- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-11
- Bylos Nr.
- 2-2188/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00317-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Tūta“
- Pareiškėjas
- D. D.
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal apeliantės D. D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Tūta“ atsisakyta iškelti bankroto bylą pagal pareiškėjos D. D. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja D. D. kreipėsi į teismą, prašydama atsakovui UAB ,,Tūta“ iškelti bankroto bylą dėl nemokumo. Pareiškėjos teigimu, tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta konsultacijų teikimo sutartis, kurios pagrindu pareiškėja teikė atsakovui UAB ,,Tūta“ veiklos gerinimo konsultavimo paslaugas. Pareiškėja nurodė, kad už suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 26 d. ir 2012 m. rugsėjo 17 d. atsakovas jai skolingas 78 500 Lt sumą, tačiau išrašytos PVM sąskaitos neapmoka, todėl, tikėtina, kad yra nemokus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 10 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui UAB ,,Tūta“ bankroto bylą.
Teismas sprendė, kad pareiškėja neturi teisės reikšti reikalavimo iškelti atsakovui bankroto bylą, kadangi nėra atsakovo kreditorė. Teismo vertinimu, vienašališkai pareiškėjos išrašyta PVM sąskaita faktūra už paslaugas laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d., šalių susirašinėjimas 2011 m. kovo – gruodžio mėn. siekiant bendradarbiauti ir derinant sutarties projektus, tačiau nepateikiant nei sutarties, nei darbų priėmimo perdavimo aktų, ir atsakovui neigiant savo pareigą atsiskaityti, nepatvirtina, kad pareiškėja yra atsakovo kreditorė. Pasak teismo, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, pagrindo kelti atsakovui bankroto bylą dėl jo nemokumo nėra. Kita vertus, konstatavęs, kad pareiškėja nėra atsakovo kreditorė, teismas nurodė detaliai atsakovo finansinės padėties nevertinantis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu apeliantė D. D. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti UAB ,,Tūta“ bankroto bylą. Skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra atsakovo kreditorė. Pareiškėjos pateikti įrodymai patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta Konsultavimo paslaugų sutartis, pagal kurią pareiškėja atsakovui suteikė paslaugas, atsakovas jas priėmė, todėl jam buvo išrašyta sąskaita už suteiktas paslaugas. Kadangi ši sąskaita nebuvo apmokėta, pareiškėja yra atsakovo kreditorė, o tai suteikia jai teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kreipiantis su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo įstatymas nereikalauja pateikti neginčytinų įrodymų savo reikalavimui pagrįsti.
2. Pareiškėjai preliminariai įrodžius savo reikalavimo pagrįstumą, teismas turėjo vertinti atsakovo finansinę padėtį ir nustatyti, kad atsakovas yra nemokus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas UAB ,,Tūta“ prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, o apeliantei skirti 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Atsakovas nurodo, kad apeliantė paslaugas teikė ne sutarties pagrindu, o kaip atsakovo valdybos narė. Atsakovo teigimu, jokia sutartis dėl atsakovo veiklos procesų gerinimo konsultavimo paslaugų teikimo tarp šalių nebuvo sudaryta. Pareiškėja savo reikalavimą grindžia darbu, kuris neišėjo iš atsakovo valdybos nario pareigų. Be to, pasak atsakovo, pareiškėja praleido terminą atskirajam skundui pateikti, todėl teismas neturėjo pagrindo jo priimti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovui UAB ,,Tūta“ atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas atmetė nustatęs, kad apeliantė neturi teisės inicijuoti atsakovo bankroto bylą. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka.
Subjektai, turintys teisę inicijuoti įmonės bankroto bylą nurodyti ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamoje byloje apeliantė pareiškimą teismui dėl bankroto bylos UAB ,,Tūta“ iškėlimo pateikė kaip įmonės kreditorė (ĮBĮ 5 str. 1 d. 1 p.). Reikalavimo teisę į atsakovą apeliantė kildina iš sutartinių santykių, t. y. įrodinėdama, kad šalis siejo konsultacijų teikimo sutartis, kurios pagrindu apeliantė teikė atsakovui įmonės veiklos procesų gerinimo konsultavimo paslaugas, už kurias pagal sutartį ir atsakovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą atsakovas turi pareigą atsiskaityti. Atsakovui neigiant sutartinius santykius ir prievolę atsiskaityti su apeliante, jos reikalavimo egzistavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į šalių pateikiamus įrodymus. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2103/2013). Nagrinėjamu atveju apeliantė, įrodinėdama, kad tarp šalių buvo sudaryta konsultacijų teikimo sutartis, iš kurios kildina savo reikalavimą, tokios sutarties teismui nepateikė (CPK 179, 185 str.). Atsakovui neigiant tokios sutarties egzistavimą, vien šalių susirašinėjimas dėl bendradarbiavimo ir sutarčių projektai nepatvirtina, kad šalys tokią sutartį sudarė. Juo labiau, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtas šalių susirašinėjimas dėl bendradarbiavimo ir sutarties sudarymo vyko apeliantei jau pradėjus teikti paslaugas. Atsakovas neginčija, kad paslaugos, kurias apeliantė įrodinėja suteikusi, iš tikrųjų buvo atliktos, tačiau, pasak atsakovo, šias paslaugas apeliantė teikė ne atlygintinos sutarties pagrindu, o kaip atsakovo valdybos narė. Atsakovo teiginį, kad apeliantė ginčo laikotarpiu buvo atsakovo valdybos narė, patvirtina bylos duomenys. Dėl šios priežasties apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys, kuriais ji įrodinėja atliktų darbų faktą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, iš kurių apeliantė kildina savo reikalavimą atsakovui.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, jog apeliantė neįrodė turinti subjektinę teisę reikšti atsakovui reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 3 str., 5 str. 1 d. 1 p.). Dėl šios priežasties atskirasis skundas atmetamas neanalizuojant apeliantės argumentų dėl atsakovo mokumo ar nemokumo. Ši nutartis neužkerta kelio apeliantei pareikšti reikalavimą atsakovui dėl skolos priteisimo ginčo teisenos tvarka.
Kartu pažymėtina, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.)
Pirmosios instancijos teismui nusprendus priimti apeliantės atskirąjį skundą, nepaisant praleisto termino atskirajam skundui paduoti, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėja ir atskirai nepasisako dėl šiuo klausimu pateiktų atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų pagrįstumo ar nepagrįstumo (CPK 315 str. 1 d., 338 str.).
Atsakovo prašymas skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reiškiant nepagrįstą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo netenkinamas. Sutiktina su atsakovo argumentu, kad šiuo atveju apeliantė savo galimą pažeistą teisę galėjo ginti reikšdama ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje apeliantės pateiktą pareiškimą kvalifikuoti kaip akivaizdžiai nesąžiningą, pareikštą ne siekiant apginti jos galbūt pažeistas teises, bet kitais tikslais, nėra pakankamo pagrindo. Dėl šios priežasties nėra ir pagrindo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą šalies procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).
Atsakovo prašymas priteisti 1 948,10 Lt bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą netenkinamas, nes atsakovas nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių duomenų (CPK 98 str. 1 d.). Vien išrašyta sąskaita faktūra, nesant duomenų apie jos apmokėjimą, nelaikytina bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančiu įrodymu.
Dėl nurodytų aplinkybių atsakovo atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.