- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-28
- Bylos Nr.
- eI2-5990-583/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00068-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- R. N., S. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,
2024 m. birželio 25 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. N. (R. N.) ir S. Z. (S. Z.) skundą bei patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai R. N. ir S. Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu bei patikslintu skundu (toliau – ir skundas) į teismą prašydami:
1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 23S215243 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1);
2) panaikinti atsakovo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 23S236193 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2);
3) įpareigoti Departamentą atnaujinti pareiškėjų pateiktų prašymų nagrinėjimą.
Pareiškėjai nurodo, jog jie yra Lietuvos Respublikos pilietės G. N. (G. N.), gyvenančios (duomenys neskelbtini), tėvai. Pareiškėjai 2023 m. lapkričio 7 d. Departamentui pateikė prašymus išduoti Leidimus Nr. 2311-LLG-1154 bei Nr. 2311-LLG-1157. Prašymai pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
Atsakovė Sprendimais Nr. 1 ir Nr. 2 nusprendė netenkinti pareiškėjų 2023 m. lapkričio 7 d. prašymų. Skundžiamuose sprendimuose teigiama, jog pareiškėjų prašymai neturėjo būti priimti nagrinėti, kadangi jie yra Rusijos Federacijos piliečiai, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti Leidimą priėmimas per išorės paslaugų tiekėją yra sustabdytas iki 2024 m. gegužės 2 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nesutinka su Sprendime Nr. 1 ir Sprendime Nr. 2 padarytomis išvadomis, kadangi, jie yra neteisėti bei nepagrįsti, priimti pažeidžiant bendruosius teisės principus. Pabrėžia, jog jie Tadžikijos piliečiai ir per išorės paslaugų tiekėją Tadžikijoje pateikė prašymus išduoti Leidimą. Nurodo, jog pareiškėjai užpildė anketas, pateikė atsakovui visus Leidimui gauti reikalingus dokumentus, dalyvavo interviu, kurių metu nebuvo nustatyta jokių grėsmių ar kliūčių jų atvykimui į Lietuvą laikinai gyventi pas savo dukterį ir jos šeimą. Pareiškėjai yra senyvo amžiaus ir nei Tadžikijoje, nei Rusijoje, kurių abiejų pilietybes jie turi, neturi jokių artimųjų giminaičių, kurie galėtų pasirūpinti jų senatve. Su minėtomis valstybėmis pareiškėjų nebesieja jokie socialiniai ryšiai ar turtiniai interesai, jie planuoja ateityje likti gyventi pas savo dukterį kartu su jos šeima.
Leidimų išdavimo tvarka yra reglamentuota UTPĮ 26 straipsnyje. Pareiškėjai atitinka visus minėtame straipsnyje nurodytus kriterijus, o aplinkybė, jog jie turi ir Rusijos Federacijos pilietybę, nėra ir negali būti pagrindas jų atžvilgiu taikyti Įstatymo nuostatas, nes jie prašymus išduoti Leidimus pateikė kaip Tadžikijos piliečiai Tadžikijoje. Atkreipia dėmesį, jog Įstatymas taikytinas Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, tačiau jame nėra nieko nėra pasisakyta apie tai, jog jame nustatytos ribojamosios priemonės turėtų būti taikomos kitų valstybių piliečių, turinčių ir Rusijos pilietybę, atžvilgiu.
Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jų atžvilgiu atlikti Departamento veiksmai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų principų ir pamatinių reikalavimų, nes ginčijami administraciniai aktai nėra pagrįsti teisės aktais, draudžiančiais Tadžikijos piliečiams teikti prašymus išduoti Leidimą UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu, neatitinka gerojo viešojo administravimo ir išsamumo principų reikalavimų, todėl Sprendimas Nr. 1 bei Sprendimas Nr. 2 privalo būti panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, jog pareiškėjų prašymai išduoti Leidimą pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą (Lietuvoje gyvena vaikas, kuris yra Lietuvos pilietis) 2023 m. lapkričio 7 d. buvo priimti Departamento. Peržiūrint pareiškėjų asmens bylas nustatyta, jog jie yra Rusijos Federacijos ir Tadžikistano piliečiai. Remiantis Įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostatomis, iki 2024 m. gegužės 2 d. yra sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti Leidimą priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje. Atsižvelgiant į anksčiau minėtą, pareiškėjų prašymai išduoti Leidimą neturėjo būti priimti nagrinėti. Aplinkybė, kad pareiškėjai turi Tadžikistano pilietybę, nepaneigia fakto, kad jie yra ir Rusijos Federacijos piliečiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad jų atžvilgiu neturėtu būti taikomos Įstatymo nuostatos.
Atkreipia dėmesį, jog remiantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis viešojo administravimo subjektas turi teisę pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Todėl buvo priimti Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2, kuriais nuspręsta pripažinti netekusiais galios Departamento 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimus priimti pareiškėjų prašymus.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjų skundo argumentais, kad ginčijami administraciniai aktai yra neišsamus, nemotyvuoti, neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų. Sprendime Nr. 1 bei Nr. 2 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Skundžiami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teisminėje praktikoje suformuluotus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp proceso šalių kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 23S215243 ir 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 23S236193, teisėtumo bei pagrįstumo.
Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjai per išorės paslaugų teikėją atsakovui pateikė prašymus išduoti Leidimą. Prašymai pateikti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, juose pareiškėjai nurodė, kad jie turi dvigubą Tadžikistano bei Rusijos Federacijos pilietybę, o Lietuvoje gyvena jų dukra G. N., kuri turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsakovas priėmė pareiškėjų prašymus ir jiems suteikė Nr. 2311-LLG-1154 (S. Z.) ir Nr. 2311-LLG-1157 (R. N.).
Atsakovas Sprendimu Nr. 1, kuriuo nusprendė panaikinti savo 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimą priimti pareiškėjos S. Z. prašymą išduoti Leidimą Nr. 2311-LLG-1154, o Sprendimu Nr. 2 d. atsakovas nusprendė panaikinti savo sprendimą priimti pareiškėjo R. N. prašymą išduoti Leidimą Nr. 2311-LLG-1157. Abejuose sprendimuose nurodoma, jog pareiškėjai turi Tadžikistano ir Rusijos Federacijos pilietybes, todėl prašymai išduoti Leidimą negalėjo būti priimti, nes Įstatymo 3 straipsnio 3 punktas numato, kad iki 2024 m. gegužės 2 d. yra sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti Leidimą priėmimas per išorės paslaugų tiekėjus. Ginčijamuose sprendimuose teigiama, kad jie priimti vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, keitimo ir panaikinimo tvarka yra reglamentuoja UTPĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2023-07-01 iki 2023-12-30) III skirsnis „Užsieniečių laikinas gyvenimas Lietuvos Respublikoje“. Atvejai kada užsieniečiui gali būti išduodamas Leidimas yra nustatyti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalyje. Minėto straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis.
Pareiškėjai prašymuose išduoti Leidimą nurodė, kad Lietuvoje gyvena jų dukra, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė ir ši aplinkybė nėra nuginčyta. Vis dėlto byloje tarp proceso šalių nėra ginčo, kad pareiškėjai turi dvigubą pilietybę, t. y. jie yra Tadžikistano ir Rusijos Federacijos piliečiai.
Įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2023-05-03 iki 2024-05-03) 3 straipsnio 3 punktas teigia, jog sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, dėl kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Šis įstatymas įsigalioja 2023 m. gegužės 3 d. ir galioja iki 2024 m. gegužės 2 d. (Įstatymo 5 straipsnis).
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog pareiškėjų prašymų išduoti Leidimą pateikimo metu galiojo Įstatymo nuostatos, draudžiančios priimti per išorės paslaugų teikėją užsienyje pateiktus Rusijos Federacijos piliečių prašymus išduoti Leidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatyme nėra numatyta išimčių asmenims, kurie turi ne tik Rusijos Federacijos, tačiau ir kitos valstybės pilietybę, todėl pareiškėjų skundo argumentas, kad jie prašymus pateikė būdami Tadžikistane per Tadžikistano išorės teikėją, atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad teisės doktrinoje galioja teisės normų kolizijos įveikimo taisyklė, pagal kurią specialioji norma nugali bendrąją (lot. lex specialis derogat generali) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-815/2022). UTPĮ šiuo atveju yra lex generalis, o Įstatymas – lex specialis, tai reiškia, jog UTPĮ yra taikomas tiek, kiek ginčui aktualių klausimų nereguliuoja Įstatymas. Darytina išvada, kad Departamentas priimdamas ginčijamus administracinius aktus pagrįstai pirmenybę teikė Įstatyme reglamentuotoms teisės normoms.
Vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Akivaizdu, kad atsakovas nustatęs, jog pareiškėjų prašymai išduoti Leidimus buvo priimti nagrinėti pažeidžiant Įstatymo nuostatas, turėjo teisę pats savo iniciatyva panaikinti šiuos sprendimus.
Pareiškėjai skunde teigė, kad skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ reikalavimų, pagal kuriuos individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertintos pareiškėjų individualios situacijos). Taip pat nustatyta, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus individualius administracinius aktus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 23S215243 ir 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 23S236193 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjų R. N. ir S. Z. skundas bei patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų R. N. (R. N.) ir S. Z. (S. Z.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.