- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-30
- Bylos Nr.
- Ik-1393-142/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02501-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Fixum“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) Irmanto Jarukaičio) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Fixum“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) padavė teismui prašymą, kuriame prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir savivaldybės administracija, administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 30-1513 „Dėl administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 11 d. įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas).
Paaiškina, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų“ į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių. Vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą Vyriausybės atstovas patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administratorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtinta Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčių nustatymo. Remiasi nuo 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2. punkto nuostatomis ir nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančia to punkto redakcija. Remiasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas, VSĮ) 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Daro išvadą, kad administracijos direktorius, Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39 prieduose išvardytuose įsakymuose nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2. punkte nustatytą reikalavimą, todėl įsakymai turi būti pakeisti, suderinant su minėta Vyriausybės nutarimo nuostata, t. y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.
Vadovaujasi Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir paaiškina, kad teikimai turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos, apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Suėjus nustatytiems terminams Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą. Vyriausybės atstovas nustatytais terminais kreipėsi į teismą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose papildomai paaiškino, kad nesutinka su savivaldybės administracijos nuomone, kad skundžiamas įsakymas priimtas įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkte įtvirtintą savarankiškąją savivaldybės funkciją. Nurodyta nuostata reglamentuoja savivaldybės paskirtų administratorių veiklos priežiūrą ir kontrolę, o ne administratoriaus paskyrimą. Administratoriaus paskyrimą detaliai reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau -ir CK) 4.84 straipsnis ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 36 punktu (įsakymo priėmimo metu tai buvo 33 punktas). Paaiškina, kad privalomojo administravimo nustatymas yra reglamentuojamas įstatyme (CK), todėl ši funkcija yra valstybės perduotoji savivaldybėms funkcija. Pagal VSĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tai tokios funkcijos, kurios perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus, tačiau jų įgyvendinimą riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai. Paaiškina, kad Vyriausybės atstovas kitoje byloje ginčija administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (toliau – ir Nuostatai), tačiau mano, kad nuostatai su šia byla nesusiję. Nurodo, kad savivaldybės administratoriaus pareiga administravimo akte nustatyti administravimo mokestį kyla iš Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto ir CK 4.238 straipsnio. Apie Vyriausybės nutarimu patvirtintų pavyzdinių nuostatų privalomumą yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-916/2007. Remiasi VSĮ 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu. Nesutinka su savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstyta pozicija, kad patenkinus prašymą, būtų neįmanoma nustatyti, kaip mokėti administravimo mokestį. Mano, kad pagal administratorių veiklos nuostatus apskaičiuojamas ir administracijos direktoriaus aktu nustatomas mokestis negali skirtis, nes jie turi būti nustatomi vadovaujantis ta pačia savivaldybės administracijos patvirtinta metodika. Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2. punktas neprieštarauja 8.1. punktui, kuris galioja nuo 2011 m. spalio 19 d., tačiau neprieštaravo ir anksčiau galiojusiam 8.1. punktui, nes šie du punktai reglamentuoja skirtingus klausimus – viename nustatytos savivaldybės administracijos pareigos, o kitame paskirto administruoti bendrąją nuosavybę administratoriaus pareigos apskaičiuojant mokestį kiekvienam savininkui. Dėl teikimo paaiškino, kad teikimai visada siunčiami ir savivaldybės merui, taip buvo ir šiuo atveju. Nesutinka su prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis teismas). Pareiškėjo nuomone, Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2. punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, nes reikalavimas nustatyti administravimo mokestį nustatytas CK 4.238 straipsnyje. Nesutinka, kad tokiu būdu pažeidžiamos konkurencijos sąlygos, nes šiuo atveju kalba yra apie administratorius, kuriuos paskiria savivaldybės administracija, todėl jie negali tartis su gyventojais dėl mažesnių mokesčių, jie negali konkuruoti tarpusavyje. Nesutinka, kad Vyriausybės nutarimo nuostata galėtų prieštarauti VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, nes nemano, kad Vyriausybės nutarimu reglamentuojamas savivaldos savarankiškos funkcijos įgyvendinimas. Dėl prieštaravimo CK paaiškina, kad savivaldybės administracija neįvertino kodekso kaip vientiso teisės akto. Šiuo atveju Vyriausybės nutarimo 2.2. punktu įgyvendinamas CK 4.238 straipsnis, o ne 4.84 straipsnis. Dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) (94 str. 2 d. ir 120 str. 2 p.) paaiškina, kad šiuo atveju Vyriausybės nutarime nėra jokio kito teisinio reguliavimo, nei tas, kurį nustato CK, todėl Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai. Be to, šioje byloje ginčas vyksta dėl savivaldybėms įstatymo priskirtosios funkcijos įgyvendinimo, o ne dėl savarankiškosios funkcijos.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 26–30) prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad su pareiškėjo prašymu nesutinka. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje nustatytais pagrindiniais vietos savivaldos principais. Nurodo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškų funkcijų atlikimą. Savivaldybių veiklą įgyvendinant šias funkcijas saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (VSĮ 5 straipsnis). CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Įvertinęs paminėtą teisinį reguliavimą atsakovas mano, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas. Pirma, prašyme pareiškėjas teigia, kad, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, jis nustatė, jog atsakovas skundžiamu įsakymu skirdamas daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių pažeidė LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktą, ir tuo vadovaudamasis reikalauja įpareigoti atsakovą nustatyti administravimo mokestį įsakyme. Pažymi, kad įsakymu paskirtas administratorius, vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ 8.1 p.). Tai reiškia, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Todėl teiginys, kad savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją – nustatyti administravimo mokestį, yra nepagrįstas. Be to, įvertinus pareiškėjo reikalavimo formuluotę (įpareigoti atsakovą nustatyti įsakyme administravimo mokestį), galima spręsti, kad, jeigu teismas tokį reikalavimą patenkintų ir atsakovas jį įvykdytų, skundžiamas įsakymas būtų papildytas punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis. Tačiau vykdydamas tokį pareiškėjo reikalavimą administratorius privalėtų skaičiuodamas mokestį vadovautis ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Tais atvejais, kai administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Pažymi, jog pareiškėjas šioje byloje reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ nereiškia. Todėl mano, kad, įvykdžius tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą, įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, kadangi įsakyme ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.
Antra, ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, kad daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Tai reiškia, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, kurių teisėtumo pareiškėjas neginčijo ir prašymo tirti šio norminio teisės akto teisėtumą, t. y. atitikimą Vyriausybės nutarimu patvirtintiems nuostatams, nereiškė. Pažymi, kad ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, kurio teisėtumo pareiškėjas taip pat neginčijo ir prašymo tirti šio norminio teisės akto teisėtumą, t. y. atitikimą Vyriausybės nutarimu patvirtintiems nuostatams, nereiškė. Pabrėžia, kad pagal VSĮ 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą, savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Todėl nėra pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.
Trečia, nei CK, nei Vyriausybės nutarime, nei juo patvirtintuose Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Jokie įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. CK 4.84 straipsnio 3 dalis tik suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai patvirtinti pavyzdinius nuostatus. Vyriausybės patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai neturėtų būti perkeliami (juo labiau pažodžiui) į savivaldybės teisės aktus, kadangi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, kildinama iš Konstitucijos, CK, ir kurią saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (VSĮ 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 42 punktas). Atsakovas daro išvadą, kad Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad administracijos direktoriaus įsakymas ar jo dalis yra neteisėta.
Ketvirta, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui). Meras artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Mano, kad Vyriausybės atstovas į bylą turėtų pateikti įrodymus, kad apie šį klausimą informavo ne tik savivaldybės administracijos direktorių, bet ir merą. Nepateikus tokios informacijos į bylą, teismas neturėtų tenkinti Vyriausybės atstovo prašymo, kadangi tokiu atveju teismo sprendimas būtų priimtas pažeistos „ikiteisminės“ procedūros pagrindu.
Penkta, Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymą įpareigoti administracijos direktorių įsakyme nustatyti konkretų tarifą / mokestį grindžia Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktu, kuriame nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis viešojo administravimo subjektams nustato pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, įgyvendinant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai vertinami kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas, kai nustatoma šių aplinkybių visuma: 1) institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu. Pažymi, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai (per 20 ūkio subjektų), teikdami būsto administravimo paslaugas, iš esmės konkuruoja paslaugos teikimo kaina (tarifu Lt/m²). Savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Vyriausybės nutarimo 2.2 punktą, būtų priverstas įsakymu nustatyti konkretų administravimo mokesčio tarifą būsto administravimo paslaugoms teikti. Tokiu būdu administratoriai, teikdami paslaugas ir vadovaudamiesi įsakymu, privalėtų taikyti tik jame nurodytą tarifą. Vadovaudamiesi įsakymu administratoriai negalėtų taikyti mažesnio administravimo mokesčio, dėl to būtų nekonkurencingi. Pažymi, kad administratoriai paskiriami laikui, kol bus įsteigta daugiabučių namų patalpų savininkų bendrija arba kol sudaroma jungtinės veiklos sutartis. Tai reiškia, kad administratorius turėtų taikyti įsakyme nurodytą tarifą, nepaisydamas tarifo dydį įtakojančių veiksnių pokyčio (pvz., infliacija, minimalaus darbo užmokesčio pokytis, nuostatų pakeitimai). Tokiu būdu savivaldybės administratorius tiesiogiai įtakotų administravimo paslaugų rinką, įsakymais reguliuodamas administravimo paslaugų teikimo kainą. Šių skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatos gali būti pagrįstas tik Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Konkretaus administravimo paslaugos mokesčio dydžio nustatymas nėra sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603 yra priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. CK 4.84 straipsnio 3 dalis nesuteikia Vyriausybei teisės nustatyti administravimo mokesčio tarifą, jo apskaičiavimo ar taikymo metodiką, taip pat nesuteikia teisės įpareigoti administracijos direktorių nustatyti konkretų administravimo paslaugos mokestį įsakyme, išreikštą Lt/m², o tik suteikia teisę patvirtinti pavyzdinius nuostatus. CK 4.84 straipsnio 3 dalis taip pat nenustato Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo apribojimų. Nesant įstatyminio reglamentavimo, kuriuo administracijos direktorius būtų įpareigotas nustatyti konkretų administravimo mokestį kiekviename įsakyme, kuriuo paskiriamas administratorius, bet koks bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir būtų pripažįstamas negaliojančiu. Mano, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, kuriame nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Atsižvelgdamas į tai atsakovas prašo teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, kuriame nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2. punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai. Prašyme paaiškina, kad sistemiškai aiškinant CK 4.84 straipsnį, matyti, kad savivaldybės (mero, valdybos) kompetencijai numatyta ne tik pareiga skirti bendrojo naudojimo objektų administratorių (CK 4.84 straipsnio 2 dalis), bet ir patvirtinti imperatyvius nuostatus, kuriais privalomai vadovaujasi visi bendrojo naudojimo objektų administratoriai. Taigi įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 straipsnio 1 dalis), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ ir ginčijamo įsakymo nuostatos atitinka CK savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Viešojo administravimo įstatymo, CK nuostatų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Tačiau Vyriausybė patvirtino ne tik pavyzdinius nuostatus, bet ir 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2 punkte papildomai imperatyviai nustatė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Akivaizdu, kad Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompetenciją patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kuriose teisė nustatyti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo skiriamas turto administratorius, turinį suteikta savivaldybės administravimo subjektams. Remiasi Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d. nutarime esančiu išaiškinimu, kad Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Todėl mano, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Paaiškina, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą, savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Taigi vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84) veikia laisvai ir savarankiškai. Todėl savivaldybės administracijos direktorius skirdamas administratorių turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo turinį. Daro išvadą, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškąsias savivaldybės funkcijas (b. l. 37-40).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 30-1513 „Dėl administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“; netenkino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Nurodė, kad vertinant Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nustatytą reglamentavimą, svarbu yra atskirti tai, kad šio nutarimo 2 punktas reglamentuoja apskritai tvarką, kaip yra skiriamas butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administratorius, kas jį skiria, kokie reikalavimai keliami tokiems administratoriams ir ką savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas turi nurodyti sprendime skirti administratorių ir pan. Tuo tarpu šio nutarimo 1 punkte yra patvirtinami Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), kuriuose jau nustatomos teisės, pareigos ir uždaviniai paskirtiems administratoriams. Dėl to Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2. punktas ir Pavyzdinių nuostatų 8.1. punktas turi skirtingus adresatus – 2.2. punkte nurodytos savivaldybės administracijos direktoriaus teisės ir pareigos, o 8.1. punkte nurodyta, kaip paskirtieji administratoriai turi padalinti administravimo mokestį patalpų savininkams (proporcingai turimam plotui).
Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ Nr. 603 2.2. punkte nuo 2010 m. kovo 19 d. jau buvo nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, o nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančioje šio punkto redakcijoje nustatyta, kad tas pats mokestis gali būti nustatytas dar vienu būdu – pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.
Minėtas Vyriausybės nutarimo punktas yra formuluojamas ne kaip rekomendacinis, šis punktas nėra pavyzdinių nuostatų dalis, o yra imperatyviai suformuluotas reikalavimas, koks turi būti sprendimo skirti administratorių turinys. Visi Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2. punkto reikalavimai yra nustatyti CK normose (CK 4.84, 4.236, 4.238 straipsniuose) t. y. įstatyme, o ne naujai Vyriausybės nustatyti reikalavimai.
Pabrėžia, kad Savivaldybės administracija nepagrįstai remiasi minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1. punktu ir nepagrįstai aiškina, kad tarp dviejų šių normų yra prieštaravimas. Pavyzdinių nuostatų 8.1. punkte kalbama ne apie administravimo mokestį namui, kuris turi būti nustatytas administravimą nustatančiame akte, o kaip bendrosios nuosavybės administratorius (šiuo atveju paskirtas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu) privalo apskaičiuoti mėnesinius mokesčius ir įmokas patalpų savininkams. Be to, nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja kita 8.1. punkto redakcija, kurioje jau yra nurodyta, kad mokesčių apskaičiavimas patalpų savininkams, kai apskaičiuojamas mokestis už namo bendrosios nuosavybės administravimą (proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai), vykdomas pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Tuo tarpu 2.2. punkte tiek iki 2011 m. spalio 19 d., tiek šiuo metu yra nuostatos, kurios riboja mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą dydį – jis turi būti nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu arba jo apskaičiavimo metodika, arba pagal paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau vis tiek lieka ribojimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą, ar tarifą, apskaičiuotą pagal tarybos patvirtintą metodiką. Todėl, priešingai nei teigia savivaldybės administracija, tai, kad ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, neatleidžia savivaldybės administracijos direktoriaus nuo CK ir Vyriausybės nutarime įtvirtintos pareigos administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį. Akivaizdu, kad šis mokestis turi atitikti savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintus tarifus ir jų apskaičiavimo metodiką, nes taip nustato Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2. punktas. Taigi jokio prieštaravimo savivaldybės tarybos patvirtintam sprendimui nebus, jeigu savivaldybės administratorius nustatys mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, laikydamasis savivaldybės tarybos nustatytų taisyklių.
Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2. punkto įgyvendinimui neturi reikšmės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, nes ginčas yra ne dėl pačių nuostatų, o dėl savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo atitikties Vyriausybės nutarimui ir CK nuostatoms.
Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu nurodė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kurį prašoma įpareigoti papildyti, toks, koks jis yra šiuo metu, neatitinka reikalavimų, nustatytų Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2. punkte, taip pat neatitinka CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų, t. y. įsakymas nėra teisėtas.
Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu pabrėžė, kad Vyriausybės nutarimo nuostatas privalėjo įgyvendinti savivaldybės administracijos direktorius, o šiuo atveju tos nuostatos nėra įgyvendintos.
Taip pat, remdamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsniu, 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais konstatavo, kad, atsakovo paaiškinimai, kad nesilaikyta ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, yra nepagrįsti. Pirma, teikimo kopijos pateikimas miesto savivaldybės merui nėra ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, nes kopijos siuntimas pagal įstatymo nuostatas gali būti suprantamas kaip informacijos merui pateikimas, kadangi meras privalo būti informuotas apie jam pavaldžių institucijų veiklą. Antra, Vyriausybės atstovas siūlė pakeisti 2010 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 30-1513 nuostatas taip, kad jos atitiktų Vyriausybės nutarimo reikalavimus. Tai daryti leidžia minėtos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos. Dėl to daroma išvada, kad atsakovas nepagrįstai aiškina, kad tokiu atveju įsakyme liks prieštaringos nuostatos. Savivaldybės administracijos direktorius privalėjo pakeisti minėto įsakymo nuostatas taip, kad jose neliktų prieštaravimų ir dvejopos galimybės nustatyti bendrą administravimo mokestį namui (namams).
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 77–84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas ir Nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, todėl priėmė iš esmės neteisingą sprendimą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartyse nagrinėjamose analogiškose administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012, I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl ir nagrinėjamoje byloje privalėjo patenkinti analogišką atsakovo prašymą. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas, kadangi nurodytose administracinėse bylose buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų, taikytinų šioje byloje, konstitucingumo.
2. Pabrėžia, kad tam, kad nustatytume, ar Administracijos direktorius Įsakyme turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Pažymėjo, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punkto teisėtumo klausimo byloje nekėlė ir Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Todėl Administracijos direktorius, veikdamas pagal Nuostatus, veikė teisėtai, t. y. pagal galiojančių įstatymų ir juos lydinčių norminių administracinių aktų nuostatas. Administracijos direktoriaus neveikimas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, gali būti tiriamas teisme, tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio bylų nagrinėjimo procesą ir nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, administracinėse bylose Nr. I-2029/2012, Nr. I-2361/2012, kuriose pareiškėjas prašo ištirti Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, bei Nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, byloje priėmė sprendimą. Nurodyti administracinio nagrinėjimo proceso pažeidimai lėmė iš esmės neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą, kadangi pirmosios instancijos teismas privalėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą, vadovaudamasis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis.
3. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, sukurianti pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Fixum“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų nurodytų ginčijamo įsakymo priede bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius, pagal ABTĮ 48 bendrųjų patalpų savininkai yra trečiasis suinteresuotas asmuo byloje, todėl privalėjo būti įtraukti į bylą. Pirmos instancijos teismui priėmus sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų yra pagrindas panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
4. Teigia, kad Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti Įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, todėl ginčijamu sprendimu negalėjo būti patenkintas. Mano, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 14 d. prašyme Nr. 3-422 kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 2 nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, teisėtumo klausimą. Pabrėžia, kad negalėjo vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų, kadangi jie prieštaravo Nuostatų 8.1 punktui. Mano, kad Vyriausybės atstovo teikimai, kuriais reikalaujama pakeisti individualius administracinius aktus prieš tai nepakeitus norminių administracinių aktų, prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str.), įstatymo viršenybės ir protingumo principams.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011 daro išvadą, kad Vyriausybės atstovas prašymą įpareigoti atsakovą pakeisti įsakymą gali pareikšti tik po to, kai: 1) pateikia teismui prašymą ištirti ginčijamo įsakymo teisėtumą – atitikimą Vyriausybės nutarimui; 2) teismas patenkina tokį prašymą ir nustato prieštaravimą; 3) įsiteisėjus teismo sprendimui Vyriausybės atstovas su reikalavimu įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ginčijamame Įsakyme, kurio atitinkamas punktas neteko galios teismui pripažinus jo prieštaravimą Vyriausybės nutarimui, nustatyti konkretų administravimo mokesčio dydį kreipiasi į Savivaldybės administracijos direktorių, kuris tokio reikalavimo per Vyriausybės atstovo nustatytą terminą neįgyvendina arba atsisako jį įgyvendinti. Pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyse (administracinėse bylose I-1352-624/2012; I-1322-95/2012; I-1321-95/2012; I-1351-624/2012 ir kitose) pažymėta, jog tam, kad būtų galima išnagrinėti pareiškėjo prašymą, teismas privalo visais atvejais nagrinėti aukštesnės teisinės galios norminio administracinio akto teisėtumo klausimą. Vadovaujantis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo aiškinimo praktika pirmos instancijos teismas, privalėjo pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.
5. Atkreipia dėmesį, kad jog bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą. Tokiu būdu sudaroma konkurencinė aplinka, todėl teismui įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai.
6. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto nuostatos pažeidė įstatymų viršenybės principą, kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenurodė jokių ginčijamo Įsakymo prieštaravimų Administracijos direktoriaus patvirtintiems Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatams. Pirmos instancijos teismas taip pat netyrė ir nenustatė Administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų prieštaravimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar minėtu nutarimu patvirtintiems Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniams nuostatams. Nurodo, kad jokiais teisės norminiais aktais Vyriausybei nėra suteikta teisė nutarimu nustatyti administratorių skyrimo tvarką, įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius turinį, ar nutarimuose atkartoti CK nuostatas, reglamentuojančias savivaldybių savarankiškosios funkcijos (gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė) įgyvendinimą. Sistemiškai aiškinant komentuojamas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą. Pažymėtina, jog Vyriausybė, viršydama CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktus įgaliojimus patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, Nutarimu nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį.
Atsiliepimas
7. Nurodo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo prašymą, dėl Vyriausybės nutarimo 2.2 punktu prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 109–118) prašo atsakovo - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, tada, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šioje byloje nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei pareiškėjui nekilo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo konstitucingumo. Nors atsakovui akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti prašymą, kaip analogiškose kitose, vėlesnėse, dviejose administracinėse bylose (Nr.I-1380-815/2012 ir Nr. I-1381-815/2012), tačiau šiose bylose teismui kilusi abejonė dar neįrodo, kad iš tiesų taip turi pasielgti ir kitą panašaus pobūdžio bylą nagrinėjantis teismas. Pažymi, kad Konstituciniame Teisme nebuvo priimtas prašymas tirti minėtų Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties aukščiau nurodytoms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms.
2. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kai toks įpareigojimas tiesiogiai kyla tiek iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies, tiek ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų. Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau pažymi, kad kitoje byloje ir kitais pagrindais, priešingai nei teigia atsakovas, Vyriausybės atstovas ginčijo ir minimus Nuostatus, tačiau, savivaldybės administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 „Dėl administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30- 2050 „ Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo" pakeitimo" pakeitus ginčijamas nuostatas (tame tarpe ir 8.1 punktą) suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintais pavyzdiniais nuostatais, ginčo dalyko byloje neliko, todėl byla buvo nutraukta Vyriausybės atstovui atsisakius prašymo teismui. Taigi, atsakovo nurodyta priežastis, dėl kurių jis „negali“ vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, yra išnykusi.
Pabrėžia, kad apeliaciniame skunde atsakovas neteisingai teigia, kad nenuginčijus savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, negalima ginčyti kito savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, nes administravimo subjektas būdamas atsakingu, pareigingu, pasikeitus aukštesnės galios teisės aktams, turi pareigą atitinkamai suderinti savo priimtus teisės aktus, o ne piktnaudžiauti savo įgaliojimais.
Pabrėžia, kad atsakovo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I4-19/2001, visiškai neatitinka nei bylos faktinių aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalyką reglamentuojančių teisės normų, todėl šioje byloje netaikytinas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-906/2009; 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje P63-129/2011)
3. Mano, kad atsakovo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų yra nepagrįsti, kadangi ginčijamas Įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Pastariesiems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo Įsakymo, bet iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą, paskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio plotą.
4. Mano, jog atsakovas neteisingai teigia, kad Vyriausybės atstovas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Nuostatų (norminio administracinio akto), kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas įsakymas, teisėtumo klausimą. Pabrėžia, kad teigdamas, jog administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atsakovo teikimų, kadangi jie prieštaravo Nuostatų 8.1 punktui atsakovas elgiasi neatsakingai ir nepavyzdingai. Jei atsakovas mato, kad jo priimtas norminio pobūdžio teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (konkrečiu atveju - Vyriausybės nutarimui), tokiu atveju atsakovui kyla pareiga pakeisti savo priimtus teisės aktus taip, kad jie būtų suderinti su aukštesnės galios teisės akte. Todėl negali būti laikomas tinkamu toks atsakovo argumentas, nuo kurio nepavyzdingo neatsakingo elgesio - neveikimo, susidaro tokia situacija, kuri kelia jam pačiam ar kitiems asmenims (savivaldybės paskirtiems administratoriams) abejonių.
Pabrėžia, kad Vyriausybės atstovas, nustatęs savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto neatitikimus aukštesnės galios teisės aktams, neturi teisės nereaguoti į teisės pažeidimą, tačiau turi, vadovaujantis numatytais Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo įgaliojimais, teikti savivaldybės administravimo subjektui teikimą pašalinti nustatytus pažeidimus administracine Vyriausybės atstovo siūlymas ar reikalavimas nesukuria savivaldybės administravimo su pareigos jį tenkinti, bet sukuria prievolę jį apsvarstyti. Tačiau atsisakius teikimą ar reikalavimą vykdyti, Vyriausybės atstovui kyla pareiga tokius veiksmus skųsti atitinkamos kompetencijos teismui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovo pateikti teiginiai, susiję su Vyriai atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, yra visiškai nepagrįsti.
5. Nurodo, jog atsakovas apeliaciniame skunde remiasi neįsigaliojusiomis Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimis (I-1352-624/2012; I-1322-95/2C I-1321-95/2012; I-1351-624/2012), tačiau atkreipia dėmesį, kad daugumoje kitų bylų, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nekilo abejonių dėl norminio teisės akto ryšio su nagrinėjama byla. Akcentuoja, kad Nuostatų įvardinimas ginčijamo akto preambulėje, neįrodo kad savivaldybės administracijos direktorius negalėjo nustatyti mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nenuginčijus Nuostatų 8.1 punkto nuostatų.
6. Atsakovas apeliaciniame skunde kaip taikytiną šioje byloje nurodo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą, tačiau nurodytas savivaldybės tarybos sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir dėl šių atsakovo teiginių Vyriausybės atstovas nepasisako
Žemesnės instancijos teismas
7. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, betarpiškai nagrinėdamas bylą, nustatė, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, nes abejonių dėl minėtų normų konstitucingumo nekyla.
Atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmai: (t.y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 kuriuo pakeitė Nuostatų 8.1 punkto nuostatą suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtinti Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriau; 2012-04-03 įsakymu Nr. 30-666 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. Įsakymo Nr. 30- 2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, kuriuo papildomai priskirtiems administruot namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį, 0,12 Lt/kv. m) de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnė galios teisės aktų (Civilinio kodekso ir Vyriausybės nutarimo) nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 30-1513 „Dėl administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 11 d. įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Byloje iš esmės keliamas klausimas, ar atsakovas turi pareigą nustatyti konkretų administravimo mokestį namui. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino, t. y. įpareigojo atsakovą nustatyti Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Tokį sprendimą teismas iš esmės grindė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimais. Kolegija pažymi, kad paminėtas pareiškėjo prašymas buvo pateiktas teismui Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pagrindu, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti aptartas šio įstatymo taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.
Iš bylos matyti, kad Vyriausybės atstovas (pareiškėjas) 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti dėl šių Teikimų prieduose išvardytų įsakymų, tarp jų ir Įsakymo, pakeitimo, t. y. pasiūlė pašalinti Įsakymo neatitikimą Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui (b.l. 9-13), tačiau atsakovas šio pareiškėjo pasiūlymo nevykdė. Todėl, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str.1 d. 1 p.), pareiškėjui atsirado pagrindas pasinaudoti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti paminėtus teikimus. Dėl šių priežasčių apelianto argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad apelianto nurodyta administracinė byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-05 06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl nagrinėjamam ginčui teismų praktikos laikymosi prasme (ABTĮ 13 str.1 d.) nėra reikšminga. Minėtoje byloje pateiktas aiškinimas dėl Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo kontekste, o nagrinėjamam ginčui yra aktualios kitos šio įstatymo normos (konkrečiai, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p., 5 str. 2 d. 2 p.).
Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, pareiškėjas Teikime Nr. 1T-39 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, jog, jo manymu, Įsakymas neatitinka aukštesnės galios teisės normos Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto. Kolegija pažymi, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 preambulėje nurodyta, kad jis yra priimtas vadovaujantis LR CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
Šioje byloje skundžiamo Įsakymo priėmimo metu galiojusios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2010 03-10 nutarimo Nr. 235 redakcija) 2.2 punkte buvo nustatyta, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011-03-12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nurodymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas ir pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Tačiau minėti teisinio reguliavimo pakeitimai nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu - dėl būtinumo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą - iš esmės nėra reikšmingi, kadangi 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, kad, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), įvertinusi CK 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kurį reglamentuoja CK nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).
Byloje neginčijamai nustatyta, kad nei pačiame Įsakyme, nei jo keičiamame atsakovo 2007 m. balandžio 11 d įsakyme Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ aukščiau aptartas administravimo mokestis nėra numatytas. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos tesimo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Tačiau kolegija kartu pažymi, kad pirmosios instancijos sprendime ne visiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Įsakymo priėmimo metu galiojusi redakcija (2010-03-10 nutarimas Nr. 235) reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šį netikslumą teisėjų kolegija ištaiso patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011-10-12 nutarimo Nr. 1194 redakcija).
Kaip jau buvo paminėta aukščiau, nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011-10-12 nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (patvirtintų atsakovo 2012-02-29 įsakymu Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011-10-12 nutarimo Nr.1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti Įsakymą, neturi sudaryti atsakovui kliūčių sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakciją. Kuriuo iš Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme ne visiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Įsakymą nurodant šiame Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.
Pasisakydama dėl atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais nusprendė atsisakyti priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B-5/2012). Iš šių Konstitucinio Teismo sprendimų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai buvo grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais, kokie atsakovo pateikti šioje administracinėje byloje, tačiau Konstitucinis Teismas prašymus atmetė kaip fiktyvius. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl, atsižvelgdama ir į pirmiau minėtus Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarimus, teisėjų kolegija netenkina atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, jo teigimu, į bylą turėjo būti įtraukti ir daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkai. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip minėta, šios bylos dalykas – administracijos direktoriaus pareiga nustatyti konkretų administravimo mokestį. Taigi sprendžiamas būtent atsakovo pareigos, o ne kitų asmenų teisių ar pareigų klausimas. Teismo sprendimas savaime jokių teisių ar pareigų atsakovo nurodytiems asmenims nesukuria, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti šio sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2010 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. 30-1513 „Dėl administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 11 d. įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.
Nutartis neskundžiama.