- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-430/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- V. D.
- Kategorijos
- 1.2.17.1Kontrabanda (BK 199 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas :
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 str. 1 d. - laisvės atėmimu ketveriems metams;
- pagal BK 260 str. 3 d. – laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. birželio 9 d. iki 2008 m. lapkričio 18 d. laikas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. D. nuteistas už tai, kad, siekdamas išvengti muitinės kontrolės, ne mažiau kaip 20200 EUR bei 250 Lt (bendra suma 69996,56 Lt), kuriuos padalinęs į tris dalis ir vieną jų dalį pasilikęs prie savęs, o kitas dvi dalis jų pervežimui per valstybės sieną įdavęs kartu su juo vykusiems jo pažįstamiems asmenims B. G.G. (B. G. G.) ir asmeniui vardu „R.“, 2008 m. birželio 4 d. per Baltarusijos - Lietuvos (duomenys neskelbtini) pasienio postą atvykęs traukiniu iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką, išvengęs muitinės kontrolės, kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką įvežė 250 BND (anksčiau vadintas MGL) dydžio sumą viršijančius ne mažiau nei 20200 EUR ir 250 Lt.
Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 6 d., apie 13 val., tikslu platinti atvykęs į (duomenys neskelbtini) ir iš (duomenys neskelbtini) garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), stovėjusio automobilio „VW Passat“ bagažinės paėmęs lagaminą, kurio viduje buvusiuose 3867,02 g baltų miltelių buvo 1136,49 g grynos psichotropinės medžiagos – heroino, taksi automobiliu gabeno jį iš (duomenys neskelbtini) į J. Š. namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur jį iki 2008 m. birželio 9 d., 7 val. 40 min., laikė.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Apelianto nuomone, nuosprendis yra neteisingas ir neteisėtas, nes nepagrįstas byloje surinktais įrodymais. Į Lietuvą jis atvyko pirkti automobilį savo pažįstamam, vardu „B.“. Tam, kad nereikėtų su savimi turimų pinigų deklaruoti muitinėje bei apie juos nesužinotų nusikaltėliai, jis savo turėtus 9000 EUR bei 500 JAV dolerių ir bendrakeleivių pinigus sudėjo bendrai ir padalino į tris dalis bei padavė bendrakeleiviams, o atvykus į Lietuvą, juos vėl susirinko. Apie tai, kad jo pažįstamo „B.“ automobilio bagažinėje buvusiame lagamine buvo narkotinės medžiagos, jis sužinojo tik tada, kad šias medžiagas rado policijos darbuotojai.
Vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. nuostatomis, teigia, kad teismas turėjo nurodyti dėl kokių motyvų apelianto padaryta veika kvalifikuota pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 3 d. Nuosprendyje nėra nurodyta kokius nusikalstamus ir neteisėtus veiksmus atliko apeliantas. Todėl jis tvirtina, kad jo padaryta veika neatitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 3 d., požymių.
Byloje nėra nustatytos heroino įgijimo aplinkybės ir tuo pačiu nepaneigti apelianto parodymai apie tai, kad jo pažįstamo, vardu „B.“, prašymu jis iš (duomenys neskelbtini) stovėjusio automobilio paėmė lagaminą ir jį būtų įdėjęs į kitą, naujai nupirktą automobilį. Jis nežinojo apie šio lagamino turinį, todėl šioje byloje jis nėra nusikaltimo subjektas. Apelianto nuomone, ši byla jam turi būti nutraukta ir tyrimas turi būti tęsiamas, siekiant nustatyti šią veiką padariusį asmenį. Be to, jo parodymus patvirtino liudytojai J. Š., T. M., G. L. ir V. P.. Pastarasis liudytojas patvirtino, kad paminėtą lagaminą jo garaže paliko asmenys, prisistatęs vardais „B.“ ir „R.“, o liudytojos G. L. parodymai nuosprendyje net nepaminėti.
Šalies argumentai
Skunde apeliantas nurodo sekimo metu nustatytas aplinkybes bei išdėsto ekspertizių išvadas.
Taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu jo papildomos apklausos metu nedalyvavo prokuroras, šios apklausos protokole nėra vertėjos parašo ir nenurodyta apklausos atlikimo vieta. Apelianto nuomone, tokiu būdu buvo pažeistos ir suvaržytos jo teises bei padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.
Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4., 3.1.5. ir 3.1.7. p. nuostatomis, teigia, kad apygardos teismas nepašalino byloje esančių abejonių, kurios turėjo būti aiškinamos jo naudai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. D. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 199 str. 1 d. ir 260 str. 3 d. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės (išskyrus 250 Lt įvežimą kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką) bei veikų juridinio įvertinimo nepaneigia.
Asmenų pareigą deklaruoti įvežamus ar išvežamus grynuosius pinigus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamentas (EB) Nr. 1889/2005 „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“, kuris tiesiogiai taikomas visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Šio reglamento 3 str. 1 d. nurodyta, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10000 EUR, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis vyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai. Prievolė deklaruoti laikoma neįvykdyta, jeigu pateikta informacija yra neteisinga arba neišsami.
Šiame reglamente taip pat nurodyta, kad prievolė deklaruoti grynuosius pinigus taikoma juos gabenančiam fiziniam asmeniui, neatsižvelgiant į tai, ar tas asmuo yra jų savininkas.
Reglamento 3 str. 2 d. nurodyta, kad deklaracijoje turi būti nurodyti duomenys apie deklarantą, grynųjų pinigų savininką, numatomą grynųjų pinigų gavėją, pinigų sumą ir pavidalą, jų kilmę, numatomą panaudojimą, gabenimo maršrutą, transporto priemonę. Šio reglamento 3 str. 3 d. nustatyta, kad ši informacija pateikiama raštu, žodžiu ar elektroniniu būdu, atsižvelgiant į tai kaip yra nustačiusi 1 d. nurodyta valstybė narė.
Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 27 d. muitinės įstatymo 55 str. nurodyta, kad rašytinių muitinės deklaracijų pildymo tvarką nustato Muitinės departamento generalinis direktorius. Šis pareigūnas 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 nustatė pareigą grynuosius pinigus deklaruoti raštu valstybės sienos perėjimo punkte veikiančioje muitinės įstaigoje, deklaraciją pateikiant muitinį tikrinimą atliekančiam muitinės pareigūnui. V. D. šios tvarkos nesilaikė. Todėl pinigų gabenimas į Lietuvos Respubliką yra neteisėtas ir visi tokie pinigai yra kontrabandos dalykas, todėl negali būti skaidomi į deklaruotiną ir nedeklaruotiną dalį.
Taigi, jau ir iš apeliacinio skundo teiginių ir V. D. parodymų, duotų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, seka, kad nuteistojo asmeniškai turėti ir nedeklaruoti pinigai (9000 EUR ir 5000 JAV dolerių) pagal ekvivalentą viršija 10000 EUR sumą. Byloje nustatyta, kad apeliantas į Lietuvos Respubliką vyko ne vieną kartą. Tai reiškia, kad jis žinojo norminių aktų reikalavimus, reglamentuojančius įvežamų grynųjų pinigų deklaravimo tvarką, tačiau ją tyčia pažeidė. Šią aplinkybę patvirtina ir apeliacinio skundo teiginys, jog turėtus pinigus su bendrakeleiviais pasidalino tam, kad jų nereikėtų deklaruoti muitinėje ir kad apie juos nesužinotų nusikaltėliai.
Todėl apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje suformuluotas reikalavimas nutraukti bylą, prieštarauja kitiems skundo teiginiams ir paties apelianto parodymams.
Kolegija daro išvadą, jog apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, jog V. D. į Lietuvos Respubliką kontrabandos būdu įvežė ne mažiau 20200 EUR (69746,56 Lt).
Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir paties V. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 102-103), kurių keitimo priežasčių apeliantas įtikinamai paaiškinti negalėjo.
Byloje nustatyta, kad sulaikymo ir asmens kratos metu 2008 m. birželio 9 d., t. y. praėjus 5 dienoms po atvykimo į Lietuvos Respubliką, pas V. D. rasta 20200 EUR ir 250 Lt (t. 1, b. l. 104-105). Iš nuteistojo parodymų seka, kad sulaikymo dieną jis ruošėsi išvykti iš Lietuvos. Todėl nuteistojo tvirtinimas, kad pas jį buvo rasti jo ir bendrakeleivių pinigai, yra neįtikinamas. Tokia V.D. gynybinė pozicija prieštarauja kitiems nuteistojo parodymams, iš kurių matyti, kad visi automobiliai (tarp jų ir bendrakeleivių) jau buvo nupirkti. Pažymėtina ir tai, kad šie V. D. parodymai aiškiai nesiderina su apeliacinio skundo teiginiais, jog pinigus į tris dalis, įvažiuodamas į Lietuvos Respubliką, su bendrakeleiviais pasidalino tam, kad apie juos nesužinotų nusikaltėliai, kitaip tariant, kad nusikaltimo (vagystės, plėšimo ar pan.) atveju visi pinigai iš karto nebūtų pavogti. Akivaizdu, kad visų pinigų laikymas pas vieną asmenį tokią galimybę tik padidina.
Todėl apygardos teismo sprendimas pripažinti V. D. kaltu dėl 20200 EUR įvežimo į Lietuvos Respubliką kontrabandos būdu yra teisėtas ir pagrįstas.
Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. D. nuteisė už neteisėtą 250 Lt įvežimą į Lietuvos Respubliką. Nuteistasis parodė, kad šių pinigų jis į Lietuvą neįvežė, o pasiskolino iš J. Š.. Šie nuteistojo parodymai nepaneigti. Jokių įrodymų, pagrindžiančių paminėtą kaltinimo dalį, nuosprendyje nėra išdėstyta. Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinant kaltinimo dalį dėl 250 Lt įvežimo kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką.
Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 2, b. l. 34) užfiksuotų V. D. parodymų seka, kad jis asmeniškai į Lietuvą įvežė apie 9000 EUR ir 5000 JAV dolerių. Šio protokolo teisingumą savo parašu patvirtino bylą išnagrinėjusi teisėja. Dėl paminėto protokolo teisingumo pastabų nepareiškė ir nuteistojo gynėjas, nors jis neabejotinai su juo susipažino. Tokią pačią įvežtų JAV dolerių sumą V. D. nurodė ir įtariamojo apklausos metu (t. 1, b. l. 102-103). Todėl darytina išvada, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant V. D. parodymus apie įvežtų JAV dolerių sumą (500) yra padaryta rašymo klaida, kuri, nekeičiant nuosprendžio esmės, taisytina, nustatant, kad V. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš visos į Lietuvą įvežtos užsienio valiutos jam asmeniškai priklausė 9000 EUR ir 5000 JAV dolerių.
Nuteistojo apeliaciniame skunde ginčijamos ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl V.D. kaltės pagal BK 260 str. 3 d.
Nuosprendis šioje dalyje ginčijamas baudžiamojo proceso įstatymų ir teisės taikymo bei įrodymų vertinimo aspektais.
Nuteistojo skunde apeliuojama į BPK 305 str. 1 d. nuostatų pažeidimą.
Šis skundo teiginys neatitinka tikrovės. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 305 str. 1 d. reikalavimų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. nurodė šių veikų padarymo laiką (psichotropinė medžiaga paimta 2008 m. birželio 6 d., apie 13 val.), vietą ((duomenys neskelbtini) garažas), gabenimo aplinkybes (taksi automobiliu), laikymo vietą (J. Š. namas, esantis (duomenys neskelbtini)), laikymo laiką (nuo atvežimo iki 2008 m. birželio 9 d., 7 val. 40 min.).
Nuteistasis, apeliuodamas į savo procesinių teisių suvaržymą ikiteisminio tyrimo metu, akcentuoja ONT 4-osios valdybos tyrėjo T. S. atliktą įtariamojo apklausą, kurioje nedalyvavo prokuroras, nenurodyta apklausos vieta, nėra vertėjos parašo. Iš tiesų, šiame protokole (t. 1, b. l. 94-96) nėra nurodyta apklausos vieta ir apklausos pabaigoje nėra vertėjos parašo. Tačiau šie pažeidimai nesuvaržė nuteistojo teisių, nes jis pats neabejotinai žino kur buvo atliekama paminėta apklausa. Pats apeliantas pripažįsta, kad vertėja šioje apklausoje dalyvavo. Tai patvirtina ir jos parašas apie įspėjimą dėl atsakomybės, pagal BK 235 str. nuostatas.
Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONT 4-osios valdybos l. e. viršininko pareigas M. S. rašto (t. 1, b. l. 93) matyti, jog šios valdybos tyrėjas T. S. buvo įtrauktas į V. D. padarytų nusikalstamų veikų tyrimo grupę. Iš to seka, kad ne tik prokuroras, bet ir šis tyrėjas turėjo teisę atlikti byloje proceso veiksmus, tarp jų ir įtariamojo apklausą. Taigi, šis apklausos protokolas ir jame užfiksuoti duomenys negali būti laikomi niekiniais.
Skunde pakankamai plačiai aptariamas vienas iš alternatyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 3 d., objektyviosios pusės elementų – psichotropinių medžiagų įgijimas. Šie apelianto teiginiai yra teisingi, tačiau, šiuo atveju, nevertintini, nes pirmosios instancijos teismas šį savarankišką objektyviosios pusės elementą iš kaltinimo pašalino.
Apeliantas taip pat teisingai supranta ir aiškina baudžiamojo proceso įstatymus, reglamentuojančius ikiteisminio tyrimo pradėjimą, jo nutraukimą, įtariamojo procesinį statusą ir nekaltumo prezumpcijos sekmenis. Tačiau konstatuoti paminėtų įstatymų pažeidimus byloje nėra pagrindo. Pažymėtina, kad šiame baudžiamojo proceso etape, V. D. jau nėra įtariamasis. Jis pripažintas kaltu ir nuteistas teismo nuosprendžiu.
Apeliaciniame skunde, neneigiant savo atliktų veiksmų (lagamino ir dokumentų paėmimo (duomenys neskelbtini) iš automobilio ir jų nuvežimo į J. Š. namą), ginčijamas tyčios turinys, nurodant, kad apie lagamine esančią psichotropinę medžiagą – heroiną apeliantas nieko nežinojo.
Su pastaruoju skundo argumentu sutikti negalima.
Iš tiesų, liudytojai T. M. ir V. P. nenurodė, kad V. D. žinojo apie lagamino turinį. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, šie liudytojai nepatvirtino ir priešingos aplinkybės – kad nuteistasis nežinojo, jog disponuoja psichotropine medžiaga. Paminėti liudytojai patvirtino tik tai, kad nuteistasis paėmė iš automobilio lagaminą, kuriame vėliau buvo rastas heroinas, kurį, galimai paliko vyriškiai, vardais „B.“ ir „R.“.
Galima sutikti su apeliaciniame skunde ir baigiamųjų pasisakymų metu išsakytais apelianto ir jo gynėjo teiginiais, kad liudytojo V. P. parodymai nuosprendyje išdėstyti su aiškiomis skyrybos ir sakinių konstrukcijos klaidomis. Tačiau šių parodymų prasmė yra aiški. Tai, kad ši prasmė yra aiški ir pačiam apeliantui, patvirtina apeliacinio skundo tyrinys.
Liudytoja G. L. jokių reikšmingų bylai aplinkybių nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos parodymų nuosprendyje neišdėstė.
Įrodomosios vertės neturi ir specialisto išvados dėl galimybių identifikuoti pirštų pėdsakus, paliktus ant plastmasinio butelio, elektroninių svarstyklių, maišelio, voko ir laikraščio, nebuvimo (t. 1, b. l. 55, 47-48; t. 2, b. l. 77-78).
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojos J. Š. parodymus, V. D. bei L. M. pokalbių turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. D. žinojo, jog plastmasiniame butelyje ir laikraštyje yra heroinas bei šia psichotropine medžiaga disponavo (paėmė iš automobilio, atnešė į J. Š. namą ir jame laikė).
Iš liudytojos J. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 67-69) matyti, jog V.D. iš kambario į virtuvę buvo atsinešęs maišelį su užrašu „Maxima“, kuriame buvo sunkus daiktas, panašus į kamuoliuką ar ryšulį. Šiuos parodymus galutinėje išvadoje J. Š. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, nurodydama, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą, nes geriau prisiminė įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 27). Paminėti liudytojos parodymai paneigia pirmosios instancijos teisme duotus nuteistojo parodymus, kad lagamino jis nebuvo atidaręs, ir apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, kad lagaminą buvo atidaręs, bet maišelių su užrašais „Maxima“ nelietė.
Aptarti liudytojos J. Š. parodymai dėl maišelio, kuriame kratos metu buvo rastas plastmasinis butelis su heroinu, nešiojimo sutampa su nuteistojo ir L. M. pokalbio turiniu (t. 2, b. l. 68-73, 143-153; t. 3, b. l. 2-47), iš kurio matyti, jog V. D. stengėsi nesiliesti prie daiktų, kuriuose buvo psichotropinė medžiaga, bet šį kartą buvo prisilietęs ir todėl bijojo, kad nebūtų rasti jo pirštų pėdsakai. Šie nuteistojo nuogąstavimai, pasakojimai apie narkotikų platinimą (duomenys neskelbtini), o taip pat, bandymai išvengti sekimo (nežinant, kad yra sekamas) rodo, jog V. D. nebuvo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų suklydimo išdavoje atsitiktinai sulaikytas asmuo ir kad jis neabejotinai žinojo, jog disponuoja labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – heroino.
Paminėtais įrodymais pagrįsto teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi yra reikšminga ir byloje esanti operatyvinė informacija, kad V. D. Lietuvos teisėsaugai buvo gerai žinomas kaip asmuo į Lietuvos Respubliką gabenantis narkotines medžiagas (t. 1, b. l. 83; t. 2, b. l. 49-50).
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendyje yra aiškiai pasisakyta, kad V. D. padarytos nusikalstamos veikos juridinį įvertinimą nulemia narkotinės ir psichotropinės medžiagos draudžiamos vartoti medicinos tikslams Jungtinių Tautų 1961 m. Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos sąraše, o tuo pačiu, ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodytas labai didelis heroino kiekis (daugiau kaip 10 gramų). Ši riba nagrinėjamu atveju viršyta labai daug kartų.
Tokiu būdu, skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės (išskyrus 250 Lt įvežimą kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką) pagal BK 199 str. 1 d. ir 260 str. 3 d., yra teisingos. Jos pagrįstos visuma byloje surinktų įrodymų, nuosekliai atskleidžiant jų turinį ir tarpusavio ryšį. Nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir šio teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatas.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti V. D. pareikšto kaltinimo dalį dėl 250 Lt įvežimo kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.