Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad nuo 2016 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. vasario 22 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Kameros nuolat buvo perpildytos, trūko oro, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, kamerose nuolat buvo drėgna ir šalta, tamsu, veisėsi pelėsis ir tarakonai. Kamerose nebuvo spintelių, stalų, nebuvo galimybės pavalgyti. Neišduodamas tualetinis popierius, skutimosi peiliukai, dantų pasta. Išduodami čiužiniai ir antklodės buvo prastos būklės, yra nedezinfekuojamos. Naudotis dušu galėjo tik vieną kartą per savaitę. Pasivaikščioti kiemelyje galėjo tik vieną valandą. Maistas buvo nekokybiškas ir nekaloringas. Pastato konstrukcijose buvo asbesto, kas kenkė jo sveikatai. Serga žvyneline ir jam nebuvo duota tinkamų vaistų bei aliejaus tepti odą. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė kančias ir pažeminimą.

Lukiškių TI-K, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundais nesutinka ir prašo juos atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 7–18, 73–86).

Nurodo, kad vadovaujasi 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 2010), nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusia Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 2015) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatytas 3,6 kv. m minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, todėl stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Paaiškina, kad nuolat atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, iki 2013 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir toks jo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visose kamerose yra tiekiamas šaltas vanduo, o karšto vandens tiekimas į kameras teisės aktais nėra numatytas. Kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Lukiškių TI-K režimo teritorijoje yra įrengta sanitarinė švarykla ir dezinfekcijos kamera. Be to, kalintiesiems vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip laisvėje esantiems asmenims. Pasivaikščioti vedami kalintieji vienai valandai per dieną. Teigia, kad asbesto gyvenamųjų korpusų statinių konstrukcijose nėra. Mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Už dokumentų kopijų parengimo prašo priteisti 2,46 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyręs Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

EŽTT savo naujausioje teisminėje praktikoje pripažino, kad, vertinant kalinimo sąlygas, ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. Šio teismo praktikoje suformuoti principai ir standartai, taikomi vertinant kalėjimo perpildymą, yra susiję su šiais aspektais: būtino minimalaus ploto klausimas pagal Konvencijos 3 straipsnį; ar tai, kad asmeniui tenkanti erdvė neatitinka minimalaus ploto reikalavimo, sukuria prezumpciją ar savaime reiškia, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis; ir kokie veiksniai, jei tokių yra, galėtų kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą (EŽTT didžiosios kolegijos 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13).

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų (b. l. 7–8, 73) matyti, kad, apskaičiavus visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. gruodžio 11 d. 2017 m. vasario 21 d.) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, siekė nuo 3,815 kv. m iki 7,86 kv. m, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo keliami skundo reikalavimai dėl perpildytų kamerų ir ploto trūkumo jose yra neįrodyti. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra nepagrįstos.

Pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad esant perpildytoms kameroms nebuvo galimybės visiems kameroje esantiems asmenims valgyti vienu metu, nes kamerose buvo įrengtas tik vienas stalas ir dvi kėdės. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad visi kameroje esantys asmenys gali valgyti vienu metu pasinaudojant galimybe sėdėti ant gultų. Kaip nurodyta atsakovo atsiliepime, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Todėl nesutiktina su pareiškėju, kad kamerose trūko baldų (spintelių, stalų).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose netinkamai buvo įrengtas sanitarinis mazgas.

Higienos normos 2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra nustatęs pažeidimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos arba įrengimo bei, vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, pripažintina, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių. Kita vertus, pagal EŽTT praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K trumpą laiką (nuo 2016 m. gruodžio 11 d. 2017 m. vasario 21 d.), šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo nepažeistos.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose buvo drėgna, šalta, ant sienų buvo pelėsis, veisėsi tarakonai.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 2010) 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 2015) 17 punktą, kameros vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų Higienos normų reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi.

Įvertinus patikrinimo aktus (b. l. 31, 36, 103–104, 109–110, 115–116, 121–122, 127–128), matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant konkrečioje kameroje Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atlikti, jokių kitų objektyvių įrodymų, kad konkreti kamera tuo metu neatitiko teisės aktų keliamų higienos normų reikalavimų teismui nėra pateikta. Iš teismui pateiktos sutarties matyti, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 37–40, 42–45, 133–136). Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.

Pasak pareiškėjo, išduodami čiužiniai ir pagalvės buvo prastos būklės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kalinimo įstaiga privalo aprūpinti apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis, tačiau teisės aktas nenumato, kad turi būti išduodamas naujas čiužinys (arba nauja patalynė). Pagal Higienos normos 2015 42 punktą draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Įrodymų, kad pareiškėjui buvo išduotas netinkamas naudojimui čiužinys ir pagalvė, byloje nėra. Pareiškėjui dėl šio pažeidimo nesiskundus (b. l. 89), šiuo metu atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl pareiškėjo teiginys dėl aprūpinimo netinkamu čiužiniu ir pagalve laikytinas neįrodytu.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Lukiškių TI-K nesilaiko nei vieno higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimo, t. y. neišduodami nei tualetinis popierius, nei dantų šepetėliai ir dantų pasta, nei muilas.

Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Minėtame teisės akte nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsakovas atsiliepimuose į skundą paaiškino, kad vyrams tualetinis popierius ir muilas išduodamas 2 kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai išduodami kas mėnesį. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl minėtų higienos priemonių išdavimo, o netikėti Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytais faktais, kad visos priemonės išduodamas laikantis teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo, todėl kritiškai vertinamas skundo teiginys, kad minėtos higienos priemonės neišduodamos.

Pareiškėjas taip pat neturtinę žalą kildino iš netinkamo Lukiškių TI-K maisto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2 298 kcal. Atsiliepime nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami, vadovaujantis minėtu nutarimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesikreipė, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę.

Lukiškių TI-K teigia, kad įstaigoje yra įrengta sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera. Teismui nėra pagrindo abejoti pateikta atsakovo informacija. Higienos normos 2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos taip pat įtvirtintos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Tai reiškia, kad aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų statinių, kuriuose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji, konstrukcijose asbesto nėra. HN 76:2010 6 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 17 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės akto nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, todėl atmestini.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K netinkamai tikrinama atvykstančiųjų sveikata, jam nebuvo išduoti vaistai nuo žvynelinės.

Nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu ir nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pareiškėjo teiginiai dėl tikrinamos sveikatos yra abstraktūs ir neparemti detalizuotais, nuosekliais paaiškinimais, todėl laikytini neįrodytais ir nepagrįstais. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovės į bylą pateiktų įrodymų. Pasak atsakovo, patikrinus Vaistų, vitaminų ir kitų medicininės paskirties reikmenų perduodamų įstaigoje laikomiems asmenims registracijos žurnalą, prašymų ar nurodymų perduoti pareiškėjui vaistus, vitaminus ar kitus medicininės paskirties reikmenis registruota nebuvo.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, nenustatyta Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo kalinimo metu ginčo laikotarpiu. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, taip pat neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatuotina, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Be kita ko, pažymėtina, jog LVAT laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo D. G. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.