Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės ir nukentėjusiojo J. Š. apeliacinius skundus dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas 30 parų areštu, pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. nuteistas laisvės atėmimu 1 m. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. M. paskirta laisvės atėmimo 1 metams bausmė. Taikytas BK 92 str. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metus, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę dvylikai mėnesių-tęsti mokslą.

Iš M. M. priteista Klaipėdos teritorinės ligonių kasos naudai 380,92 Lt žalos atlyginimo, o jam neturint lėšų – subsidiariai iš jo įstatyminės atstovės I. B.. Iš M. M. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 1615,28 Lt žalos atlyginimo, o jam neturint lėšų – subsidiariai iš jo įstatyminės atstovės I. B.. Nukentėjusiojo J. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. M. priteista 2450 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o jam neturint lėšų – subsidiariai iš jo įstatyminės atstovės I. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką bei nesunkiai sužalojo žmogų, vykdantį savo pilietinę pareigą, o būtent:

M. M. 2013 m. rugpjūčio 5 d., laikotarpiu nuo 23:00 iki 23.15 val., (duomenys neskelbtini) S. D. pakursčius apspardyti (duomenys neskelbtini) stovėjusį automobilį VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priėjęs prie šio automobilio kartu su S. D., ėmė minėtą automobilį niokoti – suduodamas rankomis nuskėlė šoninio keleivio pusės veidrodžio plastmasinio rėmo kraštą, kai tuo pat metu S. D. spardė automobilio šoninį vairuotojo pusės veidrodį. Dėl automobilio šoninio keleivio pusės veidrodžio sugadinimo J. Š. padaryta 150 Lt turtinė žala. Kai J. Š., siekdamas nutraukti įžūlius veiksmus ir sulaikyti jo automobilį niokojusius asmenis sugriebė už juosmens sėdantį ant dviračio ir bandantį pasprukti M. M., M. M., aktyviais veiksmais ėmė priešintis sulaikymui – ne mažiau kaip devynis kartus smogė kumščiu J. Š. į rankas ir viršutinę kūno dalį, tame tarpe ir kairįjį šoną, pargriovė J. Š., kartu išgriaudamas medinę (duomenys neskelbtini) gatvės namo Nr. 17 tvorą, ir tyčia sužalojo nukentėjusįjį J. Š., vykdantį savo pilietinę pareigą – sulaikantį jo automobilį nuniokojusius asmenis. Dėl M. M. smūgių kumščiais ir pargriovimo ant tvoros J. Š. padaryti sužalojimai, tame tarpe ir atitinkantys nesunkų sveikatos sutrikdymą - galvos sumušimas su minkštųjų audinių patinimu, poodinėmis kraujosruvomis pakaušio – viršugalvio riboje, pakaušio dešinėje, poodine kraujosruva kaktos vidurinėje dalyje, poodine kraujosruva, odos nubrozdinimais dešinės ausies kaušelio viršutinėje dalyje, odos nubrozdinimu dešiniame skruoste, poodine kraujosruva nosies nugarėlėje, kliniškai nustatytu galvos smegenų sukrėtimu, odos nubrozdinimai sprando dešinėje, sprando vidurinėje dalyje, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimas su IX šonkaulio lūžimu, poodinė kraujosruva dešinio žasto priekiniame paviršiuje, paviršiniai odos nubrozdinimai dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, kairio žasto išoriniame bei užpakaliniame paviršiuje, kairėje alkūninėje duobėje, kairės alkūnės išoriniame paviršiuje, kairiame dilbyje, kairio riešo srityje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, abiejų delnų srityje, dešinės plaštakos V piršto pamatinėje srityje, kairio kelio, dešinės girnelės, dešinės blauzdos vidiniame paviršiuje, kairės blauzdos vidiniame paviršiuje, dešinės išorinės kulkšnies projekcijoje, dešinės pėdos skliauto išoriniame paviršiuje, kairės vidinės kulkšnies projekcijoje. Dėl šių sužalojimų J. Š. sirgo ilgiau kaip 10 dienų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Liudytoja L. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išėjusi į lauką ir eidama link 17 namo, išgirdo garsus ir pamatė, kad jos vyras J. Š. sulaikė kažkokį asmenį. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. Š. iš pradžių teigė, kad išbėgusi į lauką pamatė du žmones su mažais dviratukais, kuriuos jos vyras vijosi. Vėliau teisiamojo posėdžio metu L. Š. parodė, kad su A. Z. privažiavo, pamatė išverstą tvorą ir mažą dviratuką. Išlipusi iš automobilio, išgirdo vyro pagalbos šauksmą. Apklausta apygardos teisme liudytoja nurodė, kad kartu su A. Z. automobiliu važinėjo po (duomenys neskelbtini) g., ieškodami J. Š.. Vėliau pamatė mažą dviratuką šalia tvoros ir ji pradėjo šaukti vyrą vardu. Ji su A. Z. pamatė J. Š., kuris buvo labai sumuštas. Liudytojas A. Z. apygardos teisme patvirtino liudytojos L. Š. parodymus, kad jie važinėjo gatvėmis ieškodami J. Š.. Privažiavus prie Š. namų, L. Š. išlipo ir nubėgo. Jis sekė pagal balsus ir pamatė J. Š.. Nors liudytoja L. Š. ikiteisminio tyrimo metu apie važinėjimą automobiliu nieko neminėjo, tačiau tai negalima vertinti, kaip parodymų keitimo, nes liudytoja šios aplinkybės galėjo nepaminėti kaip neturinčios esminės reikšmės įvykio aplinkybių nustatymui. Liudytojas A. Z. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas, todėl ir jai nebuvo užduoti klausimai apie A. Z..

Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus M. M. atliko (duomenys neskelbtini). Tai patvirtino nukentėjusysis, liudytojai ir pats nuteistasis. Nusikalstamos veikos padarymo vietą patvirtina apžiūros protokolas (1 t., b. l. 3) ir prie jo esančios fotolentelės (1 t., b. l. 4-5). Nusikaltimo padarymo vietos priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad M. M. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje.

Tai, kad M. M. pabeldė į langą, rodo jo siekį ne šiaip sugadinti turtą, bet atkreipti kitų žmonių dėmesį į jo veiksmus, t. y. automobilio apgadinimą. Jis suprato, kad pabeldęs į langą tokio dėmesio sulauks. Kadangi svetimo turto sugadinimas buvo demonstratyvus bei bauginantis, M. M. siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, akivaizdžiai rodė nepagarbą žmogui ir visuomenei apskritai, suprato savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius bei jų siekė. Bet M. M. padaryti veiksmai – automobilio gadinimas – neatitinka teisinės įžūlaus elgesio sampratos. Pagal teismų formuojamą praktiką veiksmai, pasireiškę svetimo turto niokojimu, vertinami kaip vandališki (o ne įžūlūs) (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-378/2009, 2K-65/2010, 2K-37/2012), tokio pobūdžio veiksmai M. M. buvo inkriminuoti ikiteisminio tyrimo metu ir nurodyti kaltinamajame akte. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turėjo būti nurodyta, kad M. M. viešoje vietoje vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Konstatuotina, kad M. M. vandališki veiksmai vertintini kaip pavojingi viešajai tvarkai ir rimčiai.

Įvertinus tai, kad patys M. M. atlikti nusikalstami veiksmai nurodyti teisingai, bet neatitinka nusistovėjusios teismų praktikos tik jų teisinis vertinimas, tokie M. M. veiksmai turėtų būti įvardijami, kaip vandališki. Kadangi tai veikos kvalifikavimui reikšmes neturi, nuosprendžio esmes nekeičia, todėl tuo pagrindu pirmosios instancijos nuosprendis nekeistinas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. M. veiksmai turi būti vertintini kaip turto sugadinimas. BK 187 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos motyvai gali būti įvairūs: kerštas, pyktis, pavydas, noras nuslėpti anksčiau padarytą nusikaltimą, tačiau jei kaltininkas įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, jo veiksmus visiškai apima BK 284 str. 1 d. sudėtis. Teisėjų kolegijos nuomone, M. M. įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir nesunkiai sužalojo žmogų, vykdantį pilietinę pareigą. Taip veikdamas, M. M. suvokė, kad savo veiksmais sugadina svetimą turtą, pažeidžia visuomenėje priimtas elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad jo veiksmais bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir tokių padarinių norėjo. M. M. veiksmai buvo padaryti be jokios aiškios priežasties, viešoje vietoje, vandališkais veiksmais, todėl tokia veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

M. M. teigia, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis – susidariusioje situacijoje jis turėjo teisę į būtinąją gintį ir šią teisę įgyvendino. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Šiuo atveju paties M. M. veiksmai buvo nusikalstami, kėlė pavojų nukentėjusiojo turtui ir sveikatai, todėl nuteistajam nebuvo nuo ko gintis. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad M. M., mėgindamas ištrūkti nuo sulaikymo, aktyviai priešinosi, J. Š. sudavė ne mažiau kaip devynis kartus kumščiu į rankas ir viršutinę kūno dalį, kairįjį šoną. Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad J. Š. ir M. M. buvo padaryti sužalojimai (1 t., b. l. 25-26, 2 t., b. l. 33). Tai leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis siekė sulaikyti nusikalstamą veiką vykdantį asmenį, tačiau nėra duomenų, jog nukentėjusysis prieš M. M. būtų atlikęs kokius nors jo gyvybei, sveikatai ar nuosavybei pavojingus veiksmus, todėl nuteistajam nebuvo pagrindo manyti, kad jam ar jo nuosavybei iškilo realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio reikia gintis. Be to pats nuteistasis M. M. parodė, kad jam nustojus priešintis, J. Š. jį laikė, užsukęs ranką už nugaros, ir nieko nedarė (2 t., b. l. 169). Nors M. M. teigia, kad J. Š. jį pradėjo smaugti, todėl jis trenkė J. Š. ranka, tačiau iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nors M. M. buvo padaryti įvairūs sužalojimai, tačiau nenustatyti kaklo sužalojimai (2 t., b. l. 33). Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog jis turėjo gintis nuo smaugimo yra nepagrįstas.

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą veika kvalifikuojama tada, kai nustatoma, kad nukentėjusysis buvo nesunkiai sužalotas dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. Teismų praktikoje piliečio pareigos vykdymas suprantamas kaip tam tikrų visuomenei naudingų veiksmų atlikimas. Tai gali būti nusikaltėlio sulaikymas, pranešimas apie nusikaltimą, veiksmai, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimui.

Nukentėjusysis J. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad lauke pamatęs du vaikinus, kurie laužė jo automobilio veidrodėlius, pašvietė žibintuvėliu. Vaikinai pradėjo bėgti, o jis juos vytis. Vieną iš jų, nespėjusį užlipti ant dviračio, pasivijo ir rankomis bandė sulaikyti. M. M. muistėsi, bet jis vaikino nepaleido. Jie nugriuvo ant tvoros. Jam M. M. rankomis trenkė į galvą, nugarą, šonkaulius (2 t., b. l. 168-169). Liudytojai D. D. ir D. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. pagal budėtojo nurodymą nuvyko į įvykio vietą, kur buvo sulaikytas jaunuolis, apagadinęs automobilį (2 t., b. l. 164-165). Liudytojas S. D. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad J. Š. juos vijosi ir sulaikė M. M. (2 t., b. l. 165-166). Nuteistasis M. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuskėlė automobilio veidrodėlio apdailą. Pamatęs ateinantį žmogų, bėgo prie dviračių. Vyras jį pagavo ir tempė prie tvoros, jis susvyravo ir abu nugriuvo ant tvoros. Jiems nugriuvus, J. Š. jį prispaudė prie žemės ir pradėjo smaugti, tada jis ranka trenkė J. Š. į šoną. J. Š. atleido ranką ir pradėjo kąsti jam į ranką. Tada jis ranka trenkė J. Š. į sprandą. Po šių smūgių J. Š. nebekando ir jis nesipriešino (2 t., b. l. 169-170). Kaip matyti, nukentėjusysis J. Š., išėjęs į lauką, pamatė vaikinus, kurie laužė jo automobilio veidrodėlius. J. Š. siekdamas nutraukti jų veiksmus ir norėdamas sulaikyti vaikinus, kurie gadino jo automobilį, sugriebė bandantį pasprukti M. M.. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus (1 t., b. l. 3-5). Įvertinus tai, darytina išvada, jog J. Š. vykdė savo pilietinę pareigą ir jo veiksmai sulaikant M. M. buvo teisėti.

Apeliantas teigia, kad J. Š. sveikatos sutrikdymus sukėlė paties nukentėjusiojo neatsargumas. Nustatyta, kad M. M. sulaikymo metu aktyviai priešinosi, J. Š. apglėbus M. M. rankomis, jie susistumdė ir nugriuvo ant medinės tvoros. M. M. teigė, kad trenkė J. Š. į šoną, nes nukentėjusysis jį smaugė, kando jam į ranką. Nukentėjusysis J. Š. teigė, jog jiems nugriuvus, M. M. jam rankomis trenkė į galvą, nugarą ir šonkaulius. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam J. Š. dėl šonkaulio lūžimo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kitais sužalojimais padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 25-26). Teisiamojo posėdžio metu medicinos ekspertas R. P. P. parodė, kad nukentėjusiajam šonkauliai galėjo lūžti spiriant arba griūnant. Gulimoje padėtyje suduoti smūgiai negalėjo nukentėjusiajam sulaužyti šonkaulių. Jeigu gulint M. M. būtų buvęs viršuje, vis tiek suduodant smūgius nebūtų galima sulaužyti šonkaulius (2 t., b. l. 170). M. M. aktyviai priešinosi, ne mažiau kaip devynis kartus smogė kumščiu J. Š. ir tik į pagalbą atėjus L. Š. ir A. Z., nuteistasis nebesipriešino J. Š.. Teisėjų kolegijos nuomone, tik M. M. aktyvūs ir tyčiniai veiksmai padarė nukentėjusiajam J. Š. sužalojimus. Jei M. M. nebūtų taip aktyviai vengęs sulaikymo, tai J. Š. nebūtų padaryti visi specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai, todėl negalima teigti, kad J. Š. buvo neatsargus.

Nors nukentėjusysis J. Š., liudytojai L. Š. ir A. Z. tvirtina, kad įvykio vietoje buvo ne S. D., o kitas asmuo, kurio pavardę minėjo sulaikytas M. M., tačiau tuos parodymus paneigė pats S. D., taip pat ir M. M. prisipažino, kad buvo kartu su S. D.. Kiti asmenys nebuvo sulaikyti. Todėl nukentėjusysis ir liudytojai galėjo klysti, dėl kito asmens dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad M. M. S. D. pakursčius apspardyti (duomenys neskelbtini) stovėjusį automobilį „VW Golf“, priėjęs prie šio automobilio kartu su S. D., ėmė minėtą automobilį niokoti – suduodamas rankomis nuskėlė šoninio keleivio pusės veidrodžio plastmasinio rėmo kraštą, kai tuo pat metu S. D. spardė automobilio šoninį vairuotojo pusės veidrodį. Tačiau S. D. nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, todėl aprašant nusikalstamą veiką jo pavardė negali būti minima. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje turėjo būti nurodyta, kad tai buvo asmuo, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Apeliacinio skundo argumentai dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo yra nepagrįsti. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, o kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, neigiamai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. M. M. savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios aplinkybės nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Susipažinus su bylos medžiaga, nustatyta, jog M. M. neatlygino nukentėjusiajam padarytos žalos. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis M. M. teigė, kad J. Š. nusiuntė 150 Lt (2 t., b. l. 170), bet nukentėjusysis atsisakė paimti pinigus. Nukentėjusysis J. Š. teigia, kad tik teismui priteisus turtinę žalą, paims pinigus (2 t., b. l. 169). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė iš nuteistojo M. M. nukentėjusiajam J. Š. 450 Lt turtinės žalos, 2000 Lt neturtinės žalos. Tačiau byloje nėra duomenų, kad po skundžiamojo nuosprendžio priėmimo nuteistasis M. M. atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Nukentėjusysis J. Š. pateikė civilinį ieškinį, kuriame prašė iš M. M. priteisti 1000 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos (2 t., b. l. 132-134). Pirmosios instancijos teismas J. Š. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš M. M. 2450 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o jam neturint lėšų – subsidiariai iš jo įstatyminės atstovės I. B.. Apeliaciniame skunde prašoma visiškai tenkinti pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nukentėjusysis nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, mano, kad teismas neįvertino visų neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų, neįvertino, jog M. M. tyčiniais smurtiniais veiksmais sužalojo vieną iš labiausiai teisės ginamų vertybių – sveikatą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Todėl, nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam J. Š. buvo padaryta įvairių sužalojimų. Dėl šonkaulio lūžimo J. Š. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kiti sužalojimai sudaro nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 25-26). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog dėl sužalojimų nukentėjusysis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, bet buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pagrįstai įvertino nuteistojo M. M. turtinę padėtį. Teismų praktikoje pripažįstama, jog svarbu užtikrinti, kad žalą padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kaip įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 str. 2 d. įpareigoja teismus įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuteistasis M. M. yra moksleivis, išlaikomas tėvų, gauna mokinio stipendiją, kito uždarbio, pajamų, turto neturi.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, vadovavosi CK 6.250 str., 6.251 str. normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, tinkamai jas pritaikė ir savo sprendimą išsamiai bei tinkamai motyvavo. Teismas atsižvelgė į visus reikšmingus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui kriterijus, įvertino su tuo susijusias šios bylos aplinkybes. Todėl teismo nustatytas ir nukentėjusiojo J. Š. naudai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai pamatuotas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, kartu nenukrypo ir nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo analogiško pobūdžio bylose. Todėl didinti nukentėjusiajam šioje byloje priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris yra nustatytas neperžengiant analogiško pobūdžio bylose priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo sumų ribų, bei dėl to keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė jo prašymo dėl advokato pagalbos išlaidų priteisimo. Nurodo, kad už atstovavimą Kretingos rajono apylinkės teisme advokatui R. Skėriui sumokėjo 1500 Lt. Teismui buvo pateikta 2014 m. kovo 21 d. pinigų priėmimo kvito Nr. 754911 kopija, kurioje nurodyta, jog nukentėjusysis J. Š. advokatui R. Skėriui sumokėjo 1000 Lt (2 t., b. l. 137) ir 2014 m. balandžio 14 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 754918, kuris patvirtina, jog nukentėjusysis J. Š. advokatui R. Skėriui sumokėjo 500 Lt (2 t., b. l. 136). Pateiktuose pinigų priėmimo kvituose nėra nurodytas atstovavimo sutarties numeris, baudžiamosios bylos numeris. Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatas R. Skėrys dalyvavo 2014 m. balandžio 14 d. ir gegužės 27 d. teisiamajame posėdyje. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, kad Kretingos rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-13-474/2014, kurioje nukentėjusiajam J. Š. atstovavo advokatas R. Skėrys. Advokato orderis Nr. 243662 išrašytas 2014 m. balandžio 14 d. (2 t., b. l. 135), todėl neaišku kokioje byloje už atstovavimą nukentėjusysis J. Š. 2014 m. kovo 21 d. sumokėjo advokatui R. Skėriui 1000 Lt. Įvertinus tai, prašymas tenkintinas iš dalies ir priteistinos 500 Lt turėtos išlaidos iš M. M. J. Š., pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 1 d. 4 p.).

Apygardos teisme teismo posėdyje prašoma priteisti iš nuteistojo M. M. J. Š. advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliaciniame procese. Teismui pateikta 2014 m. liepos 3 d. pinigų priėmimo kvito Nr. 754941 kopija, kurioje nurodyta, jog nukentėjusysis J. Š. advokatui R. Skėriui sumokėjo 1000 Lt ir 2014 m. rugsėjo 18 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 780611, patvirtinantis, kad nukentėjusysis J. Š. advokatui R. Skėriui sumokėjo 1000 Lt. Pateiktuose pinigų priėmimo kvituose nėra nurodytas atstovavimo sutarties numeris, baudžiamosios bylos numeris. Advokato orderis Nr. 243689 išrašytas 2014 m. rugsėjo 18 d., todėl kyla abejonių ar šitoje byloje už atstovavimą nukentėjusysis J. Š. mokėjo advokatui 2014 m. liepos 3 d. Teismui pateiktas 2015 m. sausio 15 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 670122, kuris patvirtina, kad nukentėjusysis J. Š. advokatui R. Simonavičiui sumokėjo 200 Lt (3 t., b. l. 47), 2014 m. gruodžio 29 d. pinigų priėmimo kvito Nr. 670120 kopiją, kuri patvirtina, kad nukentėjusysis J. Š. advokatui R. Simonavičiui sumokėjo 200 Lt (3 t., b. l. 49).

Įvertinus tai, kad byla nėra didelės apimties, advokatas R. Skėrys dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose, advokatas R. Simonavičius dalyvavo tik viename teismo posėdyje, nukentėjusiojo atstovo advokato dalyvavimas apeliaciniame procese iš esmės apsiribojo baigiamosios kalbos pasakymu, nukentėjusiojo J. Š. skundas tenkintinas tik iš dalies, todėl turėtos advokato išlaidos nėra pakankamai pagrįstos, ir prašymas dėl advokato išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė jo prašymo dėl priteisimo 1500 Lt turėtų išlaidų už atstovavimą ikiteisminiame tyrime atstovui A. Z.. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 106 straipsnis numato, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, kaip matyti iš paminėtojo reglamentavimo, teisė į teisinių paslaugų apmokėjimą yra garantuojama tik advokatui. Šiuo konkrečiu atveju J. Š. ikiteisminiame tyrime atstovavo ne advokatas, tad nukentėjusiojo atstovas neturi teisės į paslaugų apmokėjimą. Todėl šis apelianto J. Š. skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį pakeisti:

Nukentėjusiajam J. Š. priteisti turėtas išlaidas už advokato paslaugas 144,81 Eur (500 Lt) iš nuteistojo M. M..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo M. M. priteisti 173,77 Eur (600 Lt) nukentėjusiajam J. Š. turėtas išlaidas už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.