Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Čekanausko, Janinos Vitunskienės, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei A. V., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui T. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I.a.P. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pagal 1936 m. gruodžio 30 d. rejestrą Nr. 1407, patvirtintą Šakių notaro J. R., žemės sklypo savininkas J. M. K. pardavė F. V. (pareiškėjos tėvui) 30,9869 ha dydžio žemės sklypą. 1936 m. gruodžio 30 d. rejestre Nr. 1406, patvirtintame Šakių notaro J. R., nurodoma, jog pareiškėjos seneliui J. M. K., bei pareiškėjos motinai A. K., pareiškėjos motinos broliui F. K., pareiškėjos motinos seserims A. L., M. P. ir S. K., po pareiškėjos senelės P. K. mirties atiteko 30,9869 ha žemės plotas. Šį žemės plotą minėti asmenys perleido pareiškėjos motinos A. V. nuosavybėn. Pareiškėjos tėvai (A. (K.) V. ir F. V.) minėtus žemės sklypus valdė iki žemės sklypų nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2015 m. sausio 19 d. išduotoje pažymoje Nr. R4-83 nurodoma, jog Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, Šakių apskrities valstybinio žemės fondo byloje, Šakių apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 29 d. Žemės tvarkymo valdybai pateiktuose suvestinėse žiniose (duomenys neskelbtini) 60,47 ha žemės sklypo savininkai – A. ir F. V., iš kurių į valstybinį žemės fondą paimama 30,47 ha žemės. Toje pačioje pažymoje taip pat nurodoma, jog Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Šakių apskrities 1944-1948 m. byloje, Žvirgždaičių valsčiaus likusių bešeimininkių ūkių sąraše (be datos) įrašytas žemės valdytojo F. V. 60,46 ha ūkis (duomenys neskelbtini) ir į valstybinį fondą paimta 60,46 ha žemės, gyvenamasis namas, tvartas, klojimas ir du svirnai.

Apie turėtą turtą pareiškėjos tėvai jai nepasakojo, nes itin skausmingai išgyveno būtinybę palikti tėvynę 1945 metais, siekiant išvengti tremties. Dėl šių priežasčių pareiškėja net ir po tėvų mirties nieko nežinojo apie jų turėtą nekilnojamąjį turtą.

Grįžusi trumpam į Lietuvą, pareiškėja 2012 m. apsilankė Žvirgždaičių bažnyčios pašventinime, kuomet iš vietinių gyventojų, pažinojusių jos tėvus, sužinojo, jog jos tėvai turėjo nekilnojamojo turto ir įstatymai suteikia galimybę susigrąžinti iki nacionalizacijos nusavintą jų turtą. Grįžusi į JAV, pareiškėja atrado dokumentus apie jos tėvų turėtą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, pradėjo imtis aktyvių veiksmų visiems reikiamiems dokumentams surinkti siekdama susigrąžinti pareiškėjos tėvams iki nacionalizacijos priklausiusį turtą.

Pareiškėja yra praleidusi Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus, kurie galėtų būti atnaujinami dėl priežasčių, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis.

Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra Lietuvoje oficialiai buvo pradėta paskelbus 1991 m. birželio 18 d. priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pareiškėjos tėvai, buvę žemės savininkai F. V. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir A. V. (mirė (duomenys neskelbtini)), turėjo realias galimybes (tiesiogiai ar per įgaliotą asmenį) pateikti prašymą ir pradėti sau priklausiusios žemės nuosavybės atkūrimo procedūrą. Toks ilgalaikis šių asmenų neveikimas ir nesirūpinimas galimybe susigražinti nuosavybės teises į žemę pagal Lietuvos Respublikoje visuotinai žinomas ir vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procedūras neturėtų būti traktuotinas kaip paprasčiausias asmenų nežinojimas apie vykstančius procesus Lietuvoje ir dėl to prarastą galimybę per teisės aktuose nustatytą terminą (iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti visus reikiamus papildomus dokumentus prie prašymo) įgyvendinti savo teises.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises prašydama atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į motinos A. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) ir į tėvo F. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) bei atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises įrodančius dokumentus ir giminystės ryšį su žemės savininkais patvirtinančius dokumentus.

Taigi, šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleistų terminų paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2001-08-03 įstatymo Nr. IX-489 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003-06-19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Atkūrimo įstatyme bei LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalis numato, kad jei nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 str. ir Atkūrimo įstatymo 2 str.) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą (2001-12-31) ir dokumentus (2003-12-31) pabaigos, ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-197/2008, 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-188/2007, 2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-233/2008 ir kt.).

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-1403/06 pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas. Kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu. Ir priešingai, nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu. Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001-12-31) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Minėta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, asmuo turi tapti tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Nacionalinės žemės tarnybos Šakių skyriuje nebuvo užvesta archyvinė nuosavybės teisių atkūrimo į A. ir F. V. turėtą žemę byla, kadangi niekas nebuvo kreipęsis į Šakių skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtų asmenų nuosavybės teisėmis iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. 2016-02-09 dėl minėtų asmenų iki 1940 m. valdyto žemės ploto į Šakių skyrių kreipėsi pareiškėja.

Sutinkamai su administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja I.A.P. 2016 m. spalio 27 d. prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į motinos A. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) ir į tėvo F. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) bei atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises įrodančius dokumentus bei giminystės ryšį su žemės savininkais patvirtinančius dokumentus (b.l. 5-7, 51-53). Pagal 1936 m. gruodžio 30 d. rejestrą Nr. 1407, patvirtintą Šakių notaro J. R., žemės sklypo savininkas J. M. K. pardavė F. V. (pareiškėjos tėvui) 30,9869 ha dydžio žemės sklypą (b.l. 29-32). 1936 m. gruodžio 30 d. rejestre Nr. 1406, patvirtintame Šakių notaro J. R., nurodoma, jog pareiškėjos seneliui J. M. K., bei pareiškėjos motinai A. K., pareiškėjos motinos broliui F. K., pareiškėjos motinos seserims A. L., M. P. ir S. K., po pareiškėjos senelės P. K. mirties atiteko 30,9869 ha žemės plotas (b.l. 25-28). Šį žemės plotą minėti asmenys perleido pareiškėjos motinos A. V. nuosavybėn. Pareiškėjos tėvai (A. (K.) V. ir F. V.) minėtus žemės sklypus valdė iki žemės sklypų nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2015 m. sausio 19 d. išduotoje pažymoje Nr. R4-83 nurodoma, jog Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, Šakių apskrities valstybinio žemės fondo byloje, Šakių apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 29 d. Žemės tvarkymo valdybai pateiktuose suvestinėse žiniose (duomenys neskelbtini) 60,47 ha žemės sklypo savininkai – A. ir F. V., iš kurių į valstybinį žemės fondą paimama 30,47 ha žemės. Toje pačioje pažymoje taip pat nurodoma, jog Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Šakių apskrities 1944-1948 m. byloje, Žvirgždaičių valsčiaus likusių bešeimininkių ūkių sąraše (be datos) įrašytas žemės valdytojo F. V. 60,46 ha ūkis (duomenys neskelbtini) ir į valstybinį fondą paimta 60,46 ha žemės, gyvenamasis namas, tvartas, klojimas ir du svirnai (b.l. 17). Pareiškėjos tėvai mirę: mama A. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 38-40), tėtis F. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (34-36).

Pažymėtina, kad tiek iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo galutinio termino (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis), yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Teismas taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui, jeigu miręs turto savininkas iki įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010, 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-87/2010, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1455/2009, 2009 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A261-917/2009, 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008, 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007 ir kt.).

Taigi, atsižvelgiant į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtose bylose suformuotą praktiką, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad turto savininkas F. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (34-36), turto savininkė A. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 38-40).

Tokiu būdu, turto savininkė A. V. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 38-40), t. y. po termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises pasibaigimo. Nustatytos faktinės aplinkybės ir aptarta teismų praktika patvirtina, kad pareiškėja I.A.P., būdama mirusios savininkės dukra ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos esant gyvai turto savininkei jos motinai A. V., savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nei vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų pagrindų iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo. Pati turto savininkė A. V. iki mirties ((duomenys neskelbtini)) nebuvo pateikusi prašymo nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei dėl praleisto termino atnaujinimo (tokių duomenų byloje nėra, dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymas terminų atnaujinimą aiškiai sieja su asmenų subjektiškumu. Terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.). Kadangi I.A.P. tokia teisė tuo metu (po motinos mirties) neatsirado, pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į motinos A. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), negalėjo sukurti teisinių pasekmių, o termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Kadangi pareiškėja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijusi subjektinės teisės į A. V. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdama tokios teisės, ji negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų, taigi nėra pagrindo spręsti klausimo dėl jų atnaujinimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos turto savininkas pareiškėjos tėvas F. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (34-36), t.y. iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.), todėl pareiškėja kaip mirusio turto savininko duktė įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į tėvo F. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini).

Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001m. rugpjūčio 3d. įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001m. gruodžio 31d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003m. birželio 19d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Taigi faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

Priimdamas 2004 m. spalio 12d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t.y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Pareiškėja tokia aplinkybe nurodo faktą, kad ji nežinojo, kad jos tėvai valdė žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Grįžusi trumpam į Lietuvą, pareiškėja 2012 m. apsilankė Žvirgždaičių bažnyčios pašventinime, kuomet iš vietinių gyventojų, pažinojusių jos tėvus, sužinojo, jog jos tėvai turėjo nekilnojamojo turto ir įstatymai suteikia galimybę susigrąžinti iki nacionalizacijos nusavintą jų turtą. Grįžusi į JAV, pareiškėja atrado dokumentus apie jos tėvų turėtą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, pradėjo imtis aktyvių veiksmų visiems reikiamiems dokumentams surinkti siekdama susigrąžinti pareiškėjos tėvams iki nacionalizacijos priklausiusį turtą. T.y. svarbiomis termino praleidimo priežastimis pareiškėja nurodo nežinojimą apie turto buvimą, garbų amžių, didelį atstumą iki Lietuvos.

Kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji nežinojo apie tėvų valdytą žemę Lietuvoje, nelaikytina nuo pareiškėjos valios nepriklausančia objektyvia, svarbia aplinkybe, kuriai esant praleistas terminas atnaujintinas, kadangi, pareiškėja 1991 m. neatliko aktyvių veiksmų, nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl reikalingų dokumentų gavimo. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodytos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis, objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas atnaujintinas, kadangi, pareiškėjos tėvai, kurie aiškiai žinojo apie jų valdytą Lietuvoje žemę, vėliau pati pareiškėja turėjo realią galimybę domėtis, sužinoti apie valdytą žemės sklypą bei Įstatymo nustatytais terminais kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymėtina, kad pagal nuosavybės teisų atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, tame tarpe - domėtis ir gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka tik patiems pretendentams. Šiuo atveju pareiškėja, norėdama įgyvendinti savo teises, privalėjo pati būti aktyvi. Taigi, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo pilnos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Pareiškėjos tėvai ir pati pareiškėja savo neveikimu neišnaudojo visų realiai turėtų galimybių atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms pareiškėjos prašymas nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

pareiškėjos I.A.P. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.