Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-01-05 · Administracinė byla Nr. I-1578-644/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-01-05
Bylos Nr.
I-1578-644/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00918-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1578-644/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00918-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. A. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiais nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2011 m. liepos mėn. ir nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo apgyvendintas ankštose kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes vienam asmeniui teko 2-3 kv. m. gyvenamojo ploto. Dėl vietos trūkumo jis neturėjo galimybės judėti, tekdavo nuolat sėdėti arba gulėti lovoje, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, jautė psichologinį spaudimą. Dėl judėjimo laisvės suvaržymo, psichologinės įtampos pareiškėjui atsirado dvasiniai išgyvenimai, nemiga, todėl vartojo migdomuosius vaistus. Nurodė, kad nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, todėl nežinojo, kad minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma jo atžvilgiu buvo pažeista. Pažymėjo, kad tardymo izoliatoriaus kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, kadangi langai buvo padengti tamsinta plėvele, o tai pakenkė regėjimui. Patirtą žalą pareiškėjas vertina 20 000 Eur, prašo ją priteisti iš atsakovo.

Kauno apygardos administraciniame 2015 m. rugsėjo 21 d. teisme buvo gautas A. A. skundo papildymas (b. l. 51), kuriame pareiškėjas taip pat nurodė, kad registracija pas psichologą vyko žodžiu(prašymai), kad trečio aukšto kameroje jam buvo karšta, todėl, pareiškėjo prašymu, jis buvo perkeltas į kitą kamerą, kad adaptacijos sutrikimai jam atsirado dėl per mažo gyvenamojo ploto, kad serga cukriniu diabetu, tačiau tardymo izoliatoriaus administracija į šią aplinkybę neatsižvelgė ir kalinimo sąlygų jam nepalengvino.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b. l. 9-12) su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad apie 96 proc. Kauno tardymo izoliatoriuje praleisto laiko pareiškėjui A. A. teko daugiau gyvenamojo ploto, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu nustatyta norma, be to, teisinis reglamentavimas nenustato baldų ir įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pažymėjo, kad įstaigos rėžimo specifikos, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kinta, taigi pareiškėjui dažnai tekdavo daugiau gyvenamojo ploto, nei nurodyta pažymoje. Paaiškino, kad daugumoje pastato kamerų yra įrengti skaidraus stiklo langai, tačiau trečiojo aukšto langai yra aptraukti tamsinta plėvele, tokią galimybę numato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Visų kamerų langai praleidžia pakankamai šviesos ir jų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus. Tvirtino, kad pareiškėjas buvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais tardymo izoliatorių veiklą, be to, įstaigoje veikia biblioteka, kuri yra aprūpinta pagrindine teisine literatūra. Tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys taip pat gali naudotis LITLEX internetine teisės aktų duomenų baze, gauti literatūrą iš laisvėje esančių asmenų, pirkti ar kitaip nedraudžiamu būdu ją įsigyti. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, ginčo laikotarpiu jis kreipėsi į sveikatos priežiūros tarnybą dėl sutrikusio miego, tačiau sveikatos priežiūros specialistas nustatė, kad miego sutrikimas susijęs su nervinimusi dėl suėmimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių atvyko jau sirgdamas cukriniu diabetu, dėl regėjimo sutrikimų į medikus nesikreipė. Regėjimo sutrikimų priežastis gali būti pareiškėjo liga. Depresijos ar psichozės požymių pareiškėjui nebuvo nustatyta. Pažymėjo, kad pareiškėjas siekdamas pasipelnyti skunde neteisingai aprašo laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, o pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu buvo teisėti. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), laikotarpiais nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2011 m. liepos mėn. ir nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn. jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje(toliau – ir Kauno TI) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą nuo skundo padavimo teismui dienos (b. l. 61, 76).

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno tardymo izoliatoriuje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais tardymo izoliatorių veiklą, be to, įstaigoje veikia biblioteka, kuri yra aprūpinta pagrindine teisine literatūra. Tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys taip pat gali naudotis LITLEX internetine teisės aktų duomenų baze, gauti literatūrą iš laisvėje esančių asmenų, pirkti ar kitaip nedraudžiamu būdu ją įsigyti. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau, bylos duomenimis, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. birželio 8 d., šią aplinkybę patvirtina Vilniaus pataisos namų spaudas ant voko (b. l. 5), taigi daliai reikalavimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių Kauno tardymo izoliatoriuje jis patyrė fizinius nepatogumus, psichologinį spaudimą, nemigą, ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2012 m. birželio 7 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2012 m. birželio 8 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes vienam asmeniui teko apie 2-3 kv. m. gyvenamojo ploto. Dėl vietos trūkumo jis neturėjo galimybės judėti, tekdavo nuolat sėdėti arba gulėti lovoje, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, jautė psichologinį spaudimą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. A. į Kauno tardymo izoliatorių atvyko 2010 m. kovo 19 d. ir jame buvo laikomas iki 2012 m. lapkričio 29 d. (b. l. 13). Ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d., pareiškėjas buvo kalinamas šiose kamerose: nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. kameroje Nr. 324, nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d. kameroje Nr. 347 (b. l. 14-18).

Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog mažesnio ploto, nei teisės aktai numato, sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas: 2012 m. birželio 12 d. (1 para) ir nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. birželio 21 d. (8 paros). Taigi, pagal bylos duomenis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu iš viso 9 paras pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytą minimalaus 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normą, todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl vietos trūkumo kameroje neturėjo galimybės judėti ir turėjo nuolat sėdėti arba gulėti lovoje, dėl vietos trūkumo tarp kameroje laikomų asmenų kildavo konfliktai, psichologinė įtampa. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų. Be to, teisės aktai nenustato baldų ir įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, kamerų langai buvo padengti tamsinta plėvele, o tai kenkė regėjimui. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau– Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad tardymo izoliatoriaus trečiojo aukšto kamerų langai, išeinantys į A. Mickevičiaus gatvę, dėl saugumo yra tamsinti, tačiau pagal nustatytą teisinį reglamentavimą lango stiklas gali būti aptrauktas apsaugine plėvele. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą, kamerų langai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Be to, į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl netinkamo kamerų apšvietimo ar perkėlimo į kitą kamerą dėl netinkamo apšvietimo. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad A. A. dėl regėjimo sutrikimų į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pagal atsakovo atstovo į bylą pateiktą Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. lapkričio 13 d. patikrinimo aktą Nr. 36-1962(7), patikrinimo metu kameros Nr. 324 natūralus ir dirbtinis apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus (b. l. 77-78). Patikrinimo metu nustatyta, kad visose tikrintose kamerose, išskyrus kamerą Nr. 335, natūralus apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus. Nors duomenų apie kameros Nr. 347 apšvietimą į bylą nėra pateikta, tačiau atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad langai kamerose praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, galiojantį teisinį reglamentavimą, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo kamerų apšvietimo laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu, tačiau teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai yra skelbiami viešai, be to, į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė lanktis įstaigoje veikiančioje bibliotekoje, pasinaudoti LITLEX internetine teisės aktų duomenų baze ar kitaip įsigyti jį dominančią literatūrą. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas skundo papildyme nurodė, kad serga cukriniu diabetu, tačiau Kauno tardymo izoliatoriaus administracija į šią aplinkybę neatsižvelgė ir kalinimo sąlygų pareiškėjui nepalengvino. Bylos duomenimis, pareiškėjas cukriniu diabetu serga nuo vaikystės, šią aplinkybę patvirtina įrašas pareiškėjo asmens sveikatos kortelėje (b.l.29). Akcentuotina, kad A. A. asmens sveikatos kortelės duomenimis, jam Kauno tardymo izoliatoriuje buvo reguliariai keičiamas insulino penas ir adata (b.l. 25-50). Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas skundo papildyme nurodė ir kitas aplinkybes dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (pas psichologą registruodavosi žodžiu, 3 aukšto kameroje jam buvo karšta, todėl, jo prašymu, buvo perkeltas į kitą kamerą), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t.y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai šioje dalyje atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad A. A. ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą dėl nuovargio, miego sutrikimų, gerklės skausmo, insulino pompos ir adatos pakeitimo ir pan. (b. l. 41-52). Minėtais duomenimis nustatyta, kad miego sutrikimai susiję su nervinimusi dėl suėmimo (b. l. 45). Depresijos požymių pareiškėjui nenustatyta. Dėl regėjimo sutrikimų į Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas nesikreipė. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Nors nagrinėjamu atveju pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo ženklus ir truko neilgai, nes minimali ploto norma ginčo laikotarpiu buvo pažeista 9 paras ir pareiškėjui šiomis dienomis teko nuo 3,43 kv. m. kameros ploto, tačiau, teismo vertinimu, pats teisės pažeidimo pripažinimas, nagrinėjamu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad Kauno tardymo izoliatorius yra kamerų tipo įstaiga ir asmens judėjimo laisvė čia yra griežtai reglamentuota, taigi pareiškėjas kamerose, esant minimalaus kameros ploto pažeidimui, išbuvo po 23 val. per parą. Įvertinus pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) nesikreipė į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, bei įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 45Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 45Eur (keturiasdešimt penkis Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis