Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-808/2011

Teisėjas Jonas Ivanauskas Teisminio proceso Nr. 1-17-1-03052-2010-3

2011 m. rugpjūčio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj., Lietuvos Respublikos pilietis, lenkas, nevedęs, 10 klasių išsilavinimo, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 11 kartų, pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 30 (trisdešimt) parų arešto bausmė, ją atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad jis pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent: jis, 2010-12-25, apie 17.05 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, automobilių stovėjimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini), nuo automobilio „Volvo V70XC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nusuko du valytuvus, vieno vertė – 200 Lt, ir taip pasikėsino šiuos pagrobti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas nukentėjusiojo V. V..

Šiais veiksmais kaltinamasis D. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d.

Prokuratūros skunde nurodoma, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. B. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą nuosavybei, praeityje teistas 11 kartų, iš kurių 10 kartų už nusikalstamas veikas nuosavybei, minėtą nusikalstamą veiką padarė neišnykus ir esant nepanaikintam teistumui, taigi būdamas laisvėje tinkamų išvadų nepadarė, nepakeitė savo elgesio tinkama linkme ir vėl nusikalto. Be to, D. B. praeityje nekartą baustas administracine tvarka, nedirba, nesimoko. LR BK 27 str. 1 d. prasme D. B. yra recidyvistas, kadangi būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, skirdamas bausmę teismas turėjo vadovautis LR BK 56 str. nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Prokuratūros nuomone, teismas, D. B. paskirdamas arešto bausmę, kurios dydis mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, visiškai neatsižvelgė į baudžiamajame įstatyme (BK 54 str.) numatytas bausmės skyrimo nuostatas, ir D. B. paskyrė neteisingą bausmę. Atsižvelgiant į kaltinamąjį charakterizuojančią medžiagą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, darytina išvada, kad norint pasiekti LR BK 41 str. 2 d. numatytus tikslus, D. B. turi būti skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimas straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Teismo posėdyje prokuroras prašė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skundą tenkinti.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokuratūros skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nuosprendis keistinas Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p. numatytu pagrindu, kadangi nuteistajam D. B. neteisingai paskirta bausmė.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų ir tinkamai kvalifikavo D. B. nusikalstamą veiką pagal LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d. Skirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į D. B. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę – anksčiau teistas 11 kartų, baustas administracine tvarka, taip pat į tai, kad D. B. anksčiau teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, o tai rodo, kad D. B. išvadų nedaro. Taip pat apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai pripažino kaltinamojo D. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos gailisi, taip pat konstatavo, kad kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Taigi, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas nurodė D. B. asmenybę neigiamai charakterizuojančius duomenis, tačiau, jų pakankamai neįvertino, nes paskyrė nuteistajam akivaizdžiai per švelnią bausmę - areštą, nustatydamas arešto bausmės dydį, mažesnį nei arešto už padarytus nusikaltimus bausmės vidurkis.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kadangi D. B. anksčiau 11 kartų teistas už tyčinius nusikaltimus, jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė esant nepanaikintam ir neišnykusiam teistumui, t.y. esant nusikalstamų veikų recidyvui, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas D. B. nepagrįstai paskyrė arešto bausmę.

Prokuratūros skunde nurodoma, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog D. B. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą nuosavybei, praeityje teistas 11 kartų, iš kurių 10 kartų už nusikalstamas veikas nuosavybei, minėtą nusikalstamą veiką padarė neišnykus ir esant nepanaikintam teistumui, taigi būdamas laisvėje tinkamų išvadų nepadarė, nepakeitė savo elgesio tinkama linkme ir vėl nusikalto. Be to, D. B. praeityje nekartą baustas administracine tvarka, nedirba, nesimoko.

Kolegija laiko pagrįstais prokuratūros apeliacinio skundo argumentus, kad atsižvelgiant į D. B. neigiamai charakterizuojančius duomenis, jo neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, darytina išvada, jog nuteistajam D. B., kaip recidyvistui, skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį, atsižvelgiant į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl jo prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. B. paskyrė arešto bausmę, juo labiau neteisingai nustatydamas pernelyg mažą - 30 parų arešto trukmę, nes byloje esantys duomenys liudija, jog nuteistasis negali būti pataisytas kitaip, nei tik izoliavus jį nuo visuomenės, kadangi jo padaryti nusikaltimai pavojingi visuomenei, jis anksčiau daug kartų teistas, išvadų iš savo ankstesnių teistumų nedaro, nusikalstamas veikas daro sistemingai, todėl švelnesnėmis bausmėmis Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai negali būti pasiekti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d., jam, kaip recidyvistui, paskyrė neteisingą bausmę, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nuosprendis keistinas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nuosprendį: D. B., pripažintą kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d., nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.