Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė „Lesto“, Sodininkų bendrija „Šatijai“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog transformatorinė yra ypatingas statinys ir jos statybai buvo reikalingas jos sutikimas ir statybą leidžiantis dokumentas. Teismas nurodė Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį. Ypatingų statinių kategorijai priskiriamų statinių sąrašą, kuris privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, organizacijoms, kurių veiklos principus statybos srityje, nustato Reglamentas „Ypatingi statiniai“, kurio 2 lentelės 14¹ punktas įtvirtina, jog sudėtingų konstrukcijų ir sudėtingų technologijų statiniai yra 110 kV ir aukštesnės įtampos elektros tinklai su priklausiniais. Iš AB „Lesto“ dokumentų (b. l. 47, 65) matyti, jog transformatorinės įtampa yra 10/04,4 kV, t. y. neviršija 110 kv, todėl padaryta išvada, jog pagal dabartinį reglamentavimą transformatorinė nepriskirtina ypatingų statinių kategorijai. Nurodė Eelektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, jog transformatorinė negali būti priskiriama ypatingų statinių kategorijai, nes neturi nei vieno ypatingo statinio požymio, t. y. nėra nei sudėtingų konstrukcijų, nei sudėtingų technologijų statinys. Todėl nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad transformatorinė priskirtina ypatingo statinio kategorijai.

Kitu pareiškėjos argumentu, kuriuo grindžiamas ginčijamo akto neteisėtumas, yra aplinkybė, jog transformatorinė pastatyta neturint pareiškėjos, kaip žemės savininkės, sutikimo. Teismas nurodė Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį. Iš bylos medžiagos matyti, jog ginčo dalyku esanti transformatorinė KTP-Sg-479 pajungta 1981 m. rugpjūčio 24 d. (b. l. 41). Eksploatacinių žinių lapelio įrašai patvirtina, jog buvo atliekama reguliari jos apžiūra (b. l. 41-42). V. R., tuometinis žemės sklypo Nr. 453 savininkas, sklypą įsigijęs 1998 m. balandžio 16 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (b. l. 48), yra davęs sutikimą, esant reikalui, laisvą priėjimą per jo sklypą prie transformatoriaus (b. l. 51, 60). Pareiškėja J. L. sklypo savininke tapo 1999 m. vasario 8 d. dovanojimo sutarties Nr. GDM-67 pagrindu (b. l. 48), todėl pareiškėja į nekilnojamąjį daiktą įgijo tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas (CK 4.48 str.). Taigi kartu su visomis teisėmis ir pareigomis pareiškėjai perėjo pareiga užtikrinti priėjimą prie transformatorinės. Nėra pagrindo konstatuoti teisės aktų ir pareiškėjos teisių pažeidimo, jog buvo pastatyta be pareiškėjos sutikimo. Byloje minėtasis transformatorinės KTP-Sg-479 eksploatacinių žinių lapelis (b. l. 41) patvirtina, jog transformatorinė buvo nuolat prižiūrima, jame jokių duomenų apie jos perstatymą į kitą vietą neužfiksuota, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti faktinės aplinkybės, jog transformatorinės vieta pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype keitėsi. Liudytojų G. B., R. R. N. ir J. N. parodymais, jog transformatorinės vieta 2005 m. buvo pakeista, nesivadovauta kaip patikimais įrodymais, patvirtinančiais transformatorinės perstatymo faktą 2005 m. Nurodytų liudytojų parodymai, teismo nuomone, yra tendencingi, neobjektyvūs ir jais abejotina. Tikėtina, jog liudytojai R. R. N. ir J. N. turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi, kaip jie patvirtino, gyvena sode (kur stovi transformatorinė) kartu su pareiškėja, juos su pareiškėja sieja artimi giminystės ryšiai. Liudytojas G. B. artimai bendrauja su N. šeima, todėl šio liudytojo parodymų objektyvumu teismas taip pat abejojo.

III.

Atkreipia dėmesį, jog pagal Skirstyklų ir pastočių elektros įrenginių įrengimo taisyklių 86.1 punktą, lauke įrengtos komplektinės skirstyklos, pastotės ir transformatorinės turi atitikti tokius reikalavimus: turi būti sumontuotos parengtoje aikštelėje ne mažesniame kaip 0,2 m aukštyje nuo išlyginto paviršiaus, įrengiant priežiūros aikšteles. Transformatorinės pastatymui buvo reikalinga atlikti eilę paruošiamųjų statybos darbų, kurie numatyti Statybos įstatymo 2 straipsnio 15 punkte. Perstatyti transformatorinę nesumažinus jos vertės bei neatjungus jos nuo inžinerinių tinklų yra neįmanoma, be to, ji yra pastatyta ant betoninių plokščių, kurios yra sujungtos su žeme, tai patvirtina byloje esančios nuotraukos, tai patvirtino ir liudytojai G. B. ir R. N.. Nurodo Reglamento „Ypatingi statiniai“ 5 straipsnio 3 dalį ir teigia, jog nagrinėjamu atveju transformatorinė yra 10/0,4 kV skirstykla, tokiu būdu ji yra ypatingas statinys. Iš byloje esančios nuotraukos matyti, kad ant statinio uždėti aukštos įtampos ženklai, kas reiškia, jog šiame statinyje yra potencialiai pavojingų įrenginių, todėl yra akivaizdu, jog transformatorinė yra inžinierinis statinys, kuris pagal savo pavojingumą, pastatymo metu (2005 metais) priskirtinas ypatingiems statiniams, kuriems pastatyti privaloma gauti technines sąlygas, parengti projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą ar rašytinį pritarimą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis Energetikos tinklų instituto 2013 m. kovo 1 d. raštas, tačiau teismas šio rašytinio įrodymo nevertino.

Pareiškėja pažymi, jog aplinkybes, kad transformatorinės perstatymui reikia atitinkamų dokumentų, patvirtino ir trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“, nurodydamas, kad tokiems darbams reikia pateikti AB „Lesto“ paraišką techninėms sąlygoms gauti ir pagal išduotas technines sąlygas parengti projektą ir tik tuomet parengti ir pastatyti transformatorinę (2011 m. liepos 20 d. raštas Nr. 42010-518). Tačiau AB „Lesto“, kuriam priklauso transformatorinė, negalėjo pateikti nė vieno iš transformatorinės statybai reikalingų dokumentų. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2002 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-02-00679-02). Mano, kad transformatorinei statyti yra taikomos Statybos įstatymo nuostatos.

Teismas netinkamai ir nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, kadangi teismas vertino tik atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovų paaiškinimus bei pateiktus įrodymus ir jiems naudingus įrodymus, tačiau visiškai atmetė liudytojų parodymus, nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų, nevertino visų įrodymų visumos. Vadovaujantis trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lesto“ duomenimis, transformatorinė buvo pastatyta 1981 metais, tačiau jokių nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, jog transformatorinė buvo pastatyta 1981 metais, byloje nėra. Mano, jog AB „Lesto“ pateikti dokumentai yra prieštaraujantys vieni kitiems ir jokiu būdu nėra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, todėl turėjo būti vertinami kritiškai. Įrodymai dėl transformatorinės pastatymo 1981 m. ir perstatymo 2005 m. į bylą nebuvo pateikti.

Transformatorinė pareiškėjos žemės sklype buvo pastatyta laikinai be statybą leidžiančių dokumentų. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, jog transformatorinė nėra pažymėta 1986 metų žemės sklypo situacijos plane, nei 1998 metų sodo namo techninės apskaitos byloje. Be to, jokių žymų VĮ Registrų centro išraše apie specialias žemės sklypo naudojimo sąlygas nėra, jokie servitutai žemės sklypui nėra nustatyti. Jeigu transformatorinė būtų teisėtai pastatyta 1981 metais bei 2005 metais, AB „Lesto“ turėtų jos teisėtumą pagrindžiančius dokumentus. Teismas nepagrįstai nevertino liudytojų parodymų. Byloje pateiktos žemės nuotraukos, kuriose matosi dauba, šioje vietoje anksčiau stovėjo transformatorinė.

AB „Lesto“ pozicija yra ta, kad transformatorinė įrengta 1981 m. valstybei tuo metu priklausančiame nesuformuotame žemės sklype, laikantis visų normatyvinių reikalavimų ir suderinimų pagal tuo metu galiojusią tvarką, ir nėra jokių duomenų ir įrodymų dėl jos įrengimo neteisėtumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje (2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010, 2006 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-326/2006) suformavo praktiką, kad nereikia įrodinėti aplinkybės, jog elektros įrenginiai elektros energijos tiekėjo vykdomai veiklai užtikrinti buvo įrengti teisėtai, kadangi tai yra visuotinai žinoma ir reglamentuota įstatyme. Nurodė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Elektros įrenginiai įrengti teisėtai. AB „Lesto“ teisę naudotis kitų asmenų turtu, siekiant tinkamai eksploatuoti energetikos objektus bei kitų asmenų ūkinės veiklos ribojimus energetikos objektų užimamoje teritorijoje, numato specialūs energetikos įmonių veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Nurodo Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės preiežiūros skyriaus 2012-08-20 sprendimo Nr. (15.2)-2D-11997, kuriuo nenustatytas savavališkos statybos faktas, panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjos prašomas panaikinti atsakovo anksčiau nurodytas sprendimas buvo priimtas atsakant į jos atsakovui 2012 m. rugpjūčio 1 d. paduotą skundą. Šiame skunde J. L. nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. 5297-8033-2014), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Šatijų k., Lapių sen., Kauno raj., yra savavališkai, be jos sutikimo pastatyta transformatorinė KTP-Sg-479, bei prašė nustatyti savavališkos transformatorinės statybos kaltininkus ir įpareigoti juos pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris, viena vertus, gavęs minėtą pareiškėjų prašymą, privalėjo elgtis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis sprendimų (atsakymų į jų gautus prašymus ir skundus) priėmimą. Antra vertus, pagal jų veiklą reglamentuojančius Inspekcijos nuostatus, nustačius, jog gautame skunde yra keliami jų kompetencijai priskirti klausimai, atsakovas, esant atitinkamam faktiniam ir juridiniam pagrindui, pagal savo kompetenciją privalėjo priimti atitinkamus administracinius sprendimus, sietinus su pareiškėjų teisėmis arba įstatymų saugomais interesais.

Ginčijamame sprendime atsakovas, išnagrinėjęs faktines aplinkybes ir ginčo santykių teisinį reguliavimą, konstatavo, kad savavališkos statybos faktas nenustatytas. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad transformatorinė neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytų statinio požymių, todėl ji negali būti laikoma statiniu ir jai netaikomos minėto įstatymo nuostatos, o dėl savo pažeistų civilinių teisių gynimo J. L. turi teisę kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnio nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog šiuo atveju pirmiausia būtina nustatyti, ar savavališkos statybos fakto ir padarinių šalinio klausimas priskirtinas nagrinėti Inspekcijos kompetencijai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pritaria atsakovo pozicijai, kad transformatorinė pastotė yra kilnojamasis daiktas ir neturi laikančiųjų konstrukcijų, todėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme neatitinka statiniui būdingų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 68 dalį, laikančiosios konstrukcijos - konstrukciniai statinio elementai, kurių svarbiausia paskirtis - laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.) ir užtikrinti statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą. Nesant byloje transformatorinės pastotės konstrukcijos brėžinio nėra jokių galimybių konstatuoti, jog aptariamas ginčo objektas neturi laikančiųjų konstrukcijų ir yra tik kaip metalinis konteineris sukonstruotas iš metalo plokščių, nors, beje, jo paskirtis šiuo atveju kaip ir aiški – saugoti tam tikrus įrenginius nuo atitinkamo poveikio. Taip pat remdamasis pareiškėjos pateiktų foto nuotraukų analize pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad transformatorinė pastotė yra pastatyta ant betoninių plokščių ir nėra tiesiogiai susieta su žeme. Pastaroji teismo išvada taip pat laikytina nepagrįsta, kadangi visiškai neaišku, kokiais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė. Tuo tarpu kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų, vienareikšmiškai nepakanka duomenų šiai aplinkybei konstatuoti. Kita vertus, iš minėtų nuotraukų matyti, jog buvo atlikti tam tikri statybos darbai, t. y. žemės kasimo (transformatorinė pastatyta ant kažkokiu būdu supiltos žemių krūvos). Taigi teismas visiškai nesigilino į transformatorinės konstrukciją ir jos statybos ypatumus, taip pat neatliko sisteminės statybos santykius reguliuojančių teisės aktų analizės (statinio sampratos ir rūšių aspektais), todėl padarytų išvadų negalima pripažinti pagrįstomis ir teisėtomis.

Kauno apygardos administracinis teismas sprendime pažymėjo, jog transformatorinė buvo nuolat prižiūrima, jame jokių duomenų apie jos perstatymą į kitą vietą neužfiksuota. Ši teismo padaryta išvada taip pat kelia tam tikrų abejonių, todėl būtina atlikti papildomą įrodymų tyrimą. Nagrinėjant bylą iš naujo spręstinas klausimas dėl dokumentų, pateiktų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pridėjimo prie bylos ir jų vertinimo.

Visumoje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir atsakovo atsiliepimo argumentais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, atsakovo atsiliepime išdėstytos pozicijos atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu, nagrinėjant bylą, yra nustatytos visos byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingos aplinkybės. Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Šio įstatymo 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 ir 81 straipsnių nuostatas, reikalaujančias visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas faktines bylos aplinkybes, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–3817/2011). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.