Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, kolegijos teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Daivai Kaminskaitei, dalyvaujant išteisintojo S. P. gynėjui Piotrui Orlovui, privačiai kaltintojai – nukentėjusiajai E. L., jos atstovui advokatui Zenonui J. J., prokurorei Rimai Žaltauskaitei viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nukentėjusiosios E. L. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 9 d. išteisinamojo nuosprendžio, kuriuo S. P. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nukentėjusioji E. L. privataus kaltinimo tvarka apkaltino S. P. tuo, kad jis 2005 m. balandžio 22 d. po 23 val., prie Muitinės g. esančio žvyro karjero, Jurbarko mieste, tyčia sudavė jai kumščiu į kairę galvos pusę prie akies, nuo šio smūgio nukentėjusioji dešiniu šonu krito ant žemės, susimušdama galvos dešinį smilkinį, dešinę alkūnę, dešinės kojos kelį, jai buvo padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokų vidiniame kampe – nosyje, dešiniajame klubo sąnaryje, odos nubrozdinimai dešinės alkūnės sąnaryje, kaktos dešinėje pusėje, dešiniame kelio sąnaryje, galvos smegenų sutrenkimas, dėl kurio padarymo buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes E. L. sveikata buvo sutrikdyta mažiau, kaip dešimčiai dienų. Privati kaltintoja prašė teismo pripažinti S. P. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir priteisti iš kaltinamojo neturtinės žalos atlyginimą (T.I, 2-3 b.l.).

Atsikirtimuose į nukentėjusiosios E. L. apeliacinį skundą, išteisintasis S. P. prašo apeliacinį skundą atmesti. Išteisintasis atsikirtimuose nurodo, kad teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį visapusiškai ir pilnai ištyręs visus byloje esnačius įrodymus, t.y. ne vien tik liudytojų parodymus, bet ir visas faktines aplinkybes, rėmėsi eksperto išvada ir teisme eksperto duotais paaiškinimais. Nukentėjusiosios E. L. apeliacinis skundas nekonkretus, skundo motyvai padriki ir nelogiški. Pirmosios instancijos teismas įvertino specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai jau anksčiau buvo kilę sutrikimų, turėjusių identiškus požymius, kuriais nukentėjusioji skundėsi po neva tai kaltinamojo suduoto smūgio, kad nukentėjusioji galėjo griūti ir be pašalinės jėgos poveikio. Tokio paties turinio parodymus specialistas davė ir teismo posėdyje. Taip pat teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusioji, būdama policijos pareigūnė - policijos tyrėja, po įvykio elgėsi neapdairiai, nepasiliko įvykio vietoje, mobiliuoju telefonu apie įvykį nepranešė Jurbarko rajono policijos budinčiai daliai, nekvietė į įvykio vietą pagalbos ar artimųjų, pati paliko įvykio vietą. Be to, nukentėjusioji, atvykusi į Jurbarko rajono policijos budinčiąją dalį ir pranešdama apie įvykį, nutylėjo, kad prieš įvykį buvo vartojusi alkoholį (T.II, 70-71 b.l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji bei jos atstovas, prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjas prašė skundą atmesti.

Patikrinęs nukentėjusiosios E. L. apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Esminių BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. P. veika, neturi visų būtinų nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.

Įvertinusi BK specialiosios dalies 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytus šios nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius ir atsižvelgdama į BK bendrojoje dalyje įtvirtintą taisyklę, kad nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia, jeigu BK specialiojoje dalyje nėra numatyta, jog asmuo baudžiamas už dėl neatsargumo padarytą nusikalstamą veiką (BK 16 str. 4 d.), teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo pripažįstamas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kai jis tyčia, tai yra suvokdamas savo veikos pavojingą pobūdį ir numatydamas baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių kilimo galimybę bei jų norėdamas arba nors ir nenorėdamas, bet sąmoningai leisdamas jiems kilti, muša ar kitaip smurtauja prieš žmogų ir sukelia pastarajam fizinį skausmą arba nežymiai jį sužaloja ar trumpam susargdina.

Kolegija sutinka, kad byloje įrodyta, jog išteisintasis sudavė nukentėjusiajai ranka į veidą. Tai patvirtina nukentėjusiosios skundas (T.I, 2-3 b.l.) ir jos paaiškinimai teisme (T.I, 101 b.l.), liudytojų, kurios tiesiogiai nematė įvykio, t.y. smūgio sudavimo momento, parodymai (T.I, 104 b.l), specialisto išvada (T.I, 5-6 b.l.) ir jo paaiškinimai teismo posėdyje(T.I, 166-167 b.l).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Tai reiškia, kad norint įrodyti kaltinamojo tyčia būtina nustatyti, jog jis suvokė daromos veikos pavojingumo pobūdį ir numatė baudžiamajame įstatyme numatytų veikos padarinių kilimo galimybę (intelektinis tyčios momentas), be to, būtina nustatyti, kad kaltinamasis padarinių nori arba nors nenori, bet sąmoningai leidžia jiems kilti (valinis tyčios momentas). Taigi, veikdamas tyčia kaltinamasis, visų pirma, turi suvokti, kad jo daroma veika yra labai socialiai žalinga, iš esmės nusikalstama. Vadinasi, kaltinamojo veiksmuose konstatuojant tyčinę kaltę, būtina nustatyti ne tik atitinkamą objektyvių daromos veikos požymių suvokimą, bet ir daromos veikos socialinės reikšmės suvokimą. Šioje konkrečioje byloje, sprendžiant ar kaltinamasis S. P., suduodamas ranka nukentėjusiajai E. L. į veidą, suvokė savo veikos pavojingumą, būtina išsiaiškinti ne tik ar jis suvokė savo daromos veikos objektyviuosius požymius (sudavimą ranka nukentėjusiajai į veidą), o tai ar jis šią savo veiką suvokė kaip socialiai žalingą, pavojingą. Kaip matyti iš pačios nukentėjusios skundo ir parodymų teisme, ji, o ne kaltinamasis, buvo incidento iniciatorė. Nukentėjusioji, formuluodama kaltinimus skunde, o vėliau ir teisinio nagrinėjimo metu nurodė, kad manydama, jog Tauragės policijos pareigūnus, 2005 m. balandžio 22 d. apie 23⁰⁰ val. sustabdžiusius K. M. vairuojamą automobilį, kuriuo nukentėjusioji ir kiti asmenys, šventę bendradarbių gimtadienius, važiavo į aikštelę prie Jurbarko karjero, iškvietė kaltinamojo sutuoktinė J. P., pradėjo pastarajai, atvykusiai į įvykio vietą sutuoktinio vairuojamu automobiliu, priekaištauti. Savo priekaištus S. P. sutuoktinei nukentėjusioji motyvavo tuo, jog ji ir kaltinamojo žmona seniai nesutaria, konfliktuoja, todėl pastaroji tikėdamasi, kad išgėrusi alkoholinių gėrimų automobilį vairuos nukentėjusioji, ir iškvietė policijos pareigūnus. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad tokie nukentėjusiosios įsitikinimai būtų pagrįsti. Be to, kad nukentėjusioji išprovokavo incidentą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ji ne tik reiškė nieko nepagrįstus priekaištus kaltinamojo sutuoktinei, bet kaip pati nurodė skunde ir pateikdama paaiškinimus teisme, būtent ji ėjo prie kaltinamojo žmonos ir jų automobilio. Nustatytos įvykio faktinės aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad pati nukentėjusioji savo elgesiu provokavo konfliktą. Kartu, kolegija pažymi, kad nei nukentėjusioji, nei kaltinamojo sutuoktinė neneigia, kad prieš incidentą, švęsdamos bendradarbių gimtadienius, vartojo alkoholį, o jų santykiai jau seniai yra konfliktiški. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis įvykio metu būtų neblaivus. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad kaltinamasis, būdamas blaivus ir girdėdamas neblaivios nukentėjusiosios, kuri ėjo link jo sutuoktinės, reikšdama nieko nepagrįstus priekaištus ir sąmoningai provokuodama konfliktą, turėjo reaguoti ir užkirsti kelią galinčiam kilti konfliktui tarp dviejų neblaivių ir seniai konfliktuojančių moterų. Todėl kolegija sprendžia, kad kaltinamasis, siekdamas pašalinti galimybę nukentėjusiajai priartėti prie kitos moters ir mėgindamas užkirsti kelią konfliktui nevalingai, nesiekdamas sužaloti galimai ir ranka kliudė nukentėjusiąją, ko pasėkoje pastaroji būdami neblaivi krito ir patyrė sužalojimus. Kaltinamasis suvokė šį savo veiksmą ne kaip pavojingą veiką, kuria kėsinamasi į nukentėjusios sveikatą, o kaip socialiai vertingą poelgį, kuriuo užkirstas kelias nukentėjusiajai išprovokuoti konfliktą tarp savęs ir kaltinamojo žmonos. Kad kaltinamojo tyčia buvo nukreipta ne į žalos nukentėjusios sveikatai padarymą, patvirtina ir ta aplinkybė, kad po nukentėjusiosios kritimo daugiau fizinės žalos jos atžvilgiu S. P. nenaudojo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog kaltinamojo veikoje, suduodant nukentėjusiajai į veidą, nėra vieno iš būtinų nusikaltimo sudėties požymių - kaltės, o tiksliau intelektualiojo tyčios momento, t.y. kaltininkas suvokė, kad užkerta kelią nukentėjusiajai išprovokuoti konfliktą, o ne kėsinasi į jos sveikatą.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų darytina išvada, kad naikinti išteisinamojo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios E. L. apeliacinį skundą atmesti.