- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-28
- Bylos Nr.
- AS-442-110-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys, Dainius Raižys (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- I. K.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjai I. K. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. vasario 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (17)-K3-39 patvirtino nurodymus pareiškėjai sumokėti 25 365 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 10 324 Lt GPM delspinigių bei skyrė pareiškėjai 2 536 Lt GPM baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 68-120 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (17)-K3-39.
Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. S-229(7-166/2010) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 68-120.
Šalies argumentai
Atsakovas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. S-229(7-166/2010) ir palikti galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 68-120.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija nustatė, jog ginčo turtas pareiškėjos sūnaus vardu buvo įgytas ne formaliai, pareiškėjai siekiant mokestinės naudos, o realiai, padedant sūnui įsigyti nuosavą būstą, kuriuo jis rūpinosi kaip savo ir kuriame faktiškai gyveno; ginčo sandoriais taip pat buvo įgyvendintas kitas socialiai ir ekonomiškai pagrįstas tikslas – visos ekonominės naudos (turto) perdavimas pareiškėjai. Mokestinių ginčų komisija padarė išvadą, jog mokesčių administratorius nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai apskaičiavo pareiškėjai GPM bei su juo susijusias sumas. Atsakovas nurodė, kad jis su minėta Mokestinių ginčų komisijos pozicija nesutinka. Komisijos padarytos išvados prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies esmei bei teismų praktikai dėl šios įstatymo nuostatos aiškinimo. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, išnagrinėjęs atitinkamas aplinkybes bei informaciją, nustatė, kad giminystės ryšiais susiję asmenys, sudarydami dovanojimo sandorį, siekė padidinti turto įsigijimo kainą, išvengti GPM mokėjimo ir gauti mokestinę naudą. Išvada, jog mokesčių administratorius neturi jokių duomenų ar įrodymų dėl mokestinės naudos gavimo fakto, yra nepagrįsta. Atsakovas taip pat nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija neteisingai nustatė ginčo turto įsigijimo datą – 2003 m. lapkričio 28 d. Pagal Civilinio kodekso 4.49, 4.50 ir 6.398 straipsnį, turi būti laikoma, kad pareiškėjos sūnus nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo 2004 m. lapkričio 17 d. Šio fakto neginčija ir pati pareiškėja.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.
Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis suteikia teisę centriniam mokesčių administratoriui ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, kai šios institucijos atitinkamoje mokestinėje byloje skirtingai interpretuoja teisės normas. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl teisės normų aiškinimo nėra. Įvertinus Mokestinių ginčų komisijos sprendimo ir atsakovo pateiktus argumentus, matyti, kad ginčas kyla dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Todėl konstatuotina, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neturėjo teisės kreiptis į teismą, ir ši byla nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas taip pat nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija atsakovo nurodytų Civilinio kodekso normų netaikė. Komisija tik faktinių aplinkybių vertinimo kontekste paminėjo 2003 m. lapkričio 28 d. datą ir teisiškai netikslia formuluote ją apibūdino. Tačiau tai nereiškia konkretaus normos pritaikymo ar skirtingo normų interpretavimo.
III.
Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju išsiskyrė jo ir Mokestinių ginčų komisijos pozicijos dėl teisės normų interpretavimo, todėl jis turi teisę kreiptis į teismą Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo su atskiruoju skundu sutinka.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja su atskiruoju skundu nesutinka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, kai jis ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas.
Iš minėtos teisės normos formuluotės darytina išvada, kad, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 6; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, Administracinių teismų praktika, Nr.7).
Tokio Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8 -972-04; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1283/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-738-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-419/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-456/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A438-278/2011 ).
Kaip matyti iš nagrinėjamu atveju skundžiamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo turinio ir atsakovo pateikiamos argumentacijos, Mokestinių ginčų komisijos ir atsakovo pozicijos dėl teisės normų aiškinimo nesiskiria. Atsakovas savo skunde nenurodė konkrečių argumentų, kurie rodytų, kad jis ir Mokestinių ginčų komisija šioje mokestinėje byloje skirtingai aiškino mokestinės naudos sąvoką, Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas ar kokias nors kitas šiam ginčui reikšmingas teisės normas.
Iš skundžiamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo matyti, kad atsakovo sprendimas buvo panaikintas dėl motyvų, susijusių su įrodymų vertinimu. Mokestinių ginčų komisija, atlikusi faktinių duomenų apie ginčo sandorių (ūkinių operacijų) sudarymo ir vykdymo aplinkybes vertinimą, padarė išvadą, kad ginčo sandorių sudarymo pagrindinis tikslas buvo realių pareiškėjos sūnaus gyvenimo poreikių tenkinimas bei socialiai ir ekonomiškai pagrįstas turto perdavimas pareiškėjai, o atsiradusi mokestinė nauda buvo tik realizuojant minėtus tikslus atsiradęs papildomas sandorių sudarymo elementas. Tuo tarpu atsakovas įrodinėja, jog ginčo sandorių sudarymas buvo formalus ir jais buvo siekiama vienintelio tikslo – mokestinės naudos. Tai liudija, kad atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos pozicijos šiuo atveju išsiskiria tik dėl to, kokios faktinės aplinkybės (kokie faktiškai buvę sandorių tikslai) yra įrodytos.
Taigi atsakovas, skųsdamas Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, nagrinėjamu atveju kelia įrodymų vertinimo klausimą. Kadangi teisės paduoti tokio pobūdžio skundą Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis atsakovui nesuteikia, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai šią administracinę bylą nutraukė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).
Atsakovas savo skunde taip pat nurodė tam tikrus papildomus argumentus, susijusius su Civilinio kodekso nuostatomis. Tačiau Mokestinių ginčų komisija Civilinio kodekso normų netaikė, o atsakovas neatskleidė, kodėl šios normos aptariamame ginče iš viso turėtų būti taikomos ir ką tai pakeistų. Todėl atsakovo rėmimasis Civiliniu kodeksu nesudaro pagrindo teigti, jog išsiskyrė jo ir Mokestinių ginčų komisijos pozicijos dėl teisės interpretavimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.