Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės, Evaldo Gražio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. (toliau – R. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą - 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant R. S. subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į R. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. birželio 8 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

R. S. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo taikymo terminas pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. S. Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis nesunkiai sužalojo savo šeimos narį – motiną, o būtent: 2017 m. gegužės 25 d. apie 02.00 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia ne mažiau kaip dešimt kartų smogė kumščiu savo motinai R. G. į galvos sritį, ne mažiau kaip du kartus įspyrė jai į dešinį šoną, nutrauktu televizoriaus laidu sudavė jai ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas, bei smaugė ją laidu ir rankomis, padarydamas poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairio smilkinio srityje, abiejose plaštakose, nugaroje, juosmens srityje, pilvo srityje, dešinės krūtinės ląstos pusės sumušimą su oro ir skysčio susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, odos nubrozdinimą viršutinės lūpos srityje, kaktos srityje, kas sukėlė nukentėjusiajai R. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą.Be to, jis pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad grasino padegti namą ir nužudyti, žmogų, o būtent: 2017 m. gegužės 25 d. 15.58 val. paskambinęs į R. G. mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) pokalbio metu grasino užmušti ją bei padegti jos namus, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai yra realūs.Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti Kauno apylinės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje jį išteisinti. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, susijusias su jam pareikštu kaltinimu dėl grasinimo nužudyti R. G. ir padegti jos namus (BK 145 straipsnio 2 dalis). Šioje dalyje apylinkės teismas neobjektyviai įvertino surinktus įrodymus, nepašalino prieštaravimų ir neišsiaiškino visų svarbių aplinkybių. Motyvuodamas šią išvadą nuteistasis pažymi, kad policijai rašytame pareiškime R. G. nurodė, jog paskambinęs telefonu R. S. grasino ją nužudyti bei padegti jos namus, tačiau pradėti ikiteisminio tyrimo dėl tokių nuteistojo veiksmų ji neprašė. 2017 m. gegužės 31 d. apklausos metu R. G. nurodė, kad R. S. grasinimai jai buvo išreikšti žodžiu, pirmą kartą, anksčiau jis taip pasielgęs nebuvo, pažymėdama ir tai, kad apie tokius sūnaus veiksmus ji pranešė tik dėl informacijos, tačiau dėl grasinimų prašo ikiteisminio tyrimo nepradėti. Pasak nuteistojo, šių aplinkybių visuma, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad dėl 2017 m. gegužės 25 d. nuteistojo skambučio nukentėjusiajai, ji nebuvo išsigandusi, suvokė, kad jai nėra pavojaus būti nužudytai, nebuvo baimės ir dėl jos namų padegimo. Nors 2017 m. birželio 13 d. vykusios apklausos metu nukentėjusioji R. G. jau išsakė baimę, kad grįžęs iš įkalinimo vietos R. S. ją gali užmušti, tačiau tai leidžia teigti, jog nukentėjusiosios baimė yra nukreipta į ateitį. Nuteistasis pažymi, kad 2017 m. birželio 8 d. jis buvo sulaikytas, laisvėje išbuvo dvi savaites, tačiau per tą laiką daugiau nukentėjusiajai neskambino, nebuvo su ja susitikęs, jokiais būdais jai negrasino. Atkreipiamas teisėjų kolegijos dėmesys ir į tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu R. G. duoti parodymus prieš savo šeimos narį atsisakė, dėl ko, liko nepašalinti prieštaravimai tarp jos parodymų, duotų 2017 m. gegužės 31 d. ir 2017 m. birželio 13 d., o neišsiaiškinus šių veikos kvalifikavimui svarbių aplinkybių, jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nuteistajam paskirta bausme, teigiant, jog ji yra per griežta. Jis pripažįsta, kad ne kartą buvo teistas realia laisvės atėmimo bausme, tačiau jam nei karto nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. R. S. manymu, būtent dėl ilgalaikio buvimo laisvės atėmimo vietose, jis nesugeba gyventi laisvėje, jam reikia socialinės pagalbos. Teisiamojo posėdžio metu jo motina R. G., taip pat prašė teismo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės, nes buvimas pataisos namuose nepadaro jo geresniu, neapramina jo ūmaus būdo. Savo motiną sumušė šeiminio konflikto metu, anksčiau dėl smurto artimųjų atžvilgiu teistas nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą jam atidėti. Juo labiau, kad įstatymas nedraudžia taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir tais atvejais, kai teisiamasis anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir nuteistojo R. S. gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, teigdamas, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl R. S. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant R. S. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Analizuojant nuteistojo apeliacinio skundo turinį matyti, kad R. S., neginčydamas jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (todėl šis klausimas išsamiau nevertinamas), nesutinka tik su savo kalte dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, teigdamas, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, neišsiaiškino visų svarbių bylos aplinkybių, būtinų jo kaltei pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pagrįsti. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apelianto motyvai, kuriais jis siekia būti išteisintas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę grasinus padegti nukentėjusiosios R. G. namus ir ją nužudyti, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Motyvuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 145 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Kaip nurodoma nusikalstamos veikos aprašyme (dispozicijoje) kito asmens terorizavimas gali pasireikšti ne tik grasinimu susprogdinti, padegti, bet ir grasinimu padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Tai gali pasireikšti grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz. besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis, ir pan.), tačiau baudžiamasis įstatymas nereikalauja tokių veiksmų (grasinimo padegti) sistemingumo baudžiamajai atsakomybei kilti. Viena iš asmens terorizavimo formų – tai žodžiu, raštu ar kitokiu būdu asmens atžvilgiu išreikšti grasinimai. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-382-1073/2017). Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusių asmenų atžvilgiu, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Tačiau, prieš analizuojant nukentėjusiosios parodymų visumą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vis tik pažymėtina, jog duoti parodymus prieš savo šeimos narį R. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. G. atsisakė (BPK 82 straipsnio 2 dalis), o bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iš esmės pritarė savo sūnaus R. S. apeliaciniame skunde pareikštiems reikalavimams, prašydama neleisti jam išvykti į pataisos namus, nes jie susitaikė ir jokių pretenzijų jo atžvilgiu ji neturi. Kartu pažymėtina, jog nors ir pasinaudojusi savo teise neduoti parodymų prieš savo šeimos narį – sūnų (BPK 82 straipsnio 2 dalis) pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusioji vis tik betarpiškai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą, pažymėdama ir tai, kad vertinamo įvykio metu ji buvo labai išsigandusi, tuo metu jokių abejonių, jog R. S. padarys tai, ką sakė padarysiąs, jai nekilo. Šių duomenų kontekste vis tik akcentuotina, kad tokioje situacijoje, kai nesutaria šeimos nariai, jų santykiai įtempti, teismas turi ypač įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, jų pokyčius ar atsisakymą savo pirmiau duotų parodymų. Tokioje situacijoje itin reikšmingos parodymus davusio asmens elgesio pokyčius sąlygojusios aplinkybės (pvz. baimė, gėda, aplinkinių spaudimas ir pan.), kurių tinkamam įvertinimui svarbūs tiek iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo buvę ir jo metu esantys nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens tarpusavio santykiai, tiek nuteistojo bei nukentėjusiojo asmeninės charakterio savybės bei kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, galėjusios sąlygoti nukentėjusiojo atsisakymą duoti parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu, davus nuoseklius, detalius ir faktines bylos aplinkybes atitinkančius parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Konstatuojant šią išvadą akcentuotina ir tai, kad, sutinkamai su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, liudytojo (nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo) ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimas, sprendžiant asmens kaltės klausimą, tais atvejais, kai tokio asmens tiesiogiai apklausti teismo posėdyje nepavyksta dėl objektyvių priežasčių, pvz. liudytojo mirties ar keršto baimės, yra pateisinamas (2012 m. spalio 25 d. EŽTT sprendimas byloje Štefančič prieš Slovėniją). Įvertinus tai, kad praeityje R. S. buvo ne kartą teistas už įvairaus pobūdžio nusikaltimų, tame tarpe ir smurtinių, padarymą, ne kartą atlikinėjo jam paskirtas laisvės atėmimo bausmes, po kurių atlikimo grįždavo gyventi ir pas savo motiną – R. G., atsižvelgiant į artimus nukentėjusiosios ir nuteistojo giminystės ryšius, jų kontekste įvertinus ir R. G. atžvilgiu išreikštus grasinimus, neabejotina, jog vertinamu atveju nukentėjusioji galėjo atsisakyti duoti parodymus prieš savo sūnų ir bijodama dėl to galinčių kilti neigiamų pasekmių, ir pasigailėjusi savo sūnaus dėl jų artimo giminystės ryšio. Tačiau, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniu skundu, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, atmesti kaip nepatikimus ir nesiremti jais, sprendžiant R. S. kaltės klausimą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios parodymai buvo perskaityti BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka, nukentėjusioji betarpiškai patvirtino, jog šie jos parodymai yra teisingi, atsakydama į proceso dalyvių jai pateiktus klausimus, pateikė analogišką jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytai įvykių versiją, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog jokie procesiniai pažeidimai vertinant R. G. parodymus ir remiantis jais sprendžiant R. S. kaltės klausimą, padaryti nebuvo. Kaip matyti iš nukentėjusiosios R. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (teisiamojo posėdžio metu jie buvo perskaityti BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka), 2017 m. gegužės 25 d., apie 12.00 val., jos sūnus R. S. paskambino į jos mobiliojo ryšio telefoną ir paprašė atiduoti pasą. Jai pasakius, kad paso neturi, R. S. pagrasino jai, liepdamas išsinešti drabužius iš namų, pažymėdamas, jog tokiu atveju, jei šis reikalavimas nebus įvykdytas per dvi valandas, jis drabužius išmes į konteinerį arba padegs namus, o ją užmuš. Kadangi tą pačią naktį R. S. ji buvo sumušta, grįžti į butą bijojo. Tokie sūnaus grasinimai jai pasirodė realūs, kadangi tą pačią naktį bemušdamas ją sūnus vis kartojo, kad jis yra Dievas ir ji pamatys, ką jai teks iškentėti. Mano, kad sūnus gali ją užmušti, jo grasinimai tikrai realūs (b. t. 1, b. l. 33-34, 96-97). Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais ar abejoti jų objektyvumu ir patikimumu dėl juose neva esančių prieštaravimų, priešingai nei apeliaciniu skundu tai trakuoja nuteistasis, teisinio pagrindo nėra. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji buvo apklausta du kartus, jos duoti parodymai, kiek jie susiję su R. S. pareikštais kaltinimais pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, esminėse aplinkybėse sutapo, buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji buvo įspėta ir dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tuo tarpu perskaičius aukščiau aptartus nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, ji juos patvirtino iš esmės, pažymėdama, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė teisingas analizuojamo įvykio aplinkybes, papildomai paaiškindama, kad vertinamo įvykio metu ji buvo labai išsigandusi, tuo metu jokių abejonių, jog R. S. padarys tai, ką sakė padarysiąs, jai nekilo. Šių duomenų kontekste vertinant R. G. atžvilgiu išreikštų R. S. grasinimų pobūdį, jų realumą ir nukentėjusiosios baimę, svarbu paminėti, kad 2017 m. gegužės 25 d. naktį R. G. be jokios aiškios dingsties buvo sumušta savo sūnaus, po ko jai buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl tokio neteisėto savo sūnaus elgesio ji buvo priversta bėgti iš savo namų, greitosios medicinos pagalbos darbuotojų buvo išvežta į ligoninę. Nukentėjusios teigimu, suduodamas smūgius R. S. elgėsi neprognozuojamai, jo elgesys buvo nesuvokiamas, jis cypė, šaukė, kad yra Dievas. Po šių, neabejotinai baimę ir stresą savo motinai sukėlusių R. S. veiksmų, jis paskambino jai mobilaus ryšio telefonu ir pagrasino padegti namus, o ją pačią užmušti. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. G., nukentėjusi nuo savo sūnaus smurto, neabejodama, jog toks jo elgesys gali pasikartoti (tai ji betarpiškai patvirtino aukščiau aptartais parodymais), žinodama neigiamas tokio R. S. elgesio pasekmes, gaudama iš esmės analogiško pobūdžio grasinimus (ją užmušti), suvokė, jog tokie asmens veiksmai gali būti realiai įgyvendinti, todėl turėjo pagrindą realiai ir akivaizdžiai to bijoti, ką iš esmės nukentėjusioji patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Aplinkybę, kad po telefoninio pokalbio su R. S., R. G. buvo išsigandusi, patvirtino ir komentuojamo telefoninio pokalbio metu greta jos buvusi nukentėjusiosios sesuo A. G.. Nors nesutikdamas su nukentėjusiosios parodymų vertinimu R. S. ypatingą reikšmę suteikia R. G. 2017 m. gegužės 25 d. pareiškimo (b. t. 1, b. l. 81) ir jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų analizei, teigdamas, kad pradėti ikiteisminio tyrimo dėl R. S. grasinimų nukentėjusioji neprašė, kas neva patvirtina, jog jo grasinimų ji nebijojo, tačiau šie R. S. argumentai atmestini kaip deklaratyvūs. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad 2017 m. gegužės 25 d. pareiškimu R. G. kreipėsi į teisėsaugos institucijas, nurodydama, kad jos sūnus R. S. 2017 m. gegužės 25 d., apie 12.00 val., paskambinęs jai telefonu, pareikalavo iš savo namų iškraustyti daiktus per 2 valandas, priešingu atveju, jis išmes jos daiktus į konteinerį, padegs namus, o ją užmuš (b. t. 1, b. l. 81). Tokio pareiškimo pateikimas teisėsaugos institucijoms yra tinkama vada ikiteisminiam tyrimui R. S. atžvilgiu pradėti (BK 145 straipsnio 3 dalis), todėl vien jau jo pateikimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniu skundu, neabejotinai patvirtina R. G. baimę dėl galimų neteisėtų R. S. veiksmų. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad sutinkamai su 2017 m. gegužės 31 d. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nukentėjusiosios išdėstytomis aplinkybėmis, komentuojamą pareiškimą teisėsaugos institucijoms ji pateikė tik dėl informacijos, jokių pretenzijų savo sūnui neturi, prašo ikiteisminio tyrimo R. S. atžvilgiu nepradėti (b. t. 1, b. l. 94-95). Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, jog remiantis aukščiau išdėstytų duomenų visuma, akivaizdu, jog tokį nukentėjusiosios pozicijos pasikeitimą galėjo sąlygoti ne tik baimė dėl galimo nuteistojo išreikštų grasinimų realaus įvykdymo (praeityje jis buvo teistas ne kartą, tame tarpe ir už nusikaltimus, susijusius su smurto panaudojimu), bet ir dėl itin artimų nukentėjusiosios ir nuteistojo giminystės ryšių. Juo labiau, kad tiek pati nukentėjusioji, tiek ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklausta jos sesuo A. G. patvirtino, jog praeityje R. S. taip nesielgė, tai buvo pirmas kartas, kai jis sumušė savo motiną ir jai grasino. Abejoti R. S. kalte remiantis jo apeliacinio skundo teiginiais, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jo išsakyti grasinimai ir jais R. G. sukelta baimė buvo nukreipta į ateitį, teisinio pagrindo taip pat nėra. Bylos duomenimis nustatyta, kad grasinimai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo išreikšti netrukus po to kai R. G. buvo sumušta R. S.. Grasinimų metu R. S. buvo laisvėje, turėjo buto raktus, todėl turėjo realią galimybę padegti R. G. namus. Be to, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu R. G. patvirtino bijojusi grįžti namo, nes R. S. tuo metu galėjo įvykdyti savo grasinimus – padegti namus ir ją užmušti. Esant šių duomenų visumai teigti, jog R. S. grasinimai ir dėl jų atsiradusi nukentėjusiosios baimė buvo nukreipta į ateitį, teisinio pagrindo nėra. Atmetant nuteistojo apeliacinį skundą akcentuotina ir tai, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis formuojama kaip formali, t. y. nereikalaujanti konkrečių padarinių, todėl vien tai, kad vertinamu atveju R. S. R. G. išreikštų grasinimų neįgyvendino, nors turėjo tokią galimybę, jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 straipsnio 2 dalies nuostatas nešalina. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad apeliaciniame skunde pateikti nuteistojo R. S. motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, padaryme ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami ir nuteistojo apeliacinio skundo prašymas išteisinti jį pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, netenkinamas. Neabejojant R. S. kalte pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, pagrindo keisti jam skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę (jos rūšį ar dydį) ar taikyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnis), teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. S. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę R. S., atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir jų stadiją (padaryti du tyčiniai baigti nusikaltimai), kaltės formą (nusikaltinai padaryti veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus (nusikaltimai padaryti siekiant savanaudiškų tikslų), įvertino R. S. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis buvo teistas (b. t. 2, b. l. 65-95), baustas ir administracine tvarka (b. t. 2, b. l. 62-64), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos Klinikos Aleksoto sektoriuje negydytas (b. t. 2, b. l. 61), Kauno apskrities Priklausomybės ligų centre neregistruotas (b. t. 2, b. l. 49). Taip pat atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (pažymėtina, kad savo kaltės nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme kaltinamasis nepripažino) ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas už nusikalstamus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 145 straipsnio 2 dalyje, R. S. skyrė vienintelę komentuojamų straipsnių sankcijose numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas artimesnį sankcijose numatytų bausmių vidurkiui. Įvertinus nuteistajam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, spręsti, jog skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu už pavienių nusikalstamų veikų padarymą R. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra aiškiai per griežtos ar neproporcingos nuteistojo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumui, ar, kad per griežta ir neproporcinga yra jam paskirta subendrinta bausmė, teisinio pagrindo nėra, juolab, kad bendrinant už pavienes veikas paskirtas bausmes, buvo parinktas palankesnis nuteistajam bausmių subendrinimo būdas – bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad bendrindamas bausmes teismas taikė BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas, kas reiškia, kad prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikaltimų (nagrinėjamu atveju prie 2 metų 6 mėnesių bausmės, paskirtos už nusikaltimą numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte), pridėjo tik dalį (6 mėnesius) švelnesnės bausmės, paskirtos už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad R. S. niekur nedirba, praeityje ne kartą baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už šiurkščių administracinių teisės pažeidimų/nusižengimų padarymą, teistas. Jo teistumai siekia dar 2006 metus. Praeityje jo atžvilgiu buvo taikytos tiek švelnesnio pobūdžio bausmės – bauda, tiek terminuoto laisvės atėmimo bausmės, tačiau, įvertinus nuteistojo teistumus, akivaizdu, kad savo elgesio teigiama linkme R. S. nekoreguoja. Jis ir toliau daro įvairaus pobūdžio, pavojingumo ir sunkumo nusikalstamas veikas, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį jam vis dar nepavyksta. Šių duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nuteistasis įvykdė nepraėjus nei metams po to, kai buvo paleistas iš pataisos namų atlikus jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę (2016 m. gruodžio 8 d. jis buvo paleistas iš pataisos namų), turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, savo neteisėtus smurtinius veiksmus nukreipdamas į artimiausią sau asmenį – motiną, kas neabejotinai atskleidžia antivisuomenines R. S. nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog R. S. nėra linkęs laikytis įstatymų bei visuomenėje priimtų bendrųjų elgesio reikalavimų, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir apylinkės teismas, pripažindamas R. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad po komentuojamų nusikalstamų veikų padarymo, Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutarimu jis buvo pripažintas kaltu ir už administracinio nusižengimo padarymą – bėgo nuo policijos pareigūnų, tokiu būdu pažeisdamas nustatytą valdymo tvarką, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog nuteistojo elgesys teigiama linkme nėra koreguojamas ir po skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Šių duomenų kontekste sprendžiant R. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės individualizavimo klausimą akcentuotina ir tai, kad, sutinkamai su Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2017 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadoje pateiktais duomenimis, bendraudamas su specialistu nuteistasis buvo piktas, nusiteikęs agresyviai, kalbėjo garsiai, nevengdamas ir necenzūrinių žodžių, atsisakė bendrauti, liepė specialistui kuo greičiau užbaigti pokalbį, provokavosi (b. t. 2, b. l. 58). Toks nuteistojo elgesys, vertinant jį skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdžio kontekste, leidžia pagrįstai spręsti, jog net ir šiuo metu nuteistojo asmenybė išlieka agresyvi, linkusi į smurtą, kas neabejotinai jį charakterizuoja neigiamai. Analogiškas nuteistojo elgesys pastebimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu – neklausė teisėjo duodamų nurodymų, nesilaikė proceso, dėl ko buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis teigia, kad jo ūmaus būdo pataisos namai nepataiso, tačiau iš aptartų duomenų akivaizdu, kad toks jo elgesys tinkama linkme nėra koreguojamas ir šiam būnant laisvėje. Iš paminėto akivaizdu, jog nuteistasis savo elgesio korekcijai jokių pastangų nededa. Tuo tarpu atlikdamas bausmę pataisos namuose kiekvienas nuteistasis turi galimybę gauti specialistų pagalbą, lankyti individualiai jam pritaikytas socialinės reabilitacijos programas ir tokiu būdu iš savo elgesio eliminuoti neigiamą įtaką jo elgesiui darančius kriminogeninius veiksnius – šiuo atveju polinkį į smurtą. Esant šių duomenų visumai, švelninti nuteistajam paskirtą bausmę remiantis jo apeliacinio skundo teiginiais, jog jam reikalinga specialistų pagalba, nes jis neturi gebėjimų gyventi laisvėje, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Aptartų duomenų visumoje neabejotina, kad ir BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistasis, nagrinėjamu atveju nebuvo taikytos pagrįstai. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tokiu būdu, nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Aptartos teismų praktikos kontekste įvertinus tiek R. S. asmenybę, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo buvusius teistumus, baustumus administracine tvarka, teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, teisinio pagrindo nėra. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau, kad praeityje R. S. jau buvo taikytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės, tačiau net ir atlikęs jas, teigiamų išvadų iš savo elgesio nuteistasis nedaro, išėjęs į laisvę ir toliau pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus, negerbia visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, kas visumoje leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis ne tik negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį, bet ir koreguoti savo elgesio išimtinai teigiama linkme. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Be to, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistajam yra paskiriamos tam tikros BK įtvirtintos pareigos ir/ar įpareigojimai, kurių asmuo privalo laikytis visą jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį. Šiuo atveju, įvertinus R. S. asmenybę bei jo elgesį, pagrįstai manytina, jog jam nustatytų įpareigojimų (atidėjus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą) dėl savo ūmaus būdo bei polinkio nusikalsti, nuteistasis laikytis nesugebės.Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, individualizuodamas ir skirdamas R. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab, kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.