia telefoną perdavė kt. nuteistiesiems ir šis nebuvo paimtas, o jiedu sulaikė prižiūrėtojai. Jis su Ž. V. buvo atvestas į prižiūrėtojų postą drausmės grupėje, čia Ž. V. pareigūnai paliepė parašyti pasiaiškinimą dėl telefono, į tą laiką į postą jau buvo atėjęs ir R. S.. Pastarasis be priežasties ėmė mušti Ž. V., todėl jis, I. T. pareikalavo jį liautis, tuomet tas pats R. S. gumine lazda ėmė mušti jį, o jis, I. T., bandė rankomis užsidengti nuo tiesioginių smūgių į veidą, tačiau smūgių pats R. S. nesudavė, to padaryti nesikėsino ir nenorėjo.
Šalies argumentai
2. N. R. S. paaiškino, jog įvykio metu dirbo pataisos namuose budinčiu direktoriaus padėjėju, per raciją išgirdęs apie pastiprinimo prašymą drausmės grupėje, nubėgo į šias patalpas, prižiūrėtojų poste rado nuteistuosius - kaltinamąjį ir Ž. V., pastarasis stovėdamas pasilenkęs prie stalo bandė rašė pasiaiškinimą, o I. T. stovėjo prie sienos, be jų poste dar buvo pareigūnai R. B., A. K., R. D.. Pareigūnas R. B. jam pranešė, jog pastebėjo daiktų perdavimą virvele į grupės 130-ąją kamerą, nuteistieji turėjo mobilaus ryšio telefoną, tačiau atsisakė jį atiduoti, kaltinamasis su Ž. V. pabėgo į koridorių, kur telefoną perdavė kažkam kt. nuteistųjų. I. T. ėmus kelti triukšmą dėl reikalavimo parašyti pasiaiškinimus, jis, R. S. jį perspėjo dėl galimo spec. priemonių panaudojimo. Tuomet I. T. žengė link jo, užsimojo kumštimi ir smūgiavo, tačiau jis žengė žingsnį atgal, atsilenkė ir spėjo pasukti veidą į šoną, todėl kaltinamojo kumštis „nuslydo“ jo smakru, t.y. jam pavyko išvengti tiesioginio smūgio, skausmo sukelta nebuvo, sužalojimų nepadaryta. Jis pats nespėjo pamatyti, tačiau kt. patalpoje buvę pareigūnai po to sakė, jog kaltinamasis tokiu pat būdu siekė jam suduoti dar kartą, tačiau pareigūnas A. K. sugriebė ranką, kuria kaltinamasis užsimojo ir taip šiam sutrukdė. Iki jo, R. S., užpuolimo nei prieš kaltinamąjį, nei prieš nuteistąjį Ž. V. nei jis pats, nei kt. pareigūnai jo akivaizdoje jokios fizinės prievartos nenaudojo. Anksčiau tarp jo ir kaltinamojo, kaip nuteistojo, tiesioginių incidentų, dėl kurių būtų sprendžiama dėl jo ar nuteistojo drausminės atsakomybės, nėra buvę.
3. Liudytojas A. K. paaiškino, kad įvykio metu kartu su R. B. dirbo prižiūrėtoju drausmės grupėje. Gavus pranešimą apie daiktų perdavimą į jų grupės 130-ą kamerą, pareigūnas R. B. nuėjo į šią kamerą atlikti apžiūrą. Iš kameros į koridorių išbėgo nuteistasis Ž. V. su mobilaus ryšio telefonu, nepakluso reikalavimui sustoti, tačiau jam pavyko jį sugriebti. Tuo pat metu jis radijo ryšiu paprašė pastiprinimo. Į tą laiką iš kameros išbėgęs kaltinamasis įsikibo į jo ranką ir padėjo Ž. V. ištrūkti, šis nubėgo tolyn ir telefoną kažkur paslėpė. Po to jų reikalavimui jau paklusę abu nuteistieji užėjo į prižiūrėtojų postą, į tą laiką atbėgo daugiau pareigūnų, tame tarpe ir budintis padėjėjas R. S.. I. T. jie pastatė prie sienos veidu į ją, o Ž. V. nurodė parašyti pasiaiškinimą dėl telefono. Tuomet I. T. ėmė žodžiais reikšti nepasitenkinimą dėl esą nepagrįsto reikalavimo pasiaiškinti, nes jie nieko nenusižengę. Jis matė, kad atsisukęs nuo sienos veidu į arčiausiai jo stovėjusį nukentėjusįjį, užsimojo rankos judesiu ir smogė kumštimi, siekdamas suduoti R. S. į veidą, tačiau šis smūgio išvengė atsilošdamas ir pasukdamas galvą. Tada kaltinamasis tokiu pat būdu užsimojo suduoti antrą kartą, tačiau jis, A. K. suspėjo jį sugriebti už tos pačios užmotos dešiniosios rankos, ją užsuko už nugaros, panaudodamas kovinių imtynių veiksmus, pargriovė I. T. ant grindų, uždėjo jam antrankius. Po šito antrankiai buvo uždėti ir Ž. V.. Iki šių momentų nei prieš vieną iš nuteistųjų fizinės prievartos nebuvo panaudota, pats pirmasis pradėjęs smurtauti buvo būtent kaltinamasis I. T.. Anksčiau tarp jo, kaip prižiūrėtojo, ir kaltinamojo, kaip nuteistojo, tiesioginių incidentų, dėl kurių būtų sprendžiama dėl jo ar nuteistojo drausminės atsakomybės, nėra buvę.
4. L. R. B. teisme patvirtino matęs, kaip kaltinamasis bandė du kartus suduoti kumštimi nukentėjusiam, pirmu atveju šiam pavyko išvengti tiesioginio smūgio atsilošiant ir nusukant galvą, o antrąjį smūgį nutraukė pareigūnas A. K. sugriebdamas ranką, kuria kaltinamasis buvo užsimojęs smūgiui. Iki šio momento fizinės prievartos nė prieš vieną nuteistąjį nebuvo naudota.
5-8. Tokias įvykio aplinkybes teisme patvirtino matę ir liudytojai R. D., R. P., J. K. ir D. B..
9. Liudytojas Ž. Vieržbickas (nuteistasis) teisme paaiškino, jog kartu su kaltinamuoju kalėjo drausmės grupės 130-oje kameroje, turėjo jiems draudžiamą mobilaus ryšio telefoną, atėjus prižiūrėtojui, abu su kaltinamuoju pabėgo į koridorių, telefoną išmetė. Po to prižiūrėtojų nurodymu abu atėjo į jų postą, čia jam padavė pasiaiškinimo blanką ir nurodė parašyti kaip buvo, jis rašė stovėdamas, tik pasilenkęs. Atėjus budinčiam padėjėjui, jis pats be priežasties ėmė mušti pirma jį, o po to ir kaltinamąjį, jis nematė, kad kaltinamasis pats pultų padėjėją, bandytų jam suduoti.
10. 2011-05-13 įvykio vietos apžiūra nustatyta, kad įvykio vieta yra Vilkaviškio r. sav., Kybartų m. J. B. g. Nr. 14 esančiuose pataisos namuose, drausmės grupės, kamerų tipo patalpų bei sveikatos priežiūros tarnybos pastato pirmame aukšte, drausmės grupės priežiūros poste, patalpos Nr. 111, galinėje jos sienoje yra langas, prie kairiosios sienos baldų nėra, prie lango stovi stalas su kėdėmis, prie dešiniosios sienos stovi du stalai su kėdėmis (b.l. 3-4, 1 tome).
11. 2010-04-21 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtinto Kybartų pataisos namų priežiūros postų plano 56-uoju ir 57-uoju punktais tarnybinės priežiūros pareigūnams yra nustatyta bendroji pareiga – sulaikyti asmenis, pažeidusius nustatyto režimo reikalavimus, padariusius arba besikėsinančius padaryti nusikalstamas veikas, esant būtinumui, įstatymu nustatyta tvarka, panaudoti tam specialiąsias priemones (b.l. 7-9, 1 tome).
12. Kybartų pataisos namų direktoriaus patvirtinta 2011-05-25 tarnybinio tyrimo išvada Nr. (1.6)-113/64 nustatyta, kad po nukentėjusiojo R. S. užpuolimo drausmės grupės priežiūros poste prieš jį užpuolusį kaltinamąjį I. T. buvo panaudotos specialiosios priemonės – guminė lazda, koviniai imtynių veiksmai ir antrankiai. Po jų panaudojimo nuteistasis buvo apžiūrėtas medicinos personalo, fiksuoti išoriniai kūno sužalojimai – galvos nubrozdinimas virš kairio antakio su besiformuojančia kraujosruva, taip pat besiformuojančios hematomos ant dešinės rankos žasto. Specialiųjų priemonių panaudojimas prieš nuteistąjį I. T. įvertintas teisėtu (b.l. 15-16, 1 tome).
13. 2011-05-13 Kybartų pataisos namų direktoriaus įsakymais Nr. Nr. 5-48/364 ir 5-48/365 nuteistiesiems I. T. ir Ž. V. už draudžiamo daikto – mobilaus ryšio telefono, laikymą, nepaklusimą reikalavimui jį atiduoti ir savavališką išėjimą iš kameros paskirtos drausminės nuobaudos – perkėlimas į kamerų tipo patalpas : Ž. V. – 5 mėn., I. T. – 6 mėn. (b.l. 43-54, 1 tome).
Motyvuojamoji dalis
II. Bylos faktinių duomenų vertinimas ir teismo išvados dėl jų
Nors kaltinamasis I. T. kaltu teisme neprisipažino ir teikė priešingus kaltinimui paaiškinimus, kad esą ne jis, o pats nukentėjusysis jį tyčia be teisėto tam pagrindo užpuolė ir sumušė, tačiau šie kaltinamojo paaiškinimai, kaip nusikaltimo įvykio versija, teismo vertinimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nustatytų visuma visų kitų teisme patikrintų faktinių duomenų – nukentėjusiojo ir tiesioginių nusikaltimo įvykio liudytojų parodymais, aukščiau aprašytų dokumentų informacija. Kita vertus, pačio kaltinamojo parodymai per visą bylos procesą nebuvo nei nuoseklūs, nei išsamūs, - ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas netrukus po įvykio, jis nenurodė, kad įvykio vietoje būtų buvę pareigūnų smurtauta prieš nuteistąjį Ž. V. ir tai kaip tai iššaukę jo pasipriešinimą, ir atvirkščiai, kaltinamasis teisme nepatvirtino ir atsisakė nuo ikiteisminio tyrimo metu teigto pripažinimo, jog incidento metu jis kilnojo savo rankas siekdamas apsiginti, kas galėjo sudaryti prielaidas jomis užgauti nukentėjusįjį. Dėl šių aplinkybių teismas kaltinamojo paaiškinimais teisme tiek, kiek jie prieštarauja aukščiau teismo jau nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms, netiki ir juos atmeta kaip labiausiai suinteresuoto bylos baigtimi asmens siekį ir bandymą išvengti atsakomybės.
Teismas taip pat netiki ir atmeta liudytojo nuteistojo Ž. V. parodymus toje dalyje, kur jis tvirtino teisme, kad pats nukentėjusysis išprovokavo incidentą be priežasties ėmęs mušti pirma jį, o po to ir kaltinamąjį. Tokį šio liudytojo parodymų vertinimą pirmiausiai sąlygoja aplinkybė, jog jie prieštarauja ir yra visiškai nuneigti nukentėjusio ir visų kitų šešių tiesioginių nusikaltimo įvykio liudytojų parodymų visuma, be to, kaip kaltinamojo paaiškinimų atveju, taip ir šio liudytojo Ž. V. parodymai per visą bylos procesą taip pat nebuvo nei nuoseklūs, nei išsamūs. Antai ikiteisminiame tyrime liudytojas nurodė matęs, kad kaltinamasis poste mosikavo rankomis, tačiau teisme šių parodymų nepatvirtino ir atsisakė, ir atvirkščiai, teisme nesugebėjo suprantamai ir logiškai paaiškinti, kodėl ikiteisminiame tyrime apklausiamas netrukus po įvykio nenurodė tyrėjai apie teisme pareikštą pačio nukentėjusiojo esą vartotą be priežasties smurtą prieš jį ir kaltinamąjį, savo ranka parašytu prierašu ir parašu patvirtinęs užrašytų jo parodymų išsamumą ir teisingumą. Reikia pažymėti ir reikšmingą aplinkybę, jog šis liudytojas kartu su kaltinamuoju atlieka bausmę tuose pačiuose Kybartų pataisos namuose, nuteistųjų subkultūros yra skatinamas visokeriopai padėti kaltinamajam išvengti atsakomybės ar bent ją palengvinti, todėl jo parodymai ir šiuo aspektu teismo vertinami kaip kur kas mažiau patikimi nei visų kt. bylos liudytojų.
Tiek nukentėjusiojo R. S., tiek tiesioginių nusikaltimo įvykio liudytojų : A. K., R. B., R. D., R. P., J. K. ir D. B. liudijimai procese, skirtingai nei kaltinamojo ir liudytojo Ž. V., buvo nuoseklūs, jų byloje pateikti duomenys sutampa bei papildo vieni kitus, atitinka ir kitais veiksmais procese nustatytus duomenis (įvykio vietos apžiūra nustatytą situaciją, tarnybinio patikrinimo duomenis ir išvadą ir kt. aukščiau vardinta), yra jais patvirtinti bei ir patys patvirtina tokius kitus įrodomuosius duomenis. Teismas nukentėjusio ir šių liudytojų parodymus teisme vertina patikimais ir teisingais, teismas nenustatė jokio, net ir netiesioginio, pagrindo abejoti šių asmenų paaiškinimų teisingumu, išankstinio šališkumo ar nusistatymo kaltinamojo atžvilgiu, - visi be išimties pareigūnai teisme nurodė, kad anksčiau jokių incidentų tarp kiekvieno iš jų ir kaltinamojo nebuvę, to neneigė ir pats kaltinamasis, todėl teismas neįžvelgia jokio kaip galimo motyvo nukentėjusiam ir liudytojams (pareigūnams) kaltinamąjį sąmoningai apkalbėti.
Taigi, visi teisiamajame posėdyje nustatyti ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka patikrinti faktiniai duomenys, išskyrus aukščiau įvertintą ir atmestą kaip neteisingą dalį kaltinamojo ir liudytojo Ž. V. parodymų, teismo pripažįstami kaltinamojo veiksmų, kaip nusikalstamų, faktinio įvykdymo (padarymo) įrodymais. Šie duomenys dėl esminių ir reikšmingų teismo išvadoms įvykio aplinkybių nėra prieštaringi, jie vieni kitus papildo ir patvirtina, jų visetas yra pakankamas teismui konstatuoti, kad kaltinamasis be jokio teisėto pagrindo, būdamas padaręs grubų pataisos namų režimo pažeidimą, tyčia nepaklauso teisėtiems valstybės tarnautojo pareigas ėjusio nukentėjusiojo reikalavimams, o įspėtas dėl galimo spec. priemonių panaudojimo, nukentėjusiam pasipriešino fiziniu smurtu, jį tyčia puldamas ir siekdamas suduoti jam tiesioginius smūgius kumštimis.
Kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę šalinančių ar galinčių būti pakankamu pagrindu jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, aplinkybių teismas byloje nenustatė.
III. Teisme įrodytų nusikalstamų veiksmų kvalifikacija
Teismas sprendžia, kad kaltinamojo veiksmai pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. byloje kvalifikuoti teisingai. Pirma, byloje nenuginčytai nustatyta, jog prieš nukentėjusį nusikaltimo įvykio metu fiziškai smurtavo būtent tik vienas kaltinamasis I. T.. Antra, kaltinamasis taip aktyviai prieš nukentėjusį veikė (du kartus smūgiavo kumščiu į veidą) tiesiogine staigiąja tyčia, o fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiam, kūno sužalojimų padarymo ir sveikatos sutrikdymo pavyko išvengti tik dėka aktyvių paties nukentėjusio ir liudytojo A. K. veiksmų. Trečia, nukentėjusysis įvykio metu buvo tarnyboje, budėdamas šiuo atveju jau po darbo valandų pavadavo pataisos įstaigos vadovą ir atliko ne tik valstybės tarnautojo funkciją, bet ir pareigą – siekė išaiškinti ir užkardinti akivaizdų įstaigos režimo pažeidimą. Ketvirta, kaltinamojo veiksmai nusikaltimo įvykio situacijoje – dukart smūgiavimas užsimojus rankos kumščiu, taikant į tarnautojo veidą, aptariamo baudžiamojo įstatymo prasme neabejotinai laikytini fiziniu smurtu, atliktu kryptingai – kad pasipriešinti režimo pažeidimo išaiškinimui. Aplinkybė, kad tiesioginio smūgių sudavimo nukentėjusiam pavyko išvengti, veikos kvalifikacijai reikšmės neturi, kadangi inkriminuoto nusikaltimo sudėtis yra formalaus pobūdžio, t.y. veika laikoma baigta nuo veiksmų, kuriais siekiama pasipriešinti smurtu atlikimo. Į faktinę aplinkybę, kad nebuvo sukelta sunkesnių padarinių, susijusių su fizinio skausmo sukėlimu, kūno sužalojimų padarymu, sveikatos sutrikdymu, bus atsižvelgta individualizuojant bausmę.
IV. Bausmės skyrimo motyvai, kiti sprendimai ir jų argumentai.
Spręsdamas, kokios rūšies ir kokio dydžio bausmę kaltinamajam paskirti, teismas pirmiausiai atsižvelgia į jo veikos pobūdį, taip pat šios pavojingumo visuomenei laipsnį. Tiek vieną, tiek kitą šiuo konkrečiu atveju teismas kvalifikuoja nedidesniu ir nemažesniu nei jis apibrėžtas rūšinėje baudžiamojo įstatymo (BK 286 str.) dispocizijoje. Teismo vertinimu, aukščiau jau pažymėtą kaltinamojo veikimo pavojingumą ženkliai mažinančią aplinkybę, kad nukentėjusiajam realiai nebuvo nei sukelta fizinio skausmo, nei padaryta kūno sužalojimų ar kitaip sutrikdyta jo sveikata, atsveria kitos aplinkybės, kuriomis nusikalstami veiksmai buvo padaryti ir kurios didina veikos pavojingumą, - pasipriešinta buvo pataisos namuose (įstaigoje, kur siekiama nuteistuosius perauklėti ir pataisyti), kur galioja ypatingas specialus režimas ir padidinti reikalavimai nuteistųjų elgesiui, kaltinamajam jau atliekant bausmę už analogišką ir labai panašiomis aplinkybėmis padarytą nusikaltimą. Kaltės forma ir rūšis šiuo atveju tiesiogiai sąlygoja (apsprendžia) kaltinamojo veikos kvalifikaciją, todėl pakartotinai dar ir bausmės parinkimo požiūriu (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 2 ir 3 p.p.) tai nevertinama, nes pažeistų teisingumo principą. Iš esmės dėl tos pačios priežasties atskirai nevertinama ir įrodytos kaltinamojo veikos stadija (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 4 p.).
Toliau spręsdamas bausmės rūšies ir dydžio teisingo parinkimo klausimą, teismas taip pat atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę, kurią vertina neigiamai : kaltinamasis teismo teisiamas jau 9-ąjį kartą, visos jo padarytos nusikalstamos veikos buvo tyčinės, šį kartą nusikalto atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, būdamas recidyvistu, prieš jo priežiūros pareigūną, paskutinės bausmės atlikimo metu net 17 kartų baustas drausminėmis nuobaudomis, visos jos tebegalioja, skatintas nebuvo, jau antrą kartą buvo laikinai perkeltas kalėti į drausmės grupę, požiūris į priežiūros darbuotojus neigiamas, todėl įstaigos administracijos charakterizuojamas tik neigiamai. Kaltinamasis yra jaunas, visiškai darbingas, savo šeimos nesukūręs, išlaikytinių neturi, tačiau teismo vertinimu, jau yra susiformavusi kriminalinė asmenybė.
Kaltinamojo I. T. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių teismas šioje byloje nenustatė.
Todėl teismas sprendžia, kad šioje byloje, veikos pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį įvertinus tik rūšinės nusikaltimo sudėties lygmeniu, nenustačius atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau konstatavus itin neigiamus kaltinamojo asmenybės aspektus, yra teisinga kaltinamajam paskirti bausmę, savo dydžiu didesnę nei įstatymo sankcijos vidurkis, tačiau kita vertus, būtų neteisinga paskirti valstybės kaltintojo prašytą maksimalią bausmę, kadangi, kaip jau buvo pažymėta aukščiau, buvo nustatyta ir kaltinamojo veikos pavojingumą mažinančių aplinkybių.
Teismas sprendžia, jog šioje byloje, nenustačius kokių tai išimtinių aplinkybių, taikytina bendroji taisyklė, apibrėžta Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., ir kaltinamajam I. T., kaip už nesunkų tyčinį nusikaltimą teisiamam ir nusikaltusiam per bausmės atlikimą recidyvistui, paskirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė, jos dydis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. apibrėžtas ir aukščiau analizuotas šios bylos faktines aplinkybes, pagal baudžiamojo įstatymo sankciją (vidurkis – 1 m. 7 mėn. 15 d.) nustatytinas 2 m. Tokia bausmė visiškai atitiks jos paskirtį ir teisingumo principą.
Kaltinamajam skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta baudžiamojo įstatymo, nėra juridinio pagrindo ir teisinių argumentų (Lietuvos Respublikos BK 62 str., 54 str. 3 d.).
Už šį nusikaltimą skiriama bausmė pagal Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 ir 2 d.d. taisykles subendrintina visiško sudėjimo būdu su neatlikta dalimi bausmės, paskirtos 2009-12-21 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-484-831/2009, ir nustatytina galutinė subendrinta bausmė – 7 m. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose, bausmė skaičiuotina nuo 2009-08-17 (b.l. 118-122, 125-128, 1 tome). Tokio bausmių bendrinimo būdo parinkimą lemia aplinkybės, jog kaltinamasis nusikalto jau atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, prieš apsaugos tarnautoją, kalėdamas būtent už tos pačios rūšies ir labai panašiomis aplinkybėmis padarytą nusikaltimą, pastarasis nėra niekaip susijęs su ankstesniu, kaltinamasis teisiamas 9-ąjį kartą ir visiškai nelinkęs taisytis.
Kaltinamajam baudžiamojo poveikio priemonės neskirtinos, nes tam nėra juridinių pagrindų.
Kaltinamajam I. T. iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirtina kardomoji priemonė-suėmimas, ir jis suimtinas pagal šį nuosprendį teismo posėdžio salėje.
Civilinių ieškinių byloje nepareiškia, daiktinių įrodymų, proceso išlaidų nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 298 str., 302 str., 303 str. 1 ir 2 d.d., teismas
nusprendė:
I. T. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir nuteisti jį 2 (dvejiems) metams terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose.
Šią bausmę subendrinti pagal Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 ir 2 d.d. taisykles visiško sudėjimo būdu su neatlikta dalimi 5 m. terminuoto laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2009-12-21 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-484-831/2009, ir I. T. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – 7 (septynerius) metus terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose, bausmę skaičiuoti nuo 2009-08-17.
I. T. iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirti kardomąją priemonę – kardomąjį kalinimą (suėmimą), ir jį suimti pagal šį nuosprendį teismo posėdžių salėje, jį paskelbus.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistajam – nuo jo nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.