Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I.Ž. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Bylą nagrinėjant iš naujo bylos proceso šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą 2019 m. sausio 18 d. paskelbta specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt skiltyje „Teismų pranešimai“ (b.l. 77), todėl laikytina, kad bylos proceso šalims apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-859-7795, kuriuo pareiškėjai I.Ž. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Panaikinus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-859-7795, pareiškėja prašo įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti antrinės teisinės pagalbos jai suteikimo klausimą bei jai priteisti turtinę žalą ir neturtinę žalą, kurią įvertina po 5 000 Eur bei 5 procentų metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos ir bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Nustatyta, jog 2018 m. balandžio 20 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą su prašymu (gavimo žyma 2018 m. balandžio 23 d., registracijos Nr. (23)-KLTP-1-859 (b.l. 18-22), prašydama jai suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-10148-595/2018 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pildydama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 1R-304 redakcija) patvirtintą Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, grafoje – „Jeigu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus, kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) apmokėti“ – pareiškėja pažymėjo atsakymą „Nesutinku“. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-859-7795 buvo atsisakyta I.Ž. teikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis inter alia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.). Tačiau minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema ir jos įgyvendinimo sąlygos bei procedūros įtvirtintos specialiajame įstatyme – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir Įstatymas, ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi 2017 m. kovo 30 d. Įstatymo Nr. XIII-247 redakcija). Įstatymo 11 ir 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6-7 dalyse numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai yra išvardinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje. Nagrinėjamu atveju yra aktualus šio straipsnio 7 dalies 9 punktas, kuris numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį, pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka antrąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 25 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, jog sutikimas apmokėti likusią antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį turi būti aiškiai išreikštas norinčio gauti antrinę teisinę pagalbą asmens prašyme (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju, kaip minėta, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti pareiškėjui šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas. Įstatymo 4 straipsnis nustato pareiškėjų pareigas, tarp kurių nustatyta ir pareiga laikydamasis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos, apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (4 straipsnio 5 punktas).

Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjai buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba dviejose civilinėse bylose pagal Tarnybos 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 2.3- (NTP-2)-17-T-1830-17279 (b.l. 31-32) ir 2017 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-17-T-231-2723, kuris pratęstas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-P-231-1432 (b.l. 27-30). Minėtais Tarnybos sprendimais pareiškėjai buvo paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba civilinėse bylose, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Ginčijamo sprendimo metu civilinės bylos, kuriose pareiškėjai buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, nebuvo išnagrinėtos (civilinė byla Nr. 2-105-828/2019 (buvęs bylos Nr. 2-14116-998/2017), kurioje antrinė teisinė pagalba buvo suteikta pareiškėjai pagal atsakovo 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-17-T-1830-17279, šiuo metu yra nagrinėjama Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose, o civilinė byla Nr. e2-93-512/2018, kurioje antrinė teisinė pagalba pareiškėjai buvo suteikta pagal 2017 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 2.3.(NTP-2)-17-T-231-2723, 2018 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-P-231-1432, išnagrinėta 2018 m. gruodžio 31 d.).

Įvertinus tai, jog pareiškėjos 2018 m. balandžio 20 d. prašymo pateikimo Tarnybai metu pareiškėjai buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba dviejose bylose, pareiškėjai 2018 m. balandžio 20 d. prašyme nurodžius, jog ji nesutinka apmokėti atitinkamos dalies būsimų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-859-7795, kuriuo pareiškėjai I.Ž. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Teismo vertinimu, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams, nurodytiems įstatymo 3 straipsnyje.

Kadangi konstatuota, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-859-7795 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, jo turinys atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, jo panaikinimui pagrindo nėra. Nenustačius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje reglamentuotų ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrindų, reikalavimas įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimo klausimą netenkintinas. Be kita ko pažymėtina, jog ginčo prašymo suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai aktualumas yra išnykęs, nes pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis civilinė byla Nr. 2-10148-595/2018 (kurioje pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, pateikdama 2018 m. balandžio 23 d. prašymą) yra išnagrinėta – 2018 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimas „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-859-7795 yra teisėtas ir pagrįstas. Nenustačius vienos iš pagrindinių sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, reikalavimas pareiškėjai priteisti turtinės ir neturtinė žalos atlyginimą netenkintinas.

Netenkinus reikalavimo iš atsakovės pareiškėjai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, reikalavimas pareiškėjai priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos ir bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu - 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.