- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- P-502-200-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- Panevėžio miesto Vilniaus
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus Nuolatinei statybos komisijai
- Trečiasis asmuo
- A. M., S. M.
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Panevėžio miesto Vilniaus gatvės 17 namo savininkų bendrijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-168/2009 pagal pareiškėjo Panevėžio miesto Vilniaus gatvės 17 namo savininkų bendrijos skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus Nuolatinei statybos komisijai, tretieji suinteresuoti asmenys – A. M. ir S. M., dėl statybos leidimo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Panevėžio miesto Vilniaus gatvės 17 namo savininkų bendrija (toliau – Bendrija, pareiškėjas, apeliantas) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006 m. gruodžio 22 d. išduotą statybos leidimą Nr. 45.414 (toliau – statybos leidimas), kuriuo S. M. leista keisti paskirtį statinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus Nuolatinės statybos komisijos (toliau – Nuolatinė statybos komisija) 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimą išduoti statybos leidimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad Nuolatinės statybos komisijos sprendimas ir statybos leidimas naikintini kaip neatitinkantys įstatymų reikalavimų. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. lapkričio 28 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-713-283-2005) nurodė, jog A. ir S. M., norėdami gauti statybos leidimą dėl buto paskirties keitimo atliekamam kapitaliniam remontui, privalės įvykdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.07.01:2002) 48 punkto reikalavimus – gauti daugumos namų patalpų savininkų sutikimą kapitalinio remonto darbams atlikti. Tretieji suinteresuoti asmenys tokio leidimo iš daugiabučio namo gyventojų negavo. Nuolatinei statybos komisijai tokio sutikimo nepateikė, todėl Nuolatinės statybos komisijos sprendimas išduoti leidimą ir Panevėžio miesto savivaldybės išduotas statybos leidimas laikytini nepagrįstais. Statybos techninio reglamento (STR) 1.07.01:2002 48 punkte nurodyta, kad pasiūlymai pakeisti daugiabučio namo paskirtį, kai reikalingas bendrojo naudojimo objektų kapitalinis remontas, viešai aptariami 47 punkte nurodyta tvarka, tačiau šiuo atveju aptarime turi dalyvauti ir išvadoms pritarti dauguma namo patalpų savininkų.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino bei panaikino Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir statybos leidimą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Reglamento STR 1.07.01:2002 48 punktu. Nurodė, jog Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimu nustatyta, kad S. ir A. M. priklausančiame bute, įrengiant prekybines patalpas, atliekamas kapitalinis remontas. Tokias pat aplinkybes konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. I-713-283/2005). Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą pagal pareiškėjų S. M. ir A. M. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Bendrija, dėl įpareigojimo išduoti projektavimo sąlygų sąvadą, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai (S. ir A. M.), norėdami gauti statybos leidimą dėl buto paskirties keitimo atliekamam kapitaliniam remontui, ateityje privalės įvykdyti Reglamento STR 1.07.01:2002 48 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad tretieji suinteresuoti asmenys tokio sutikimo iš daugiabučio namo gyventojų negavo ir Nuolatinei statybos komisijai tokio sutikimo nepateikė. Laikėsi nuomonės, kad, nesant minėto sutikimo, neteisėtais laikytini pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai: Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimas ir statybos leidimas, todėl jie naikintini.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs trečiųjų suinteresuotų asmenų A. ir S. M. apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 2 d. sprendimu apeliacinį skundą tenkino: panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad tiek Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimu, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-1028/2006 buvo konstatuota, kad „numatomo patalpų pertvarkymo (atskiro įėjimo lango vietoje įrengimas) metu pastato statinio fasado išvaizda bus keičiama ne iš esmės, o tik iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai numatomus patalpų pertvarkymo darbus vertino kaip statinio kapitalinį remontą. Atsižvelgusi į šias išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas, numatantis prievolę rekonstruojant daugiabučio namo bendro naudojimo objektus pateikti statinio bendrosios nuosavybės bendraturčių sutikimą, netaikytinas. Šiuo atveju taikytinas minėto Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas, kuriame numatyta, kad statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas (užsakovas), keičiant daugiabučio namo gyvenamųjų patalpų paskirtį, turi pateikti šio namo patalpų savininkų viešojo aptarimo protokolą. <...> Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą 2004 m. spalio 11 d. viešo aptarimo protokolą Nr. 5 pripažino tinkamu dokumentu, nurodytu Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir STR 1.05.07:2002 10.4 punkte.“ Pažymėjo, kad paminėtais teismų sprendimais Panevėžio miesto savivaldybės administracija buvo įpareigota S. M. išduoti projektavimo sąlygų sąvadą.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti statybos leidimą grindžiamas iš esmės tuo, kad buvo pažeisti Reglamento STR 1.07.01:2002 48 punkto reikalavimai. Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamas gyvenamosios patalpos, esančios daugiabučiame gyvenamajame name, paskirties keitimas yra susijęs su kapitalinio remonto atlikimu, turėjo būti gautas daugiau nei 50 proc. gyvenamojo namo patalpų savininkų sutikimas, o jo nesant, negalėjo būti išduotas ir ginčijamas statybos leidimas.
Pažymėjo, jog teisės normos, kuriomis buvo vadovaujamasi priimant Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartį, pasikeitė, kas lemia, kad faktai, nustatyti administracinėje byloje Nr. A15-1028/2006, nagrinėjamoje byloje turi būti taikomi remiantis teisės aktų galiojimo laike taisyklėmis.
Atkreipė dėmesį į tai, jog ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojęs Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas nenumatė reikalavimo, kad, keičiant gyvenamosios patalpos paskirtį, kai statinys kapitališkai remontuojamas, yra reikalingas daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų daugumos sutikimas; toks reikalavimas minėtoje teisės normoje atsirado tik nuo 2007 m. gegužės 17 d. Pažymėjo, kad, iš administracinės bylos Nr. A15-1028/2006 matyti, jog teismas, nagrinėdamas bylą, aiškino bei taikė būtent Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų redakcijas, kurios taikytinos ir šioje byloje. Konstatavo, jog tiek administracinėje byloje Nr. A15-1028/2006, tiek šioje byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams yra taikytinos tos pačios teisės normos. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jis dėl Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų nuostatų aiškinimo ir taikymo nepasisakė, nors priėmė sprendimą, kuris neatitinka administracinėje byloje Nr. A15-1028/2006 suformuluotų minėtų teisės normų aiškinimo ir taikymo nuostatų. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad šiuo metu galiojanti Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcija, remiantis teisės aktų negaliojimo atgal principu, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams yra netaikytina.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir byloje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas (ABTĮ 143 straipsnis).
Vertino, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikyti paminėtas Reglamentas STR 1.07.01:2002 48 punkto nuostatas, kiek tai susiję su reikalavimu, „kad pasiūlymai pakeisti daugiabučio namo paskirtį, kai reikalingas bendrojo naudojimo patalpų kapitalinis remontas, viešai aptariami reglamento 47 punkte nurodyta tvarka, tačiau šiuo atveju viešame aptarime turi dalyvauti ir išvadoms pritarti dauguma (daugiau nei 50 procentų) namo patalpų savininkų“, nes remiantis teisės aktų hierarchijos principu, žemesnės galios teisė aktų nuostatos negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, o kai nustatoma tokia situacija, teisiniams santykiams spręsti turi būti taikomos aukštesnės galios teisės aktų nuostatos.
Laikėsi nuomonės, kad nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad prieš išduodant ginčijamą statybos leidimą, pakartotinai turėjo būti gautas atitinkamas daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų daugumos sutikimas. Sistemiškai vertinant Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio 6 dalies 2 punkto nuostatas, darytina išvada, kad šiose teisės normose yra nustatytas reikalavimas gauti aptariamą daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų daugumos sutikimą ar atlikti viešą aptarimą tik iki projektavimo sąlygų išdavimo ir nereikalaujama tai padaryti pakartotinai prieš išduodant statybos leidimą.
IV.
Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-168/2009 ir priimti naują procesinį sprendimą, kuriuo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimas būtų paliktas nepakeistas.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų nuostatas.
2. Reglamento STR 1.07.01:2002 48 punktas Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktui, kuris nekito per visą bylinėjimosi laikotarpį, neprieštaravo.
3. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis ir Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis daugiabučio gyvenamojo namo gyvenamųjų patalpų paskirties pakeitimo ypatumus.
4. Laikosi nuomonės, kad statybos leidimo išdavimui visiškai neturėjo įtakos pasikeitusi Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcija.
5. Apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A15-1028/2006 nustatytu reikalavimu, kad, gaunant statybos leidimą, reikia daugiau kaip 50 proc. gyventojų sutikimo viešo aptarimu metu. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimas neatitinka administracinėje byloje Nr. A15-1028/2006 suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo nuostatų. Jis taip pat neatitinka Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagal šio skirsnio nuostatas, procesas gali būti atnaujintas jei prašymą pateikė turintis tokią teisę subjektas (ABTĮ 154 straipsnis), prašymas paduotas įstatyme numatytu pagrindu (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis) ir per įstatymu nustatytą terminą (ABTĮ 154,155,156 straipsniai).
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas inter alia patikrina, ar prašymas pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose numatytais pagrindais: naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, ir jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taip pat jis pažymi, kad nebuvo užtikrintas vienodas administracinių teismų praktikos formavimas (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, jokių argumentų ar tokią nuomonę pagrindžiančių įrodymų nepateikia, todėl dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo pasisakoma nebus.
Analizuojant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintos teisės normos turinį, darytina išvada, jog, vadovaujantis jos nuostatomis, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimu, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai.
Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo, savo poziciją, jog būtina atnaujinti procesą, jis grindžia tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2009 m. vasario 2 d. priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-168/2009, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A15-1028/2006 suformuota praktika, be to, netinkamai aiškino ir taikė atitinkamas Statybos įstatymo nuostatas.
Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju yra būtina remtis prejudiciniais faktais, nustatytais kitose bylose, kuriose buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, inter alia ta aplinkybė, jog S. ir A. M. siekė atlikti bendrojo naudojimo objektų kapitalinį remontą, o ne statinio rekonstravimą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nenukrypo nuo savo paties anksčiau suformuotos praktikos, tą padarė pirmosios instancijos teismas. Administracinėje byloje Nr. A15-1028/2006 buvo konstatuota, jog „<…> nagrinėjamu atveju Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas, numatantis prievolę rekonstruojant daugiabučio namo bendro naudojimo objektus pateikti statinio bendrosios nuosavybės bendraturčių sutikimą, netaikytinas. Šiuo atveju taikytinas minėto Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas, kuriame numatyta, kad statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas (užsakovas), keičiant daugiabučio namo gyvenamųjų patalpų paskirtį, turi pateikti šio namo patalpų savininkų viešojo aptarimo protokolą”. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtina remtis Reglamento STR 1.07.01:2002 48 punktu, įtvirtinančiu, jog pasiūlymai pakeisti daugiabučio namo patalpų paskirtį, kai reikalingas bendrojo naudojimo objektų (laikančių konstrukcijų, bendro naudojimo inžinerinių sistemų, bendro naudojimo patalpų) rekonstravimas ar kapitalinis remontas, viešai aptariami Reglamento 47 punkte nurodyta tvarka, tačiau šiuo atveju viešame aptarime turi dalyvauti ir išvadoms pritarti dauguma (daugiau nei 50 %) namo patalpų savininkų; šis reikalavimas galioja ir tuo atveju, kai numatoma atlikti daugiabučio namo bendro naudojimo objektų rekonstravimą arba kapitalinį remontą, nekeičiant patalpų paskirties. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, pacituota nuostata prieštarauja Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punktui, todėl, vadovaujantis teisės aktų hierarchijos principu, negali būti taikoma.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino metrialinės teisės normas ir nuo savo anksčiau suformuotos praktikos nenukrypo, dėl ko tenkinti pareiškėjo prašymą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais nėra pagrindo. Taigi prašymas atnaujinti procesą atmestinas ir atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-168/2009.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Panevėžio miesto Vilniaus gatvės 17 namo savininkų bendrijos prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-168/2009.
Nutartis neskundžiama.