Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

atsakovų atstovams advokatui Deividui Kursevičiui, advokatui Artūrui Jucevičiui, Margaritai Šakalytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. M. , I. D. ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, akcinės bendrovės “Lithun“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr.2-1087-34/2005 pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovams E. M. , I. D. , Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai, tretiesiems asmenims Robertui Vaitkevičiui, A. G. , V. D. ir uždarajai akcinei bendrovei „Aviavilsa“ dėl turto pardavimo be varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais, pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, akcinės bendrovės „Lithun“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai, I. D. , E. M. dėl turto pardavimo be varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir pagal atsakovo E. M. priešieškinį akcinei bendrovei „Lithun“ dėl iškeldinimo iš buto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas M. Č. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

1) pripažinti negaliojančiu 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktą, 2002 m. balandžio 30 d. patvirtintą teismo antstolių kontoros prie Vilniaus m. 2 apylinkės teismo vyr. antstolio, pagal kurį butas, esantis J.Lelevelio g. 4-308, Vilniuje, parduotas I. D. ;

2) pripažinti negaliojančiu 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktą, 2002 m. balandžio 30 d. patvirtintą teismo antstolių kontoros prie Vilniaus m. 2 apylinkės teismo vyr. antstolio, pagal kurį butas, esantis J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, parduotas E. M. ;

3) pripažinti M. Č. butų, esančių J.Lelevelio g. 4-308 ir J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, pirkėju.

Ieškovas nurodė, kad 2002 m. balandžio 26 d. antstolis Robertas Vaitkevičius be varžytinių pardavė areštuotą AB „Lithun“ turtą, t.y. vieno kambario butą, esantį J.Lelevelio g. 4-308, Vilniuje, I. D. už 44 500 Lt ir 2 kambarių butą, esantį J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, - E. M. už 100 000 Lt.

Teismo nutartimis antstolio R.Vaitkevičiaus veiksmai, vykdant aukščiau minėtų patalpų pardavimą be varžytinių, dėl kurių pirkėjais nepagrįstai buvo pripažinti E. M. ir I. D. , pripažinti neteisėtais. Pastariesiems butai buvo parduoti už mažesnę kainą, negu sumokėjo M. Č. (l50 999 Lt). Dėl šios priežasties minėti 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktai pažeidžia imperatyvias teisės normas ir turi būti pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento bei taikoma abišalė restitucija.

Ieškovas taip pat nurodė, kad į pardavimo be varžytinių dalyvių sąrašą jis buvo įregistruotas kaip fizinis asmuo. Už vieno kambario butą, esantį J.Lelevelio g. 4-308, Vilniuje, jis siūlė 64 000 Lt, o už dviejų kambarių butą, esantį J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje – 145 000 Lt. Dalyvių pateiktiems pasiūlymams įvykdyti teismo antstolis R.Vaitkevičius nustatė terminą iki tos pačios dienos, t.y. 2002 m. balandžio 26 d., 15 val. Varžytinių protokole antstolis buvo pažymėjęs, jog butą nupirkęs pirkėjas bus nustatytas pagal įmokėtų lėšų faktą. Ieškovas nurodė, kad jis 15 valandą pateikė teismo antstoliui mokėjimo pavedimą, jog UAB „Aviavilsa“ pervedė į teismo antstolių kontoros sąskaitą 39 114 JAV dolerių, kas tuo metu atitiko 150 999 Lt. Tai buvo pati didžiausia suma, įmokėta už parduodamus butus, palyginus su kitų dalyvių sumokėtomis sumomis, todėl butų, esančių J.Lelevelio g. 4-308 ir J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, pirkėju turėjo būti pripažintas ieškovas.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovai I. D. ir E. M. prašė ieškinį atmesti. Atsakovai nurodė, kad palankiausias šalims sąlygas ieškovas nepagrįstai sieja išimtinai su jo pasiūlytąja ar sumokėtąja kaina. Jie pažymėjo, kad jų teises gina CK 4.96 straipsnio antroji dalis, jie su pardavėju elgėsi sąžiningai ir sumokėjo pinigus už įsigyjamą turtą. Tuo tarpu ieškovas M. Č. neturi jokio teisinio pagrindo pretenduoti į I. D. ir E. M. turtą. Jis tik turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, t.y. į teismo antstolį. Tuo metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 435 straipsnio pirmosios dalies redakcija numatė sutrumpintą trijų mėnesių terminą pirkimo-pardavimo sutarčiai pripažinti galiojančia. Ieškovas pirkimo-pardavimo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis tik 2003 m. liepos 16 d. ieškiniu, todėl reikalavimui taikytina CPK 435 straipsnio pirmoji dalis ir ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas AB „Lithun” prašė ieškinį tenkinti iš dalies: pripažinti negaliojančiais 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktus, o ieškovo reikalavimą pripažinti jį butų, esančių J.Lelevelio g. 4-308 ir J.Lelevelio g. 4-501/502 pirkėju, atmesti. Nurodė, kad buvo pažeisti AB „Lithun“ kreditorių interesai, nes buvo prarasta galimybė parduoti bendrovės nekilnojamąjį turtą už aukščiausią pasiūlytą kainą, sumažinant AB „Lithun“ įsiskolinimą. Dėl neteisėtų teismo antstolio veiksmų bendrovė prarado dalį nekilnojamojo turto. Laikantis priverstinį išieškojimą reglamentuojančios tvarkos bei turto pardavimą be varžytinių prilyginant notariniam sandoriui, šiuo atveju turėjo būti laikomasi duotų pasiūlymų bei jų sąlygų, juos įvykdant pilnai.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas LR Teisingumo ministerija nurodė, kad neįmanoma tenkinti ieškovo reikalavimo vykdomąją bylą tęsti nuo varžytynių momento ir pripažinti jį ginčo turto pirkėju. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimu aprobuotoje teismų praktikos apžvalgoje nurodyta, kad kai pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta įgyjant turtą iš varžytinių, pripažįstama negaliojančia, tai kitos varžytynės organizuojamos tik tuo atveju, jei pinigai nebuvo išmokėti išieškotojui ir vykdomoji byla nebuvo baigta. Šiuo atveju vykdomoji byla buvo baigta. Todėl pritaikius restituciją ir ginčo turtui grįžus AB „Lithun“ nuosavybėn, šio turto pardavimas turi būti organizuojamas iš naujo. Dėl šios priežasties negalima tenkinti ieškovo reikalavimo vykdomąją bylą tęsti nuo varžytynių momento ir pripažinti jį ginčo turto pirkėju.

2005 m. balandžio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas sujungė šią bylą su Vilniaus 2 apylinkės teismo byla pagal E. M. ieškinį atsakovui AB ,,Lithun“ dėl iškeldinimo ir atsakovo AB ,,Lithun“ priešieškinį ieškovui E. M. dėl 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu bei su byla pagal ieškovo AB Lithun ieškinį atsakovui I. D. dėl 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo bei varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nutarė M. Č. laikyti ieškovu, pareiškusiu ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, E. M. , I. D. , AB ,,Lithun“, tretiesiems asmenims Robertui Vaitkevičiui, A. G. ir V. D.

Ta pačia nutartimi teismas taip pat nutarė AB ,,Lithun“ laikyti trečiuoju asmeniu, pareiškusiu savarankiškus reikalavimus atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, E. M. , I. D. , trečiajam asmeniui asmenims Robertui Vaitkevičiui.

E. M. teismas nutarė laikyti atsakovu, pareiškusiu priešieškinį AB „Lithun“ dėl iškeldinimo iš buto.

AB „Lithun“ ieškiniu prašė pripažinti 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktus negaliojančiais ir taikyti butų, esančių J.Lelevelio g. 4-308 ir J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, restituciją, grąžinant butus AB ,,Lithun“ nuosavybėn.

Nurodė, kad teismo nutartimis antstolio R.Vaitkevičiaus veiksmai, vykdant buto, esančio J.Lelevelio g. 4-308, bei buto, esančio J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, priklausiusių AB ,,Lithun“, pardavimą, pripažinti neteisėtais. Pardavimo metu įvykdyti procesiniai teisės normų pažeidimai tapo esminėmis turto pardavimo be varžytinių aktų sąlygomis ir buvo pažeistos pardavimo procese dalyvavusių asmenų teisės bei AB ,,Lithun“ kreditorių interesai, nes buvo prarasta galimybė parduoti bendrovės nekilnojamąjį turtą už aukščiausią pasiūlytą kainą., tokiu būdu sumažinant bendrovės įsiskolinimus. Butai buvo parduoti E. M. ir I. D. , pasiūliusiems mažiausią kainą.

Atsakovas E. M. , vadovaudamasis CK 4.95, 4.98 straipsniais, prašė iškeldinti AB ,,Lithun“ iš iš buto, esančio J.Lelevelio g. 4-501/502, nesuteikiant kitų patalpų. Nurodė, kad minėtą butą jis įsigijo 2002 m. balandžio 30 d. pagal Vilniaus m. 2 apylinkės teismo turto pardavimo be varžytynių aktą. Atsakovas naudojasi butu be atlygio ir geruoju išsikelti iš buto atsisakė.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 30 d. sprendimu nusprendė:

1) M. Č. ieškinį patenkinti visiškai - pripažinti 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktus, 2002 m. balandžio 30 d. patvirtintus teismo antstolių kontoros prie Vilniaus m. 2 apylinkės teismo vyr. teismo antstolio negaliojančiais, pagal kuriuos E. M. nusipirko dviejų kambarių butą, esantį J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, už 100 000 Lt, o I. D. - vieno kambario butą, esantį J.Lelevelio g. 4-308, Vilniuje, už 44 500 Lt.

2) taikyti restituciją ir, M. Č. per penkias dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo sumokėjus LR Teisingumo ministerijai 145 000 Lt už butą, esantį J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, ir 64 000 Lt už butą, esantį J.Lelevelio g. 4-308, Vilniuje, perduoti jam nuosavybės teise šiuos butus;

3) trečiojo asmens AB „Lithun“ ieškinį atmesti;

4) atsakovo E. M. priešieškinį atmesti;

5) priteisti iš E. M. , I. D. , LR Teisingumo ministerijos ir AB ,,Lithun“ ieškovui M. Č. po 972,50 Lt žyminio mokesčio ir po 737,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

6) priteisti iš E. M. , I. D. , LR Teisingumo ministerijos ir AB ,,Lithun“ po 42,27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei;

7) grąžinti ieškovui M. Č. 4980 Lt permokėto žyminio mokesčio;

8) sprendimui įsiteisėjus panaikinti abiejų minėtų butų areštą.

Teismas sprendime nurodė, kad pagal 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio pirmąją ir antrąją dalis, byloje ginčijamiems sandoriams taikomos tiek Civilinio kodekso normos, galiojusios iki 2001 m. liepos 1 d. (sandorių negaliojimo pagrindams), tiek Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d. normos (sandorių negaliojimo pasekmėms), nes sandorius prašoma pripažinti negaliojančiais jau įsigaliojus naujajam CK.

Teismas padarė išvadas, kad E. M. ir I. D. turto pardavimo be varžytinių metu įsigijo nuosavybėn butus, būdami nesąžiningi įgijėjai, o teismo antstolis R.Vaitkevičius, parduodamas šį turtą, iš esmės pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias turto realizavimą vykdymo procese, nes pardavė turtą žemesne kaina, negu buvo siūloma, nustatęs neprotingai trumpą laiko tarpą pirkėjams sumokėti už parduodamą turtą, ir tai sudaro pagrindą pripažinti sandorius negaliojančiais pagal 1964 m. CK 47 straipsnį.

Pripažindamas teismo antstolio veiksmus neteisėtais, darydamas išvadas, kad antstolis nepagrįstai pripažino E. M. ir I. D. butų pirkėjais, kad M. Č. turto pardavimo be varžytinių metu pateikė geriausią pasiūlymą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Vilniaus 2 apylinkės teismo 2003 m. balandžio 29 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. liepos 9 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartimi nustatytomis aplinkybėmis, kaip turinčiomis prejudicinę reikšmę.

Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartimi konstatuota, kad E. M. , kaip sąžiningo įgijėjo prezumpcija yra paneigta. Teismas nustatė, kad V. D. buvo ne tik pirkėjo E. M. atstovė, bet tuo pat metu atstovavo ir dėl to paties turto pardavimo kainos besivaržantį I. D. , pirkėjų vardu siūlė po 1 000 Lt didesnę kainą už bet kurį kitą pirkėją, tačiau nei vienas 1 000 Lt daugiau už kitą nesumokėjo (I. D. sumokėjo tik 44 500 Lt, E. M. – 100 000 Lt). Atsižvelgdamas į tai, kad V. D. yra turto vertintojo asistento M. O., vertinusio ginčo turtą, motina ir į tą aplinkybę, kad pirkėjų pinigai pagal turto vertinimo aktą sumokėti, likus dienai iki turto pardavimo be varžytinių, be to, abiejų pirkėjų atstovei suvokiant, kad M. Č. pasiūlė palankesnę kainą, o taip pat į abiejų pirkėjų pateiktų pasiūlymų pobūdį, teismas padarė išvadą, kad abu pirkėjai, veikę per atstovę V. D., yra nesąžiningi.

Teismas nurodė, kad pripažinus turto pardavimo be varžytinių sandorius negaliojančiais, o atsakovus nesąžiningais įgijėjais, pastarieji privalo grąžinti, ką yra gavę pagal sandorį, o jiems turi būti grąžinti pinigai, kuriuos nesąžiningi pirkėjai sumokėjo įsigydami turtą (CK 1.80 str. 2 d.). Taikydamas restituciją ir spręsdamas dėl jos būdo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vadovaujasi CK 1.5 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, CK 1.138 straipsnyje įtvirtintais civilinių teisių gynimo būdais, CPK 2 straipsnyje įtvirtintais civilinio proceso tikslais bei civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.). Teismas padarė išvadą, kad, parduodant turtą be varžytinių, buvo pažeistos ieškovo M. Č. teisės įsigyti šį turtą, todėl, visų pirma, turi būti ginamos jo teisės, nes, taikant kitokį restitucijos būdą, ieškovo teisės iš viso nebūtų apgintos. Ieškovo atstovui pareiškus, kad ieškovas gali sumokėti turto pardavimo metu pasiūlytus 209 000 Lt, teismas nurodė, kad ieškovui sumokėjus šiuos pinigus Teisingumo ministerijai, atsakingai už teismo antstolio R.Vaitkevičiaus neteisėtus veiksmus, pastaroji turėtų galimybę sumokėti atitinkamai 100 000 Lt ir 44 500 Lt nesąžiningiems įgijėjams, o likusius pinigus – 64 500 Lt – grąžinti buvusiam skolininkui AB „Lithun“ (galiojusio CPK 460 str. 1 d.). Teismas taip pat nurodė, kad grąžinti turtą buvusiam savininkui AB „Lithun“ nebūtų protinga, nes vykdomoji byla yra baigta ir pakartotinas išieškojimo nukreipimas į tą patį turtą yra nereikalingas. Grąžinus turtą AB „Lithun“, buvęs skolininkas nepagrįstai praturtėtų (CK 6.237 str., 6.242 str.) ir tokia restitucija keltų dar vieną ginčą. Be to, pagal galiojusio CPK 435 straipsnį, ieškiniai dėl turto pirkimo – pardavimo sutarčių, realizuojant turtą be varžytinių pripažinimo negaliojančiomis, gali būti grindžiami CPK normų pažeidimais tik tais atvejais, kai teismo antstolio veiksmai šio kodekso nustatyta tvarka buvo pripažinti neteisėtais. AB ,,Lithun“ praleido galiojusio CPK 472 straipsnio 1 dalimi nustatytą terminą skundui dėl antstolio veiksmų paduoti, taigi kaip buvęs skolininkas, nebuvo aktyvus vykdymo procese. M. Č. ieškinys dėl turto pardavimo be varžytinių aktų pripažinimo negaliojančiais pareikštas įsigaliojus 2002 m. vasario 28 d. CPK, kuris nenumatė jokių apribojimų senaties terminais tokiam ieškiniui pareikšti. Su skundu dėl teismo antstolio veiksmų pagal galiojusio CPK 472 straipsnį M. Č. kreipėsi nepraleidęs įstatymo nustatyto termino. Todėl netenkinti jo ieškinio dėl ieškinio senaties praleidimo pagrindo nėra. Nusprendus tenkinti ieškovo M. Č. ieškinį, nebėra pagrindo tenkinti atsakovo E. M. priešieškinį, nes turto savininku pripažinus M. Č., E. M. kaip turto savininko teisės negali būti ginamos.

Apeliaciniu skundu atsakovas E. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: M. Č. ieškinį ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB "Lithun" ieškinį atmesti ir tenkinti jo priešieškinį, t.y. iškeldinti AB "Lithun" iš buto, esančio J. Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje.

1. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi CK normomis, galiojusiomis iki 2001 m. liepos 1 d.: ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2002 m. balandžio 26 d., todėl tiek sandorių negaliojimo pagrindams, tiek sandorių negaliojimo pasekmėms turėjo būti taikomos CK normos, įsigaliojusios nuo 2001 m. liepos 1 d.

2. Teismas privalėjo įvertinti byloje esančius įrodymus bei teisinius argumentus, kad nuspręstų, ar restitucija gali būti taikoma, o tik po to parinkti restitucijos taikymo būdą. Sąžiningumas yra preziumuojamas, todėl, siekiant išreikalauti turtą iš nesąžiningo įgijėjo, reikia įrodyti įgijėjo nesąžiningumą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal I. D. kasacinį skundą bei gražinęs ją apeliacinės instancijos teismui, nurodė, kad reikia patikrinti, ar restitucijos taikymas nesąžiningai nepablogins vienos iš šalių ir atitinkamai nepagerins kitos šalies padėties. Teismo, besivadovavusio bei apsiribojusio Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, kurioje buvo konstatuotas jo nesąžiningumas, išvados objektyviai jo sąžiningumo nepaneigia. Teismui perdavus bylą naujam nagrinėjimui, buvo papildomai tiriami įrodymai, kurie nebuvo tirti ankstesniuose teismų procesuose: apklausiamas antstolis R.Vaitkevičius, kuris paaiškino, kokiais argumentais jis pasirinko pirkėją. Lietuvos Aukščiausiojo teismo padarytos išvados negalėjo būti besąlygiškai taikomos naujai nagrinėjant bylą.

3. Tik toks nesąžiningas elgesys, kuris nulėmė turto įgijimą. yra pakankamas pagrindas teigti, kad įgijėjas yra nesąžiningas ir įgytas turtas gali būti iš jo išreikalaujamas. E. M. pasiūlymai ar elgesys dalyvaujant viename pirkime tą dieną nedaro jo nesąžiningu įgijėju kitame sandoryje. Teismo motyvas, kad apeliantas varžėsi dėl vieno turto ir neįvykdė savo pasiūlymo, dėl ko jis yra nesąžiningas įsigydamas kitą turtą, yra nepagrįstas. Teismas nenurodė, kokius nesąžiningus veiksmus apeliantas atliko ir kaip tas elgesys nulėmė jo pranašumą ar net turto įgijimą. Aplinkybė, kad apeliantui atstovavo turto vertintojo asistento motina V. D., neturėjo jokios įtakos ir toks atstovavimas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo draudžiamas. Pradinės turto pardavimo kainos, nurodytos spaudoje, sumokėjimas likus vienai dienai iki pardavimo teisės aktais nebuvo draudžiamas ir ši aplinkybė antstolio nebuvo traktuojama kaip palankesnės apeliantui. Teismas, pripažindamas E. M. nesąžiningu įgijėju, turėjo nurodyti, kaip jam buvo ar galėjo būti žinoma apie tai, kad yra įvykdytas geresnis pasiūlymas. Apeliantas teigia, kad ši aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti jam žinoma. Gaudamas pardavimo be varžytinių aktą, t.y. turtą įgydamas, apeliantas nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jis negali įgyti turto.

Apeliaciniu skundu atsakovas I. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovo M. Č. ir trečiojo asmens AB "Lithun" ieškinius atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1. Nei vienas iš teismo argumentų nepaneigė jo sąžiningumo prezumcijos. M. Č. neturi teisės pareikšti prieštaravimo dėl aplinkybės, kad V. D. pardavimo be varžytinių metu atstovavo ir E. M. , nes nei vienas iš atstovaujamųjų tam neprieštaravo. Giminystės ryšiai tarp turto vertintojo asistento M. O ir V. D. negali būti jo nesąžiningumo įrodymu, nes M. O buvo tik vienas asmenų, įvertinusių butą, dėl kurio vyksta ginčas. Informacija apie buto vertę buvo paskelbta viešai. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad jo atstovė suvokė, jog M. Č. pasiūlė palankesnę kainą ir nurodo, kad jo pasiūlymas mokėti 1000 litų daugiau už bet kurį asmenį, mokantį grynais, yra pakankamai logiškas ir suprantamas. Kitiems asmenims, dalyvavusiems pardavime be varžytinių, neįvykdžius savo pasiūlymų bei teismo anstoliui neįvardijus laimėtoju M. Č., pasiūliusio už du butus 209 000 litų, bet už juos sumokėjus pardavime be varžytinių nedalyvavusiam asmeniui tik 39114 JAV dolerių (150 999 litų), apeliantui nebuvo būtinybės įvykdyti savo pasiūlymą - mokėti 1000 litų daugiau už bet kurį mokantį grynais. Jo elgesys, nesumokėjus pasiūlytos sumos už dviejų kambarių butą, esantį J.Lelevelio 4/501-502, Vilniuje, nesuponuoja išvados, kad jis buvo nesąžiningas ir įsigijant butą, esantį J.Lelevelio g. 4-308, Vilniuje. Teismo antstolis patvirtino, jog pardavimo be varžytinių nugalėtoju apeliantas buvo pripažintas ne dėl jo pasiūlymo formuluotės, o dėl jo realiai įvykdyto pasiūlymo. Teismas neteisingai įvertino apelianto elgesį kaip nesąžiningą pinigus jam įmokėjus pardavimo be varžytinių išvakarėse, nes ši aplinkybė tik įrodė, kad ketinimai įsigyti butą buvo rimti.

2. Nepaneigęs apelianto sąžiningumo, teismas nepagrįstai taikė restituciją. Apeliantas nurodo, kad jis atitiko CK 4.96 straipsnio antrojoje dalyje numatytas sąlygas, tad iš jo negali būti išreikalautas nekilnojamasis turtas. Šiam ginčui taikytinos CK 4.96 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatos bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001 m. lapkričio 15 d. nutartyje Nr. 3K-7-646/2001 išsakyta pozicija, kad asmuo, įgijęs daiktą teismo antstolio akto dėl turto perdavimo išieškotojui pagrindu (taikytina ir pardavimui be varžytinių), preziumuojamas esantis sąžiningas ir jo interesai ginami.

3. Teismas pažeidė CPK 362 straipsnio antrąją dalį, kadangi nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartimi civ. byloje nr. 3K-3-477/2004 ir jos išaiškinimais, kur be kita ko, teigiama, kad net ir esant pagrindui taikyti restituciją, būtina išsiaiškinti, ar dėl to nepagrįstai ir nesąžiningai nepablogės vienos iš šalių padėtis. Konstatavus tokią aplinkybę, būtina vadovautis CK 6.145 straipsnio antrąja dalimi. Apeliantas nurodo, kad jo padėtis nesąžiningai pablogės jau vien dėl to, kad jo sumokėti pinigai yra jau išmokėti kreditoriams. Maždaug prieš tris su pusę metų įmokėti pinigai yra praradę savo pirkimo galią, ypač nekilnojamojo turto rinkoje, o įsigytu pardavime be varžytinių butu jis negali disponuoti. Apelianto padėties pablogėjimas yra pagrindas, remiantis CK 6.145 straipsnio antrąja dalimi, netaikyti restitucijos.

Apeliaciniu skundu tretysis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, AB „Lithun“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria visiškai patenkintas ieškovo M. Č. ieškinys ir atmestas AB „Lithun“ ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: M. Č. reikalavimą dėl jo pripažinimo abiejų minėtų butų pirkėju atmesti, taikyti restituciją ir priteisti AB „Lithun“ abu butus bei priteisti iš Lietuvos Respublikos I. D. naudai 44 500 Lt, o E. M. naudai - 100 000 Lt, taip pat atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reguliuojančias restituciją, netinkamai jas išaiškindamas bei pritaikydamas, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotų teisės, reguliuojančios restituciją, aiškinimo bei taikymo taisyklių. Apeliantas nurodo, kad restitucija yra galima tik tarp šalių, kurias sieja prievolė, atsiradusi iš įstatyme nustatyto pagrindo. Ieškovo M. Č. jokia prievolė nesiejo nei su buvusiu ginčo turto savininku AB ,,Lithun“, nei su nesąžiningais ginčo turto įgijėjais I. D. ir E. M. . Dėl šios priežasties M. Č. atžvilgiu jokia restitucija negalėjo būti taikoma. Pripažinęs pardavimo be varžytinių aktus niekiniais ir negaliojančiais bei nenustatęs pagrindų, dėl kurių būtų negalima restitucija natūra ar dėl kurių restitucija iš viso negalėtų būti taikoma, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti restituciją natūra. Teismas iš tikrųjų nepritaikė restitucijos, o tik priteisė ginčo turtą ieškovui.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė AB „Lithun“ teisę į nuosavybės neliečiamybę. Ginčo turto priteisimas ieškovo M. Č. nuosavybėn reiškia šio turto paėmimą prievarta iš jo savininko AB „Lithun“, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, kas prieštarautų CK 4.93 straipsnio antrosios dalies pirmajam punktui. Kadangi pardavimo be varžytinių aktai yra niekiniai ir negaliojantys, nėra jokio įstatyme numatyto pagrindo, dėl kurio būtų pasibaigusi AB „Lithun" nuosavybės teise į ginčo turtą, taip pat nėra jokio įstatyme nustatyto pagrindo, iš kurio atsirastų ieškovo nuosavybės teisė į ginčo turtą, kaip tai numato CK 4.47 straipsnis. Ieškovo, kaip potencialaus pirkėjo, dalyvavimas pardavime be varžytinių nesukūrė ir negalėjo sukurti jam teisių reikalauti perduoti jam ginčo turtą.

3. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ginčo turtą ieškovui, pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes, nenustatęs dabartinės ginčo turto vertės, priteisė ieškovui M. Č. ginčo turtą praėjus daugiau kaip trejiems metams po to, kai jis pasiūlė šio turto kainą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo turto priteisimas šio turto savininkui AB „Lithun“ reikštų jo nepagrįstą praturtėjimą ir sukeltų dar vieną ginčą. AB „Lithun“ sutiko grąžinti LR Teisingumo ministerijai lėšas, kurias ši išmokės nesąžiningiems įgijėjams I. D. ir E. M. . Teismas nenurodė motyvų, kodėl atmeta AB „Lithun“ argumentus, jog ginčo turto priteisimas AB „Lithun“ negali reikšti nepagrįsto praturtėjimo, nepasisakė dėl argumento, kad M. Č. nesąžiningai dalyvavo ginčo turto pardavime be varžytinių, nes jis iš tikrųjų veikė ne kaip fizinis asmuo, o įgaliotas UAB „Aviavilsa“, todėl iš tokio savo elgesio negali tikėtis naudos.

4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 267 staipsnyje įtvirtintą draudimą priimti sąlyginius sprendimus, nes skundžiamame sprendime nurodė ginčo turto perdavimo ieškovui M. Č. sąlygas: per penkias dienas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėjus LR Teisingumo ministerijai atitinkamai 145 000 Lt ir 64 000 Lt.

Lietuvos Teisingumo ministerija rašytiniu pareiškimu prisidėjo prie AB „Lithun“ apeliacinio skundo.

Atsiliepimu į AB „Lithun“ apeliacinį skundą E. M. prašo atmesti AB „Lithun“ apeliacinį skundą ir netaikyti restitucijos.

Atsiliepimu į E. M. ir AB „Lithun“ apeliacinius skundus I. D. prašo E. M. apeliacinį skundą patenkinti, o AB „Lithun“ - atmesti. I. D. sutinka su E. M. skunde nurodytais motyvais, kad savo argumentus yra išdėstęs teismui pateiktame apeliaciniame skunde. I. D. nesutinka, jog jis buvo pripažintas nesąžiningu įgijėju, taip pat su teismo taikytu restitucijos būdu.

Atsiliepimu į AB „Lithun“ apeliacinį skundą ieškovo M. Č. atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad teismas pagrįstai pripažino negaliojančiais 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktus, tinkamai taikė restituciją, nepažeidė proceso teisės normų. Teigia, kad įstatymų leidėjas iš tikrųjų nėra nustatęs konkretaus pažeistų teisių gynimo ar restitucijos taikymo būdo, kokio prašė ieškovas ir kokį taikė teismas. Tačiau pažeistų teisių gynimo būdas ar restitucija negalima tik tuo atveju, kai tai draudžia imperatyvios įstatymo nuostatos. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001 m. lapkričio 15 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-874/2001 nurodyta, kad restitucijos taikymas taip pat turi būti grindžiamas sąžiningumo principu plačiąja prasme. Šioje byloje ieškovas pareiškė konkretų reikalavimą pripažinti pirkėju, t.y. perkelti jam pirkėjo teises ir jį teisiškai tinkamai motyvavo. Teismas pagrįstai netaikė klasikinio natūrinio-ekvivalentinio restitucijos būdo. Apelianto turtas be varžytinių buvo parduodamas įstatymų nustatyta tvarka, kas atitinka CK 4.93 straipsnio antrosios dalies pirmojo punkto nuostatas, kad įstatymų numatytais atvejais turtas iš savininko gali būti paimtas prievarta. Minėtas nutarimas Nr. 17 numato, jog, tarpininkaujant sprendimą vykdančiam antstoliui, atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai tarp skolininko ir pirkėjo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2004 m. sausio 7 d. nutartyje nurodė, kad aplinkybė, jog mokėjimą už perkamą butą nurodytas kitas asmuo - UAB ,,Aviavilsa“, nepaneigia M. Č. legalaus dalyvavimo varžytinėse. Teismas priėmė ne sąlyginį sprendimą, o nustatė sprendimo įvykdymo tvarką. Be to, kai sandoris pripažintas negaliojančiu dėl teismo antstolio kaltės, o lėšos, gautos už parduotą turtą, jau yra paskirstytos kreditoriams, neteisėtais teismo antstolių veiksmais iki 2003 m. sausio 1 d. padarytą žalą atlygina valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos. Tad pinigus atsakovams E. M. ir I. D. turi grąžinti Teisingumo ministerija, o ieškovas pinigus už perkamus butus taip pat turi sumokėti Teisingumo ministerijai.

Atsakovų apeliaciniai skundai atmestini, trečiojo asmens apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes nedalyvaujantiems asmenims (prejudiciniai faktai).

Įsiteisėjusia Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. balandžio 29 d. nutartimi Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus m. 2 apylinkės teismo antstolio R.Vaitkevičiaus veiksmai, vykdant patalpų, esančių J.Lelevelio g. 4-308 ir J.Lelevelio g. 4-501-502, Vilniuje, pardavimą be varžytinių 2002 m. balandžio 26 d., pripažinti neteisėtais. Šia nutartimi nustatyta, kad teismo antstolis nustatė neprotingai trumpą laiką apmokėjimams už perkamas patalpas (butus) atlikti ir nei vienas varžytinių dalyvis neįvykdė visų pasiūlytų apmokėjimo sąlygų, o antstolis nepagrįstai butų pirkėjais pripažino I. D. ir E. M. . Šia nutartimi teismas taip pat nustatė, kad didžiausią kainą už butus sumokėjo M. Č., o teismo antstolio 2002 m. balandžio 29 d. patvarkyme nurodytą aplinkybę, kad M. Č. varžytinėse kaip fizinis asmuo neužsiregistravo ir jose nedalyvavo, pripažino formalia ir nepagrįsta kitais byloje esančiais įrodymais. Šios pirmosios instancijos teismo išvados patvirtintos Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. liepos 9 d. nutartimi, priimta bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartimi. Taigi įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais yra nustatyta, kad teismo antstolis, vykdydamas priverstinį AB ,,Lithun“ priklausiusio turto - patalpų, esančių J.Lelevelio g. 4-308 ir J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje - pardavimą be varžytinių, įvykdė neteisėtus veiksmus. Šios aplinkybės yra nustatytos civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir šioje byloje (AB ,,Lithun“, M. Č. E. M. ir I. D. , Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija), minėti teismų sprendimai teisinių pasekmių nedalyvaujantiems byloje asmenims nesukelia, todėl pagal CPK 182 straipsnio antrojo punkto nuostatą minėtos aplinkybės laikomos prejudiciniais faktais ir iš naujo neįrodinėjamos.

Pagal turto pardavimo be varžytinių metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 436 straipsnio 5 dalies nuostatą, turto pardavimo be varžytinių aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Todėl turto pardavimo be varžytinių metu aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu įstatyme nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir pripažindamas negaliojančiais ginčijamus turto pardavimo be varžytinių aktus, sandorių negaliojimo pagrindams taikė Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., normas. Tačiau ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2002 m. balandžio 26 d., t.y. įsigaliojus 2000 m. liepos 18 d. įstatymu patvirtintam civiliniam kodeksui. Pagal 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių nuostatas, civilinio kodekso 1.78-1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui, o civilinio kodekso nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti. Todėl tiek sandorių negaliojimo pagrindams, tiek pasekmėms šioje byloje turi būti taikomos 2000 m. liepos 18 d. įstatymu patvirtinto Civilinio kodekso normos.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau tekste CK) 1.80 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Aukščiau paminėtais procesiniais teismų sprendimais nustačius, kad teismo antstolis nustatė neprotingai trumpą laiką apmokėjimams atlikti bei pirkėjais neteisėtai pripažino I. D. ir E. M. , nepasiūliusius palankiausių skolininkui ir kreditoriui sąlygų (didžiausios kainos), iš esmės yra konstatuota, kad teismo antstolis pažeidė pardavimo metu galiojusią proceso teisės normą, pagal kurią turtas laikomas parduotu tam asmeniui, kuris pasiūlė didžiausią kainą (CPK 431 str. 1 d), o taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises bei vykdant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Minėtos teisės normos yra imperatyvios, todėl turto pardavimo be varžytinių aktai, kaip sandoriai, prieštaraujantys šioms normoms, yra negaliojantys pagal CK 1.80 straipsnio pirmąją dalį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčijamus turto pardavimo be varžytinių aktus negaliojančiais, nors ir nepagrįstai taikė 1964 m. CK 47 straipsnį, tačiau šioje dalyje bylą išsprendė teisingai. Kolegija taip pat pažymi, kad su šia sprendimo dalimi iš esmės sutinka ir apeliantai, neginčydami sandorio negaliojimo pagrindo.

Pripažinęs negaliojančiu turto pardavimo be varžytinių aktą, pagal kurį atsakovui E. M. , buvo parduotas butas, esantis J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šio atsakovo ieškinį dėl iškeldinimo iš minėto buto, nes negaliojančio sandorio pagrindu atsakovas teisių į turtą neįgijo.

Pagal CK 1.80 straipsnio antrosios dalies nuostatą, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymas nenumato kitokių sandorių negaliojimo pasekmių. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens (CK 1.80 str. 4 d.). Tokiu būdu, pripažinus ginčijamus sandorius – turto pardavimo be varžytinių aktus – negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnio pirmąją dalį, patalpos iš atsakovų gali būti išreikalaujamos (restitucija natūra gali būti taikoma) tuo atveju, jeigu atsakovai I. D. ir E. M. nėra sąžiningi įgijėjai.

Atsakovai I. D. ir E. M. , nors ir neginčydami sandorių negaliojimo pagrindo, teigia, kad jie yra sąžiningi jiems parduotų patalpų įgijėjai ir ginčija restitucijos taikymo pagrindą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal E. M. ieškinį atsakovui AB ,,Lithun“ dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir AB ,,Lithun“ priešieškinį E. M. , Teisingumo ministerijai bei tretiesiems asmenims R. Vaitkevičiui ir M. Č. dėl turto pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu (prijungtoje prie šios bylos) yra nustatyta, kad įsigyjant butą teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, V. D. ir E. M. veikė nesąžiningai ir todėl nėra kliūčių restitucijai taikyti. Šis procesinis teismo sprendimas turi prejudicinę galią šioje byloje, sprendžiant E. M. sąžiningumo, įsigyjant patalpas, klausimą ir restitucijos taikymo klausimą (CPK 182 str. 2 p.). Šia nutartimi minėta byla buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl to, kad nagrinėję bylą teismai padarė esminį proceso teisės normos pažeidimą, neįvertinę aplinkybių, kad tik išsprendus M. Č. ieškinį, galima daryti išvadą apie E. M. reikalavimų pagrįstumą. Šia nutartimi kasacinis teismas nenurodė, kad reikia patikrinti, ar restitucijos taikymas nesąžiningai nepablogins vienos iš šalių ir atitinkamai nepagerins kitos šalies padėties. Kasacinis teismas konstatavo, kad E. M. sąžiningumo prezumpcija yra paneigta ir nėra kliūčių restitucijai taikyti. Todėl negalima sutikti su atsakovo, apelianto E. M. teiginiu, kad teismas privalėjo paneigti jo sąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nenustatė jokių naujų aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, t.y. kad E. M. sąžiningumo prezumpcija nepaneigta. Vien teismo antstolio, kurio veiksmai pripažinti neteisėtais, šioje byloje dalyvaujančio trečiuoju asmeniu, paaiškinimas negali būti pagrindas paneigti tokią kasacinio teismo išvadą. Be to, antstolio nurodyta aplinkybė, kad jis pirkėją pasirinkęs pagal realiai įvykdytus pasiūlymus, tik patvirtina atsakovų nesąžiningumą, nes, antstoliui nustačius neprotingai trumpą laiką pasiūlymams įvykdyti (sumokėti pasiūlytą kainą), kitiems patalpų pardavime dalyvavusiems pirkėjams buvo atimta galimybė įvykdyti pasiūlymus, kai atsakovai mokėjimus buvo įvykdę iš anksto.

Išvadą apie abiejų atsakovų – tiek E. M. , tiek ir I. D. , kaip parduodamo be varžytinių turto įgijėjų, nesąžiningumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir pats įvertinęs faktines bylos aplinkybes, t.y. šių atsakovų pasiūlymų pobūdį, atstovavimo, turto vertinimo, išankstinio apmokėjimo aplinkybes. Būtent šios aplinkybės ir įrodo atsakovų E. M. ir I. D. nesąžiningus veiksmus, atliktus per atstovę dalyvaujant turto pardavime. Todėl negalima sutikti su apelianto I. D. teiginiu, kad teismas nepagrįstai taikė restituciją, nepaneigęs jo sąžiningumo.

Pagal jau minėtą CK 1.80 straipsnio antrosios dalies nuostatą, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymas nenumato kitokių sandorių negaliojimo pasekmių. Taigi, paneigus atsakovų, kaip įgijėjų, sąžiningumo prezumpciją, yra pakankamas pagrindas taikyti restituciją (CK 1.80 str. 1, 2, 4 d.).

Savo esme restitucija yra civilinių teisių gynimo būdas, kada atkuriama buvusi iki teisės pažeidimo padėtis (CK 1.138 str. 1 d. 2 p.). Vienas iš restitucijos taikymo pagrindų yra sandorio, pagal kurį gautas turtas, pripažinimas negaliojančiu ab initio. Taigi restitucija, taikoma pripažinus sandorį negaliojančiu, yra pripažinto negaliojančiu sandorio šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį, kada kiekviena iš šio sandorio šalių privalo grąžinti kitai šio sandorio šaliai tai, ką ji yra gavusi pagal sandorį.

Turto pardavimo be varžytynių akto, kaip pirkimo pardavimo sutarties, šalys yra buvęs turto savininkas (skolininkas) ir pirkėjas. Taigi, pripažinus negaliojančiais turto pardavimo be varžytinių aktus, turto pirkėjai, pripažinti nesąžiningais įgijėjais, privalo grąžinti buvusiam šio turto savininkui pagal pardavimo be varžytynių aktus įsigytą turtą, o iš antstolių kontoros depozitinės sąskaitos turi būti priteisiama suma, gauta už parduotą turtą ir neišmokėta išieškotojams. Kadangi šiuo atveju gautos už parduotą turtą lėšos jau yra išmokėtos išieškotojams, tai minėta pinigų suma turėtų būti priteisiama iš turto pardavimą vykdžiusios antstolių kontoros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 17 p.5). Likvidavus Teismo antstolių kontoras prie apylinkių teismų, išmokėtos išieškotojams lėšos priteisiamos iš valstybės, kuriai atstovauja Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 str.).

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pripažinęs turto pardavimo be varžytinių aktus negaliojančiais, o patalpų pirkėjus (atsakovus) – nesąžiningais įgijėjais, taikydamas restituciją, pažeidė aukščiau nurodytas materialinės teisės normas ir bylą šioje dalyje išsprendė neteisingai. Teismas, nuspręsdamas perduoti ieškovui M. Č. butus, faktiškai netaikė restitucijos, nes pastarasis nors ir buvo turto pardavimo be varžytinių dalyvis, tačiau nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į minėtus butus, nebuvo ginčijamų sandorių (turto pardavimo be varžytinių aktų) šalimi. Kaip pagrįstai nurodo apeliantas AB ,,Lithun“, ieškovo M. Č. nesiejo jokie prievoliniai santykiai nei su buvusiu turto savininku, nei su turto įgijėjais. Dėl šios priežasties ieškovo M. Č. atžvilgiu restitucija apskritai negalėjo būti taikoma, ieškovas neįgijo teisinio pagrindo reikalauti jam perduoti butus. Todėl pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, netinkami pritaikė bei išaiškino aukščiau nurodytas restitucijos taikymo pagrindus ir tvarką reglamentuojančias materialinės teisės normas ir šie pažeidimai yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą pakeisti (CPK 330 str.).

Pakeitus teismo sprendimo dalį, kuria buvo pritaikyta restitucija, atitinkamai keičiama ir sprendimo dalis, kuria buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, o taip pat priteisiamos trečiojo asmens akcinės bendrovės ,,Lithun“ apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 93 str. 4 d., 96 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

,,Ieškovo M. Č. ieškinį patenkinti iš dalies, o trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais akcinės bendrovės „Lithun“ ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančiu 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktą, 2002 m. balandžio 30 d. patvirtintą teismo antstolių kontoros prie Vilniaus m. 2 apylinkės teismo vyr. teismo antstolio, pagal kurį E. M. už 100 000 Lt nusipirko patalpą/dviejų kambarių butą, kurio unikalus Nr. 10/940-3999-9013:0030, bendras plotas 85,55 kv. m., esantį J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje, priklausiusį akcinei bendrovei ,,Lithun“.

Pripažinti negaliojančiu 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytinių aktą, 2002 m. balandžio 30 d. patvirtintą teismo antstolių kontoros prie Vilniaus m. 2 apylinkės teismo vyr. teismo antstolio, pagal kurį I. D. už 44 500 Lt nusipirko patalpą/vieno kambario butą, kurio unikalus Nr. 10/940-3999-9013:0018, bendras plotas 38,14 kv.m., esantį J.Lelevelio g. 4-308, Vilniuje, priklausiusį akcinei bendrovei ,,Lithun“.

Taikyti restituciją. Įpareigoti atsakovą E. M. grąžinti trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais akcinei bendrovei „Lithun“ patalpą/dviejų kambarių butą, kurio unikalus Nr. 10/940-3999-9013:0030, bendras plotas 85,55 kv. m., esantį J.Lelevelio g. 4-501/502, Vilniuje. Įpareigoti atsakovą I. D. grąžinti trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais akcinei bendrovei „Lithun“ patalpą/vieno kambario butą, kurio unikalus Nr. 10/940-3999-9013:0018, bendras plotas 38,14 kv.m., esantį J.Lelevelio g. 4-308, Vilniuje.

Taikant restituciją, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atsakovui E. M. 100 000 Lt (vieną šimtą tūkstančių litų), o atsakovui I. D. – 44 500 Lt (keturiasdešimt keturis tūkstančius penkis šimtus litų) už grąžinamus butus.

Atsakovo E. M. priešieškinį akcinei bendrovei „Lithun“ atmesti.“

Priteisti iš atsakovų E. M. , I. D. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, po 1140 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui M. Č..

Priteisti iš atsakovų E. M. , I. D. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, po 742 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais akcinei bendrovei „Lithun“.

Priteisti iš atsakovų E. M. ir I. D. po 56 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Grąžinti ieškovui M. Č. 4980 Lt permokėto žyminio mokesčio.“

Priteisti iš atsakovų E. M. , I. D. , Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir ieškovo M. Č. po 1306 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme akcinei bendrovei ,,Lithun“.

Priteisti iš atsakovų E. M. ir I. D. po 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.