Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-180-1127-06

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2006-07-14
Bylos Nr.: A-180-1127-06
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Algirdas Taminskas (pirm.), Gintaras Kryževičius, Nijolė Piškinaitė (pran.)
Pareiškėjas: V. J.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

9.7.2pavadinimo nepavyko patikrinti
9.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr.A4-1127-2006Procesinio sprendimo kategorija 9.7.2;9.8(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. liepos 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus, Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei.

nedalyvaujant bylos šalių atstovams,

rašytinio teismo proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. individualios įmonės ,,Įstra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. individualios įmonės ,,Įstra“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2005 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 62-22 patvirtino Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. vasario 25 d. patikrinimo aktą Nr. 04-04-31-484 dėl V. J. individualios įmonei ,,Įstra“ (toliau tekste – ir Įmonė) apskaičiuotų 6056 Lt pajamų mokesčio, 1491 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau tekste – ir PVM), 79 Lt atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių priežiūros ir plėtros programos sąskaitą, taip pat skyrė 447 Lt PVM baudos, 1817 pajamų mokesčio baudos, apskaičiavo 108,10 Lt atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių priežiūros ir plėtros programos sąskaitą delspinigių. Pakartotinio patikrinimo metu, vadovaujantis 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau tekste – ir MAĮ) 70 straipsniu, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau tekste - ir Taisyklės) II dalies 4 punkto nuostatomis, remiantis automobilių pirkėjų paaiškinimais, komisijos Privalomam registruoti turtui įvertinti 1997 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 1 ,,Dėl minimalaus deklaravimui priklausančio turto kainos dydžio ir privalomo registruoti brangaus turto vidutinių rinkos kainų nustatymo“, turto vertintojo - J. A. įmonės ,,Vertona“ pateikta informacija, nustatyta, kad pareiškėjas sumažino 1997 metų įplaukas iš transporto priemonių pardavimo 25308 Lt ir PVM 1491 Lt: pagal 1997 m. kovo 9 d. išrašytą sąskaitą faktūrą TZB Nr. 209242 J. I. už parduotą 1983 metų gamybos automobilį Ford Sierra įplaukas sumažino 1674 Lt, pagal 1997 m. kovo 26 d. išrašytą sąskaitą faktūrą TZB Nr. 209244 D. K. už parduotą 1988 metų gamybos automobilį Mazda 626 įplaukas sumažino 4763 Lt, pagal 1997 m. balandžio 15 d. išrašytą sąskaitą faktūrą TZB Nr. 209246 L. V. už parduotą 1988 metų gamybos automobilį VW Jetta įplaukas sumažino 5554 Lt, pagal 1997 m. gegužės 15 d. išrašytą sąskaitą faktūrą TZB Nr. 209248 D. L. už parduotą 1988 metų gamybos automobilį Toyota Corola įplaukas sumažino 5029 Lt, pagal 1997 m. liepos 26 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą GAA Nr. 8338705 A. K. už parduotą 1986 metų gamybos automobilį VW Passat įplaukas sumažino 3864 Lt, PVM - 695 Lt ir pagal 1997 m. rugpjūčio 21 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą GAA Nr. 8338708 R. R. už parduotą 1986 metų gamybos automobilį Ford Transit įplaukas sumažino 4424 Lt, PVM - 796 Lt. Vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 24 straipsniu (1997 m. kovo 27 d. įstatymas Nr. VIII-166) už 1997 metus Įmonei papildomai apskaičiuota 6056 Lt pajamų mokesčio, vadovaujantis PVM įstatymo 36 straipsniu (1996 m. balandžio 30 d. įstatymas Nr. I-1308) už 1997 m. liepos mėnesį papildomai apskaičiuota 695 Lt PVM, už rugpjūčio mėnesį – 796 Lt PVM, vadovaujantis Kelių fondo įstatymo (1995 m. sausio 24 d. įstatymas Nr. I-766) 2 straipsnio 1 dalimi, Įmonei nurodyta sumokėti 76 Lt atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymas Nr. IX-2112) 139 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsniu, 142 straipsnio 1 dalimi, PVM įstatymo (1996 m. balandžio 30 d. įstatymas Nr. I-1309) 36 straipsnio 1 dalimi, Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (1996 m. balandžio 30 d. įstatymas Nr. I-1309) 32 straipsniu, Įmonei skirtos vidutinės, 30 procentų dydžio, baudos: 1817 Lt pajamų mokesčio ir 447 Lt PVM. Įmonei taip pat apskaičiuoti 108 Lt atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių priežiūros ir plėtros programos sąskaitą delspinigių (Kelių fondo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (1996 m. balandžio 30 d. įstatymo redakcija Nr. I-13190), MAĮ 39 straipsnio 6 dalis (1997 m. vasario 13 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-107, 1998 m. liepos 31 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-838, 2001 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija Nr. IX-394), MAĮ 96 straipsnio 2 dalis, 97 straipsnio 2 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2112)).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 69-178 patvirtino vietos mokesčių administratoriaus sprendimą.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau tekste – ir Komisija) 2005 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. S-392-(7-397/2005) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 69-178.

Dėl 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 70 straipsnio taikymo.

Komisija nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnio 1 dalį (2004 m. balandžio 13 d. įstatymas Nr. IX-2112) iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Iš bylos aplinkybių matyti, jog iki 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo įsigaliojimo (2004 m. gegužės 1 d.) Įmonės atžvilgiu 2000 metais pradėta mokesčių administravimo procedūra nebuvo užbaigta, nes nebuvo įvykdyti visi esminiai mokesčių administravimo procedūros elementai. Vėlesni mokesčių administratoriaus sprendimai vertintini kaip tos pačios mokesčių administravimo procedūros tęsinys. Priešingu atveju, tai prieštarautų 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio prasmei, pažeistų įstatymo leidėjo nustatytas pakartotiniams patikrinimams taikomas taisykles. Komisija, atsižvelgdama į nurodytas įstatymo nuostatas, konstatavo, kad ginčo atveju nepagrįstai buvo vadovautasi 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 70 straipsniu. Jos įsitikinimu pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius turėjo vadovautis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusia Mokesčių administravimo įstatymo redakcija bei taikyti minėto įstatymo 27¹ straipsnio nuostatas. Tačiau, įvertinusi, kad 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas analogiškas iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ straipsnyje nustatytoms taisyklėms, Komisija pripažino, kad nustatytas procesinės teisės normų pažeidimas nelaikytinas pagrindu panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą.

Dėl mokesčių bazės netiesioginio nustatymo pagrįstumo.

Komisija nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ straipsnis (1998 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-838) suteikia teisę mokesčių administratoriui mokesčio bazę nustatyti netiesiogiai, esant priežastims, dėl kurių mokesčio bazės neįmanoma nustatyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka (t. y. pagal apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ar kt.). Tokiu atveju mokesčių administratorius mokesčio bazę apskaičiuoja atliktų skaičiavimų, stebėjimų ar kitokios informacijos pagrindu, t.y. mokesčių administratoriaus turi teisę nustatyti tikrąsias sandorių vertes remiantis netiesioginiais mokesčių bazės nustatymo metodais, neginčijant pačių mokesčių mokėtojų sudarytų sandorių ar juos užfiksuotuose dokumentuose nurodytų sąlygų. Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ straipsnyje taip pat nustatyta, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, netiesiogiai nustatydamas mokesčio bazę, turi teisę pasirinkti mokesčio bazės nustatymo metodus. Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodus tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vadovaujantis 1998 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.1073 „Dėl mokesčio bazės netiesioginio nustatymo“ patvirtintų Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodų (toliau tekste – ir Metodai) 4 punkto nuostatomis, pagrindo mokesčio bazę nustatyti netiesiogiai atsiradimas yra konstatavimas padėties, kai nustatyti mokesčio bazės įstatymų nustatyta tvarka neįmanoma dėl tam tikrų juridinę reikšmę turinčių faktų. Metodų 5 punkte numatyta, kad netiesiogiai nustatydamas mokesčio bazę mokesčių administratoriaus pareigūnas turi teisę naudotis informacija, gauta iš įmonių, įstaigų, organizacijų bei asmenų. Bylos medžiaga įrodyta, kad pareiškėjas iškreipė (sumažino) 1997 metų įplaukas iš transporto priemonių pardavimo, todėl mokesčių administratorius, įvertinęs patikrinimo metu surinktą medžiagą, informaciją, gautą iš įmonių, įstaigų, organizacijų bei asmenų, turėjo pagrindą Įmonės fizinių asmenų pajamų, PVM ir atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Keliu fondą mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai. Komisijos nuomone, inspekcija, siekdama nustatyti Įmonės realizuotų transporto priemonių vertę (kainą), pagrįstai rėmėsi turto vertintojo pateiktomis vidutinėmis rinkos kainomis, komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti duomenimis ir fizinių asmenų paaiškinimais - tokia mokesčių administratoriaus teisė yra nustatyta Metodų 5 ir 6 punktuose. Mokestinių ginčų komisija konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo ir nurodė Įmonei sumokėti į biudžetą nuo nustatytų nedeklaruotų įplaukų 1493 Lt PVM, 6056 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį ir 76 Lt atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą.

Dėl mokesčio apskaičiavimo laikotarpio.

Komisija nurodė, kad pagal 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Iš bylos medžiagos matyti, kad vietos mokesčių administratorius 2000 metais patikrino Įmonės mokesčių ir kitų įstatymų numatytų įmokų į valstybės biudžetą apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumą nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. ir Įmonės mokestinę nepriemoką įformino 2000 m. birželio 16 d. patikrinimo aktu Nr. 163-26-00. Vietos mokesčių administratorius mokesčių perskaičiavimą atliko atsižvelgęs į 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. I-974 24 straipsnio 1 dalyje nustatytą mokesčių perskaičiavimo laikotarpį. Vėlesni patikrinimo aktai, taip pat ir 2005 m. vasario 25 d. patikrinimo aktas Nr. 07-04-31-484, buvo surašyti vietos mokesčių administratoriui tvirtinant patikrinimo aktą arba institucijai, nagrinėjančiai mokestinius ginčus, priėmus sprendimą atlikti pakartotinį Įmonės patikrinimą dėl to paties mokestinio laikotarpio. Komisija konstatavo, kad, vadovaujantis 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 68 straipsnio 2 dalimi, mokesčių administratorius pagrįstai Įmonei PVM, fizinių asmenų pajamų mokestį ir atskaitymus nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą perskaičiavo už laikotarpį nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d.

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2005 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. S-392-(7-397/2005) bei šiuo sprendimu patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 169-178 ir Panevėžio apskrities VMI 2005 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 62-22. Pareiškėjo teigimu, jis nepadarė tokių pažeidimų, dėl kurių būtų negalima įmonės įplaukų ir išlaidų nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta, tvarka. Įmonės deklaracijos buvo teikiamos laiku, įplaukos ir išlaidos apskaičiuotos remiantis juridinę galią turinčiais dokumentais. Tai, jog transporto priemonių pirkėjų paaiškinimai apie jų kainas neatitinka Įmonės nurodomų įplaukų, nėra pagrindas teigti, kad Įmonė apgaulingai vedė apskaitą. Pirkėjų paaiškinimai negali būti vertinami kaip vienas iš šaltinių, skaičiuojant transporto priemonių pardavimo kainas. Įmonės kaltės neįrodė ir teismas. Pareiškėjo nuomone, nebuvo pagrindo apskaičiuojant 1997 metų įplaukas taikyti 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio ir 2004 m. gegužės 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Taisyklių nuostatų. Įmonės įplaukos buvo apskaičiuotos pagal jos išrašytas sąskaitas – faktūras, kasos orderius ir R. R. įmonės išrašytas pažymas – sąskaitas, kurios atitinka visus reikalavimus ir yra juridinę galią turintys dokumentai. Pareiškėjas pabrėžė, kad, apskaičiuojant pardavimo įplaukas, buvo vertinamos transporto priemonių pirkėjų nurodytos apytikrės kainos (atkreiptinas dėmesys, kad šie asmenys baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-16/2001 davė skirtingus parodymus) ir komisijos privalomam registruoti turtui nustatytos kainos, tačiau nebuvo įvertinta, kokiomis kainomis automobilius pardavinėjo kitos analogišką veiklą vykdžiusios įmonės, kokiomis kainomis jos automobilius įsigydavo. Pareiškėjo įsitikinimu, analogišką veiklą vykdžiusių įmonių pardavimo ir pirkimo kainų, veiklos analizė būtų buvęs objektyviausias informacijos šaltinis. Pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį ir į tai, kad automobilių kainos yra sutartinis dalykas, nustatomas pirkėjo ir pardavėjo susitarimu, įvertinus konkretaus automobilio būklę. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsniu, yra pasibaigusi mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjo skundą prašė atmesti. Atsakovo teigimu, mokesčių administratorius, įvertinęs patikrinimo metu surinktą medžiagą, informaciją, gautą iš įmonių, įstaigų ir organizacijų bei asmenų, turėjo pagrindą įmonės fizinių asmenų pajamų, PVM ir atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai. Mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjo realizuotų transporto priemonių vertę, pagrįstai rėmėsi turto vertintojo pateiktomis vidutinėmis rinkos kainomis, komisijos privalomam registruoti turtui duomenimis ir fizinių asmenų paaiškinimais, nes tokia teisė mokesčių administratoriui nustatyta 1998 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1073 „Dėl mokesčio bazės netiesioginio nustatymo“ patvirtintų Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodų 5 ir 6 punktuose. Atsakovas teigė, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 2 dalimi, mokesčių administratorius Įmonei mokesčius už laikotarpį nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d. perskaičiavo pagrįstai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčo dalykas – ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui mokesčius už 1997 metus, turėjo teisę taikyti mokesčių bazės netiesioginio nustatymo metodus ir apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, o ne pagal pareiškėjo teikiamas deklaracijas ir turimus buhalterinės apskaitos dokumentus bei mokesčių administratoriaus teisė 2005 metais apskaičiuoti mokesčius už 1997 metus, t.y. praėjus daugiau kaip penkeriems metams.

Teismas nustatė, kad vietos mokesčio administratorius nuo pat šio ginčo pradžios 2000 metais nepripažino, kad pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje teisingai nurodytos pajamos, 1997 metais gautos iš automobilių pardavimo sandorių, J. I. iš pareiškėjo 1997 m. kovo 9 d. perkant automobilį Ford Siera, D. K. 1997 m. kovo 26 d. perkant automobilį Mazda 626, L. V. 1997 m. balandžio 15 d. perkant automobilį VW Jetta, D. L. 1997 m. gegužės 15 d. perkant automobilį Toyota Corola, A. K. 1997 m. liepos 29 d. perkant automobilį VW Pasat, R. R. 1997 m. rugpjūčio mėnesį perkant automobilį Ford Transit. Abejones kėlė faktas, kad pirkėjai, įsigiję atitinkamas transporto priemones, nurodė didesnes automobilių įsigijimo kainas, nei nurodytos pažymose-sąskaitose, kurios yra pareiškėjo buhalterinis dokumentas ir pagal kuriuos pareiškėjas skaičiavo pajamas. 2000 metais vietos mokesčių administratorius nusprendė, kad pareiškėjo buhalterinė apskaita organizuota netinkamai ir pagal ją teisingai apskaičiuoti mokesčių neįmanoma, todėl turėtų būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis, leidžiančiomis taikyti netiesioginius mokesčio bazės nustatymo metodus, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintais Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodais. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog automobilių pirkėjai, juos apklausiant mokesčių inspekcijoje ir baudžiamojoje byloje, nurodė skirtingas kainas nėra reikšmingi, kadangi pareiškėjui mokesčiai apskaičiuoti remiantis ne tik jų paaiškinimais, bet, taikant ekonominių modelių metodą, - ir kitais šaltiniais. Teismas pažymėjo, kad pirkėjų paaiškinimai esminę reikšmę turėjo konstatuojant faktą, jog pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje neteisingai nurodytos gautos pajamos ir realių pareiškėjo pajamų pagal jo buhalterinės apskaitos dokumentus negalima nustatyti.

Teismas konstatavo, kad Mokestinių ginčų komisija ginčijamame sprendime teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriai 2005 metais negalėjo vadovautis 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, galiojusiomis pakartotinio patikrinimo atlikimo metu, nes pats patikrinimas pradėtas 2000 metais, o pagal 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnio 1 dalį iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Teismo nuomone, Komisija taip pat padarė teisingą išvadą, kad šis procesinis pažeidimas nelaikytinas pagrindu panaikinti mokesčių administratoriaus nurodymams. Teismas, sutikdamas su Komisijos išvadomis, pažymėjo, kad tiek iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ straipsnis, tiek 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis mokesčių administratoriui suteikia teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, kurios pagal abu įstatymus identiškos, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčio administratoriaus atliekamą įvertinimą, tik pagal ankstesnį įstatymą buvo įvertinama mokesčio bazė, o pagal naują – pats mokesčio dydis. Ekonominių modelių metodas, nustatytas 2004 m. gegužė 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių IX dalyje ir taikytas ginčo atveju, buvo numatytas ir 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintuose Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metoduose. Abejuose teisės aktuose numatyta, kad, taikant ekonominių modelių metodą, galima vadovautis įvairiais skaičiavimais, atliktais stebėjimais ar kitokia turima informacija. Taigi ne tų teisės normų nurodymas mokesčių administratorių sprendimuose, teismo teigimu, iš esmės nei esamų, nei galimų skaičiavimų nepakeitė, tai neturėjo įtakos ir mokesčių perskaičiavimo teisingumui.

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (1995 metų) 26 straipsniu, pareiškėjas, nesutikdamas su apskaičiuota mokesčio suma, privalo įrodyti, kad ji neteisinga. Pareiškėjas nepagrindė savo teiginių, jog parduotų automobilių kainos buvo mažesnės dėl jų realios būklės, kad automobiliai buvo stipriai apgadinti. Pažymose - sąskaitose, esančiose baudžiamojoje byloje, nenurodyta, jog automobiliai būtų buvęs nesukomplektuoti ar su žymiais defektais (Baudžiamoji byla Nr. 48-1-410-00, I tomas, b.l. 30, 34, 37, 41, 105, 109), to neteigė ir automobilių pirkėjai. Pareiškėjo pateiktose muitinės deklaracijose (MGK byla, b.l. 49-54) prekių defektai taip pat nenurodyti, be to, deklaracijose nurodyta ne mažmeninė prekės kaina Lietuvoje, o didmeninė prekės kaina užsienio valstybėje, todėl šios deklaracijos nepaneigia nustatytų prieštaravimų tarp pareiškėjos buhalterinės apskaitos duomenų ir kitos gautos informacijos.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas pripažino, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokėtinus mokesčius ir prieš tai nustatydamas mokesčio bazę, t.y. nuo kokios pajamų sumos turi būti skaičiuojami mokesčiai, pagrįstai ir teisingai taikė mokesčių bazės netiesioginius nustatymo metodus.

Teismas pripažino, kad mokesčių administratorius turėjo teisę apskaičiuoti pareiškėjui mokesčius už 1997 metus 2005 m. vasario 25 d. patikrinimo aktu, kadangi vietos mokesčių administratorius 2000 metais patikrino pareiškėjo mokesčių ir kitų įstatymu numatytų įmokų į valstybės biudžetą apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumą nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. ir mokestinė nepriemoka buvo įforminta 2000 m. birželio 16 d. patikrinimo aktu Nr. 163-26-00. Vėlesni patikrinimo aktai buvo surašyti tebevykstant tam pačiam mokestiniam ginčui, todėl mokesčių administratorius galutinai apskaičiavo mokestinę nepriemoką tik 2005 m. vasario 25 d. patikrinimo aktu. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojančio MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius mokestį perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šiame straipsnyje nustatyta mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis. Senatis yra materialinė teisės norma, todėl ji gali būti taikoma ir santykiams, kurie prasidėjo 2000 metais ir tęsiasi iki šiol. Šios normos taikymas pareiškėjo padėties nesunkina, nes tuo metu, kai buvo pradėtas patikrinimas, galiojo MAĮ 24 straipsnis, kurio 3 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu mokesčio mokėtojas pateikia neteisingą mokesčio deklaraciją ar kitaip vengia mokėti mokestį, mokestį perskaičiuoti galima ne daugiau kaip už dešimtį praėjusių kalendorinių metų. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas vengė mokėti mokesčius, dirbtinai mažino gaunamų pajamų dydį, todėl mokestis pareiškėjai pagal pirmojo patikrinimo metu galiojusį įstatymą galėjo būti perskaičiuotas už dešimt metų, kurie dar nėra praėję.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliantas mano, kad teismas padarė įstatymu bei įrodymais nepagrįstas išvadas. Apeliaciniame skunde dėstomi tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas. Pirmos instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai ir objektyviai, tinkami taikė ir aiškino materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti pripažintas neteisėtu, nepadarė (ABTĮ 57, 81, 86 straipsniai).

Pirmos instancijos teismo išvada, kad Mokestinių ginčų komisija, nustačiusi, kad mokesčio administratorius, vertindamas faktines aplinkybes, pritaikė netinkamą teisės normą laike, turėjo pagrindą ją pakeisti, teisinga. Teismas tinkamai aiškino 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnio 1 dalies nuostatą ir, teisingai nustatęs patikrinimo procedūros pradžią ir pabaigą, padarė pagrįstą išvadą, kad pradėjus patikrinimo procedūrą galiojant 1995 metų Mokesčio administravimo įstatymui ir neužbaigus, ji tęsiama ir baigiama pagal tuos teisės aktus, kurie galiojo procedūros pradžioje. Todėl 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo 70 straipsnis šiam ginčui netaikytinas.

Byloje teisingai nustatyta, kad ginčui taikytinas 1995 m. birželio 28 d. Mokesčio administravimo įstatymo Nr. I-974 27-1 straipsnis (Lietuvos Respublikos 1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-838, įsigaliojusi nuo 1998 m. liepos 31 d., redakcija), pagal kurį mokesčio bazė nustatoma netiesiogiai, jei jos neįmanoma nustatyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, ir mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, turi teisę netiesiogiai nustatyti mokesčio bazę ir pasirinkti mokesčio bazės nustatymo metodus. Ginčui taikytinas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 1073 ,,Dėl mokesčio bazės netiesioginio nustatymo“. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad dėl mokesčio administratoriaus netinkamai ginčui pritaikytų materialines teisės normų nėra pagrindo panaikinti jo sprendimą, nes mokesčio administratoriaus taikytos ir tikrumoje taikytinos teisės normos iš esmės reguliuoja analogiškus teisinius santykius (1995 m. MAĮ 27-1 ir 2004 m. MAI 70 straipsniai). Teisės normų pakeitimas dėl jų galiojimo laike neįtakoja pareiškėjo teisių ir pareigų ir nelaikytinas šiurkščiu procedūriniu pažeidimu.

Teisėjų kolegija teigia, kad faktinių bylos aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad mokesčio administratorius turėjo pagrindą nustatyti mokesčio mokėtojo mokesčio bazę netiesiogiai. Pirmos instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino visas faktines aplinkybes, nepažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (ABTĮ 57 straipsnis). Kolegija sutinka su teismo išvadomis ir jų nekartoja. Pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų, galinčių turėti reikšmės nagrinėjamam ginčui. Apeliaciniame skunde pateikiamas pareiškėjo subjektyvus įrodymų vertinimas teismui nėra privalomas (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis).

Dėl senaties termino

Apelianto teiginys, kad suėjo mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo penkerių metų terminas – nepagrįstas. 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo 24 straipsnis, nustatė: ,,Jeigu kitaip nenustatyta mokesčio įstatyme, mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti galima ne daugiau kaip už penkerius praėjusius kalendorinius metus, už kuriuos mokesčio administratoriui turėjo būti pateikta mokesčio deklaracija.“ Analogiška nuostata yra ir 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo 68 straipsnyje. Tačiau 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo 54 straipsnio 10 dalis (Lietuvos Respublikos 1997 m. vasario 13 d. įstatymo Nr. VIII-107, įsigaliojusio nuo 1997 m. vasario 26 d. redakcija) numatė mokesčio administratoriui, turinčiam priimti sprendimą dėl skundo, galimybę nuspręsti dėl skundo ar jo dalies nagrinėjimo sustabdymo, t.y. mokesčių administratorius galėjo sustabdyti sprendimo priėmimą, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar kitos valstybinės institucijos. Teisės normoje buvo nustatyta ir tai, kad skundo ar jo dalies nagrinėjimas sustabdomas, iki mokesčio administratorius sužinos apie teismo ar kitos valstybės institucijos tokio juridinio fakto buvimo ar nebuvimo nustatymą. Tokia nuostata yra ir naujame (2004 metų redakcijos) Mokesčių administravimo įstatyme (156 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad pirmasis pareiškėjo patikrinimo aktas dėl mokesčių už 1997 metus buvo surašytas 2000 m. birželio 16 d., t.y. nepasibaigus penkerių metų senaties terminui. Mokestinio ginčo metu – 2000 m. spalio 25 d. – skundo nagrinėjimas, paaiškėjus apie pareiškėjo ūkinės - finansinės veiklos tyrimą baudžiamojoje byloje, buvo sustabdytas, o atnaujintas 2004 m. rugpjūčio 27 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu Nr. 69-383 (Mokestinė byla, b. l. 65-68), išnykus skundo nagrinėjimo sustabdymą lėmusiai aplinkybei - suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui ir nutraukus baudžiamąją bylą (2004 m. kovo 16 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis). Pakartotinio įmonės patikrinimo aktas, kurio metu apskaičiuoti galutiniai mokesčiai už 1997 metus, surašytas 2005 m. vasario 25 d. Sustabdžius skundo nagrinėjimą, laikas, kurį šis terminas buvo sustabdytas, į mokesčio apskaičiavimo senaties terminą neįskaitomas, todėl surašant 2005 m. vasario 25 d. patikrinimo aktą ir apskaičiuojant mokėtinus mokesčius už 1997 metus, šių mokesčių apskaičiavimo penkerių metų terminas dar nebuvo pasibaigęs.

Pirmos instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras KryževičiusNijolė PiškinaitėAlgirdas Taminskas