- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-13
- Bylos Nr.
- I-8364-484/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Kauno
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Kauno tardymo izoliatoriui, Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. (toliau – pareiškėjas) teismui pateikė skundą, kuriame prašė: panaikinti Kauno tardymo izoliatoriaus 2016-05-18 sprendimą Nr.49-120, panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2016-06-30 sprendimą Nr.2S-3633 ir įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) iš naujo išnagrinėti jo 2016-05-18 skundą; priteisti solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, 10 000 eurų neturtinę žalą, patirtą dėl jo teisių pažeidimų ir diskriminacijos jo atžvilgiu ( b. l. 24).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Kauno tardymo izoliatoriui 2016-05-11 pateikė prašymą dėl leidimo leisti laikinai išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų tikslu dalyvauti sūnaus sutvirtinimo sakramento priėmimo apeigose Šiluvoje. Teigė, kad Kauno tardymo izoliatorius prašymą netinkamai užregistravo - jis nepasirašė gaunamų dokumentų registracijos žurnale, be to, prašymas nebuvo išnagrinėtas ir dėl jo nebuvo priimtas individualus administracinis aktas per parą, kaip tai numatyta Suėmimo vykdymo įstatyme ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, su teise per tris paras apskųsti jį Kalėjimų departamentui. Dėl šių neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų 2016-05-16 padavė skundą Kalėjimų departamentui, tačiau pastarasis skundą 2016-05-24 persiuntė nagrinėti Kauno tardymo izoliatoriui, t. y. tai pačiai institucijai, dėl kurios neteisėtų veiksmų buvo paduotas skundas. Kauno tardymo izoliatorius 2016-05-18 sprendimu Nr. 49-120 2016-05-11 prašymo netenkino. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs 2016-05-18 skundą, 2016-06-30 sprendimu Nr. 2S-3633 jį atmetė, konstatuodamas, kad Kauno tardymo izoliatorius nepažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 30 straipsnio l dalies ir Viešojo administravimo taisyklių 30 punkto.
Pareiškėjas akcentavo, kad Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalis suteikia asmeniui teisę atlikti religines apeigas ir ši laisvė negali būti apribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą,viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens teises ir laisves. Tvirtina, kad Kauno tardymo izoliatorius 2016-05-18 sprendimu atėmė teisę suimtam asmeniui atlikti religines apeigas formaliu suėmimo, kaip kardomosios priemonės skyrimo, pagrindu, šio sprendimo nemotyvuodamas ir neįvertinęs visuomenės saugumo garantijų, įtakos viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ir dorovei, o taip pat kitų asmenų pagrindinių teisių ir laisvių. Be to, sprendimas buvo priimtas po to, kai 2016-05-16 jis Kalėjimų departamentui pateikė skundą dėl Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų, susijusių su 2016-05-11 prašymo netinkamu registravimu ir tokio prašymo nagrinėjimo terminų nesilaikymu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad Kalėjimų departamentas 2016-05-24 persiųsdamas jo 2016-05-18 skundą Kauno tardymo izoliatoriui, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 14, 23 straipsnių nuostatas. Be to, priimdamas 2016-06-30 sprendimą Nr.2S-3633, Kalėjimų departamentas pažeidė skundo nagrinėjimo terminą ir eigos procedūrą, slėpė neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmus, formaliai pripažindamas skundą nepagrįstą, taip suvaržydamas jo teisę iki 2016-05-22 paduoti tinkamą kasacinį skundą civilinėje byloje Nr.2-l-714/2015.
Išvardintos aplinkybės, pasak pareiškėjo, patvirtina, kad Kauno tardymo izoliatorius ir Kalėjimų departamentas organizuotais neteisėtais veiksmais solidariai padarė jam žalą, pasireiškusią konstitucinių teisių suvaržymu ir pažeidimu, sukeldami nepatogumus, trukdymus gintis minėtoje civilinėje byloje ir dvasinius pergyvenimus šeimoje, kurios negalima atstatyti.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius, kartu atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 45-47). Paaiškino, kad pareiškėjas 2016-05-11 prašyme Kauno tardymo izoliatoriaus administracijai prašė suteikti teisę trumpam išvykti iš Kauno tardymo izoliatoriaus dalyvauti religinėse apeigose. Pažymėjo, kad pareiškėjo statusą jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje nustatė Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalis. Pagal to paties įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems gali būti leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios gyvybei, dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę turtinę žalą suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta antra sąlyga leidimui išduoti - ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis sutikimas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašyme išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų nurodyta priežastis neatitiko minėtų Suėmimo vykdymo įstatymo 30 straipsnyje nustatytų sąlygų, todėl leidimas jam nebuvo išduotas.
Kauno tardymo izoliatorius nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiu, kad prašymas dėl trumpalaikės išvykos už tardymo izoliatoriaus ribų privalėjo būti išnagrinėtas per 1 parą. Nurodė, kad nei Suėmimo vykdymo įstatyme ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse tokių nuostatų nėra. Paaiškino, kad aptariamas prašymas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 34 punktą turi būti išnagrinėjamas per dvidešimt darbo dienų nuo prašymo užregistravimo institucijoje. Pareiškėjui į jo prašymą atsakyta 2016-05-18, t. y. nepažeidus nurodyto termino.
Kadangi pareiškėjas savo skunde nenurodė, kokios konstitucinės jo teisės buvo suvaržytos bei koks yra ryšys tarp nesuteikto leidimo trumpam išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų dalyvauti religinės apeigose ir galimybės paduoti tinkamą kasacinį skundą civilinėje byloje, todėl Kauno tardymo izoliatorius šiais klausimais atsiliepime nepasisakė.
Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsakovas išreiškė poziciją, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl nėra vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Mano, kad pareiškėjo skundo tikslas ne neva patirtos neturtinės žalos kompensavimas, o siekimas užsidirbti pinigų.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas, kartu atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Kalėjimų departamente buvo gautas ir išnagrinėtas A. B. 2016-05-26 skundas dėl Kauno TI 2016-05-18 sprendimo Nr. 49-120. Kalėjimų departamentas 2016-06-30 pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir nustatė, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.
Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti minėto Kauno tardymo izoliatoriaus sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - SVĮ) 30 straipsnio 1 dalimi, suimtiesiems gali būti leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios gyvybei, dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę turtinę žalą suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Tuo tarpu pareiškėjo prašyme nurodyta priežastis, t. y. sūnaus sutvirtinimo priėmimo sakramentas, nepatenka į SVĮ nurodytų priežasčių sąrašą, kurių pagrindu gali būti leista išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų. Todėl leidimas išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų pareiškėjui nebuvo duotas. Kalėjimų departamento nuomone, Kauno tardymo izoliatoriaus sprendimas yra parengtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytų reikalavimų, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.
Taip pat nurodė, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Mano, kad šis atsakymas taip pat atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus.
Taip pat pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas yra institucija, išnagrinėjusi ginčą ikiteismine tvarka, šiuo atveju individualų aktą - Kauno TI administracijos raštą paliko nepakeistu, todėl atsakovu byloje turi būti tik individualų administracinį aktą priėmusi pataisos įstaiga, tai yra Kauno TI, o Kalėjimų departamentas – trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Paaiškino, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl atsisakymo suteikti suimtajam leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų teisėtumo ir pagrįstumo ir neturtinės žalos, kuri kildinama iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento veiksmų, anot pareiškėjo, sąlygojusių konstitucinės teisės į dalyvavimą religinėse apeigose ir galimybės paduoti kasacinį skundą civilinėje byloje suvaržymą, atlyginimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2016-05-11 Kauno tardymo izoliatoriui pateikė prašymą suteikti jam leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų, tikslu 2016-05-13–2016-05-16 vykti į savo sūnaus sutvirtinimo sakramento priėmimo iškilmes (b. l. 38).
Pareiškėjas 2016-05-16 pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuriame nurodė, kad Kauno tardymo izoliatorius neįregistravo pasirašytinai gaunamų skundų (prašymų) registravimo žurnale jo 2016-05-11 prašymo išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų ir nepriėmė individualaus administracinio akto per parą, kaip tai numatyta Suėmimo vykdymo įstatyme ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, su teise per tris paras apskųsti jį Kalėjimų departamentui. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė Kalėjimų departamentą įvertinti šiuos Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus (b. l. 25).
Kalėjimų departamentas 2016-05-24 raštu Nr. 2S-2911, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjo 2016-05-16 skundą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Kauno tardymo izoliatoriui (b. l. 3).
Kauno tardymo izoliatorius 2016-05-18 sprendimu Nr. 49-120 atmetė pareiškėjo 2016-05-11 prašymą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų (b. l. 39).
Pareiškėjas dėl Kauno tardymo izoliatoriaus 2016-05-18 sprendimo Nr. 49-120 panaikinimo 2016-05-26 padavė skundą Kalėjimų departamentui (b. l. 34-35).
Kalėjimų departamentas 2016-06-30 priėmė sprendimą Nr. 2S-3633, kuriuo netenkino 2016-05-18 ir 2016-05-30 gautų pareiškėjų skundų, konstatuodamas, kad Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai nagrinėjant ir priimant sprendimą dėl 2016-05-11 prašymo buvo teisėti ir pagrįsti (b. l. 2, 43).
Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų teisėtumo
Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus 2016-05-18 sprendimo Nr. 49-120 neteisėtumą grindžia tiek procesinių, tiek materialinių normų pažeidimais. Nurodė, kad Kauno tardymo izoliatorius neįregistravo jo 2016-05-11 prašymo išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų ir per vieną parą nepriėmė jokio individualaus administracinio akto, kaip tai numatyta Suėmimo vykdymo įstatyme ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, su teise per tris paras apskųsti jį Kalėjimų departamentui.
Pažymėtina, kad suimtųjų teisę į trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų reguliuoja SVĮ 30 straipsnyje. Minėto straipsnio l dalyje nurodyta, jog suimtiesiems gali būti leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų Lietuvos Respublikos teritorijoje ne ilgiau kaip penkioms paroms dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios gyvybei, dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę turtinę žalą suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Pagal SVĮ 30 straipsnio 2 dalį leidimą išvykti, gavęs suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą, duoda tardymo izoliatoriaus direktorius, atsižvelgdamas į suimtojo asmenybę ir jo elgesį buvimo tardymo izoliatoriuje laiku. Taigi, kaip matyti iš minėtų SVĮ nuostatų, išleisti suimtąjį į trumpalaikę išvyką yra tardymo izoliatoriaus direktorius teisė, bet ne pareiga.
Žemesnės instancijos teismas
Detali tvarka, kuria suimtiesiems leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų, nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (2015-08-20 įsakymo Nr. 1R-247 redakcija; toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 114–126 punktuose. Teismas atkreipia dėmesį, jog pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 115 punktą suimtajam gali būti leista išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų, jeigu pateikta: 1. pareiškimas apie suimtojo sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirtį ar medicininis mirties liudijimas arba jo kopija, taip pat mirties liudijimas arba jo kopija, jei mirusiojo asmens duomenys nėra tvarkomi Lietuvos Respublikos gyventojų registre; 2. valstybės ar savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos išvada (pažyma) dėl suimtojo sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio sunkios ligos, gresiančios ligonio gyvybei, patvirtinta šios įstaigos vadovo arba jį pavaduojančio asmens parašu ir valstybės ar savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos antspaudu; 3. savivaldybės kompetentingos institucijos išduotas dokumentas, patvirtinantis gaivalinės nelaimės, padariusios didelės materialinės žalos suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams, faktą.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 116 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, gavusi dokumentus, privalo nedelsdama apie tai pranešti suimtajam. Suimtojo rašytinį prašymą leisti išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų tardymo izoliatoriaus administracija turi išnagrinėti per vieną dieną. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis tų pačių taisyklių 117 punktu, tardymo izoliatoriaus direktorius, prieš priimdamas sprendimą leisti suimtajam išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų, privalo įvertinti suimtojo asmenybę ir šias aplinkybes: ar valstybės ar savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos išvadoje (pažymoje) dėl suimtojo sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio sunkios ligos yra pažymėta, kad ši liga yra sunki ir gresia ligonio gyvybei; ar sutuoktinis ar sugyventinis arba artimieji giminaičiai, kuriems gaivalinė nelaimė padarė didelės materialinės žalos, palaiko socialinius ryšius su suimtuoju; kaip suimtasis elgėsi per visą suėmimo taikymo ir bausmės atlikimo laiką; kokių nusikalstamų veikų padarymu įtariamas, kaltinamas arba už kokias nusikalstamas veikas nuteistas, ar buvo anksčiau teistas ir už kokias nusikalstamas veikas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 120 punkte nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus direktoriui atsisakius leisti suimtajam išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų, direktorius arba jo pavaduotojas per vieną dieną nuo dokumentų, nurodytų šių Taisyklių 115 punkte, pateikimo privalo asmeniškai ir pasirašytinai supažindinti suimtąjį su išvada dėl atsisakymo leisti suimtajam išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų. Suimtasis, nesutikdamas su išvada dėl atsisakymo leisti išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų, ne vėliau kaip per 3 dienas nuo susipažinimo su šia išvada dienos turi teisę ją apskųsti Kalėjimų departamento direktoriui, kuris suimtojo skundą išnagrinėja ir apie nagrinėjimo rezultatus jį informuoja ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo skundo gavimo dienos.
Kaip matyti iš SVĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų, tokios trumpalaikės išvykos yra tikslinės, o Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių analizė leidžia daryti išvadą, kad prašymo leisti išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų vienos dienos nagrinėjimo terminas taikytinas ir išvada dėl atsisakymo suteikti suimtajam trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų (Taisyklių 120 punktas) surašoma tik tuo atveju, kai suimtojo prašyme yra nurodytos aplinkybės atitinka SVĮ 130 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, tačiau tardymo izoliatoriaus administracija, atlikusi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 117 punkte nurodytų aplinkybių tyrimą, nustato, jog suimtojo išvykimas iš tardymo izoliatoriaus ribų gali grėsti visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai, kitų asmenų teisės ar laisvėms.
Šiuo gi atveju pareiškėjas trumpalaikės išvykos už tardymo izoliatoriaus ribų nurodė dalyvavimą religinėse apeigose (b. l. 38). Toks tikslas nėra numatytas SVĮ 130 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju vienos dienos prašymo nagrinėjimo terminas netaikytinas. Dokumento gavimo žyma ant pareiškėjo 2016-05-11 prašymo dėl leidimo išvykti už tardymo izoliatoriaus veiksmų patvirtina, kad jis Kauno tardymo izoliatoriuje gautas 2016-05-11, suteikiant reg. Nr. 48/1647 (b. l. 38). Pirmo aukšto suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų įstaigos vadovybei registro duomenys rodo, kad šis prašymas jame įregistruotas 2016-05-12, pareiškėjui pasirašius registre, t. y. kitą dieną po šio prašymo gavimo (b. l. 48-49). Kauno tardymo izoliatorius šią aplinkybę aiškina tuo, kad pareiškėjas 2016-05-11 buvo perkeltas į kitą kamerą ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (b. l. 52-53). Aplinkybė, kad pareiškėjo 2016-05-12 prašymas Pirmo aukšto suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) bei skundų įstaigos vadovybei registre buvo užregistruotas tik kitą dieną, neturėjo jokios įtakos pareiškėjo prašymo išnagrinėjimui. Kauno tardymo izoliatorius sprendimą atsisakyti išduoti leidimą išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų priėmė 2016-05-18, t. y. praėjus 7 dienoms nuo prašymo gavimo, laikydamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 34 punkte nustatytų terminų.
Nustačius, kad pareiškėjo 2016-05-11 prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka SVĮ 130 straipsnio 1 dalies sąlygų, darytina išvada, kad Kauno tardymo izoliatorius 2016-05-18 sprendimu Nr. 49-120 teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti leidimą trumpalaikiai išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų. Teismas taip pat laiko nepagrįstais pareiškėjo skundo teiginius, kad toks atsisakymas suvaržė jo teisę dalyvauti religinėse apeigose. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo laisvė prašymo padavimo metu buvo apribota ir jo statusą tuo metu reglamentavo SVĮ nuostatos. Suimtųjų teisę atlikti religines apeigas nustato SVĮ 21 straipsnio 1 dalis, pagal kurią suimtieji turi teisę dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu tardymo izoliatoriuose vieniems arba kartu su kitais suimtaisiais atlikti religines apeigas. Kaip matyti, remiantis šia teisės norma suimtieji aptariama teise gali naudotis tik tardymo izoliatoriaus teritorijoje ir tik laikantis dienotvarkės. Nei SVĮ, nei tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nenustatyta sąlygų, kurioms egzistuojant suimtasis gali aptariama teise naudotis už tardymo izoliatoriaus ribų. Kaip matyti, šiuo atveju Kauno tardymo izoliatorius neturėjo teisės išduoti pareiškėjui leidimo laikinai išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų, todėl teigti, kad tuo buvo suvaržyta pareiškėjo teisė dalyvauti religinėse apeigose, nėra pagrindo. Ginčijamas Kauno tardymo izoliatoriaus sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis vertinimas, nurodyta skundžiamo akto apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta panaikinti Kauno tardymo izoliatoriaus 2016-05-18 sprendimo Nr. 49-120 pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.
Dėl Kalėjimų departamento veiksmų teisėtumo
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kalėjimų departamentas 2016-05-24 persiųsdamas jo 2016-05-16 skundą dėl Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų Kauno tardymo izoliatoriui pažeidė Viešojo administravimo 23 straipsnio 5 dalyje nustatytą draudimą. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Kalėjimų departamentas sprendimą persiųsti pareiškėjo 2016-05-16 skundą priėmė vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d., nustatančia, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui (b. l . 3).
Pareiškėjas 2016-05-16 skunde dėl Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų Kalėjimų departamentui nurodė, kad 2016-05-11 jis pateikė prašymą dėl leidimo išvykti už tardymo izoliatoriaus veiksmų, tačiau Kauno tardymo izoliatorius šio prašymo gavimo tinkamai neužregistravo, dokumento gavimą patvirtinant pareiškėjo parašu žurnale, ir per vieną parą nepriėmė jokio individualaus administracinio akto. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad Kauno tardymo izoliatorius varžo jo teisę dalyvauti religinėse apeigose.
Kaip matyti, pareiškėjo 2016-05-16 skundo Kalėjimų departamentui padavimo metu joks sprendimas dėl 2016-05-11 prašymo nebuvo priimtas. Taip pat bylos duomenimis nenustatyta, kad Kalėjimų departamentui 2016-05-24 buvo žinoma apie pareiškėjo atžvilgiu 2016-05-18 priimtą Kauno tardymo izoliatoriaus sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad Kalėjimų departamentas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir tai, kad neturėjo duomenų apie pareiškėjo atžvilgiu priimtą sprendimą, pagrįstai, laikydamas Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. nustatytos tvarkos, pareiškėjo 2016-05-16 skundą persiuntė Kauno tardymo izoliatoriui, kurio kompetencijai priklauso leidimų išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų išdavimas. Pažymėtina, kad pareiškėjas Kalėjimų departamento 2016-05-24 sprendimo Nr. 2S-2911 neginčija.
Kaip minėta, gavęs Kauno tardymo izoliatoriaus 2016-05-18 sprendimą, pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka jį ginčijo Kalėjimų departamentui (b. l. 34-35). Šiame skunde, kuris Kalėjimų departamente registruotas 2016-05-30, reg. Nr. 2G-1937, nesutikimą su ginčijamu Kauno tardymo izoliatoriaus sprendimu pareiškėjas grindė tuo, kad Kauno tardymo izoliatorius neįregistravo jo 2016-05-11 prašymo pasirašytinai, o sprendimą priėmė po to, kai jis 2016-05-16 apskundė Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmus Kalėjimų departamentui. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesuteikus jam leidimo išvykti į sūnaus sutvirtinimo sakramento priėmimą, buvo suvaržyta jo teisė dalyvauti religinėse apeigose.
Susipažinus su Kalėjimų departamento 2016-06-30 sprendimo turiniu, matyti, kad jame Kalėjimų departamentas pasisakė ir dėl 2016-05-16 (registruotas 2016-05-18) skunde nurodytų Kauno tardymo izoliatoriaus neva padarytų procesinių pažeidimų, nagrinėjant 2016-05-11 prašymą ir dėl Kauno tardymo izoliatoriaus 2016-05-18 sprendimo teisėtumo.
Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Kalėjimų departamentas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo kilusį ginčą, tinkamai taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus ir 2016-06-30 priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Jo panaikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Kadangi Kalėjimų departamentas 2016-06-30 sprendime Nr. 2S-3633 pasisakė ir dėl 2016-05-16 pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių, ir šių aplinkybių vertinimo teisėtumas patikrintas teisme, nėra teisinio pagrindo įpareigoti šį viešojo administravimo subjektą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016-05-16 skundą. Todėl skundas šioje dalyje taip pat atmestinas, kaip nepagrįstas.
Dėl žalos atlyginimo
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad žalos atsiradimą lėmė netinkamas 2016-05-11 prašymo nagrinėjimas ir, jo nuomone, neteisėtų sprendimų priėmimas, kuris suvaržė jo teisę dalyvauti religinėse apeigose, sukėlė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų šeimoje, užkirto kelią paduoti kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-1-714/2015.
Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo trumpalaikiai išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų buvo išnagrinėtas pažeidžiant įstatymo nustatytus terminus, o priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui minėtą leidimą yra neteisėtas, pažeidžiantis pareiškėjo teisę dalyvauti religinėse apeigose. Be to, pareiškėjas nekonkretizavo, kokie Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmai ir kokiu būdu suvaržė jo teisę paduoti tinkamą kasacinį skundą civilinėje byloje. Neaišku, ir koks yra priežastinis ryšys tarp leidimo trumpam išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų ir galimybės paduoti tinkamą kasacinį skundą civilinėje byloje. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė įrodymais neturtinės žalos atsiradimo šiuo aspektu.
Byloje nenustačius neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kalėjimų departamento veiksmų, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Dėl šių priežasčių priteisti pareiškėjui jo prašomą neturtinės žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.