Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rasa Valentinienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-22 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. D. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, leido dirbti R. D. pagalbine darbininke nuo 2011-02-25 iki 2011-03-07 t.y. vasario 25,26,27, kovo 1,2,3,4 dienomis po 4 val. nuo 8 val. ryto greito maisto kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, adresu „(duomenys neskelbtini) Klaipėda. Tuo būdu pažeidė Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 99 str. bei Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d.

Pažymima, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad jai asmuo realiai dirbo Įmonės naudai ir buvo išbandomas, ar yra tinkamas darbui Įmonėje, tai būtų darbo santykių buvimo požymiai. DK nenumato tokio išbandymo galimybės, nesudarius darbo sutarties. DK 105 str. 1 d. numatyta, kad išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje, o 2 dalyje numatyta, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 straipsnis). (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose N575-2260/2011).

R. D. realiai UAB „(duomenys neskelbtini)" pradėjo dirbti 2011-02-25, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos skyriui apie jos įdarbinimą buvo pranešta 2011-03-08. Pabrėžiama, kad darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Remiantis aukščiau išdėstytu mano, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas priimdamas nutarimą visapusiškai neišnagrinėjo visų aplinkybių bei faktų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

ATPK 41³ str. 1 d. nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 str. nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; <...> darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK41³ str. pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 str. 1 d. 1 p., būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 str., administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismas taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010). Būtent bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnai), šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šios institucijos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi. Teismas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės. Apibendrinusi išdėstytą, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, N. D. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas dėl to, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, leido jos vadovaujamoje įmonėje dirbti pagalbine darbininke R. D., nesudariusi su ja darbo sutarties. Paaiškinime N. D. savo kaltės dėl padaryto pažeidimo nepripažino ir nurodė, jog konkretaus atvejo dėl R. D. neatsimena. Įmonei reikėjo darbuotojo, todėl iš visų interesantų reikėjo išsirinkti geriausią darbuoją. Besidomintys darbo sąlygomis įmonėje buvo pasiūlyta ateiti pasižiūrėti kaip vyksta gamyba, prekyba ir aptarnavimas. Prie gamybos visi ateinantys interesantai neprisidėdavo, klientų neaptarnaudavo, prie kasos aparato nebuvo prileidžiami, nes turėjo teisę tik stebėti (b. l. 8). R. D. paaiškinime nurodo, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagalbine darbininke nuo 2011-02-25 iki 2011-03-07 t.y. vasario 25,26,27, kovo 1,2,3,4 dienomis po 4 val.(b. l. 11)

Apeliacinis teismas nesutinka su apeliacinio skundo nurodyta aplinkybe, kad R. D. realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti nuo 2011-02-25. Teismas pažymi, kad byloje liudytojų ar kitų objektyvių įrodymų patvirtinančių tą faktą, kad R. D. laikotarpiu nuo 2011-02-25 iki 2011-03-07 dirbo nelegaliai, nėra. Institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, remiasi tik R. D. paaiškinimu, kuriame nurodė, jog R. D. nelegaliai dirbo 2 savaites N. D. vadovaujamoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Administracinėn atsakomybėn traukiama N. D. neigia kaltę dėl nelegalaus darbo. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, išskyrus pačios R. D. parodymus, jog ji būtų aptarnavusi klientus ar kitaip padėjusi darbe, taip pat nėra nustatyta, kad kas nors būtų matęs ją atliekant darbo funkcijas.

Be to, iš byloje esančio R. D. skundo valstybinei mokesčių inspekcijai matyti, kad tarp administracinėn atsakomybėn traukiamos N. D., kaip įmonės direktorės, ir buvusios įmonės darbuotojos R. D. buvo kilęs konfliktas dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 str. 2 d. Ši aplinkybė apeliaciniam teismui leidžia abejoti R. D. parodymų, jog ji įmonėje dirbo nelegaliai, objektyvumu ir jos nesuinteresuotumu bylos baigtimi. Teismas atkreipia dėmesį, kad R. D. į valstybinę darbo inspekciją kreipėsi su skundu dėl nelegalaus darbo ir kt. (b. l. 8), kreipėsi tik 2011 m. balandžio 15 d., t. y. praėjus daugiau nei 1 mėnesiui nuo to laiko, kai tariamai sužinojo apie nelegalų darbą. Ši aplinkybė sustiprina abejones dėl R. D. nesuinteresuotumo bylos baigtimi. Pažymėtina, kad R. D., sužinojusi apie nelegalų darbą, į valstybinę darbo inspekciją iškart nesikreipė, delsė, o skundą pateikė tik po konflikto su įmonės vadove N. D., t. y., po to kai pastaroji atsisakė priimti prašymą atleisti R. D. pagal DK 127 str. 2 d. Manytina, kad tokiu būdu R. D. yra suinteresuota, kad N. D. būtų nubausta.

Apeliacinis teismas pabrėžia, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N663-156/2007). Teismas pažymi, kad byloje nėra neabejotinų, nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad N. D. leido jos vadovaujamoje įmonėje dirbti R. D., nesudarius su ja darbo sutarties. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija teismui nepateikė įrodymų, pašalinančių byloje esančius neaiškumus ir abejones, todėl jie yra vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamos N. D. naudai.

Dėl nurodytų priežasčių, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ATPK 41³ str. 1 d. nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas nėra įrodytas, nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena N. D. atžvilgiu nutraukta pagrįstai.

Teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-22 nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.